Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Neringos Švedienės, Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. Nr.2-400-626/2009 pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – VAVA), trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir nuosavybės teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė G. J. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti galiojančia 0,25 ha žemės sklypo Nr.103, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G. J. pagal UAB „Alidadė“ 2006 01 09 planą M1:500, ir pripažinti G. J. nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą (I t., b.l.164-166).

Nurodė, kad Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Tarybos 1992-02-25 I-ojo šaukimo sesijos sprendimu ieškovei skyrė 2500 kv. m. žemės sklypą individualaus gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir šiltnamio statybai (duomenys neskelbtini). Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992-10-23 potvarkio Nr. 1503p. buvo nuspręsta jai parduoti paskirtąjį 0,25 ha žemės sklypą Nr. 103. Kartu su minėtu potvarkiu jai buvo įteiktas žemės sklypo įkainojimo aktas bei pranešimas su nurodyta žemės sklypo kaina – 2608 rubliai bei valstybinis mokestis – 300 rublių, ir nurodymu, kur šią pinigų sumą sumokėti. Ji nedelsiant, 1992 m. spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje sumokėjo nurodytą pinigų sumą tuometiniame Lietuvos taupomajame banke Vilniaus Žvėryno skyriuje. Pagal tuo metu galiojančius įstatymus tuometinė Vilniaus rajono valdyba privalėjo jai atsiųsti pranešimą apie žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką. Šios pareigos tuometinė Vilniaus rajono valdybą neįvykdė, dėl ko žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis neįforminta iki šiol, o ji, kaip pirkėja savo pareigas įvykdė – sumokėjo nustatytą žemės sklypo kainą. 2003-04-12 pranešimas su nurodyta žemės sklypo kaina ir šios kainos sumokėjimo patvirtinantis kvitas buvo iš jos pavogti. ieškovė laikė save teisėta žemės sklypo savininke, žemę naudojo daržui. 2006-01-09 jos užsakymu UAB „Alidadė“ atliko jai paskirto žemės sklypo planą ir žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, kuris buvo suderintas su Vilniaus raj. savivaldybės administracija, tačiau Vilniaus raj. žemėtvarkos skyrius atsisakė šį planą suderinti, raštu informavo ją, kad kadastrinių matavimų suderinti negali, nes ji Vilniaus raj. Žemėtvarkos skyriui nepateikė mokėjimą už sklypą įrodančių dokumentų originalų.

Atsakovas VAVA atsiliepimu į patikslintą ieškinį (I t., b.l.167-169) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovė neįvykdė LRV 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.3 p. imperatyviai nurodytos sąlygos iki nustatyto termino, t.y. 2004-02-21, nesumokėjo įmokos, nepasinaudojo savo teise privatizuoti žemės sklypą, todėl ši teisė išnyko. Minėtame teisės akte nustatytas terminas yra naikintinas (CK 1.117 str. 6 d.). Ieškovė su prašymu parduoti minėtą žemės sklypą kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių 2006-03-02, t.y. po Žemės įstatymo įsigaliojimo dienos, be to, nepateikusi dokumentų, kad sumokėtos įmokos.

