Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-612-932/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-10-16
Bylos Nr.: 1A-612-932/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-49798-2018-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Nijolė Žimkienė
Nuteistasis: A. S.
Nukentėjusysis: A. Š.
Advokatai: Viktoras Rutkauskas

Kategorijos

1.2.7.1.2.2Nepilnamečio išžaginimas (BK 149 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-612-932/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49798-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.1.2.2.; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės – Raizgienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorui Alvydui Valiukevičiui,nuteistajam A. S. (A. S.) ir jo gynėjui advokatui Viktorui Rutkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Viktoro Rutkausko apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas A. S. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime - suėmime išbūtas laikas nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2018 m. spalio 17 d. ir nuo 2018 m. spalio 17 d. iki 2019 m. liepos 15 d.

Taip pat nuosprendžiu nukentėjusiajai A. Š. iš A. S. priteista 1 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. S. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, o būtent: jis 2018 m. spalio 15 d., apie 21.00 val., prie daugiabučio gyvenamojo namo balkono, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnų mieste, Elektrėnų savivaldybėje, apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su A. Š. prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą – tyčia pastūmė nukentėjusiąją, o, jai parkritus ir rankų delnais įsirėmus į žemę, jis tyčia kumščiu sudavė A. Š. ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, po ko kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į dešinės ir kairės pusės šonkaulių, pilvo, nugaros sritis, bei, ranka laikydamas prispaudęs nukentėjusios galvą prie žemės, užkimšo ranka jai burną, o kita savo ranka laikydamas užlaužtą nukentėjusiosios ranką jai už nugaros, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, įkišo savo lytinį organą A. Š. į makštį, ir tokiu būdu lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja A. Š. natūraliu būdu prieš jos valią, prievartinio lytinio akto atlikimo metu padarydamas nukentėjusiajai tris poodines kraujosruvas veide, vieną kraujosruvą dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus kairiame delne, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie A. S. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

II. A. S. apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

2. Nuteistasis A. S. savo skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. liepos 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Mano, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai ir neobjektyviai, o surinkti įrodymai patvirtina, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos.

3. A. S. nesutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y., kad jis viena ranka prispaudė nukentėjusiosios galvą prie žemės, kita užkimšo jai burną ir laikydamas ją taip dar kita ranka užlaužė jos ranką, nes pats turi tik dvi rankas. Be to, nuteistajam neaišku, kaip tokiu atveju jis nusiėmė kelnes ar su nukentėjusiąja kovojo nuogas. Taip pat nesutinka su tuo, jog daužė nukentėjusiąją rankomis ir kojomis į pilvo, šonkaulių ir nugaros sritis būnant po apytiksliai 120 cm aukščio balkonu, nes tai yra neįtikima ir nelogiška. Specialisto išvada ir jo paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu patvirtina, kad ant nukentėjusiosios nugaros, pilvo, šonkaulių nenustatyta jokių sumušimų.

4. Pažymima, kad nukentėjusioji savo draugei (kuri skambino į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC), tačiau byloje nėra apklausta), pareigūnams, motinai pateikė skirtingas ir tiesos neatitinkančias aplinkybes. 2018 m. spalio 16 d. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenyse užfiksuotas nukentėjusiosios pranešimas, kad prieš 10 min ją išprievartavo trys nepažįstami vyrai, kas yra netiesa.

5. Akcentuojama tai, kad praėjus mėnesiui po įvykio buvo paimtas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas ir nukopijuotos nuteistojo siųstos žinutės, tačiau nebuvo paimta nukentėjusiosios telefono numerio išeinančių ir įeinančių SMS ir skambučių išklotinė, iš ko būtų aiškiai matyti, kad po įvykio nukentėjusioji ne tik rašė jam (nuteistajam A. S.) SMS žinutes, bet ir norėjo susitikti. Taip pat iš išklotinių būtų matyti, kad nukentėjusioji neskambino Ž. M., su juo nekalbėjo ir nebuvo susitikus, ką patvirtino pats Ž. M. ir kiti liudytojai. Be to, priešingai nei tvirtina, nukentėjusioji neskambino ir savo motinai. Pažymi, kad iš 2018 m. lapkričio 16 d. nukentėjusiosios motinos M. J. parodymų matyti, kad ji apie įvykį sužinojo iš policijos pareigūnų, kurie atvyko į namus ir pranešė, kad dukra ligoninėje. Pabrėžia, jog nukentėjusioji nesikreipė į policiją, o skambinėjo jam ir savo draugei. Nukentėjusioji į policiją paskambino tik tada, kai policijos pareigūnai jos draugei liepė pasakyti nukentėjusiajai, kad ši pati paskambintų, kas aiškiai matyti iš BPC įrašų.

6. Nuteistasis pažymi, kad jam davus parodymus nebuvo imtasi veiksmų apžiūrėti įvykio vietą, kurioje buvo likę aiškūs įspaudai ant smėlio ir jo išskyros. Įvykio vietos apžiūra buvo atlikta tik nukentėjusiajai pakartotinai davus parodymus teisme. Įvykio vieta dėl prieš nukentėjusiąją atliktų ar neatliktų veiksmų nesutapimo buvo pakeista ir patraukta 10 m į šoną nuo balkono ant pievos.

7. Skunde nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teigiama, jog teismas savo sprendimą grindė tik atskiromis citatomis, melagingais bei besikeičiančiais nukentėjusiosios parodymais ir visiškai nesirėmė liudytojų parodymais, specialisto išvadomis. Liudytojos E. K. parodymais neginčijamai patvirtinta, kad ne jis (apeliantas A. S.), o nukentėjusioji meluoja. Šios liudytojos parodymai patvirtina lytinį aktą vykus abipusiu sutikimu, nukentėjusiajai reikalaujant tęsti lytinį aktą, pastaroji nesišaukė pagalbos, neprieštaravo, nebėgo, o konfliktas prasidėjo ne prieš lytinį aktą, o jo gale, kai jis (nuteistasis A. S.) nustūmė nuo savęs nukentėjusiąją (dėl ko ši ir reiškė pretenzijas). Be to, liudytoja aiškiai parodė, kad aktas vyko po balkonu, o ne 10 m šalia jo. Nukentėjusiosios parodymai prieštaravo liudytojos parodymams. Pažymima ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu kalbėdama apie kažkokius skalbinius teisėja mėgino supainioti liudytoją.

8. Skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusios ir jos motinos parodymai neatitinka specialisto išvados. Po įvykio praėjus 1-2 valandoms nukentėjusiąją apžiūrėjo specialistas, kuris nerado jokių sužalojimų pilvo, šonkaulių ir nugaros srityse, ką pastarasis patvirtino tiek savo išvadoje, tiek ir teisme. Specialisto nustatyti sužalojimai atitiko nuteistojo duotus parodymus. Specialistas neneigia, jog mėlynė ant kojos ir sužalojimas ant delno galėjo atsirasti nuteistajam pastūmus nukentėjusiąją. Dėl sužalojimo ant veido pažymima, kad nukentėjusioji visuose parodymuose patvirtina, kad nuteistasis jai vieną kartą trenkė į veido sritį, būtent tokią aplinkybę parodymuose nurodė ir pats nuteistasis, tokios galimybės neatmetė ir specialistas, kuris kartu pažymėjo, jog toks sužalojimas galėjo atsirasti ir griūnant. Iš kur atsirado sužalojimas, turėtų būti klausiama ne nuteistojo, o nukentėjusiosios.

9. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji turi pagrindą jį apkalbėti. Kaip apkalbų pagrindą nuteistasis nurodo po balkonu kilusį konfliktą, nukentėjusiosios prastus santykius su jos motina, gręsiančią baudžiamąją atsakomybę dėl melagingų parodymų bei siekį pasipelnyti.

III. Gynėjo advokato V. Rutkausko apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

10. Apeliaciniame skunde A. S. gynėjas advokatas V. Rutkauskas prašo atlikti įrodymų tyrimą, įpareigojant tyrimą vykdžiusius pareigūnus nustatyti merginą, nukentėjusiosios prašymu skambinusią į BPC, bei apklausti ją posėdyje. Taip pat prašoma priimti naują nuosprendį ir išteisinti A. S.

11. Gynėjas mano, kad teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies nuostatų, šie BPK pažeidimai buvo esminiai ir sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

12. Skunde cituojamos BPK 20 straipsnio nuostatos, pateikiami nagrinėjamos bylos kontekste aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kiek tai susiję su įrodymų vertinimu ir įrodinėjimo procesu. Taip pat minimi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje teismo nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai, aptariami iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies teisingam bylos išnagrinėjimui kildinami reikalavimai.

13. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas aprašomojoje dalyje tik išdėstė įrodymus, tačiau iš esmės jų neanalizavo, negretino tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų, visiškai nepasisakė dėl ištirtų įrodymų patikimumo ir nepateikė įvertinimo tiek kiekvienam įrodymui atskirai, tiek jų visumai. Nuosprendyje teismas iš esmės tik pacitavo nukentėjusiosios, liudytojų ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, jų tarpusavyje negretindamas bei nevertindamas kitos medžiagos kontekste, dėl ko padaryta formali išvada esą nukentėjusiosios parodymai yra patikimi, o A. S. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, įrodyta. Gynėjo teigimu, šiuo atveju nenurodyti jokie motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, t. y. nepaaiškinta, kodėl konkrečiu atveju nesivadovaujama A. S., atskirų liudytojų duotais parodymais ir kitais nekaltumą patvirtinančiais įrodymais (pvz., liudytojos E. K. parodymais).

14. Skunde akcentuojami pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog byloje A. S. nenurodė jokių priežasčių, dėl ko nukentėjusioji norėtų jį apkalbėti, taip pat byloje nenustatyta, kad ji tam būtų turėjusi kokį nors pagrindą. Taip pat nėra duomenų, kad kas nors galėjo paveikti nukentėjusiosios parodymus. Skunde manoma, kad tokiu būdu įrodinėjimo našta buvo perkelta A. S.. Apkalbėjimo priežastys galėjo būti pačios įvairiausios (nuo bandymo gauti materialinę naudą iki psichologinių ar psichinių problemų), tačiau tai nustatyti privalėjo tyrimą vykdę pareigūnai bei teismas, o ne jo ginamasis A. S..

15. Skunde pažymima, jog teismas iš nukentėjusiosios parodymų nustatė, kad pastaroji lytinių santykių nenorą iš pradžių išreiškė žodžiu ir suduodama smūgį kumščiu kaltinamajam į veidą. Teismo teigimu, šią aplinkybę iš dalies patvirtina paties kaltinamojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kadangi kaltinamasis nurodė, kad nukentėjusiajai nuėjus prie balkono nusišlapinti, po to prie jos priėjo jis, pradėjo valyti nuo jos užpakalio smėlį, glamonėti, nukentėjusioji pasakė nenorinti, kad jis lįstų, tačiau kaltinamasis toliau ją glamonėjo, dėl ko nukentėjusioji jam trenkė kumščiu į veido sritį. Tada kaltinamasis trenkė nukentėjusiajai iš kumščio į veido sritį, ji susiėmė už akies ir pasakė, kad skauda, po ko A. S. nukentėjusiąją pastūmė ir ši keturiomis krito ant žemės. Tuomet kaltinamasis trenkė nukentėjusiajai į šonus, pilvą, spyrė į šonkaulius, po ko atliko lytinį aktą (nuosprendžio 12 lapas). Gynėjui nesuprantama, iš kur teismas paėmė tokius A. S. parodymus: tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme pastarasis teigė sudavęs A. Š. jau po lytinio akto, po to kai ji sudavė jam. Teismo cituojamų A. S. parodymų byloje nėra.

16. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog teismas nerado jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nors pats nuosprendyje konstatavo, kad A. Š. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tie teisminio nagrinėjimo metu nebuvo visiškai nuoseklūs. Skunde cituojama dalis nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, taip pat 2019 m. sausio 21 d. papildomos apklausos metu duoti parodymai bei parodymai, kuriuos A. Š. davė teisiamajame posėdyje. Akcentuojama, kad proceso metu nukentėjusiosios parodymai visą laiką kito, prieštaravo vieni kitiems ir visai byloje surinktai medžiagai. Taip pat pacituotos ir kai kurios nukentėjusios motinos M. J. protokole – pareiškime, apklausos metu ir teisiamojo posėdžio metu nurodytos aplinkybės. Akcentuojama, kad prieštaringi nukentėjusiosios ir jos motinos parodymai visiškai neatitinka specialisto išvados. Kaip aiškiai nesuprantama įvardinta skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada „byloje nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad kaltinamasis, panaudodamas fizinį smurtą, tyčia kumščiu sudavė A. Š. ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, po ko kumščiais ir kojomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į dešinės ir kairės pusės šonkaulių, pilvo ir nugaros sritis bei, ranka laikydamas prispaudęs nukentėjusios galvą prie žemės, užkimšo ranka jai burną, o kita savo ranka laikydamas užlaužtą nukentėjusiosios ranką jai už nugaros, atliko prievartinį lytinį aktą“, o nukentėjusiosios A. Š. parodymai įvertinti kaip patikimi.

17. Dar daugiau abejonių gynėjas įžvelgia susipažinęs su BPC skambučių įrašais. Atkreipiamas dėmesys, jog tyrimą vykdę pareigūnai net nebandė surasti ir apklausti pirmąjį skambutį į BPC atlikusią merginą, pati nukentėjusioji teisme atsisakė ją įvardinti, o pirmosios instancijos teismas atmetė gynybos prašymą įpareigoti policijos pareigūnus nustatyti ir iškviesti į teismą skambinusią merginą. Tuo tarpu vėliau jau pati į BPC paskambinusi nukentėjusioji teigė, kad ją išžagino trys asmenys.

18. Skunde akcentuojama, kad A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu (iš karto po įvykio pats savo iniciatyva atvykęs į policiją ir vėliau), tiek ir teisme davė vienodus ir nuoseklius parodymus. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju be objektyvaus pagrindo ir iš esmės nuosprendyje neišdėstęs motyvų nesivadovavo A. S. parodymais, nors kaltinamojo parodymai, nepaisant jų specifiškumo, pagal BPK 20 straipsnį taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis ir, norint juos atmesti, nepakanka vien jais netikėti, o būtina nurodyti, kokie kiti patikimi įrodymai paneigia kaltinamojo parodymus.

19. Akcentuojama tai, kad teismo nuosprendyje, vertinant byloje surinktus įrodymus, įvardinti liudytojai J. U. (J. U.), V. P., I. Č. iš esmės tik patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus A. S. parodymus, kartu pabrėždami keistą, neadekvatų nukentėjusiosios elgesį tiek iki įvykio, tiek ir po jo. Skunde cituojami liudytojos E. K. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai, kuriuos liudytoja patvirtino ir teisme. Pažymima, kad E. K. niekaip nėra susijusi nei su nukentėjusiąja, nei su nuteistuoju, jos parodymai visiškai sutampa su A. S. parodymais ir visiškai paneigia A. Š. parodymus. Nepaisant to, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas iš esmės ignoravo šios itin svarbios ir patikimos liudytojos parodymus, jų nevertino ir jais nesivadovavo.

