Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 24S110914, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. gegužės 13 d. (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad Sprendime nustatyta, jog pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje šiuo metu yra neteisėtai, panaikinus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 3 d. (27 dienos). Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje jis neturi, nėra vedęs, neturi vaikų, jo motina ir sesuo gyvena Lietuvoje. Atsakovas Sprendime atkreipė dėmesį, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1705-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“. Šis įstatymas (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje rodo, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu. Vertinant tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje (duomenys neskelbtini) dalyje, kur šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, jis gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), kadangi išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė, jeigu jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu.

Pareiškėjas nesutinka su jo padėties aplinkybių vertinimu bei prašo teismo kritiškai vertinti Sprendimo formuluotę, jog jis neturi socialinių ryšių Lietuvoje, yra nevedęs, vaikų neturi, motina ir sesuo gyvena Lietuvoje. Pažymi, kad socialinių ryšių neturėjimas ir šeimos gyvenimas Lietuvos Respublikoje nedera tarpusavyje ir skamba neįtikinamai, o tokia Sprendimo formuluotė parodo, kad Sprendimas priimtas skubotai, nesigilinant į aplinkybes. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikoje gali likti humanitariniais pagrindais ir tuo grindžia šį skundą.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisines padėties (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį pagal šio Įstatymo IV skyrių. Taip pat pareiškėjas įsitikinęs, kad sprendimas priimtas nesilaikant UTPĮ 128 straipsnio normų, t. y. priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760190662, galiojęs iki 2024 m. spalio 7 d., buvo panaikintas Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 23S222180. Minėtas leidimas laikinai gyventi 2024 m. sausio 4 d. buvo paskelbtas negaliojančiu, taip pat 2024 m. balandžio 3 d. pareiškėjui pasibaigė bevizio režimo laikotarpis (90 dienų per 180 dienų), todėl ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (27 dienas). Įvertinus, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje (duomenys neskelbtini) dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, ginčijamame Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gegužės 13 d., ir įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad Sprendimu buvo netinkamai įvertinti pareiškėjo socialiniai ryšiai. Pažymi, kad Įstatymo 2 straipsnio 26 punktas numato, jog šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama, todėl atsakovas, įvertinęs, kad pareiškėjo motina ir sesuo gyvena Lietuvoje, pagrįstai jų nelaikė pareiškėjo šeimos nariais.

Nesutinka su skundo teiginiais, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į jo kilmės valstybę, nes yra nagrinėjamas jo prieglobsčio prašymas. Pabrėžia, kad pareiškėjas nėra pateikęs prašymo suteikti prieglobstį.

Taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad ginčijamas Sprendimas priimtas nesilaikant Įstatymo 128 straipsnio nuostatų, kadangi šiame straipsnyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą ar sustabdyti tokio sprendimo vykdymą). Pažymi, kad atvejai, kada yra draudžiama priimti grąžinimo sprendimą, yra nustatyti tik Įstatymo 130 straipsnyje, jokių kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 29 d. buvo apklaustas ir apklausos metu nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę.

Mano, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 24S110914, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini), teisėtumo bei pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, kuris 2024 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Migracijos departamento Kauno skyrių. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760190662, galiojęs iki 2024 m. spalio 7 d., buvo panaikintas Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 23S222180. Minėtas leidimas laikinai gyventi 2024 m. sausio 4 d. buvo paskelbtas negaliojančiu, o 2024 m. balandžio 3 d. pareiškėjui pasibaigė bevizio režimo laikotarpis (90 dienų per 180 dienų), todėl konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (27 dienas) nuo 2024 m. balandžio 3 d.

Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 bei 6 dalimis, 2024 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 24S110914 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gegužės 13 d.; valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – (duomenys neskelbtini). Sprendimas priimtas, nes pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis yra Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje neteisėtai, panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, bei pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui yra ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 3 d. (27 dienos). Vertinant pareiškėjo ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje jis neturi, yra nevedęs, vaikų neturi, motina ir sesuo gyvena Lietuvoje. Departamentas atkreipė dėmesį, kad kariniai veiksmai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Viešai prieinami šaltiniai internetinėje erdvėje rodo, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas galėtų kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietoje, jeigu jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu. Be to, įvertinta ir tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje (duomenys neskelbtini) dalyje, kur šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, tačiau jis gali būti grąžintas į savo kilmės valstybę, kadangi išlieka vidinio persikėlimo į saugią teritoriją galimybė, jeigu jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) taptų nesaugu. Sprendimas priimtas atsižvelgus į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

UTPĮ (aktuali ginčui redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat užsienietis teisėsaugos institucijos pareigūnų ar Migracijos departamento valstybės tarnautojų reikalavimu privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ar kita), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos ir kurie įrodo, kad jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai.

UTPĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu: 1) gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi; 2) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

UTPĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3 dalį, įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 3(1) dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 straipsnio 6 dalis).

Sprendžiant klausimą dėl to, ar priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, pirmiausia pažymėtina, jog Įstatymas iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (Įstatymo 127 straipsnio 7 dalis). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas).

