- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-05
- Bylos Nr.
- 2-4115-608/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06054-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lidija Valentukonytė
- Ieškovas
- J. K.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei Nordea Banko Finland PLC
- Advokatai
- Evelina Davidavičiūtė, Edita Bartulevičiūtė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė, sekretoriaujant Editai Beniušienei ir Julianai Voitiulevič, dalyvaujant ieškovui J. K. , ieškovo atstovei advokato padėjėjai Evelinai Davidavičiūtei, atsakovo atstovei advokatei Editai Bartulevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Nordea Banko Finland PLC, veikiančiam per Lietuvos skyrių, dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti neteisėtu atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus vienašališką 2008 m. gegužės 14 d. būsto kreditavimo sutarties (duomenys neskelbtini) (su vėlesniais pakeitimais) nutraukimą, įformintą 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą Nr. 11548, neteisėtu ir įpareigoti atsakovą Nordea Bank Finland Plc, veikiantį per Lietuvos skyrių, vykdyti 2008 m. gegužės 14 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat prašo teismą pratęsti kreditavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatytų ieškovo J. K. periodinių įmokų ir kitų sumų mokėjimo terminus laikotarpiui, kurio pradžia skaičiuotina nuo kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo dienos 2011 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 15 iki rugsėjo 15 d. ieškovui negaunant pakankamai pajamų, jis neturėjo galimybės sumokėti įmokų atsakovui pagal minėtą kreditavimo sutartį, dėl ko susidarė bendras 2157,64 Šveicarijos frankų įsiskolinimas. 2011 m. rugsėjo pabaigoje ieškovui pavyko surinkti reikiamą sumą įsiskolinimui padengti 6000,00 Lt, tačiau ieškovo pažįstamas A. K. paprašė ieškovo paskolinti šią sumą iki 2011 m. rugsėjo 26 d. ir įsipareigojo ją grąžinti iki nurodytos datos sumokėdamas ją ieškovo vardu atsakovui, dengiant įsipareigojimus, kylančius iš kreditavimo sutarties. Ieškovas pasitikėjo A. K. , kadangi jis ne kartą prieš tai pagal analogiškus susitarimus yra sumokėjęs ieškovo vardu, dengiant įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį, atsakovui šios aplinkybės žinomos. Tinkamam aukščiau nurodytų įsipareigojimų vykdymui, A. K. išdavė ieškovui paprastą neprotestuotiną vekselį minėtai sumai, kuriuo įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. rugsėjo 26 d. Ieškovas buvo tikras, kad iki nurodytos datos A. K. sumokėjo atsakovui 6000,00 Lt už ieškovą, kas būtų padengęs ieškovo įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartį, tačiau 2012 m. sausio mėn. viduryje su ieškovu susisiekė antstolė Brigita Palavinskienė ir įteikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 6271/2011, kuria nuspręsta areštuoti ieškovui priklausantį turtą – butą. Iš šios teismo nutarties ieškovas suprato, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą Nr. 11548 yra nutraukęs kreditavimo sutartį nuo 2011 m. spalio 14 d. Išaiškėjus šioms aplinkybėms, ieškovas bandė derėtis su atsakovu dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo ir jos tolimesnio vykdymo, tačiau atsakovas ieškovui siūlė pasirašyti naują sutartį su gerokai padidinta palūkanų marža bei kitomis ieškovui gerokai nepalankesnėmis sąlygomis. Kaip matyti iš pranešimo turinio, atsakovas kreditavimo sutartį su ieškovu nutraukė vadovaudamasis Kreditavimo sutarties 13.1 punktu, kuriame numatyta, kad atsakovas turi teisę, įspėjęs prieš 10 kalendorinių dienų, nutraukti sutartį vienašališkai, jeigu ieškovas negrąžina atsakovui vienos kredito įmokos ir/ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų bei po nutraukimo reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, palūkanas bei sumokėti kitas sumas. Ieškovas nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką būsto kreditavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir kad kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (LR CK 6.188 str. 7 d.). Ieškovas, vadovaudamasis minėta teismine praktika, laiko, kad atsakovo ieškovu pateiktas pranešimas apie kreditavimo sutarties nutraukimą toje apimtyje, kad kreditavimo sutarties us ieškovu nutraukta remiantis sutarties 13.1 punktu, kuris laikytinas negaliojančiu ab initiio, laikytinas negaliojančiu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, kurios faktinės aplinkybės ieškovo nuomone iš esmės sutampa su šios bylos aplinkybėmis, konstatavo, kad sutarties pažeidimas, kuomet septynis mėnesius skolininkas nemokėjo bankui palūkanų, o taip pat ir beveik tris mėnesius, kuomet sutartis buvo nutraukta, ir grąžintino kredito dalių, nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad negalima išvada, jog atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; laikinas prievolės nevykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutarties bus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti. Ieškovas laiko, kad atsižvelgiant į tai, jog kreditavimo sutartis buvo sudaryta net 40 metų terminui, taip pat į tai, kad kreditas ir palūkanos buvo mokami nedidelėmis įmokomis kiekvieną mėnesį, negalima daryti išvados, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti. Nagrinėjamu atveju kreditas pagal kreditavimo sutartį iki jos nutraukimo ieškovo atsakovui buvo nemokėtas tik 4 mėnesius, šis įsiskolinimas tesudaro tik 1 proc. nuo bendros kredito sumos, todėl negali būti vertinamas kaip iš esmės suvaržantis atsakovo asmeninius interesus. Ieškovas nurodo, kad ir iki kreditavimo sutarties nutraukimo jis vėluodavo grąžinti kredito įmokas bei sumokėti palūkanas, tačiau atsakovas to nelaikė esminiu sutarties pažeidimu, nes ieškovas visą laiką sumokėdavo susidariusį įsiskolinimą bei delspinigius už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Ieškovas laiko, kad dėl sutarties nutraukimo tiek ieškovas, tiek atsakovas patirs žalos, nes už kreditą buvo įsigytas būstas, kurio kaina jo įsigijimo metu ženkliai viršijo dabartinę turto vertę, todėl atsakovui pradėjus priverstinę išieškojimo procedūrą iš minėto buto, visa kredito suma nebus atgauta. Ieškovas nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas kredito sutarties nutraukimą pripažins neteisėtu, ieškovas neturės galimybės iš karto sumokėti visą kredito grąžinimo ir palūkanų įsiskolinimo sumą, susikaupusią per sutarties nutraukimo laikotarpį, todėl laiko, jog būtina pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, pratęsiant kredito sutarties galiojimą.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad iš pradžių kreditas pagal kreditavimo sutartį buvo suteiktas dviem kredito gavėjams ieškovui ir E. G. , tačiau nuo 2009 m. spalio 15 d. kredito gavėjai vėlavo vykdyti mokėjimo prievoles pagal kredito sutartį. Po derybų 2010 m. birželio 9 d. tarp banko bei kredito gavėjų buvo pasirašyta skolos perkėlimo sutartis, pagal kurią bankas atsisakė kreditoriaus reikalavimo E. G. atžvilgiu, išsaugodamas teisę reikalauti įvykdyti visą prievolę pagal kredito sutartį ieškovo J. K. . Bankas papildomu susitarimu atidėjo J. K. kredito įmokų mokėjimą daugiau nei vieneriems metams. Nuo 2011 m. gegužės 15 d. ieškovas nemokėjo bankui palūkanų, o nuo 2011 m. birželio 15 d., t. y. iš karto po kredito įmokų grąžinimo atidėjimo, taikyto 2010 m. birželio 9 d. papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ieškovas nemokėjo nei kredito įmokų, nei palūkanų. Mokėjimo prievolių pažeidimas sistemingai tęsėsi keturis mėnesius iš eilės, ieškovas nereagavo į banko raginimus mokėti skolą per papildomai nustatytus terminus, todėl bankas, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktu, nuo 2011 m. spalio 14 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Šiuo metu bankas turi teisę vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto. Atsakovas prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas pradėjo ginčyti kredito sutarties nutraukimą tik tuomet, kai