20. Skunde pažymima, jog tik kaltas asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, o asmens kaltė nėra preziumuojama. Visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Byloje nėra jokių patikimų argumentų ir motyvų atmesti nuteistojo poziciją, nėra ir pakankamų teisinių argumentų paneigti šio principo taikymą nagrinėjamoje byloje. Gynėjo tvirtinimu, šioje byloje negali būti daroma išvada dėl A. S. veiksmų kvalifikavimo kaip nusikalstamų, nes nenustatyta nei objektyvioji veikos pusė – neteisėti veiksmai, nei subjektyvioji veikos pusė, nei kaltė, o pagal BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.

21. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas V. Rutkauskas prašė jų pateiktus apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras A. Valiukevičius – abu skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. S. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, įvertinusi nuteistojo A. S. ir jo gynėjo V. Rutkausko apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. liepos 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė tinkama ir ne per griežta. Atsižvelgdama į tai, kad pateiktų skundų turinys iš esmės yra panašus (tik gynėjas nurodo kiek daugiau argumentų), kolegija skundus analizuos ir išvadas dėstys bendrai dėl abiejų skundų, o nepasisakys dėl kiekvieno (skundo) atskirai.

23. Apeliaciniais skundais yra prašoma priimti naują, nuteistąjį A. S. išteisinantį, nuosprendį. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė netinkamai įvertinti įrodymai. Visų pirma kategoriškai nesutinkama su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino nukentėjusiosios A. Š. parodymus. Nemaža abiejų apeliantų skundų dalis yra skirta, siekiant įrodyti, jog nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, nepatikimi ir jais nebuvo galima grįsti A. S. kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

24. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. Š. parodymai buvo pripažinti tinkamu įrodymų šaltiniu. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios nurodytos tam tikros įvykio aplinkybės nebuvo visiškai nuoseklios, tačiau esantys skirtumai nebuvo pripažinti esminiais bei sudarančiais pagrindą abejoti parodymų patikimumu. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas skundų argumentus, kuriais siekiama paneigti nukentėjusiosios parodymus, visgi yra priešingos nuomonės nei apeliantai ir laiko, jog A. S. kaltė nukentėjusiosios A. Š. parodymais įrodinėta pagrįstai.

25. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji proceso metu buvo apklausta iš viso 3 kartus – 2 apklausos atliktos ikiteisminiame tyrime, vėliau parodymus davė 2019 m. balandžio 4 d. teisiamojo posėdžio metu, į keletą kilusių klausimų atsakė ir 2019 m. birželio 27 d. posėdyje. Analizuojant nukentėjusiuosius parodymus, išties galima pastebėti skirtingai įvardintų aplinkybių: apklausiama A. Š. nevienodai pasakojo, kuris kuriam pirmas sudavė (ar ji pirma trenkė kaltinamajam, ar šis jai), kurioje vietoje vyko lytinis aktas (po balkonu ar prie jo), ne visiškai tapačiai buvo aiškinami suduoti smūgiai ir jų eiga, taip pat dar keletas kitų smulkių detalių. Vertinant nukentėjusiosios parodymus, sprendžiant dėl jų patikimumo, neabejotinai negalima neatsižvelgti į tokias nukentėjusio asmens skirtingai įvardijamas su įvykiu susijusias aplinkybes. Tinkamas tokių aplinkybių įvertinimas yra svarbus, kadangi jis gali būti reikšmingas darant išvadas, kiek patikimi yra minimo proceso dalyvio parodymai. Pasisakydama dėl nagrinėjamos bylos, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios A. Š. parodymuose esantys nesutapimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo pripažinti nukentėjusiosios parodymus nepatikimais. Tokia išvada darytina įvertinus visus parodymus, o ne atsietai nurodant atskiras aplinkybes.

26. Nagrinėjamos bylos, kuri yra dėl BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kontekste nurodytina, kad nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos momento nuosekliai aiškino, kad ji lytinių santykių su nuteistuoju A. S. nenorėjo ir lytinis aktas buvo prievartinio pobūdžio. A. Š. parodė, kad, jai atsitūpus nusišlapinti, nuteistasis, kuris, paskui nukentėjusiąją, šiai pasišalinus iš jaunuolių kompanijos, sekė pastarosios neprašomas ir neskatinamas, ėmė „lįsti“ prie jos, prašė „duoti“, jai kelis kartus atsakius neigiamai, panaudojo fizinį smurtą. Tiek smūgis į veidą, tiek paskui sekę smūgiai bei spyriai į šonkaulius, pilvo sritis buvo suduoti iki lytinio akto pradžios, o ne vėliau (santykiavimui pasibaigus). Pirmo smūgio nukentėjusioji sulaukė, būdama atsitūpusi nusišlapinti. Nuo smūgio į veidą, A. Š. pargriuvo „ant keturių“, po ko nuteistasis sudavė smūgį į šonkaulius, taip pat vieną kartą spyrė į šią kūno sritį ir pilvą (vienos apklausos metu nurodo buvus ir smūgį į nugarą). Nukentėjusioji analogiškai aiškino, jog lytinis aktas vyko jai esant „ant keturių“, nuteistasis A. S. buvo jai iš galo. Pastarasis savo veiksmais jai neleido priešintis – prispaudė galvą prie žemės, užkimšo ranka burną, o kita ranka laikė užlaužtą nukentėjusiosios ranką. Tokius A. S. veiksmus (spaudė jos galvą, užkimšo burną bei laikė užlaužęs ranką) nukentėjusioji detaliai įvardino 2019 m. sausio 21 d. apklausos metu, tačiau ir apklausiama pirmą kartą (2018 m. lapkričio 20 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją) A. Š. parodė, kad beveik visą laiką nuteistasis laikė ranka užspaudęs burną, dėl ko ji negalėjo šaukti (1 t., b. l. 40-42). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji taip pat teigė, kad jai buvo užkimšta burna, užlaužta ranka, galva prispausta prie žemės. Tiesa, atkreiptinas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio protokole klaidingai užfiksuoti A. Š. parodymai neva A. S. nukentėjusiosios burną užkimšo su jos pačios ranka (1 t., b. l. 7-10). Išklausius garso įrašą, girdėti, jog A. Š. nurodo, kad „aš pradėjau rėkti ir mano burna buvo užkimšta, mano ranka buvo atpalaiduota, jis atleido vieną mano ranką, kuri buvo užlaužta, ir tiesiog užspaudė mano burną“ (53 garso įrašo minutė), t. y. nukentėjusioji nedavė parodymų, kad burna buvo užkimšta jos pačios ranka.

