- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-925-462-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00401-2008-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Remigijus Preikšaitis (pirm.), Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- V. M., V. Š., R. D., ir R
- Nukentėjusysis
- Ž. M.
- Advokatai
- Mindaugas Repšas, Romas Kersnauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-925-462/2011
2011 m. lapkričio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. ir nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Romo Kersnausko apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-16 nuosprendžio, kuriuo:
V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 5 d. 2 p. šios paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p. nuteistajam V. M. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam Ž. M. ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 4 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 4 d.
V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str.1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d., 1 p., 7 p. nuteistajam V. Š. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam Ž. M. ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Teismas priteisė solidariai iš nuteistųjų V. M., R. D. ir V. Š. 3 702,10 Lt žalą Valstybinei ligonių kasai, 3 052,45 Lt dydžio turtinę ir 21 000 Lt dydžio neturtinę žalą Ž. M. Kitą Ž. M. civilinio ieškinio dalį atmetė.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir R. D., tačiau dėl jo apeliaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 27 d., apie 5 val., Tauragės r. Alangos k., būdamas neblaivus A. R. N. pirtyje iš T. N. pagrobė automobilio raktelius, 600 Lt vertės fotoaparatą, 100 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1600“ bei T. N. 4000 Lt vertės automobilį „Subaru Legacy“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kuris stovėjo pirties kieme, taip padarydamas nukentėjusiajam T. N. 4 700 Lt materialinę žalą.
Be to, V. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 27 d., apie 5 val. 30 min., Tauragės r., Balskų k., iš automobilio „Subaru Legacy“, valstybinis Nr. „(duomenys neskelbtini)“, kurį prieš tai pagrobė iš T. N., pagrobė 200 Lt vertės magnetolą, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. N. 200 Lt materialinę žalą.
Be to, V. M., V. Š. ir R. D. nuteisti už tai, kad 2008 m. balandžio 30 d., apie 22 val., Tauragės r. Šilinės k., veikdami kartu konflikto metu, tyčia V. Š. ir R. D. po du kartus su pagaliu smogus nukentėjusiajam Ž. M. į galvą, V. M. kelis kartus kumščiais sudavė nukentėjusiajam Ž. M. į galvą bei rankas ir taip bendrais veiksmais padarydami Ž. M. dešinės akiduobės apatinio krašto lūžimą, kraujosruvą akies obuolyje, sumušimą ir kraujosruvą vokuose, dešinės plaštakos II-ojo pirkštakaulio lūžimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Apeliaciniu skundu V. M. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-16 nuosprendžio dalį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str., ir dėl tyčinio nesunkaus kūno sužalojimo jį išteisinti; palikti galioti Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008-02-29 nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 85-1-00983-07, kuriuo jis susitaikė su nukentėjusiuoju (dėl T. N. turto pagrobimo); taip pat atmesti Ž. M. bei Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme davė nuoseklius parodymus, paaiškino, kad dėl Ž. M. sužalojimo yra nekaltas. 2008-04-30 R. D. prašymu jo mamos automobiliu „Subaru“ važiavo prie Meižio tvenkinio pasiimti R. D. prieš savaitę paliktos striukės su raktais. R. D. jam minėjo, kad toje poilsiavietėje butelius renkantis senukas rado jo striukę ir raktus. Važiuojant link Tauragės prie autobusų stotelės V. Š. pamatė senuką su dviračiu ir pasakė, kad tai tas pats asmuo, kuris rado R. D. striukę. Jis sustojo prie stotelės, o R. D., atsidaręs automobilio langą, paklausė senuko apie striukę. Autobusų stotelėje buvo vyriškis ir moteris, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Ž. M. ir R. T. Iš elgesio, judesių, bendro vaizdo buvo akivaizdu, kad Ž. M. ir R. T. yra girti. Nesuprantama, kodėl, bet R. D. užkalbinus senuką, Ž. M. pribėgo prie automobilio, per atvirą langą