Tretysis asmuo VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepimų į ieškinį teismui nepateikė.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; pripažino galiojančia 0,25 ha valstybinės žemės sklypo Nr.103, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G. J. pagal UAB „Alidadė“ 2006-01-09 planą M1: 500, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė G. J. minėtą žemės sklypą už 2608 rublius; reikalavimą – pripažinti nuosavybės teises į 0,25 ha sklypo Nr.103, esančio (duomenys neskelbtini) atmetė; iš atsakovo ieškovei priteisė 112.00 Lt žyminio mokesčio bei 2,85 Lt pašto išlaidų valstybei.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo teisinių santykių metu galiojo 1991 m. liepos 25 d. redakcijos Žemės reformos įstatymas, LRV 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 ,,Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ bei šiuo nutarimu patvirtintos Taisyklės, kurių 9,9.1.,9.2.,15 p. numatyta, jog miesto (rajono) valdyba, patvirtinusi leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise: siunčia pranešimą pirkėjui, nurodydama sumą, kurią pirkėjas privalo sumokėti už įsigyjamą žemės sklypą, banko įstaigos pavadinimą ir sąskaitos numerį, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo vietą ir laiką; įpareigoja žemėtvarkininką duoti nurodymą atitinkamoms tarnyboms paženklinti parduodamą žemės sklypą riboženkliais bei patikslinti kartografinę ir žemės kadastro medžiagą. Teismas nustatė, jog Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Tarybos 1992-02-25 I-ojo šaukimo 10–osios sesijos sprendimas bei Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajono potvarkis Nr. 1503p galėjo būti priimti tik esant pateiktam prašymui, kas buvo nustatyta LRV 1992-02-07 nutarimu Nr.89 4 p., be to šie administraciniai aktai nėra panaikinti. Ieškovės paaiškinimą, kad prieš priimant Vilniaus rajono valdybai atitinkamą sprendimą ji kreipėsi su prašymu suteikti žemės sklypą, teismas laikė įrodymu (CPK 177 str.). Teismas konstatavo, jog atsakovo teiginys, kad ieškovė su prašymu parduoti Vilniaus rajono Avižienių apylinkės tarybos 1992-02-25 sprendimu skirtą žemės sklypą kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių tik 2006-03-02, t.y. po Žemės įstatymo įsigaliojimo dienos, yra nepagrįstas. Teismas sprendė, jog tai, kad ieškovė sumokėjo reikiamą sumą į banką už minėtą žemės sklypą, įrodo ieškovės paaiškinimai, liudytojų A. V., A.V. S. parodymai bei ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 14-1-0749-03. Teismas nenustatė, jog UAB „Alidadė“ atliktas žemės sklypo planas būtų nesuderintas dėl kokių nors paties plano trūkumų ar pažeidimo. Pažymėjo, jog ieškovė nuo 1992 m. iki šiol faktiškai naudojasi minėtu žemės sklypu, šis žemės sklypas nepriklauso kitam asmeniui; atsakovas ir tretysis asmuo nepareiškė ieškovei pretenzijų dėl žemės sklypo naudojimosi. Teismas sprendė, kad ieškovė kaip pirkėjas atliko visus jai priklausiusius atlikti veiksmus, tačiau atsakovas vengia sandorį įforminti nustatyta tvarka t.y. notariškai. Ieškovė nėra atsakinga už Tarybos pareigūnų netinkamą pareigų atlikimą. Teismas vadovavosi LAT 2002-03-06 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-224/2002, kurioje nurodyta, jog ieškovo teisė naudotis žeme ir įgyti ją nuosavybėn atsirado galiojančio teisės akto pagrindu, bet jo galiojimo metu nerealizuota dėl pažeidimo, teismo yra ginama. Pažymėjo, jog 1999-03-09 LRV nutarimo Nr. 260 negalima taikyti santykiams, kurie susiklostė iki jo priėmimo, nes tai reikštų atgalinį materialinės teisės normos taikymą. Teismas vadovavosi 1964 m. CK 58 str. 5d., taip pat CK 1.5 str. Teismas pažymėjo, jog pagal šiuo metu galiojantį CK, vienai sutarties šaliai, vengiančiai įforminti sandorį notarine tvarka, yra pagrindas pagal CK 1.93 str.4 d., 6.309 str. 3 d. nuostatas (vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d. pagrindais) kitos šalies prašymu pripažinti sandorį galiojančiu ir tai atitinka LAT praktiką ( 2006-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006). Teismas nurodė, jog patenkinus ieškovės reikalavimą pripažinti pirkimo- pardavimo sutartį galiojančia–išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisės, todėl antrasis ieškovės reikalavimas–pripažinti ieškovei nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, yra perteklinis.