buvo užbaigta hipotekos byla ir įsiteisėjo sprendimai, turintys prejudicinę galią. Atsakovas taip pat nurodo, kad faktiškai ieškovui nebuvo taikyta kredito sutarties 3.1 punkte numatyta sąlyga dėl kredito sutarties nutraukimo pagrindų, ieškovas prievolės nevykdė ilgą laiką, ne kartą buvo raginamas pašalinti pažeidimus, tačiau terminai ir toliau buvo sistemingai pažeidinėjami, pažeidimai nebuvo pašalinti per žymiai ilgesnį, nei įstatymo nustatytas 30 dienų terminą. Kredito sutartis buvo pažeidinėjama jau nuo 2009 metų, ir tik todėl, kad bankas geranoriškai sutiko sudaryti papildomą susitarimą ir atidėti ieškovui kredito grąžinimo terminą, sutartis nebuvo nutraukta dar 2009 metais. Remdamasis šiomis aplinkybėmis atsakovas laiko, kad bankas ieškovo atžvilgiu kredito sutartyje numatytą sąlygą dėl sutarties nutraukimo tvarkos ir pagrindų taikė akivaizdžiai palankiau negu numato įstatymas. Ieškovo elgesys tiek viso kredito sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek ir po kredito sutarties nutraukimo patvirtina, kad ieškovas sistemingai nesilaikė mokėjimų grafiko, nesiekė tinkamai vykdyti kredito sutarties ir tai reiškia sistemingą mokėjimo prievolių pažeidimą. Ieškovas taip pat nesiekė bendradarbiauti su ieškovu, išspręsti susidariusios situacijos, neįvykdė prievolės per papildomai nustatytą terminą, o skola vis didėjo. Nukentėjusioji šalis negali būti įpareigojama tęsti sutartinius santykius, kai sutartį pažeidusi šalis nepašalina pažeidimų per papildomai nustatytą terminą ir iš jos veiksmų akivaizdu, kad sutartis nebus vykdoma tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Ieškovas J. K. ir E. G. 2008 m. gegužės 14 d. sudarė su atsakovu Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančiu per Lietuvos skyrių, būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas suteikė kredito gavėjams 121640,00 eurų kreditą, o kredito gavėjai įsipareigojo grąžinti kreditą pagal nustatytą grafiką mokėdami kiekvieno mėnesio 15 dieną kredito grąžinimo įmokas bei palūkanas (b.l. 12-24). Kredito paskirtis – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimas. Minėto kredito grąžinimo užtikrinimui kredito gavėjai banko naudai įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Tos pačios šalys 2008 m. birželio 19 d. sudarė papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pakeitė kredito valiutą iš eurų į Šveicarijos frankus bei palūkanas (b.l. 25-26). Atsakovas kaip bankas ir ieškovas bei kita kredito gavėja E. G. 2010 m. birželio 9 d. sudarė skolos perkėlimo sutartį Nr. 10/06/004, kuria bankas atsisakė reikalavimo teisių pagal minėtą kreditavimo sutartį kredito gavėjos E. G. atžvilgiu, o E. G. kaip kredito gavėjos prievolės buvo perkeltos vienam J. K. (b.l. 27-28). Bankas ir J. K. 2010 m. birželio 9 d. sudarė papildomą susitarimą Nr(duomenys neskelbtini), kuriame abi šalys pripažino, jog mokėjimo prievolės pagal kredito sutartį kredito gavėjų yra tinkamai nevykdomos nuo 2009 m. spalio 15 d., taip pat šiuo susitarimu buvo pakeistas kredito sutarties specialiosios dalies 2.11 punktas ir numatyta, kad J. K. iki 2011 m. birželio 15 d. yra taikomas kredito įmokų grąžinimo atidėjimas, metinei palūkanų normai grąžinimo atidėjimas netaikomas. Ieškovas nuo 2011 m. gegužės 15 d. nemokėjo bankui palūkanų už naudojimąsi kreditu, o iš karto po kredito įmokų mokėjimo termino atidėjimo pabaigos nuo 2011 m. birželio 15 d. nemokėjo nei kredito grąžinimo įmokų, nei palūkanų, minėtų prievolių visiškas nevykdymas tęsėsi keturis mėnesius iš eilės. Bankas 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d. pranešimais nustatė ieškovui papildomą prievolės įvykdymo terminą (b.l. 85-87), tačiau ir per papildomai nustatytus terminus, prievolė nebuvo net iš dalies įvykdyta. Atsakovas 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu Nr. 11548 nuo 2011 m. spalio 14 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį (b.l. 31) ir kreipėsi į hipotekos įstaigą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto.