sugriebė R. D. už rūbų ir galvos, keikdamasis, rėkdamas necenzūrinius žodžius, grasindamas susidoroti ir pamokyti tempė jį iš automobilio. Jis su V. Š. išlipo iš automobilio. Ž. M. paleidęs R. D., puolė ir ant jo, vaikėsi jį apie automobilį, spardė mašiną, matė, kaip paslydęs ant žvyruotos dangos keletą kartų griuvo ant žemės, vėl kėlėsi, kažką rėkavo. Bėgdamas nuo Ž. M. apie automobilį rėkė moteriškei, kad ji sutramdytų savo vyrą, tačiau pastaroji vietoje to įsėdo į jo mamos automobilį, bandė jį užvesti, nors variklis nebuvo užgesintas. Jis pamanė, kad ji nori nuvažiuoti jo automobiliu, todėl ištempė ją iš mašinos ir pats atsisėdo už vairo, tada R. T. ištempė jį iš mašinos ir keliu jam sudavė į pilvo apačią. Netrukus iš tos pusės, kur nubėgo R. T., pamatė atbėgančius vyrus, pasigirdo šūviai. Visi labai išsigando ir bėgte pasileido slėptis į mišką. Mašina liko toje pat vietoje. Namo jį parvežė brolis, kurį pasikvietė telefonu. Tą patį vakarą kartu su R. D. ir mamomis nuvyko į Tauragės policijos komisariatą, kur norėjo pranešti apie įvykį. Ryte atvykus į policijos komisariatą parašyti pareiškimo apie vakaro įvykius bei automobilio pagrobimą, budėtojas liepė palaukti, netrukus jam paskambino artimieji ir pranešė, kad pareigūnai jo laukia namie. Tuoj pat grįžo į namus, kur jų mašinoje laukė Ž. M. Pastarasis pasakė, kad yra kriminalinės policijos pareigūnas, kad vakar įvykęs nesusipratimas ir „draugiškai“ patarė nekvailioti su pareiškimais, nes priešingu atveju patys gali turėti bėdų. Ž. M. pažadėjo, kad automobilį galės atsiimti iškart nuvykę į jo sulaikymo aikštelę. Ž. M. žodžiai pasitvirtino. Tik nuvykus į saugomų automobilių aikštelę mašina buvo grąžinta be jokių dokumentų pasirašymo. Automobilį atgavo, todėl skųstis dėl turto pagrobimo nebuvo prasmės. Manė, kad 2008-04-30 Šilinės k. įvykiai baigėsi, tačiau tų pačių metų rugsėjo pradžioje buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir jam buvo pateikti įtarimai dėl nusikaltimo, kurio jis nepadarė ir kuris yra meistriškai inscenizuotas kūrybingų policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog Ž. M. nesudavė nė vieno smūgio, nematė, kad kuris nors iš jo draugų būtų jam sudavęs. Nors Ž. M. teigia įvykio metu buvęs blaivus, tačiau kyla klausimas, kodėl neutralus liudytojas J. V. S. liudija priešingai, teigdamas, kad pastarasis buvęs girtas. Antrą vertus, anot Ž. M. parodymų, dėl prieš jį pavartoto smurto jis stipriai nukentėjo, tačiau į gydymo įstaigą medicininės pagalbos kreipėsi tik kitą dieną, t. y. po to, kai išblaivėjo.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta nemaža policijos pareigūnų, kurie dalyvavo 2008-04-30 vykusiame komisariato vakarėlyje. Liudytojai, Tauragės policijos komisariato darbuotojai, nuosekliai ir praktiškai iki smulkmenų identiškai atpasakoja Ž. M. pateiktą istorijos versiją. Liudytojų parodymų tapatumas suprantamas – bylą tyrė to paties policijos komisariato tyrėjos, sunku būtų patikėti, kad tyrimas buvo atliekamas tik objektyviai laikantis BPK normų paisymo. Liudytoja R. T., kaip laikinai einanti komisariato struktūrinio padalinio vadovo pareigas, vizavo procesinius veiksmus, savaime suprantama, turėjo galimybę susipažinti bei pagal poreikį paveikti liudytojų parodymų akcentus bei Ž. M. palankių sprendimų priėmimą.
Gynybos iniciatyva į teismo posėdį iškvietus specialisto išvadą pateikusį medicinos ekspertą, pastarasis paaiškino, kad Ž. M. padaryti kūno sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl suduotų smūgių ir nukentėjusiajam parkritus ant kieto paviršiaus. Taigi priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kūno sužalojimus Ž. M. galėjo patirti ir dėl savo paties griuvinėjimo.
Apeliantas akcentuoja, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nėra teisingi, nes nei jis, nei jo draugai Ž. M. nesumušė, o patys buvo stumdomi, mušami. Ž. M. yra įtakingas pareigūnas Tauragės policijos komisariate. Po konflikto su šiuo pareigūnu apeliantas jaučia didelį Tauragės policijos komisariato pareigūnų dėmesį. Važiuojant automobiliu per miestą yra stabdomas patruliuojančių kelių policijos pareigūnų, vyksta nuolatinis priekabiavimas, pareigūnai tikrina, ar turi gesintuvą, vaistinėlę, kitus būtinus techniškai tvarkingam automobiliui daiktus.