27. Analizuojant nukentėjusiosios A. Š. parodymus, matyti, kad pastaroji nė vienoje apklausoje nedavė kitokių parodymų nei, kad prieš ją buvo vartojamas smurtas, atliekami kiti, anksčiau nurodyti veiksmai, dėl kurių ji negalėjo pasipriešinti nuteistajam, ir visą laiką buvo kategoriška dėl to, kad lytinį aktą nuteistasis atliko prieš jos valią. Tokių parodymų kontekste keletas skirtingai įvardijamų aplinkybių, kurios, anaiptol, nėra esminės, nekelia abejonių nukentėjusiosios A. Š. parodymų tikrumu bei patikimumu. Tai, ar nukentėjusioji pirma trenkė nuteistajam, ar šis jai, neturi išskirtinės svarbos, kadangi bet kuriuo atveju iš jos parodymų daugiau nei akivaizdu, kad toks jos veiksmas buvo reakcija į A. S. seksualinę iniciatyvą (apklausų metu nurodė, kad nuteistasis „pradėjo lįsti rankomis“, klausė „duosi?“ ir, nereaguodamas į jos neigiamą atsakymą, jau nurodė „duosi“, teisme taip pat aiškino, kaip nuteistasis ėmė ją „graibyti“), tuo tarpu A. S. tiek pirmas, tiek vėlesni smūgiai buvo nukreipti į nukentėjusiosios valios palaužimą. Tiesa, šioje vietoje tikslinga atkreipti dėmesį į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotą aplinkybę, jog A. S. fizinis smurtas pirmiausia pasireiškė nukentėjusiosios tyčiniu pastūmimu, po kurio ši parkrito ir rankų delnais įsirėmė į žemę, po ko A. S. kumščiu sudavė A. Š. ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą. Iš tokių įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad teismas laikė, jog nukentėjusioji visų pirma buvo pastumta, o tik tuomet sekė pirmasis nuteistojo smūgis. Visgi apklausiama A. Š. šioje vietoje nurodė kitokią seką, t. y. pirmiausia nuteistasis jai sudavė į veido sritį, būtent po ko ši pargriuvo (prieš tai tupėjo). Taip ji pasakojo tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui (1 t., b. l. 40-42; 3 t., b. l. 7-10). Ir tik vieninteliu metu A. Š. mini esą ji iš pradžių buvo pastumta, dėl ko nugriuvo, o tik tada nuteistasis jai trenkė (2019 m. sausio 21 d. tyrėjos atlikta apklausa) (1 t., b. l. 46-47). Analizuojant nukentėjusiosios A. Š. parodymus, laikytina, kad tokia 2019 m. sausio 21 d. apklausoje nurodyta įvykio seka nėra tiksli, kadangi ji neatitinka pačios nukentėjusiosios viso proceso metu duotų parodymų šioje dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad atliekant parodymų patikrinimą vietoje A. Š. taip pat aiškiai parodė, kaip A. S. jai sudavė smūgį į veidą, po kurio ji nukrito (1 t., 55-73). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis tikslintinas, laikant, jog A. S., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su A. Š. prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, po ko nukentėjusioji parkrito ir rankų delnais įsirėmė į žemę, t. y. koreguotina nuosprendžio aprašomoji dalis dėl smūgio sudavimo ir pargriovimo sekos (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Be to, iš nuosprendžio šalintina ir tai, kad A. S. smūgiavo nukentėjusiajai į nugarą. Tokią aplinkybę A. Š. nurodė tik vienoje apklausoje (apklausiama tyrėjos), tuo tarpu nei ikiteisminio tyrimo teisėjai, nei teisiamajame posėdyje nieko neminėjo, jog jai buvo smūgiuojama ar spiriama į nugarą. To pastaroji neteigė ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kuomet detaliai vardino ir rodė, į kurias kūno vietas jai buvo suduoti smūgiai bei sulaukė spyrio (1 t., b. l. 55-73). Tuo tarpu smūgis į veidą kumščiu, du smūgiai į šonkaulius ir po spyrį į šonkaulių bei pilvo sritis, yra aiškiai nurodomi tiek pačios pirmos apklausos, vykusios pas ikiteisminio tyrimo teisėją, metu, tiek detalizuojami atliekant parodymų patikrinimą vietoje. Tokios aplinkybės iš esmės neprieštarauja ir teisme duotiems nukentėjusiosios parodymams, be to, įvardintų smūgių bei spyrių, kurie išoriškai jokių pasekmių ir nesukėlė, buvimo nepaneigė ir teisme apklaustas specialistas J. P. (3 t., b. l. 79-82).

29. Taigi anksčiau įvardinti skirtumai nukentėjusiosios parodymuose ir apeliacinės instancijos teismo atliktos smulkios nuosprendžio korekcijos, nesumenkina A. Š. duotų parodymų ir nedaro jų negalimais nuteistojo kaltei pagrįsti. Negalima neatsižvelgti į tai, kad fizinį smurtą ir seksualinę prievartą patyrusi nukentėjusioji yra jauno amžiaus; galima matyti, kad dėl įvykio ji patyrė didelį stresą, įvykio vakarą buvo isteriškoje būklėje (apklaustų liudytojų E. U., I. Č., V. P. parodymuose užfiksuota, jog sugrįžusi A. Š. tai verkė, tai juokėsi; susijaudinusi, verkianti ir kūkčiojanti pastaroji skambino į BPC) (1 t., b. l. 137-138). Galima suprasti, kad įvykio metu nukentėjusiosios pastangos buvo nukreiptos ne į siekį kuo tiksliau įsidėmėti kiekvieną detalę, todėl tam tikri parodymų skirtumai yra pateisinami. Kita vertus, negalima nepaminėti ir to, kad A. Š. buvo pakankamai apsvaigusi nuo alkoholio (1 t., b. l. 78). Pastaroji aplinkybė verčia nukentėjusiosios parodymus vertinti, juo labiau, atidžiai, tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į A. Š. bendrą parodymų turinį ir visų byloje surinktų įrodymų visetą, girtumas nelaikytinas veiksniu, dėl kurio nukentėjusiosios parodymai turėtų būti laikytini abejotinais. Teismui suprantamos tiek nuteistojo, tiek gynėjo pastangos sukelti abejones dėl nukentėjusiosios parodymų, tačiau selektyviai atrinktų aplinkybių akcentavimas, nevertinant visų parodymų bendrai, nelemia neigiamos A. Š. parodymų vertinimo išvados.

30. Dėl apeliaciniuose skunduose išsakytos kritikos nukentėjusiosios parodymams, susijusiais su nusikaltimo padarymo vieta, teisėjų kolegija laiko, jog skundžiamu nuosprendžiu nusikaltimo padarymo vieta nustatyta teisingai. Kaip minėta anksčiau, aplinkybė dėl prievartinio lytinio akto vietos (ar jis vyko po balkonu ar šalimais jo) yra viena iš tų, dėl kurios nukentėjusioji nebuvo visiškai nuosekli. Iš ikiteisminiame tyrime ir teisme duotų A. Š. parodymų matyti, kad ji vienu atveju tvirtino, kad viskas vyko po balkonu, kitu atveju jau teigė, jog žaginimas vyko šalimais balkono, vienoje iš apklausų yra paminėta, kad maždaug 7 m atstumu nuo balkono (1 t., b. l. 40-42, 46-47; 3 t., b. l. 7-10, 101-109). Pirmosios instancijos teisme buvo aiškinamasi dėl šių prieštaravimų, nukentėjusioji kategoriško atsakymo nepateikė, aiškino, kad „viskas vyko po balkonu, o paskui kažkaip perėjome ant žolės“ (2019 m. birželio 27 d. posėdžio garso įrašo dalis nuo 36 min.). Nuteistasis A. S. tuo tarpu tvirtina, jog lytinis aktas vyko išskirtinai po balkonu (tą patį teigė ir liudytoja E. K., tačiau jos parodymais kolegija nesiremia, apie ką bus pasisakoma vėlesnėje šios nutarties dalyje). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nusikalstama veika buvo padaryta prie daugiabučio namo balkono. Atsižvelgiant į parodymuose esančius prieštaravimus, tokia išvada iš esmės yra tinkama. Itin tikslus nusikalstamos veikos detalizavimas (prie balkono ar po juo) nėra galimas, tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos padarymo vieta iš esmės liko nenustatyta ir yra nežinoma.