Aprašo 4 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti pagal UTPĮ 106 straipsnio 6 dalies ar 125 straipsnio 2 dalies nuostatas. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza (1 punktas); jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (2 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui (3 punktas); jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (4 punktas); į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti (5 punktas); jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką (6 punktas); jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (7 punktas), jis yra šio Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, 140(8) straipsnio 1 ar 3 dalyje nurodytas užsienietis ir prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu (8 punktas). Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi (Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nustatė, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje panaikinus jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o taip pat – kad Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui, t. y. ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 3 d. (27 dienos). Kaip minėta, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi (UTPĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi Lietuvoje (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Taigi, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas nebeturi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai. Pažymėtina, kad Įstatymas nenumato reikalavimo sprendimą dėl įpareigojimo savanoriškai išvykti priimti tik įsiteisėjus sprendimams dėl leidimo laikinai gyventi ar vizos išdavimo, be to, byloje nėra duomenų, taip pat ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nenustatyta, kad pareiškėjas būtų apskundęs jam panaikintą leidimą laikinai gyventi teismui ar kad toks Departamento sprendimas būtų panaikintas kaip neteisėtas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jo atžvilgiu panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau teigia, kad turi teisę likti Lietuvoje, kadangi (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, o jo motina ir sesuo gyvena Lietuvoje.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas vertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir nustatė, kad pareiškėjas nebeturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, taip pat yra nevedęs, neturi vaikų, o jo ekonominių bei socialinių ryšių Lietuvoje nenustatyta. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, jog pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 punktą šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Pareiškėjas nenurodė, kad Lietuvoje gyventų jo sutuoktinė, vaikai ar kiti Įstatymo 2 straipsnio 26 punkte nurodyti šeimos nariai, taip pat nepagrindė artimų ryšių su motina ar seserimi, nenurodė, jog kartu su jomis gyventų, rūpintųsi, išlaikytų jas ar pan., todėl laikytina, jog atsakovas pagrįstai jų nelaikė pareiškėjo šeimos nariais, dėl kurių jis turėtų likti gyventi Lietuvoje, neturėdamas tam leidimo. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbovietę ar kitus jo ekonominius ar socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl laikytina, kad užsienietis artimų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, taip pat šiuo metu neturi galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl tokio dokumento išdavimo į Lietuvos Respublikos institucijas ar šiuo metu yra nagrinėjamas jo prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje.

Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti atvejai, kuomet draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį, t. y. draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Taip pat užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kad atitinka nurodytus pagrindus, jų nenustatė nei atsakovas, nei teismas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvena neteisėtai, panaikinus jo leidimą laikinai gyventi ir neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, kas sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

Iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, Įstatymo 125 straipsnio nuostatų analizė to paties Įstatymo 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Pastaroji aplinkybė aiškiai atsispindi Aprašo 24 punkte, kur numatyta, kad dokumentai dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo turi būti priimtas (išskyrus Aprašo 23 punkte nurodytus atvejus, kai priimamas Migracijos departamento sprendimas dėl teisinės padėties), jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra patvirtinta, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo fakto, kad yra Įstatymo 106 straipsnio 6 dalyje ar 125 straipsnyje nustatyti užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo pagrindai, nustatymo dienos, o jeigu užsienietis sulaikytas ne ilgiau kaip 48 valandoms – ne vėliau kaip per 48 valandas nuo sulaikymo momento.

Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, neturėdamas leidimo laikinai gyventi ir pasibaigus bevizio buvimo laikotarpiui) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų Įstatymo 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu. Tokią išvadą suponuoja ir Aprašo II skyriuje nustatyta sprendimo dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmimo ir vykdymo tvarka.

Pažymėtina, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta Įstatymo 127 straipsnio 3(2) punkte, numatančiame, jog šio straipsnio 1, 3 dalyse nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų, ir Aprašo 46 punkte, numatančiame, jog jeigu užsienietis dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ar 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių negali per nustatytą terminą savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (kai sprendime dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nustatytas savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas yra trumpesnis negu 60 dienų), tai jis iki šio termino pabaigos turi kreiptis į sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusiai įstaigai per MIGRIS ar raštu gali pateikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą bei dokumentus, įrodančius, kad atsirado minėtų aplinkybių.

Aprašo 47 punkte numatyta, kad sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priėmusi įstaiga, įvertinusi priežastis, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 127 straipsnio 32 dalimi, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo Aprašo 46 punkte nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo (bendras terminas savanoriškai išvykti negali viršyti 60 dienų).

Taigi, iš šių teisės normų analizės darytina išvada, kad į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertino, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pažymėtina, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 14 dienų terminą išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Nustačius faktą, jog yra bent viena Įstatymo 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties Įstatymo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisių, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. Sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 bei 6 dalimis, įvertinus tai, kad asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti asmenį į užsienio valstybę. Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad iš rašytinių bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas 2024 m. balandžio 29 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad nors pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini) srityje, t. y. toje (duomenys neskelbtini) dalyje, kur šiuo metu vyksta kariniai veiksmai, tačiau (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris (duomenys neskelbtini) piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus. Minėtas įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. (duomenys neskelbtini) iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. (duomenys neskelbtini) gyventojų, be to, padaryta išvada, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gali kreiptis į atsakingas institucija dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje (duomenys neskelbtini) vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu. Sprendime taip pat nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog (duomenys neskelbtini) kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.