Dėl to, kad buvo apkaltintas dėl naujo nusikaltimo, teismo iniciatyva buvo panaikintas Tauragės rajono apylinkės prokuratūros nutarimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 85-1-00983-07, kuriuo jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju T. N. Kadangi jis nėra kaltas dėl Ž. M. sužalojimo, mano, kad teismo sprendimas, kuriuo jis yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, panaikinus nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., turėtų būti pripažintas galiojančiu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas Romas Kersnauskas prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-16 nuosprendį ir V. Š. priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas cituodamas J. S. parodymus pažymi, jog jis buvo poilsiavietėje prie autobusų stotelės, tačiau jis teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo prie stotelės, kuri netoli nuo poilsiavietės, ir ten atėjo Ž. M., kuris buvo su moterimi, kaip jis suprato, ar žmona, ar draugė, ir jis norėjo, kad ji greičiau nueitų, nes galvojo, kad gaus pinigų iš išgėrusio Ž. M. Jis taip pat patvirtino, kad jiems kalbantis sustojo automobilis ir vaikinai paklausė apie striukę, ir jis pasakė, kad rado ir turi ją namuose, po to jie išsiskirstė, jokio konflikto nebuvo ir vaikinai automobilyje nenaudojo jokių necenzūrinių žodžių nei jo, nei Ž. M. atžvilgiu, iš jų nebuvo jokių provokuojamų veiksmų. J. S. taip pat teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo niekas iš teisiamųjų nenorėjo papirkti ir jam niekas nesiūlė jokių pinigų, iš kur atsirado tokia pažyma, byloje jis nežino, nes jis taip niekam, tarp jų ir policijos pareigūnams, nesakė, kad jam kažkas siūlė pinigus, o rastą striukę kažkam iš vaikinų vėliau atidavė jo žmona.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas turėjo kritiškai įvertinti liudytojos R. T. parodymus, nes ji šioje byloje yra tiesiogiai suinteresuotas asmuo, kadangi buvo kartu su Ž. M. ir pati agresyviai elgėsi su nuteistaisiais ir davė prieštaringus bei melagingus parodymus.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad Policijos departamento patikrinimo medžiagoje dėl 2008-04-30 įvykių yra apklausti policijos pareigūnai ir šioje medžiagoje yra tokie paaiškinimai: 2008-05-14 Tauragės PK viršininko pavaduotojo E. M. – „buvo įtarta, kad Ž. M. turėjo konfliktinę situaciją su automobiliu atvažiavusiais asmenimis. Ž. M. komentuoti situaciją nenorėjo, o mačiusių kolegų nebuvo“ (medžiagos 8 lapas). Medžiagos 21 lape yra R. T. 2008-07-25 paaiškinimas, kur ji nurodo aplinkybes ir tai, kad ji po incidento išvažiavo namo, paaiškinime ji nurodo, kad du vaikinai sudavė po du smūgius pagaliais Ž. M., kad būtų mušamas Ž. M., trečio vaikino ji nenurodo, kaip ir tai, kad ji atpažino tuos vaikinus, kai teismo metu nurodo pavardėmis ir tai, kad ji juos pažinojo iš bylų, nors jis nėra teistas.
Taip pat teisme apklaustas liudytojas T. R. parodė, kad jis tą vakarą prie ežero šventė dešimtokų išleistuves ir buvo sulaikytas kartu su L. N. ir K. D. Sulaikymo motyvas buvo tai, kad jie kažką sumušė, taip pat jis teisme parodė, kad jam Ž. M. sudavė į veidą ir sulaužė telefoną, taip pat moteris jam subraižė veidą (kaip jis supranta dabar, tai buvo R. T.). Jie buvo nuvežti į policijos komisariatą, kur jiems buvo tikrinamas girtumas ir po to jie buvo paleisti, nes jau tada jis suprato, kad policininkai susivokė, jog sulaikė pašalinius asmenis. Kitą dieną jis buvo iškviestas į komisariatą ir jam buvo paaiškinta, kad įvyko nesusipratimas, taip pat policijos pareigūnė siūlė pinigų už sugadintą telefoną, kad jis nerašytų pareiškimo. Liudytas K. D. taip pat parodė, kad jie buvo sulaikyti einantys pro poilsiavietę ir jis buvo mušamas, analogiškus parodymus davė ir liudytojas L. N.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendyje daroma išvada, kad kaltinamųjų V. M., R. D. ir V. Š. kaltė įrodyta teismo medicinos specialisto išvada, kurioje yra nurodyta, kad Ž. M. padarytas dešinės akiduobės apatinio krašto lūžimas, kraujosruva akies obuolyje, sumušimas ir kraujosruva vokuose, dešinės plaštakos II-ojo pirštikaulio lūžimas ir kad tie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis, lazda ar kitas daiktas, turintis panašias savybes ir sužalojimai vienodo senumo. Tačiau apkaltinamajame teismo nuosprendyje yra konstatuota, kad jis ir R. D. po du kartus su pagaliu sudavė Ž. M., o V. M. kelis kartus kumščiais sudavė Ž. M. į galvą ir rankas, nors pats V. M. atvyko į policiją su mama pasiimti automobilio ir tada jam buvo pasakyta važiuoti namo, nes ten jo laukia. Sugrįžęs į namus ten rado kitą policijos pareigūną bei kartu atvykusį Ž. M., kuris nereiškė pretenzijų ir pats prašė nedaryti jokių problemų, nerašyti pareiškimų ir po pokalbio su juo V. M. vėl nuvyko į Tauragę, jam buvo atiduotas automobilis.
Tai, kad sužalojimai vienodo senumo, neįrodo jų kaltės ir pagal nuosprendyje nurodytų sužalojimų (smūgių sudavimo skaičių) Ž. M. turėjo būti padaryta daugiau sužalojimų, taip pat neaišku, kokių sužalojimų padarymu jis yra kaltinamas bei kokio sunkumo jie yra. Po sužalojimo Ž. M. pats nevyko pas medikus, taip pat kaip matyti iš liudytojų apklausų, ten buvo keliasdešimt policijos darbuotojų, tačiau niekas jo nevežė į ligoninę ir, kaip matyti iš dalyvavusių asmenų, to nereikėjo daryti ir kažkodėl po to įvykio visi staiga išsiskirstė namo.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas savo nuosprendyje aptardamas jo kaltės įrodymus pasisako, kad nėra jokių duomenų ir įrodymų, jog įvykio metu jis buvo sužalotas, tačiau jis buvo iškviestas į policiją ir apklaustas daugiau kaip po pusės metų, o per tiek laiko nematyti ne tik mėlynių, bet ir lūžiai sugyja. Taip pat jei jį įvykio metu atpažino policijos pareigūnė, kodėl jis nebuvo apklaustas anksčiau, kodėl kitą rytą, kai buvo atvykęs su V. M., jų neapklausė bei neapžiūrėjo teismo med. ekspertai.