Iš atsakovo 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimo Nr. 11548 turinio matyti, kad kreditavimo sutartis nutraukta vadovaujantis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punktu, numatančiu banko kaip kredito davėjo teisę nutraukti vienašališkai kreditavimo sutartį, įspėjus prieš 10 kalendorinių dienų, jeigu kredito gavėjas negrąžina atsakovui vienos kredito įmokos ir/ar priskaičiuotų palūkanų ir neištaiso pažeidimo per 10 kalendorinių dienų bei po nutraukimo reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, palūkanas bei sumokėti kitas sumas. Teismas sutinka su ieškovo argumentu, jog tokia kredito sutarties sąlyga, kuri numato ilgalaikės sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą teisę, skolininkui negrąžinus laiku bent vienos kredito įmokos, yra nesąžininga ir pažeidžia kredito gavėjo kaip vartotojo teises, todėl negalioja ab initio. Tokį sutarties aiškinimą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012. Tačiau minėtoje nutartyje teismas taip pat išaiškino, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto, todėl visais atvejais, vertinant kredito sutarties, kaip vartojimo sutarties, nutraukimo teisėtumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad ieškovas kredito grąžinimo terminus pažeidinėjo sistemingai nuo 2009 metų. Nors susidaręs įsiskolinimas bankui būdavo grąžinamas, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog grąžinamas įsiskolinimas būdavo susidaręs tik už du mėnesius, taip pat kredito sutartį vykdant ne vienam, o dviem kredito gavėjams – ieškovui ir E. G. . Kredito sutartis nutraukta po skolos perkėlimo vienam iš kredito gavėjų – J. K. . Pažymėtina, jog vien banko atsisakymas kredito sutarties vykdymo vieno kredito gavėjo atžvilgiu didina sutarties neįvykdymo riziką. Tačiau nepaisant to, bankas nagrinėjamu atveju suteikė papildomas kredito sutarties vykdymo lengvatas ieškovui, sudarydamas papildomą susitarimą, numatantį kredito grąžinimo įmokų mokėjimo atidėjimą ieškovui daugiau nei metams. Pažymėtina, jog kredito grąžinimo įmokos ieškovo nebuvo mokamos iš karto po kredito grąžinimo atidėjimo termino pasibaigimo, o palūkanos už naudojimąsi kreditu pradėtos nemokėti dar anksčiau. Ieškovas nei po banko įspėjimų, nei po pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo nesikreipė į banką dėl susidariusios situacijos išsprendimo, nebendradarbiavo su kredito davėju. Iš bylos medžiagos ir šalių nurodytų aplinkybių matyti, kad kredito sutartyje nurodytu adresu su ieškovu nebuvo galimybių susisiekti. Teismas laiko, jog paminėtų aplinkybių visuma leido atsakovui kaip kredito gavėjui pagrįstai abejoti, jog kredito sutartis bus vykdoma ateityje, o ieškovas byloje nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jo turtinė padėtis šiuo momentu leidžia jam toliau vykdyti kredito sutartį. Sprendžiant sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovo naudojamas būsto kreditas nėra apdraustas, taigi atsakovas kaip kredito įstaiga neturi papildomų garantijų nuostolių dėl kredito sutarties nevykdymo atlyginimui užtikrinti. Pažymėtina, jog ieškovo nurodytos kredito sutarties pažeidimo priežastys nepateisina sutarties nevykdymo ir patvirtina, jog ieškovas yra nesąžininga sutarties šalis. Ieškovas, būdamas praleidęs kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminą daugiau nei keturis mėnesius, esant galimybei padengti susidariusį įsiskolinimą, nesikreipdamas į banką dėl prievolių įvykdymo termino pratęsimo ar atidėjimo, turimas pinigines lėšas naudojo ne susidariusiam įsiskolinimui padengti, o skolino trečiajam asmeniui. Tokie ieškovo veiksmai patvirtina tyčinį prievolės nevykdymą, yra nepateisinami ir negali sąlygoti jam papildomų lengvatų suteikimo būtinybės. Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas nevykdė ar netinkamai vykdė kredito sutartyje numatytas prievoles dėl svarbių priežasčių, t. y. nepateikta įrodymų apie kredito sutarties netinkamo vykdymo priežastis.
Ieškovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, nurodytos faktinės bylos aplinkybės nėra tapačios šios civilinės bylos aplinkybėms, nes minėtoje civilinėje byloje buvo konstatuotas kredito gavėjų aktyvumas, siekiant išspręsti susidariusią situaciją dėl pavėluoto kredito įmokų grąžinimo, taip pat kreditas buvo apdraustas, skolininkams nebuvo suteiktos tokios lengvatos kaip kredito grąžinimo įmokų mokėjimo atidėjimas, kredito sutartis buvo nutraukta nesilaikant kredito sutartyje nustatytos nutraukimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju matyti, kad kredito sutartis ieškovo nebuvo vykdoma tinkamai nuo 2009 metų. Taip pat būtina įvertinti tai, kad kreditas ieškovui suteiktas maksimaliam keturiasdešimties metų laikotarpiui, o ieškovas nurodo, jog nepratęsus sutarties, jis negalės tinkamai jos vykdyti. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje kredito gavėjai ginčijo sutarties nutraukimą iš karto, o nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo tik po to, kai buvo pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, kreipdamasis į teismą nepateikė įrodymų, patvirtinančių tolimesnio kredito sutarties vykdymo galimybes, taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju sutartis nevykdoma buvo tyčia, o ne dėl neatsargumo.
Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovo įvykdytas kredito sutarties pažeidimas vertinamas kaip esminis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 str. 2 d. nustatytus kriterijus.
Dėl kredito sutarties nutraukimo tvarkos ir kredito davėjo pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo skolininkui tvarkos. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovas registruotu laišku kredito sutartyje nurodytu ieškovo gyvenamosios vietos adresu ieškovui išsiuntė pranešimą apie sutarties nutraukimą prieš terminą (b.l. 92). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.200 str. numato sutarties šalių pareigą bendradarbiauti. Ieškovo vengimas priimti jam adresuotą pašto siuntą, taip pat neinformavimas kredito davėjo apie dokumentų įteikimo vietos adreso pasikeitimą laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl neigiamos tokio elgesio pasekmės - tai, kad ieškovas laiku nesusipažino su atsakovo pateikta informacija apie sutarties nutraukimą, tenka ieškovui.
Dėl atsakovo prašymo nutraukti bylą, esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai kitoje byloje dėl to paties dalyko, tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Atsakovas tokia nutartimi laiko hipotekos teisėjo nutartį, kuria buvo nukreiptas priverstinis skolos išieškojimas į įkeistą turtą (b.l. 38-39), tačiau nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas nėra tapatus. Minėta byla buvo nagrinėjama supaprastinto proceso tvarka, kuriame negalimas priešieškinio pareiškimas. Aplinkybė, jog priimant hipotekos teisėjo nutartį dėl išieškojimo nukreipimo į hipoteką įkeistą turtą, taip pat nagrinėjant kredito gavėjo atskirąjį skundą dėl minėtos hipotekos teisėjo nutarties buvo pasisakyta dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, nesudaro pagrindo laikyti abi šias bylas tapačiomis.
Kadangi ieškinys atmestas, iš ieškovo atsakovo naudai priteisiamos pastarojo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos advokato paslaugoms apmokėti. Pagal atsakovo pateiktus atsiskaitymo dokumentus minėtos išlaidos sudaro 7129,32 Lt, tačiau tokios išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose “Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio” numatytą maksimalų šių išlaidų dydį. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovui buvo suteiktos šios advokato teisinės paslaugos: atsiliepimo į ieškinį parengimas ir atstovavimas parengiamajame posėdyje, kuris užtruko 16 minučių, taip pat teismo posėdyje, kurio trukmė – 1,5 val. Taigi pagal minėtas rekomendacijas maksimalios priteistinos išlaidos už advokato teisines paslaugas sudaro 3300,0 Lt, tačiau teismas laiko, kad priteisti maksimalaus dydžio minėtų išlaidų nėra pagrindo, nes byla yra vidutiniškai sudėtinga, sprendžiami klausimai nėra nauji teismų praktikoje, byla nėra ypatingai gausi įrodymais, byloje atstovavusio advokato buveinė yra tame pačiame mieste, kuriame buvo nagrinėjama byla, nagrinėjant bylą nebuvo reikalingos specialios žinios. Todėl šios išlaidos mažinamos iki 2500,00 Lt. Iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. Bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso LR CPK 92 str., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str. teismas
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo J. K. atsakovo akcinės bendrovės „Nordea Bank Finland Plc“ naudai 2500,00 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo J. K. valstybės naudai 21,25 Lt (dvidešimt vieną litą, dvidešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto trečiąjį apylinkės teismą.