31. Siekiant paneigti nukentėjusiosios parodymus, tiek nuteistojo, tiek gynėjo skunduose nemaža dalis argumentų tenka aplinkybėms, susijusioms su pranešimu apie įvykį, skambinant į BPC. Kaip teisingai nurodo apeliantai, iš bylos medžiagos matyti, kad visų pirma į BPC paskambino nenustatytas asmuo (galima suprasti, kad nukentėjusiosios pažįstama), kuris pranešė apie draugę ištikusią bėdą. Mergina nurodo, kad „mano draugė visa verkdama paskambino, kad ją kažkas išsivežė į mišką ? ... ? jinai visa išsigandusi, jinai labai bijo ? ... ? jinai man paskambino ir sako padėk ? ... ? jinai įbauginta tiesiog yra“ (1 t., b. l. 137-138). Šis asmuo į BPC skambino du kartus, iš antrojo įrašo stenogramos turinio matyti, kad pakartotinis skambutis susijęs su operatorės prašymu, kad į BPC paskambintų pati nukentėjusioji, kadangi tik tokiu atveju operatorė galės matyti pastarosios buvimo vietą (1 t., b. l. 137-138). Vėliau su BPC susisiekė jau pati nukentėjusioji A. Š., kuri praneša buvusi išprievartauta, padrikai nurodo, jog „jie buvo trise“, atsitiko „prieš 10 minučių. Prašau padėkit man, man labai skauda. Čia mane primušė, prašau“. Paskambinusi dar sykį, prašo, jog kuo greičiau atvažiuotų policija, nurodo labai bijanti (1 t., b. l. 137-138).

Žemesnės instancijos teismas

32. Tyrimo metu asmuo, kuris pirmas susisiekė su BPC, nebuvo nustatytas, pati nukentėjusioji jo neįvardino (tik pripažino telefonu kalbėjusi su drauge) (3 t., b. l. 101-109). Nagrinėjant bylą teisme buvo prašoma šį asmenį surasti ir apklausti, tačiau teismas tokio prašymo netenkino (3 t., b. l. 101-109). Minimo asmens apklausos, o tuo pačiu ir dalinio įrodymų tyrimo buvo prašoma ir gynėjo apeliaciniame skunde, tačiau bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija visgi nutarė, kad toks prašymas nėra pagrįstas. Šiuo metu, praėjus metams nuo nusikaltimo, ieškoti asmens, kurio nurodytos aplinkybės ir taip yra aiškiai užfiksuotos apžiūros protokole esančioje stenogramoje, nėra tikslinga. Matyti, jog pranešėja iš esmės net nebuvo susitikusi su nukentėjusiąja, su pastarąja kalbėjosi tik telefonu, jokių aiškių aplinkybių, dėl ko nukentėjusiajai reikalinga pagalba, nežinojo, be to, net nebuvo pilnai tikra dėl to, kur ši yra (informavo, kad (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) (Elektrėnuose), ką, kaip galima suprasti, telefonu buvo sužinojusi iš nukentėjusiosios).

33. Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, jog po to, kai A. S. atliko su nukentėjusiąja lytinį aktą prieš šios valią, A. Š. būtų kažkur bei su kažkuo nenustatytomis aplinkybėmis leidusi laiką. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad po to, kai A. S. grįžo atgal prie jaunuolių kompanijos, netrukus pasirodė ir nukentėjusioji (prie parduotuvės), o tai reiškia, kad nėra nė menkiausio pagrindo įtarti, kad ji galėjo bendrauti su kitais vyriškiais ar vyriškiu, būti išvežta į mišką, kitų asmenų sumušta ir išžaginta (beje, kad tokia situacija yra negalima skunde pabrėžia ir pats nuteistasis). Tad, nepaisant to, jog kalbėdama su BPC operatore A. Š. ir mini tris asmenis, tokia išsakyta frazė neturi nieko bendro su tuo, kad galėjo likti nenustatytos aplinkybės dėl kitų, nei A. S., asmenų, vartojusių prieš ją fizinį smurtą bei išžaginusių. Stenogramos turinys leidžia spręsti apie tai, kad nukentėjusioji yra susijaudinusi, išgąsdinta, padrikomis frazėmis nurodo, kad ją išprievartavo, labai bijo, gresia pavojus, prašo greičiau policijos, tačiau į klausimus dėl vardo, pavardės, metų, adreso atsako aiškiai (pastaroji aplinkybė, be kita ko, rodo, jog apeliantų akcentuojama nukentėjusiosios girtumo būsena nebuvo tokia, jog ši nepajėgė orientuotis situacijoje; tą leidžia spręsti ir medicininiai, duomenys pristačius merginą į gydymo įstaigą, kur apžiūrėjus bent trims skirtingiems gydytojams nė vienas nenurodė, kad pacientė dėl girtumo nebūtų galėjusi nurodyti, kas jai atsitiko, įvardinti sveikatos nusiskundimų) (1 t., b. l. 19, 20, 21). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, kolegija neturi pagrindo laikyti, jog, apklausus nukentėjusiąją A. Š., ši staiga sugalvojo duoti nuteistąjį A. S. apkaltinančius parodymus ir nutylėjo reikšmingas aplinkybes apie tai, kad nusikalstamus veiksmus prieš ją atliko kiti asmenys ar asmuo.

Žemesnės instancijos teismas

34. Tai, kad buvo išprievartauta kaltinamojo, nukentėjusioji iš karto po įvykio nurodė ir liudytojams V. P., I. Č. ir E. U.. Pastarųjų parodymuose užfiksuota, jog, vėliau susitikus su A. Š., ši buvo kaip nesava, ji tai juokėsi, tai verkė. Liudytojas E. U. nurodė matęs mėlynę po akimi (1 t., b. l. 116; 3 t., b. l. 79-82). Kitos dvi liudytojos V. P. ir I. Č. teigė jokio sužalojimo nepastebėjusios (abi tikino nukentėjusiąją mačiusios iš arti, o V. P. nurodė netgi švietusi su telefonu, norėdama geriau apžiūrėti) (1 t., b. l. 110-111, 113-114; 3 t., b. l. 79-82), tačiau laikytina, kad minėtų liudytojų parodymai šioje dalyje neatitinka faktinės situacijos. Tai, kad nukentėjusiajai po kaire akimi buvo kraujosruva, nustatyta objektyviais duomenimis (medicininiais dokumentais, specialisto išvada), patvirtinančiais nukentėjusiosios parodymus.