Teismas pripažindamas juos kaltais taip pat tenkino tiek turtinį, tiek ir neturtinį ieškinį, motyvuodamas tuo, kad yra CK 6.250 str. 2 d. pagrindai, tačiau jam nesuprantama, kodėl teismas neaptarė tų aplinkybių, kad pats Ž. M. būdamas girtas buvo konflikto iniciatorius, taip pat kodėl jis iš karto nesikreipė į medikus Tauragėje, o tik po kurio laiko kreipėsi į medikus Kaune ir teismas iš jų priteisė jo kelionės išlaidas į Kauną – 735 Lt. Tai, kad jis toliau dirba VRM sistemoje, t. y. neprarado darbo, nebuvo pažemintas pareigose, buvo apmokėtas jo nedarbingumo laikotarpis, apie tai, kad patyrė nepatogumus ar materialinius nuostolius jo artimieji, teismui nepateikta jokių duomenų. Po įvykio jis bendravo su V. M. ir jautėsi pats kaltas dėl konflikto ir prašė niekam nesiskųsti, taip pat jo ir kitų policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais buvo sulaikyti kiti asmenys (nepilnamečiai), prieš kuriuos taip pat buvo naudojamas fizinis smurtas iš Ž. M. pusės, o tai tik rodo jo paties agresyvumą ir veiksmų neteisėtumą.
Taip pat teismas paskirdamas bausmę numatė ir apribojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, neišvykti iš gyvenamosios vietos, be to, įpareigojo per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu, nes jei jis ir yra pripažintas kaltu, tai kodėl jam parenkama tokia bausmė, nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. numato laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą, t. y. teismas dėl jam nesuprantamų motyvų parinko sunkiausią bausmės rūšį iš sankcijoje numatytų. Be to, teismas pasisakė tik dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. taikymo, o dėl griežčiausios bausmės rūšies, numatytos sankcijoje, teismas nepasisakė.
Apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama tokio pobūdžio teiginiams apie tai, kad teismas niekaip nemotyvavo, kaip buvo vertinami nukentėjusiojo, liudytojų veiksmai ir jų byloje surinkti rašyti bei duoti paaiškinimai ir parodymai (tyrimą atlieka ir kontroliuoja patys asmenys, kurie buvo įvykio dalyviai ir liudytojai, atsisako paaiškinti bylos aplinkybes, tai motyvuoja tuo, kad nenori to daryti, nereiškia jokių pretenzijų nuteistiems asmenims iki tada, kol baigiasi policijos departamento patikrinimas dėl policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo ir tada jau rugsėjo mėnesį „nustato“ bei dviem paroms sulaiko R. D. ir V. M., bei tada jau Ž. M. reiškia pretenzijas, o kiti liudytojai atsimena įvykio aplinkybes, kad atpažino „užpuolikus“, įvardija smūgius ir nurodo jų seką, tačiau niekas negali paaiškinti, kodėl niekas pačioje pradžioje neužfiksavo įvykio vietos, pagalių, kuriais buvo mušamas Ž. M., kodėl visi išsilakstė, nes atvykus viršininkui nieko prie pavėsinės nebuvo, kodėl niekas nenuvežė Ž. M. pas medikus, kodėl buvo sulaikyti trys nepilnamečiai ir prieš juos buvo vartojamas smurtas).
Nukentėjusysis Ž. M. pateikė atsikirtimą į nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-16 nuosprendžio R. D. nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina ir pasisako tik pagal V. M. ir V. Š. apeliacinius skundus.
Dėl V. M. apeliacinio skundo
Apeliaciniu skundu V. M. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-16 nuosprendžio dalį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., ir dėl tyčinio nesunkaus kūno sužalojimo jį išteisinti.
Nuteistojo V. M. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., yra įrodyta visumos surinktų įrodymų ikiteisminio tyrimo metu ir ištirtų teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad apelianto veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., sudėties požymiai.
Byloje esanti 2008-06-02 specialisto išvada G244/08(11) patvirtina, kad Ž. M. padarytas dešinės akiduobės apatinio krašto lūžimas, kraujosruva akies obuolyje, sumušimas ir kraujosruva vokuose, dešinės plaštakos II-ojo pirštakaulio lūžimas. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis, lazda ar kitas daiktas, turintis panašiais savybes. Sužalojimai vienodo senumo. Nukentėjusiajam Ž. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (b. l. 14, t. 1).
