Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J.K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J.K. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo vykdyti sutartį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1) teismas nepagrįstai konstatavo, jog prie ieškinio nepridėta įrodymų apie ieškovo atliktus mokėjimus pagal sutartį. Apeliantas teigia, kad iš prie ieškinio pridedamo priedo Nr. 3 aptariamos aplinkybės yra aiškios, t.y. kad ieškovas prievolės pagal Kreditavimo sutartį nevykdė 4 mėn., bendras ieškovo atsakovui mokėtinas įsiskolinimas šiuo laikotarpiu sudarė 2 157,64 Šveicarijos frankų. Be to, apelianto nuomone, net jei ir nebūtų pateikti šie įrodymai, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, CPK normos nereikalauja įvertinti ir ieškinio pagrįstumo;

2) skundžiamoje nutartyje teismo suformuota pozicija prieštarauja teismų praktikoje vyraujančiai nuomonei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panašiose bylose, pagal kurią laikinųjų apsaugos priemonių taikymas panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose yra tinkama priemonė apsaugoti suinteresuotos šalies interesus ir nepagrįstai nesuvaržo šalies, kurios atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos, interesų;

3) teismo pozicija dėl laikinosios apsaugos priemonės – nutarties vykdymo sustabdymo – netaikymo yra ydinga, kadangi pradėjus turto pardavimą iš varžytinių bei teismui patenkinus ieškinį, būtų pažeidžiamos ieškovo teisės – ieškovo butas, nesant teisiniam pagrindui, būtų parduotas varžytinėse;

4) laikinosios apsaugos priemonės netaikymas padidina ieškovo nuostolių atsiradimo riziką, kadangi įvykus varžytinėms ieškovas ne tik netektų buto, tačiau ir liktų skolingas atsakovui ženklią sumą;

5) atmetus ieškovo ieškinį šioje byloje net ir tuo atveju, jei prieš tai būtų pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, nekyla jokia grėsmė, jog nutartis liks neįgyvendinta. Apelianto nuomone, ji bus įgyvendinta, tačiau tik po to, kai bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Be to, apelianto teigimu, išieškojimas iš įkeisto turto yra galima tik tada, kai sutartis, iš kurios kylančios prievolės bus nevykdomos tinkamai, yra teisėtai nutraukta. Taigi nors ieškovas skundžiamoje nutartyje ir nereiškia reikalavimo dėl mokėtinų įmokų, kurių mokėjimo terminas jau yra suėjęs, pagrįstumo ir neginčija sutartyje numatyto šių prievolių įvykdymo užtikrinimo hipoteka teisėtumo, išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto būtų laikytinas teisėtu tik tuo atveju, jei ir Kreditavimo sutarties nutraukimas būtų pripažintas teisėtu. Būtent jos nutraukimo teisėtumo klausimas ir yra nagrinėjamas šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-13 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi.

Teismas taip pat pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą.

Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos 2008-05-14 būsto kreditavimo sutarties vienašalį nutraukimą. Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti atsakovo Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, vienašališką 2008-05-14 būsto kreditavimo sutarties nutraukimą, įformintą 2011 m. rugsėjo 29 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą Nr. 11548, neteisėtu ir įpareigoti atsakovą vykdyti 2008-05-14 būsto kreditavimo sutartį, taip pat prašo pratęsti pagal kreditavimo sutartį numatytų ieškovo Justo Kavecko periodinių įmokų ir kitų sumų mokėjimo terminus laikotarpiui, kurio pradžia skaičiuotina nuo kreditavimo sutarties nutraukimo dienos (2011 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog prie ieškinio nepridėta įrodymų apie ieškovo atliktus mokėjimus pagal sutartį. Iš prie ieškinio pridedamo priedo Nr. 3 aptariamos aplinkybės yra aiškios, t.y. kad ieškovas prievolės pagal Kreditavimo sutartį nevykdė 4 mėn., bendras ieškovo atsakovui mokėtinas įsiskolinimas šiuo laikotarpiu sudarė 2 157,64 Šveicarijos frankų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, įrodymai apie ieškovo atliktus mokėjimus pagal sutartį, palūkanų ir kredito grąžinimo įmokų mokėjimo grafikai ar kitokie įrodymai, leistų teismui objektyviai nustatyti prievolės nevykdymo laikotarpį ir įvertinti ieškovo skolos pagal būsto kredito sutartį dydį bei nuspręsti dėl grėsmės ieškovo turtiniams interesams buvimo ir būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu apelianto nurodytas prie ieškinio pridėtas priedas Nr. 3 yra atsakovo 2011-09-29 pranešimas, kuriame nurodomas tik šio pranešimo sudarymo dienai (2011-09-29) apskaičiuotas ieškovo įsiskolinimas atsakovui ir būtent šio pranešimo sudarymo dienai apskaičiuoto įsiskolinimo pradelsimo pradžios momentas, bet ne ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymo visuma. Pastebėtina ir tai, kad apeliantas tiek prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek pateikdamas atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties, nepagrįstai ignoruoja objektyvų faktą, jog sutartiniai santykiai Kredito sutarties pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo tęsėsi beveik pusketvirtų metų. Todėl apelianto pateikti duomenys vien apie abstraktų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą paskutinius 4 kredito sutarties galiojimo mėnesius neleidžia konstatuoti, jog ieškovo ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Be to, apeliantas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė jokių duomenų apie savo skolinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą po Kredito sutarties nutraukimo. Taigi ieškovui nepateikus pakankamai duomenų, akivaizdu, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo grindžiamas abstrakčiu Kredito sutarties nutraukimo faktu. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog ieškovas ieškinyje prašo pripažinti Kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau neginčija savo sutartinių įsipareigojimų pagal Kredito sutartį buvimo per se, bei neginčija to fakto, kad jis pažeidė Kredito sutartį nemokėdamas atsakovui kredito įmokų ir palūkanų Kredito sutartyje nustatytu grafiku. Kitaip tariant, byloje nėra ginčo, ar atsakovas turi reikalavimo teisę į ieškovą, bei nėra ginčo dėl sutartyje numatyto šių prievolių įvykdymo užtikrinimo hipoteka teisėtumo. Taigi darytina išvada, jog net ir ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovo reikalavimo teisė, užtikrinta hipoteka, išliktų.

Pažymėtina, jog apeliantui neginčijant savo skolinio įsipareigojimo pagal Kredito sutartį vykdytinumo per se, tačiau tuo pačiu prašant sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, yra nepagrįstai ignoruojama hipotekos instituto prasmė, bei pažeidžiami atsakovo, kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus, teisėti interesai ir lūkesčiai. Šią išvadą patvirtina aplinkybė, jog prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą vykdymo procese apeliantas pagal Kredito sutartį reiškia nepaisant to, jog Kredito sutarties nutraukimas jau buvo įvertintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2012-10-05 nutartimi civilinėje byloje 2S-1452-781/2012. Vilniaus apygardos teismas 2012-10-05 nutartimi konstatavo, kad kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininko kredito sutarties pažeidimo, bet skolininkui nuolat, sistemingai pažeidinėjus mokėjimo grafiką ir nereaguojant į kreditoriaus raginimus tinkamai vykdyti prievoles, todėl kreditorius pagrįstai nuo 2011-10-14 vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir kreipėsi į hipotekos teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo. Be to, nuo Kredito sutarties nutraukimo, kurį pakartotinai teismine tvarka ginčija ieškovas jau praėjo daugiau nei 1 metai, per kuriuos atsakovo, hipotekos kreditoriaus, teisėtas ir neginčijamas reikalavimas vis dar nėra realizuotas.

Taigi darytina išvada, jog ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos kaip neatitinkančios ieškinio reikalavimo pobūdžio ir masto.

Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o ieškovo atskirasis skundas netenkinamas.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.