35. Nukentėjusiosios parodymai iš esmės neprieštarauja specialisto išvadai bei teisme apklausto specialisto J. P. parodymams. Nukentėjusiajai nustatytos 3 poodinės kraujosruvos veide, padarytos trimis trauminiais poveikiais į veidą. Pati A. Š. nurodė, kad nuteistasis kumščiu sudavė jai tik vieną smūgį veidą, todėl kaltinime A. S. inkriminuotas būtent vieno smūgio sudavimas. Tai, kad specialistas nustatė dar daugiau kraujosruvų, kurios labiausiai tikėtina kilo dėl dar dviejų trauminių poveikių (smūgių), nereiškia, kad A. S. nepagrįstai nuteistas, jog, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja, panaudojo prieš ją fizinį smurtą, kuris, be kita ko, pasireiškė suduodant smūgį kumščiu į veidą. Tai nerodo ir nukentėjusiosios parodymų melagingumo, greičiau priešingai, nukentėjusioji, nepaisant kraujosruvų skirtingose veido srityse, nurodė nuteistąjį sudavus tik vieną smūgį, kurio, beje, neneigia ir pats A. S. (tik jo sudavimo aplinkybes aiškina kardinaliai skirtingai). Kiti nukentėjusiosios nurodyti smūgiai į šonkaulių bei pilvo sritis (šioje nutartyje anksčiau nurodytais motyvais smūgis į nugaros pašalintas kaip neįrodytas) vizualiai matomų pasekmių nesukėlė, kas, kaip matyti iš teisme duotų specialisto J. P. parodymų, nuostabos neturėtų kelti. Kraujosruvų nebuvimas minėtose kūno srityse yra pilnai galimas, kadangi jos kūne atsiranda tik dėl stiprių smūgių (išskyrus, veido sritį), ko šiuo atveju nukentėjusioji niekada netvirtino. Beje, A. Š. iš karto pristatyta į medicinos įstaigą skundėsi pilvo skausmais, kas nepaneigtina yra susiję su jos įvardintu nuteistojo spyriu į pilvo sritį. Specialisto nustatyta kraujosruva dešinėje blauzdoje bei odos nubrozdinimas kairiame, kurių nė vienas nebuvo inkriminuotas nuteistajam, galėjo atsirasti tiek dėl pačios nukentėjusiosios (pvz., jai nukritus), taip pat ir dėl kito asmens veiksmų (pvz., įdrėskiant į delną; pastumiant arba suduodant smūgį, dėl ko nukritus galėjo atsirasti kraujosruva blauzdoje), t. y. nurodyti sužalojimai galėjo kilti nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kas, priešingai apeliantų teiginiams, neleidžia A. Š. parodymus laikyti prieštaraujančius specialisto išvadai.

36. Dėl skunduose išsakytos kritikos liudytojos M. J. parodymams, kurie apeliantų įvardinti kaip nepatikimi bei, gynėjo vertinimu, prieštaraujantys specialisto išvadai, pažymėtina, kad nukentėjusiosios motina M. J. įvykio aplinkybes tik atpasakojo pagal dukters žodžius. Sutiktina, kad liudytoja nurodė kitokį nei pačios nukentėjusiosios nurodytą jai suduotų smūgių/spyrių skaičių, jų lokalizaciją, be to, įvardino mačiusi, kad dukters „visa nugara buvo mėlyna, kaklas mėlynas“, kas objektyviai nepasitvirtino, dėl ko tokiais parodymais teismas ir nesirėmė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kurioje vertinami įrodymai ir dėstomos teismo išvados, matyti, kad M. J. parodymais remtasi tik dėl bendrų aplinkybių, t. y. dėl to, kad nuvykusi į ligoninę liudytoja pamatė dukrą, kuri buvo sumušta, verkė, jos psichologinė būklė buvo labai prasta, buvo leidžiami raminantys (3 t., b. l. 115-130).

37. Galiausiai tikslinga aptarti liudytojos E. K. parodymus, kuriems apeliaciniuose skunduose skirta nemažai argumentų. Apeliantai akcentuoja, jog šios nešališka laikytinos liudytojos parodymai yra ypatingai svarbūs, jie pilnai patvirtina nuteistojo parodymus ir atitinkamai paneigia nukentėjusiosios. Apeliantų minimos liudytojos A. K. parodymų esmė yra ta, kad liudytoja iš esmės paneigė buvus prievartinį lytinį aktą, ji parodė girdėjusi merginos aistringas dejones, skatinimą nesustoti („daryk mane“, „dar ir dar, nesustok“), jokių garsų, būdingų smūgio sudavimui, nebuvo. Liudytoja pažymėjo, kad jai nekilo abejonių, jog lytinis aktas vyko abipusius sutikimu. Paskui, anot E. K., išgirdo merginą šaukiant „man skauda“, iš ko jai susidarė įspūdis, kad lytinio akto metu vaikinas kažką ne taip padarė. Išropojusi iš po balkono nuogu užpakaliu, mergina užsimovė kelnes ir pradėjo isterikuoti, o vaikinas ją visaip ramino, glostė, bučiavosi, siūlėsi palydėti iki namų (1 t., b. l. 118-119; 3 t., b. l. 101-109). Tokie liudytojos parodymai išties būtų reikšmingi, galima matyti, kad E. K. nurodytos aplinkybės paneigia nukentėjusiosios parodymus ir iš esmės patvirtina nuteistojo A. S. parodymus. Pirmosios instancijos teismas plačiau liudytojos parodymų neanalizavo ir, pažymėjęs, kad pastaroji įvykio pradžios nematė bei negirdėjo, o, kai vaikinas ir mergina išlindo iš po balkono, tai mergina buvo supykusi, sakė, kad jai skaudėjo, o vyriškis tuo tarpu ją ramino, apsiribojo išvada, kad tokie liudytojos parodymai nepaneigia A. S. kaltės.

38. Atsižvelgiant į liudytojos E. K. nurodytas aplinkybes, kurios sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą gali būti pakankamai reikšmingos, aukštesnės instancijos teismas išsamiai analizavo minimos liudytojos parodymus ir, priešingai apeliantų lūkesčiams, visgi priėjo išvados, kad E. K. parodymais besąlygiškai remtis negalima. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad jos parodymai neatitinka ne tik nukentėjusiosios, bet ir paties nuteistojo dėstomų aplinkybių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytoja E. K. į policijos komisariatą kreipėsi pati. Duoti parodymų savo iniciatyva atvyko 2019 m. spalio 18 d., t. y. trečią dieną po kilusio įvykio (apie tai, kad buvo įvykdytas išžaginimas, sužinojo jau kitą rytą, kai tik atėjo į darbą). Pasakodama apie jos užfiksuotą įvykį, liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog, būdama miegamajame, kurio langai išeina į balkoną, o šio langai tą vakarą buvo atidaryti, išgirdo moters aistringas dejones (1 t., b. l. 118-119). Teisme liudytoja teigė, kad buvo balkone, džiaustė drabužius, kai išgirdo besimylinčių žmonių garsus, aistringus moters prašymus nesustoti (3 t., b. l. 101-109). Toks nenuoseklumas dėl to, kur būdama išgirdo nurodytus garsus, suprantama, nėra sureikšmintinas, tačiau tolesnės liudytojos dėstomos aplinkybės kelia klausimų.