Ikiteisminio tyrimo metu 2008-07-02 nukentėjusysis Ž. M. apklaustas kaip liudytojas parodė, kad „...su kolege R. T. ėjo atgal į poilsiavietę, kur buvo kiti kolegos...iš automobilio iššoko trys vaikinai, iš kurių du rankose kažkokius medinius pagalius apie 1 metro ilgio. Iššokę iš automobilio, jie pradėjo garsiai šaukti, vartojo necenzūrinius žodžius jų atžvilgiu ir iš karto puolė link jų...tie vaikinai puolė ant jo. Du vaikinai, kurie laikė rankose pagalius, pribėgę jam iš karto sudavė keturis smūgius, t. y. du jų smūgiai pataikė jam į galvą, kitus du atrėmė rankomis. Taip pat keletą smūgių buvo suduota rankomis. Abu pagaliai lūžo...“ (b. l. 18–20, t. 1).
Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis Ž. M. davė iš esmės analogiškus parodymus paaiškindamas, kad „...privažiavo automobilis „Subaru Legacy“. Automobilis sustojo prieš juos. Jame sėdėjo trys vaikinai. Tai V. M., R. D. ir V. Š. Šalia vairuotojo sėdintis R. D. paklausė ko jis spoksantis. Jis perspėjo, kad nesikabinėtų. Jis ėjo link poilsiavietės su R. T. Perėjus kelią, V. M., R. D. ir V. Š. grįžo su automobiliu, išlipo iš jo. Jie rankose turėjo medinius pagalius. Jie artinosi prie jo einančio kartu su R. T. Visi trys priėję mušė jį mediniais pagaliais nieko nesakydami. Pirmasis lazda sudavė R. D. ir pataikė į galvą. Kai sudavė lazda V. Š. jis užsidengė galvą rankomis, norėdamas išvengti smūgių. Jam buvo sulaužyta ranka, lūžo akiduobės kaulas. V. M. sudavė kelis kartus kumščiu į veidą. Jų pagaliai sulūžo...“ (b. l. 10–13, t. 4).
Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme apklaustų liudytojų R. T., V. S., M. B., A. B. duoti parodymai (b. l. 36–41, 45–47, t. 1; 14–17, t. 4). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo Ž. M. parodymais ir jo nurodyta įvykių seka.
Apeliantas teigia, kad liudytojai, Tauragės policijos komisariato darbuotojai, nuosekliai ir praktiškai iki smulkmenų identiškai atpasakoja Ž. M. pateiktą istorijos versiją. Liudytojų parodymų tapatumas suprantamas – bylą tyrė to paties policijos komisariato tyrėjos, sunku būtų patikėti, kad tyrimas buvo atliekamas tik objektyviai laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų paisymo. Tačiau tokius apeliacinio skundo teiginius teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Liudytojų parodymų teisingumas priklauso nuo liudytojo sugebėjimo tiksliai suvokti ir įsiminti tam tikrus įvykius ir reiškinius bei sugebėjimo perduoti išlaikytą informaciją apklausos metu. Šie liudytojo gebėjimai priklauso nuo jo fizinės ir psichinės sveikatos būklės, amžiaus, išsilavinimo, profesijos, liudytojo būsenos įvykio metu ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant liudytojo parodymus. Vertinant liudytojų parodymus turi būti atsižvelgiama ir į objektyvias aplinkybes – kokiomis sąlygomis tam tikrą įvykį liudytojas stebėjo ar kitaip suvokė.
Šiuo atveju daugelis apklaustų liudytojų yra policijos pareigūnai, t. y. darbingo amžiaus asmenys, kuriems paprastai yra būdingas didesnis pastabumas bei tikslesnis įvairių detalių įsiminimas. Todėl teisėjų kolegija tą aplinkybę, kad daugelio liudytojų parodymai yra analogiški ir vienodai atspindi įvykio aplinkybes, vertina kaip natūralų ir logiškai paaiškinamą faktą. Teisėsaugos sistemos pareigūnai dėl savo profesinių ypatumų sugeba labiau įžvelgti esmines įvykio aplinkybes, galimų nusikalstamų veikų nustatymui reikšmingus (ar ne) požymius. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog visų Tauragės policijos komisariato darbuotojų duoti parodymai sutampa, negali būti vertinama kritiškai. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šios dalies taip pat atmestini.
Apeliantas nurodo, kad liudytoja R. T., kaip laikinai einanti komisariato struktūrinio padalinio vadovo pareigas, vizavo procesinius veiksmus, savaime suprantama, turėjo galimybę susipažinti bei pagal poreikį daryti įtaką liudytojų parodymų akcentams bei Ž. M. palankių sprendimų priėmimui.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmiausia yra svarbu tai, kad įvairių užklausimų, procesinių nurodymų, kuriuos rengia ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, formalus vizavimas nelaikytinas įtakos darymu ikiteisminio tyrimo vykdymo krypčiai, iškeltų versijų tikrinimui ir kt. Kadangi struktūrinio padalinio vadovo viza ant įvairių raštų paprastai yra reikalinga pagal atitinkamos institucijos (šiuo atveju Tauragės policijos komisariato) patvirtintus vidaus darbo tvarkos aktus. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 2 d.). Taigi jokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys bylą nagrinėjančiam teismui neturi išankstinės galios.
