Kauno apylinkės teismo sprendimas

Vadovaujantis CPK 246 straipsnio 1 dalimi, ieškovui neatvykus į teismo posėdį, atsakovo prašymu priimamas sprendimas už akių arba, tokio prašymo nesant, ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Atsižvelgiant į tai, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė yra pateikę į bylą įrodymus, net ir atsakovei prašant priimti sprendimą už akių, vadovaujantis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, toks sprendimas negalėjo būti priimamas. Atsakovės atstovams nesutinkant, jog ieškinys būtų paliktas nenagrinėtu, reiškiant prašymą nagrinėti bylą iš esmės, nesant pagrindo bylos nagrinėjimui atidėti, buvo nutarta bylą nagrinėti ieškovei nedalyvaujant. Kad CPK 246 straipsnio 1 dalyje kuriamas reglamentavimas neriboja teismo teisės tuo atveju, kai ieškovas neatvyksta į posėdį, o atsakovas nesutinka, kad pareiškimas būtų paliktas nenagrinėtu, išspręsti ginčą iš esmės nedalyvaujant ieškovui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo 2006 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2006. Kitokia išvada būtų logiškai nepateisinama dar ir dėl to, jog tokiu būdu procesinėmis teisėmis piktnaudžiaujanti ieškovė įgytų galimybę pažengus bylos nagrinėjimui neatvykdama į teismo posėdį be atsakovės sutikimo sukurti pasekmes, analogiškas ieškinio atsiėmimui, kas yra nesuderinama su CPK 139 straipsnyje kuriamu teisiniu reglamentavimu. Pabrėžtina, jog būtent taip ieškovė ir buvo pasielgusi Šiaulių apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6117-883/2014.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. birželio 15 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta Sutartis, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 370.000 Lt dydžio paskola, kuri buvo skirta būstui ir ankstesnių įsipareigojimų refinansavimui (b.l. 14-18). Sutarties specialiosios dalies 2.15 punkte nustatytas 0,05% delspinigių dydis.

Sutarties bendrosios dalies 5.11 punkte nustatyta paskolos davėjos teisė vienašališkai nutraukti sutartį, informavus paskolos gavėją prieš 15 kalendorinių dienų, jeigu įmokos vėluojamos mokėti ilgiau nei 1 mėnesį.

Ieškovė reiškia reikalavimą pripažinti neteisėtu vienašališką Sutarties nutraukimą. CK 6.217 straipsnis reglamentuoja bendruosius sutarties nutraukimo pagrindus. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t.y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne, taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 1, 2 d.). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais pagrindais. Tokiu atveju CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kvalifikuojamieji požymiai nevertinami.

Nagrinėjamu atveju pagal Sutarties bendrosios dalies 5.11 punktą šalys buvo sutarusius, kad kreditorius turi teisę nutraukti Sutartį prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių Sutarties pažeidimų. Ieškovė įsipareigojo nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles pagal Sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą atsakovei.

Sutinkant su ieškovės pozicija, jog šalis sieja vartojimo teisiniai santykiai, pabrėžtina, kad negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus. Pažymėtina, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti prisiimtų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. <...> Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovė Sutartį nutraukė vienašališkai pagal Sutarties bendrosios dalies 5.11 punktą, todėl teismas turi įvertinti, ar ši Sutarties sąlyga yra sąžininga bei nepažeidžia ieškovės, kaip vartotojos, teisių ir interesų. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnį, vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Pagal Sutarties sąlygas kreditorės teisė nutraukti Sutartį sietina su Sutartyje numatytais reikšmingais pažeidimais (įskaitant pareigos mokėti einamąsias įmokas nevykdymą), kurių kredito gavėja nepašalina per kreditoriaus nustatytą papildomą terminą. Spręsti, jog tokia Sutarties sąlyga pati savaime yra neteisėta ir pripažinti ją negaliojančia, nėra pagrindo, kadangi ji negali būti vertinama kaip nesuderinama su ieškovės, kaip vartotojos, statusu, jos sąlygos negali būti pripažintos prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

Iš atsakovės pateiktų duomenų, kurių ieškovė neginčijo, matyti, kad ieškovė pažeidė įmokų mokėjimo terminus. Jau 2013 m. birželio 17 d. ieškovės pradelsti mokėjimai sudarė 13.860 Lt, 2013 m. rugsėjo 17 d. pradelstų įmokų suma padidėjo iki 17.828,97 Lt, 2013 m. spalio 30 d.- iki 21.259,31 Lt. Tris mėnesius (2013 m. rugpjūčio – spalio mėn.) ieškovė įsipareigojimų nevykdė visiškai. Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovė praleido ne vienos kredito dalies mokėjimo terminą, t. y. sutartinių įsipareigojimų nevykdė pakankamai ilgą laiko tarpą. Pažymėtina, kad sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad Sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Įsipareigojimai nebuvo įvykdyti ir per atsakovės pranešime dėl Sutarties nutraukimo nustatytą terminą. Teismas, įvertinęs Sutarties pažeidimo trukmę ir mąstą, sprendžia, kad atsakovė nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovė pašalins Sutarties pažeidimus ir pradės vykdyti Sutartį tinkamai. Kadangi ieškovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. nemokėjo kredito įmokų, o tai, pagal šalių sudarytą Sutartį, laikytina esminiu Sutarties pažeidimu, suteikiančiu kreditoriui teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, todėl atsakovė, vadovaudamasi CK 6.217 straipsnio 5 dalimi ir Sutarties 5.11 punktu, turėjo pagrindą inicijuoti vienašališką Sutarties nutraukimą.

Atsakovė į bylą pateikė 2013 m. spalio 30 d. rašto, kuriuo ieškovė buvo įspėta, kad nesilaiko Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, prašoma pašalinti pažeidimus ne vėliau kaip iki 2013 m. lapkričio 15 d., įspėjant apie galimą Sutarties nutraukimą, kopiją, taip pat duomenis, jog raštas buvo įteiktas. Be to, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į ieškinį, teisės aktai nenumato kreditoriaus pareigos užtikrinti atitinkamo pranešimo įteikimą. Vadovaujantis CK 2.17 straipsnio 3 dalimi, Sutarties bendrosios dalies 22 punktu, galiojant ieškovės pareigai informuoti apie dokumentų įteikimo adreso pasikeitimus, spręstina, jog pranešimų išsiuntimas ieškovės gyvenamosios vietos adresu lėmė atitinkamo pranešimo įteikimo po trijų dienų nuo išsiuntimo tinkamumą nepriklausomai nuo to, ar ieškovei tapo faktiškai žinoma apie atsakovės iniciatyvą.