39. Antai pakankamai smulkiai įvardindama, kokius garsus, netgi žodžius girdėjo, kaip vėliau elgėsi mergina ir vaikinas, ar atrodė apsvaigę nuo alkoholio ir pan., E. K. dėl nepaaiškinamų priežasčių teigia nemačiusi, jog kuris nors iš jų būtų vartojęs smurtą. Liudytoja savo parodymuose vis akcentavo, kaip mergina savo aistringomis dejonėmis prašė tęsti lytinį aktą (tą suprato iš garsų ir jos žodžių), o vėliau staiga ėmė šaukti „man skauda“, po ko išlindusi iš po balkono isterikavo. Tuo tarpu vyriškio elgesys, kuris, liudytojos teigimu, jai įsiminė labiausiai, buvo priešingas – pastarasis elgėsi ramiai, buvo švelnus, ramino nukentėjusiąją, bučiavo, siūlė palydėti iki namų. Iš teisme duotų E. K. parodymų aišku, kad liudytoja teigė mačiusi nukentėjusiąją ir nuteistąjį iki pat to momento, kol pastarieji nuėjo nuo daugiabučio namo („ir jie nuėjo link darželio“) (3 t., b. l. 101-109). Visgi, nepaisant to, kad liudytoja buvo balkone ir pakankamai nedideliu atstumu stebėjo A. Š. ir A. S. (liudytoja netgi akcentavo, jog įvykio vieta buvo neblogai apšviesta, todėl matė pakankamai gerai, galėjo detaliai neįžiūrėti nebent veidų), ji visiškai nematė aplinkybių, kad nukentėjusioji ir nuteistasis vienas kitam būtų sudavę smūgius. Priešingai, liudytoja pabrėžė, jog nė vienas iš asmenų jokio smurto nenaudojo, nematė nė vieno suduoto smūgio, nors, primintina, ji asmenis stebėjo iki pat tol, kol šie, liudytojos žodžiais, nuėjo link darželio. Iš to seka, kad liudytojos parodymai niekaip neatitinka nuteistojo A. S. parodymų, kuriuose pastarasis nurodė esą, kai jis paskui nukentėjusiąją išlindo iš po balkono, ši (A. Š.), stovėdama prie namo galo (vadinasi, visiškai šalia balkono, dėl ko liudytoja tokią aplinkybę turėjo matyti ypač gerai), sudavė apeliantui, jis savo ruožtu ją pašiepė, po ko nukentėjusioji smūgiavo iš kumščio jam į žandikaulį, o A. S. trenkė iš kumščio jai į veido sritį. Po tokio suduoto smūgio nukentėjusioji nukrito ant žemės, prarado sąmonę, nuteistasis puolė ją gaivinti (3 t., b. l. 7-10). Nors tokie nuteistojo parodymai dėl fizinio smurto naudojimo aplinkybių žemesnio teismo pagrįstai įvertinti kaip nepasitvirtinę ir neatitinkantys byloje surinktų įrodymų ir skundžiamu nuosprendžiu teisingai nustatyta, jog fizinis smurtas buvo naudojamas būtent iki lytinio akto pradžios (fiziniai veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiosios valios palaužimą), anksčiau išdėstytos aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl liudytojos E. K. parodymų patikimumo. Be to, tikslinga pažymėti, kad nei nukentėjusioji A. Š., nei nuteistasis A. S. viso proceso metu nė karto neužsiminė, jog balkone būtų buvęs bent koks asmuo, nors, turint galvoje liudytojos įvardintas aplinkybes, kad balkonas buvo iš dalies apšviestas (iš miegamojo kambario sklidusios šviesos), o išlindę asmenys aiškinosi šalimais, sunkiai tikėtina, kad nė vienas jų nebūtų pastebėjęs pašalinio stebinčio asmens.

40. Tad, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes bei, įvertinus tai, kad byloje surinkti įrodymai liudytojos E. K. parodymų nepatvirtina, remtis jais kaip patikimais nėra galimybės.

41. Pasisakant dėl nuteistojo A. S. parodymų, tikslinga pažymėti, kad nuteistojo pastangos įtikinti, jog lytinis aktas su nukentėjusiąja vyko abipusiu noru ir sutarimu, o vienintelį smūgį nukentėjusiajai (į veidą) jis sudavė lytiniam aktui pasibaigus, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertintos kritiškai, kaip gynybinė pozicija. Teisėjų kolegija ankstesniais motyvais pasisakė, kodėl tiki nukentėjusiosios parodymais ir kas juos patvirtina. Nors skunduose yra pabrėžiama A. S. davus nuoseklius parodymus, visgi tikslinga atkreipti dėmesį, kad pačios pirmos apklausos metu nuteistasis, priešingai savo paties vėlesniems parodymams (juose teigė, kad nukentėjusioji nuo pat nuo momento, kai jis, bevalydamas jos užpakalį nuo smėlio palietė makštį, išreiškė norą mylėtis), parodė, kad „jis jai pradėjo sakyti, kad jos nori, pradėjo ją lenkti, kad ji atsistotų ant keturių (vėliau visada tvirtino, kad nukentėjusioji pati užėmė tokią pozą). Ji pradėjo jam sakyti, kad nenori dabar ? ... ? jis ją visgi palenkė į priekį, ji stovėjo „ant keturių“, jis buvo iš galo ? ... ? įkišo savo varpą jai į makštį. Ji iš pradžių kelis kartus bandė trauktis nuo jo, o paskui pradėjo aimanuoti iš malonumo“ (2 t., b. l. 20-21). Vėliau apklausiamas A. S. niekada nebeteigė, kad nukentėjusioji jam nurodė nenorinti santykiauti, kad jis ją lenkė į priekį, nukentėjusioji bandė trauktis, tačiau, nepaisant to, visgi ją palenkė „ant keturių“. Atsižvelgiant į iškeltą versiją apie tai, jog nukentėjusioji savo noru mylėjosi ir dargi pati jį skatino tą daryti, nuteistajam sudėtingai sekėsi paaiškinti, dėl kokių gi priežasčių nukentėjusiosios nusiteikimas pasikeitė ir ji staiga pradėjo jį koneveikti, vadinti ištvirkėliu, iškrypėliu ir pan. Anot nuteistojo, jis, nenorėdamas lytinį aktą užbaigti nukentėjusiosios makštyje, nusprendė ištraukti savo lytinį organą ir tą, jo žodžiais, padarė „biški grubiai“, dėl ko nukentėjusioji neva supyko.

42. Atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus, tokia nuteistojo nurodoma įvykio seka yra mažai įtikinanti. Visų pirma nesuprantama, jog A. S. nurodomas lytinio akto užbaigimas būtų taip kardinaliai pakeitęs nukentėjusiosios elgesį, kad pastarąją apėmė beveik isterija, o, išbėgusi iš po balkono, ji trenkė antausį, o tada kumščiu smūgiavo apeliantui į žandikaulį. Beje, pabrėžtina, kad teisme A. S. nurodė, kad nukentėjusioji būtent išbėgo iš po balkono, nors prieš tai tvirtino, kad pastaroji buvo tiek neblaivi, kad sunkiai laikė lygsvarą, atsitūpusi nugriuvo ir be jo pagalbos nebesugebėjo pati atsikelti. Kita vertus, byloje esančiomis specialisto išvadomis nustatyta, kad A. Š. tamponėliuose su makšties turiniu rastas sperminis skystis, taip pat aptiktas vyriškos lyties DNR profilis, kuris, kaip nustatyta pagal atliktą Y STR lokusų tyrimą, priklauso A. S. (1 t., b. l. 81-83, 86-89, 93-100). Šios išvados paneigia kategoriškus nuteistojo teiginius, kad jis dar iki lytiniam aktui pasibaigiant ištraukė savo lytinį organą ir sperma išsiliejo ne nukentėjusiosios makštyje. Šiuo atveju reikšminga yra ne kiek aplinkybė dėl lytinio akto užbaigimo, o tai, kad išvados dėl sperminio skysčio radimo ant tamponėlių su nukentėjusiosios makšties turiniu, neatitinka A. S. parodymų, kad nukentėjusioji supyko dėl to, kad jis lytinį aktą baigė ne joje, o lytinį organą ištraukė iki spermos išsiliejimo. Labiau tikėtina, kad lytinis aktas užsibaigė spermai išsiliejant tiek į makštį (tą patvirtina objektyvūs įrodymai), tiek dalis spermos ištekėjo ant nukentėjusiosios nusmauktų kelnių (nukentėjusioji tvirtino, kad ant jos kelnių (timpų) buvo baltos dėmės, 2018 m. lapkričio 27 d. apžiūros protokole užfiksuota, jog dešinės pusės klešnės nugarinėje dalyje, ties kelio sąnario sritimi, yra matoma balkšvai pilka pailga, horizontali dėmė) (1 t., b. l. 121). Nukentėjusiosios A. Š. teigimu, iš karto po to, kai A. S. baigė lytinį aktą, ji jau galėjo ištrūkti (suprantama, kad nuteistajam jau nebebuvo poreikio sulaikyti pastarąją) ir nedelsdama ėmė bėgti (tai, kad ji po lytinio akto pabaigos nukentėjusioji bėgo, nurodė ir nuteistasis). Beje, pažymėtina, kad painiai aiškindamas aplinkybes, nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu paminėjo ir tai esą, išėjęs iš po balkono, ramino bešaukiančią nukentėjusiąją, ją bučiavo, o ši atkreiptinas dėmesys, jam atsakė tuo pačiu, apie ką anksčiau nė nebuvo užsiminęs (3 t., b. l. 7-10). Pastaroji aplinkybė, kurią A. S. nurodė tik teisme, yra nelogiška ir nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis.