Byloje nėra jokių duomenų, kad proceso dalyviai buvo išreiškę nepasitikėjimą Šilutės rajono apylinkės teismu (teisėja), kuris priėmė skundžiamą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo suabejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.
Be to, nuteistasis teigia, kad dėl to, jog buvo apkaltintas dėl naujo nusikaltimo, teismo iniciatyva buvo panaikintas Tauragės rajono apylinkės prokuratūros nutarimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 85-1-00983-07 atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju T. N.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Tauragės rajono apylinkės prokuratūros 2010-11-09 nutarimu buvo atnaujintas nutrauktas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 85-1-00983-07 V. M. atžvilgiu dėl vagystės iš T. N. (b. l. 103–104, t. 3). Šis prokuroro nutarimas buvo patvirtintas Tauragės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62–65 str. reglamentuotas apskundimas ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu jokių skundų dėl prokuroro galbūt neteisėtų veiksmų pateikęs nebuvo.
Kaip minėta, apeliacinio skundo motyvai iš esmės grindžiami tuo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir pagrindiniai ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami tame pačiame policijos komisariate, kuriame aukštas pareigas užima nukentėjusiuoju šioje byloje esantis Ž. M., be to, viena svarbiausių bylos liudytojų pati intensyviai dalyvavo tiriant šią ikiteisminio tyrimo bylą. Tačiau šioje byloje ikiteisminį tyrimą organizavo ir kontroliavo Tauragės rajono apylinkės prokuratūra.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 170 str. numatyti prokuroro įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 170 str. 3 d. numato, kad prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus. Be to, tik prokuroras priima sprendimus: dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo; dėl ikiteisminio tyrimo sustabdymo; dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo; dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo; dėl tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso 170 str. 4 d. 1–5 punktai). Taigi teisinis reglamentavimas numato, kad baudžiamojo persekiojimo organizavimas, nutraukimas ir kt. yra išimtinai teisėsaugos pareigūnų – prokurorų procesinė teisė.
Kaip minėta, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d.).
V. M. skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. Tačiau apeliaciniame skunde reikalavimo išteisinti jį dėl šios veikos padarymo nėra, tačiau prašoma palikti galioti Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008-02-29 nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 85-1-00983-07, kuriuo jis susitaikė su nukentėjusiuoju (dėl T. N. turto pagrobimo).
Apeliacinės instancijos teismas savo motyvus dėl reikalavimo palikti galioti Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2008-02-29 nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 85-1-00983-07 pasisakė, todėl dėl nuosprendžio dalies, kuria V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. daugiau nepasisako.
Teisėjų kolegija mano, kad bausmė apeliantui už tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d., paskirta teisingai. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad jis baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir už šią padarytą nusikalstamą veiką paskyrė griežčiausios rūšies bausmę, tačiau jos dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, todėl kolegija daro išvadą, jog paskirta bausmė nėra per griežta. Be to, teismas taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p. nuostatas ir nuteistajam V. M. paskirtos ir subendrintos bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam Ž. M. ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Apeliantas prašo atmesti Ž. M. bei Valstybinės ligonių kasos civilinius ieškinius.
Nukentėjusysis Ž. M. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovų V. M., R. D. ir V. Š. solidariai priteisti 51 652,45 Lt dydžio turtinę ir 60 000 Lt dydžio neturtinę žalą (b. l. 34, t. 1). Valstybinė ligonių kasa taip pat pareiškė 3 702,10 Lt dydžio civilinį ieškinį atsakovams V. M., R. D. ir V. Š. (b. l. 75–76, t. 1).
Pirmosios instancijos teismas Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkino visiškai. Toks apylinkės teismo sprendimas yra pagrįstas, kadangi tokio Valstybinės ligonių kasos dydžio ieškinį patvirtina byloje pridėtas Gydymo paslaugų apskaitos išrašas (b. l. 77, t. 1).
Šilutės rajono apylinkės teismas Ž. M. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir solidariai iš V. M., R. D. ir V. Š. priteisė 3 052,45 Lt dydžio turtinę ir 21 000 Lt dydžio neturtinę žalą Ž. M.
Apylinkės teismas priteisdamas nurodyto dydžio turtinę žalą nurodė, kad nukentėjusysis Ž. M. išleido 2 317,45 Lt gydymui ir 735 Lt kelionei į Kauno medicinines universitetines klinikas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad 3 052,45 Lt dydžio turtinė žala priteista pagrįstai, kadangi byloje esantys duomenys įrodo, kad ji buvo patirta. Tai byloje esantys kasos kvitai (b. l. 23–33, t. 1) bei pateiktas kelionės į Kauno medicinines universitetines klinikas išlaidų apskaičiavimas, nes nukentėjusiajam buvo būtina vykti į jas dėl sveikatos būklės kontrolės. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė nurodyto dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam Ž. M.
Dėl neturtinės žalos priteisimo Ž. M.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (Baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Apeliantas V. M. taip pat nesutinka su priteista neturtine žala ir prašo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atmesti. Tačiau apeliantas nenurodo jokių argumentų tokiam reikalavimui pagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam iš nuteistųjų 21 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. pareikštą ieškinį tenkino iš dalies. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą: veido ir akies sužalojimus, pradžioje visiškai nematė, todėl patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus. Vėliau jis nerimavo, ar galės eiti savo pareigas kaip pareigūnas, ar akies sužalojimo pasekmes pavyks iki galo pašalinti. Taip pat nukentėjusysis nerimavo dėl mažamečio sūnaus išlaikymo. Jis jaučia pažeminimo jausmą, bendravimo galimybių sumažėjimą, išgyvena dėl liekamųjų sužalojimo padarinių (b. l. 142, t. 1).
Teisėjų kolegija sutinka su šiais Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nebeatkartoja. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinta skirtingai – 800 Lt, 2000 Lt, 3000 Lt, 10 000 Lt ir šie sprendimai nebuvo naikinami ar keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2007, 2K-730/2007, 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010). Šiuo atveju buvo pažeista nukentėjusiojo vizualinė išvaizda, o tai yra svarbu norint įsidarbinti daugelyje viešojo aptarnavimo sričių, be to, 21 000 Lt dydžio neturtinė žala priteista solidariai iš trijų, o ne iš vieno kaltinamojo.
Atsižvelgdamas į tai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 21 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms V. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.
Dėl nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Romo Kersnausko apeliacinio skundo
Apeliaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas Romas Kersnauskas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir V. Š. priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių. Taigi apeliaciniame skunde iš esmės yra teigiama, kad V. Š. yra nuteistas nepagrįstai.
Apeliantas akcentuoja, jog apylinkės teismas cituodamas J. S. parodymus pažymi, kad jis buvo poilsiavietėje prie autobusų stotelės, tačiau jis teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo prie stotelės, kuri netoli nuo poilsiavietės ir ten atėjo Ž. M., kuris buvo su moterimi. Jis taip pat patvirtino, kad jiems kalbantis sustojo automobilis ir vaikinai paklausė apie striukę ir jis pasakė, kad rado ir turi ją namuose, po to jie išsiskirstė, jokio konflikto nebuvo ir vaikinai automobilyje nevartojo jokių necenzūrinių žodžių nei jo, nei Ž. M. atžvilgiu, iš jų nebuvo jokių provokuojamų veiksmų.
Iš tokių apeliacinio skundo motyvų teisėjų kolegija mano, kad yra teigiama, jog apylinkės teismas netiksliai ar iškraipytai nurodo liudytojo duotus parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas patikrinęs byloje esančią medžiagą konstatuoja, kad Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti liudytojo J. S. duoti parodymai visiškai atitinka teisiamajame posėdyje duotus jo parodymus.
Apylinkės teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuose nurodė, kad liudytojas J. V. S. parodė, kad 2008 m. balandžio pabaigoje jis buvo poilsiavietėje prie autobusų stotelės, nes rinko tuščią tarą. Nuo poilsiavietės iki stotelės jis atėjo kartu su Ž. M., kuris jam davė 20 Lt. Poilsiavietėje jis matė moterį. Jis buvo išgėręs. Jiems šnekant atvažiavo automobilis. Jis priėjo prie automobilio ir vienas iš jame sėdėjusių vaikinų paklausė apie džemperį ir raktus. Jis pasakė, kad juos rado. Po to jis su dviračiu nuvažiavo. Automobilis nuvažiavo. Ž. M. liko stovėti stotelėje. Toliau kas vyko, jis nematė. Šūvių negirdėjo. Vėliau rastus daiktus vaikinams atidavė žmona. Jam jokių pinigų niekas nesiūlė (b. l. 139, t. 4). Duodamas parodymus teisiamojo posėdžio 2011-03-15 metu liudytojas J. V. S. viską paaiškino būtent taip, kaip ir nurodė apylinkės teismas (b. l. 18, t. 4).
Teismas tik nepaminėjo, kad atsakydamas į gynėjo M. V. klausimą liudytojas nurodė, jog vaikinai iš privažiavusio automobilio jo paklausė, ar jis rado raktus. Vaikinai nesikeikė, jo ir Ž. M. neužgauliojo (b. l. 18, t. 4). Tačiau tai nereiškia, kad apylinkės teismas iškraipytai citavo liudytojo parodymus. Be to, kaip ir nurodė liudytojas, jis su dviračiu nuvažiavo ir kas vyko toliau, jis nematė. Taigi tokie liudytojo parodymai iš esmės negali nei patvirtinti, nei paneigti nuteistuosius padarius kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas. Be to, šis liudytojas dar paaiškino, kad pas jį į namus niekas nebuvo atvažiavęs ir pinigų niekas nesiūlė. Policijos pareigūnai pas jį į namus taip pat nebuvo atvažiavę. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad šį liudytoją buvo siekiama kažkaip paveikti (įbauginti, papirkti ar kt.).
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas turėjo kritiškai įvertinti liudytojos R. T. parodymus, nes ji šioje byloje yra tiesiogiai suinteresuotas asmuo, kadangi buvo kartu su nukentėjusiuoju Ž. M. ir pati agresyviai elgėsi su nuteistaisiais ir davė prieštaringus ir melagingus parodymus.
Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų iš esmės pasisakė nagrinėdamas nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, todėl teisėjų kolegija dėl to (dėl nukentėjusiojo Ž. M. ir liudytojos R. T. parodymų vertinimo) iš naujo nepasisako.