43. Teismas negali neatsižvelgti ir į nuteistojo elgesį po įvykio. Jeigu nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusioji, abipusiu sutarimu santykiavusi, vėliau staiga jį apkaltino išprievartavimu, nesuprantama, kodėl pastarasis nesiėmė veiksmų, siekdamas išsiaiškinti susidariusią situaciją. Nuteistojo žodžiais, jis tiesiog ramino A. Š., atsiprašė jos dėl suduoto smūgio ir liepė jai eiti namo pailsėti, o ryte paskambinti (3 t., b. l. 7-10). Išsiskyręs su A. Š., nuteistasis sugrįžo prie jaunimo kompanijos, kuriai paminėjo tik tiek, kad susipyko su ja, tačiau nieko nepasakė apie tai, kuo yra pastarosios apkaltintas (apie kilusį įvykį jaunuoliai sužinojo tik tada, kai apie tai paskambinusi pranešė pati A. Š.). Iš byloje esančio apžiūros protokolo, kuriuo buvo apžiūrėtos A. Š. telefone išsaugotos SMS trumposios žinutės, matyti, jog A. S. po įvykio rašė nukentėjusiajai, atsiprašinėjo jos, kad „taip išėjo“, „prisiekiu negycia expromtu nepyk“ (1 t., b. l. 102-106). Visgi žinodamas jam mestus kaltinimus, matydamas nukentėjusiosios nusiteikimą (teisme pats netgi pabrėžė, kad A. Š. grasino jį „pasodinti“, sakė eisianti į policiją), A. S. niekam nepranešė apie tokį įvykį, o sugrįžo į namus. Kaip galima suprasti iš A. S. parodymų, namuose jis toliau bandė prisiskambinti nukentėjusiajai, kai po „eilinio jo skambučio A., telefoną pakėlė tyrėja“ (2 t., b. l. 20-21). Ir tik tuomet, kai suprato, kad nukentėjusioji iš tiesų kreipėsi į policiją, A. S. nuvažiavo į komisariatą. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į iš bylos medžiagos matomą aplinkybę, kad tik grįžęs namo A. S. nedelsdamas išskalbė įvykio vakarą dėvėtus rūbus (neišskalbtos liko tik apatinės kelnaitės), kuriuos pareigūnai iš nuteistojo įvykio naktį paėmė šlapius (1 t., b. l. 121; 2 t., b. l. 28-29). Pastaroji aplinkybė, be abejo, savaime neturi įrodomosios reikšmės, tačiau ji vertintina visumoje su kitais įrodymais.

44. Tiesa, pasisakant dėl nuteistojo A. S. parodymų, tikslinga paminėti, jog gynėjas apeliaciniame skunde, aptardamas nuteistojo parodymus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė tokius parodymus, kurių jo ginamasis niekada nėra davęs. Kaip matyti, šiuo atveju gynėjas cituoja skundžiamo nuosprendžio dalies, pavadintos „Įrodymų vertinimas, teismo išvados”, 3 pastraipoje, išdėstytus A. Š. ir A. S. parodymus, susijusius su nukentėjusiosios išsakyta pozicija, kad „ji lytinių santykių nenorą iš pradžių išreiškė žodžiu ir suduodama smūgį kumščiu kaltinamajam į veidą” (12-tas nuosprendžio lapas), t. y. „šią aplinkybę iš dalies patvirtina pačio kaltinamojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kadangi pats kaltinamasis nurodė, kad kai nukentėjusioji nuėjo prie balkono nusišlapinti, po to jis prie jos priėjo, pradėjo valyti nuo jos užpakalio smėlį, glamonėti, pati nukentėjusioji pasakė, kad ji nenori, kad jis lįstų, tačiau kaltinamasis toliau ją glamonėjo. Todėl nukentėjusioji jam trenkė kumščiu į veido sritį. Tada kaltinamasis trenkė nukentėjusiajai iš kumščio į veido sritį, ji susiėmė už akies ir pasakė, kad skauda, tada jis ją pastūmė ir ji krito ant žemės keturiomis. Po to kaltinamasis trenkė nukentėjusiajai į šonus, pilvą, spyrė į šonkaulius, po ko atliko lytinį aktą. Netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi jokio pagrindo“.

45. Iš gynėjo skundo matyti, jog apeliantas klaidingai visus teismo išdėstytus parodymus priskiria būtent savo ginamajam, nors cituojamoje nuosprendžio dalyje nurodoma, jog A. S. parodė, kad „kai nukentėjusioji nuėjo prie balkono nusišlapinti, po to jis prie jos priėjo, pradėjo valyti nuo jos užpakalio smėlį, glamonėti pati nukentėjusioji pasakė, kad ji nenori, kad jis lįstų, tačiau kaltinamasis toliau ją glamonėjo”. Tolesnėje cituojamoje dalyje teismas nurodo jau ne A. S., o nukentėjusiosios A. Š. parodymus (ji trenkė kumščiu į veidą, kaltinamasis jai trenkė taip pat, ji susiėmė už akies ir tt.,; užfiksuotų apklausų turinys patvirtina, jog ji ir yra nurodžiusi tokias aplinkybes), kas aiškiai matyti iš tolesnės teismo išvados, kad „netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi jokio pagrindo”.

46. Tad, atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, jog A. S. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas. Priešingai nei tvirtinama apeliaciniuose skunduose, nuteistojo kaltė yra pilnai įrodyta. Apkaltinančios išvados pagrįstos nukentėjusiosios parodymais, specialistų išvadomis, apžiūrų protokolais, iš dalies liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. Ta aplinkybė, jog A. S. praeityje buvo ne kartą teistas, neturėjo jokios reikšmės sprendžiant kaltės klausimą (apeliantai gi tikina esą būtent dėl ankstesnių teistumų A. S. buvo paranku nuteisti). Ankstesni teistumai buvo įvertinti skiriant bausmę, jais remiantis pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybę, kuri kartu su kitomis bausmės skyrimui aktualiomis aplinkybės buvo vertinama bausmės skyrimo dalyje.

47. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas argumentus dėl nuosprendžio surašymo nesilaikant įstatymo reikalavimų laiko deklaratyviais. Nenustatyta, kad bylą išnagrinėjęs žemesnis teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o vien apeliantams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

48. Nors atsižvelgiant į apeliacinių skundų turinį argumentai dėl netinkamai paskirtos bausmės ir nėra išsakomi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog apkaltinamasis nuosprendis A. S. priimtas pagrįstai, pažymi, kad bausmės klausimas išspręstas taip pat tinkamai. Žemesnysis teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam A. S. bausmę, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties bei paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas ir aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. liepos 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo A. S. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Viktoro Rutkausko apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusJulita Dabulskytė – RaizgienėNijolė Žimkienė