Skundo argumentai, kad Policijos departamento patikrinimo medžiagoje dėl 2008-04-30 įvykių yra apklausti policijos pareigūnai ir šioje medžiagoje yra tam tikri paaiškinimai (nukentėjusiojo Ž. M., liudytojos R. T.), kurie galbūt kitaip atspindi byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, yra nepagrįsti. Kaip minėta, nukentėjusiojo Ž. M., liudytojos R. T. duoti parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti.
Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų valdybos vyriausiojo tyrėjo teikime nurodytomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija mano, kad po to, kai kaltinime nurodytu laiku buvo užpultas Ž. M., buvęs su kolege R. T., yra visiškai natūralu tai, kad kolegų pagalba buvo bandoma kuo operatyviau surasti ir sulaikyti Ž. M. užpuolusius asmenis. Tai, kad tuos asmenis galbūt pavyko identifikuoti ne iš karto, nesudaro jokių prielaidų manyti, jog Ž. M. nebuvo užpultas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.
Todėl aplinkybė, kad policijos pareigūnai iš pradžių sulaikė ne tuos asmenis ir galbūt su jais galėjo elgtis neteisėtai, niekaip negali daryti įtakos nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą. Ar policijos pareigūnai elgėsi tinkamai ar ne, įvertinti yra priskirta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų valdybos kompetencijai, tai ir buvo padaryta. Byloje yra Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų valdybos 2008-07-31 teikimas Nepradėti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros dėl anoniminio pranešimo dėl Tauragės rajono PK pareigūnų galbūt netinkamų veiksmų Nr. 5-11-IL-113 (b. l. 69–71, t. 1). Jame konstatuota, kad duomenų, jog Tauragės rajone PK pareigūnų, dalyvavusių 2008-04-30 įvykiuose, veiksmuose būtų tarnybinio nusižengimo požymių, negauta, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nepradėtina.
Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendyje daroma išvada, kad kaltinamųjų V. M., R. D. ir V. Š. kaltė įrodyta teismo medicinos specialisto išvada, kurioje yra nurodyta, kad Ž. M. padarytas dešinės akiduobės apatinio krašto lūžimas, kraujosruva akies obuolyje, sumušimas ir kraujosruva vokuose, dešinės plaštakos II-ojo pirštikaulio lūžimas ir kad tie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis, lazda ar kitas daiktas, turintis panašias savybes, ir sužalojimai vienodo senumo. Tačiau nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra jokio pagrindo.
Minėta, kad 2008-06-02 specialisto išvada G244/08(11) nustatyta, jog Ž. M. padarytas dešinės akiduobės apatinio krašto lūžimas, kraujosruva akies obuolyje, sumušimas ir kraujosruva vokuose, dešinės plaštakos II-ojo pirštakaulio lūžimas. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis, lazda ar kitas daiktas, turintis panašias savybes. Sužalojimai vienodo senumo (b. l. 14, t. 1). Tas faktas, kad Ž. M. nustatyti sužalojimai buvo vienodo senumo, leidžia teigti, kad jie buvo patirti vienu metu nuo traumuojančių smūgių.
Tai, kad specialisto išvada yra atlikta 2008-06-02, t. y. praėjus mėnesiui po nusikalstamos veikos padarymo, nesudaro pagrindo abejoti jos patikimumu. Kadangi iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ligonis (Ž. M.) po įvykio 2008-04-30 buvo hospitalizuotas 2008-05-01 KMUK, o išrašytas 2008-05-16. Minėti dokumentai leidžia teigti, kad dėl savo sveikatos būklės nukentėjusiajam teismo medicinos ekspertizė atlikta per protingą terminą. Taip pat atsižvelgiant į byloje esančius ir teismo aptartus duomenis nėra jokio pagrindo netikėti, kad šiuos sužalojimus Ž. M. patyrė užpultas nuteistųjų.
Nuteistojo gynėjas skunde taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 1 d. numato laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą. Tačiau teismas dėl jam nesuprantamų motyvų parinko jam sunkiausią bausmę iš sankcijoje numatytų.
V. Š. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad jis baustas administracine tvarka (b. l. 137–138, t. 1). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skirdamas bausmę apylinkės teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė griežčiausios rūšies bausmę, tačiau jos dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, todėl kolegija daro išvadą, jog paskirta bausmė nėra per griežta. Be to, apylinkės teismas nuteistajam taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d., 1 p., 7 p. nuostatas ir nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (nusikalstama veika padaryta trijų asmenų), bausmės rūšis bei jos dydis paskirti teisingai, ji nėra per griežta.
Apeliantas taip pat kaip ir nuteistasis V. M. nesutinka su priteista turtine ir neturtine žala ir jos dydžiais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiais klausimais pasisakė analizuodamas V. M. apeliacinį skundą, todėl iš naujo šių motyvų nebeatkartoja.
Dėl išvardytų motyvų nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Romo Kersnausko apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Nuteistųjų V. M. ir V. Š. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Apeliantus išteisinti, švelninti jiems paskirtas bausmes ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-08-16 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Romo Kersnausko apeliacinį skundą atmesti.