Apeliantas (atsakovas) VAVA pateikė apeliacinį skundą (II t., b.l.1-2), kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, jog šiuo atveju turi būti taikomas LR Že­mės įstatymas; LRV 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ bendrosios dalies 2.1 p., 2.3p., taip pat LRV 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatos. LRV 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2 p. 2.3 papunktyje nustatyta, kad asmenys pagal šias Taisykles gali įsigyti nuosavybėn suteiktus iki 1992-02-07 miestuose ir iki 1992-03-15 kitose vietovėse žemės sklypus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems namams) statyti, taip pat apylinkių tarybų sprendimu iki 1993-07-28 suteiktus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti kaimo gyvenamosioss vietovėse žemės sklypus, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų) ir už kuriuos iki LR Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr.28-868) įsigaliojimo dienos (2004-02-21) įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Mano, jog teismo argumentas, kad Taisyklių nuostatos neturi būti taikomos, nes jos negaliojo žemės sklypo ieškovei skyrimo metu, yra nepagrįstas. Ieškovė siekia privatizuoti žemės sklypą šiuo metu ir kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių tik 2006-03-02, t.y. po Žemės įstatymo įsigaliojimo dienos, todėl Taisyklių nuostatos jai turi būti taikomos. Pažymi, jog teisė privatizuoti žemės sklypą nėra absoliuti. Ieškovė neįvykdė Taisyklių 2.3 punkte imperatyviai nurodytos sąlygos – nepasinaudojo teise privatizuoti žemės sklypą, nes nepateikė tai patvirtinančių dokumentų (tai galėjo būti įmokų mokėjimo kvitai ar pan.), todėl ši teisė išnyko. Teigia, jog teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus, kurie buvo nekonkretūs, t.y. liudytojas A. V. galėjo tik prisiminti kad skolino ieškovei pinigų talonais, bet kokiam tikslui ir kada negalėjo pasakyti. Liudytojo A. S. paro­dai dėl giminystės ryšių su ieškove ir suinteresuotumo bylos baigtimi vertintini kritiškai. Mano, jog teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas vengia įforminti sandorį notariškai, nes Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-01-02 rašte Nr. 5-(1.12) nurodoma, kad ieškovė turėtų pateikti mokėjimą patvirtinančius dokumentus, kurie yra privalomi pagal Taisyklių reikalavimus. Atsakovo atsisakymas sudaryti sandorį dėl to, kad ieškovė nesilaikė teisės normų reikalavimų, negali būti traktuojamas kaip vengimas sudaryti sandorį. Priešingu atveju tokiam sandoriui reikėtų taikyti CK 1.80 str. l d. Mano, jog teismas pažeidė CPK reikalavimus, nes CPK nenumato galimybės jau pasibaigus teisminiam nagrinėjimui tikslinti ieškinį – ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pažymi, jog šioje byloje po bylos nagrinėjimo atnaujinimo nebuvo tirta jokių naujų įrodymų ar aplinkybių, buvo tik patikslinti ieškinio reikalavimai.

Ieškovė G. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą sprendimą nepakeistą (II t., b.l.7-9). Nurodo nesutinkanti su apeliacinio skundo argumentais, kad ji dėl ginčo sklypo įsigijimo kreipėsi tik 2006-03-02 ir teismas turėjo vadovaudamasis LRV 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuspręsti, kad ieškovė nepasinaudojo teise privatizuoti žemės sklypą, nes nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji iki 2004-02-21 sumokėjo žemės sklypo įsigijimo kainą. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu (1992 m.) 1999-03-09 nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ dar nebuvo priimtas, todėl jis ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Teigia, jog tik išnagrinėjus ir tenkinus ieškovės prašymą dėl žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai skyrimo, galėjo būti priimti 1992 m. Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Tarybos ir Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui sprendimai suteikti ieškovei ginčo žemės sklypą. Ieškovė pažymi, jog pagal CPK 189 str. l d. liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Nurodo, kad teismas įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, kurioje nurodyta, jog ieškovei priklausę asmeniniai daiktai kartu su dokumentais, patvirtinančiais sumokėjimą už ginčo žemės sklypą, buvo pavogti ir CPK 185 str. pagrindu pagrįstai nusprendė, kad ieškovės sumokėjimo už jai paskirtą žemės sklypą faktas yra įrodytas. Vadovaujasi LAT 2006-05-24 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-317/2006 suformuota praktika. Nurodo, jog atsakovo atsisakymas sudaryti su ieškove jos 10 metų naudojamo žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartį tik tuo pagrindu, kad ji nepateikė sumokėjimą už žemės sklypą patvirtinančio mokėjimo kvito originalo, vertintinas kaip vengimas įforminti sandorį notarine tvarka, todėl teismas pagrįstai ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį pripažino galiojančiu. Nesutinka su apelianto nuomone, kad buvo padaryti civilinio proceso pažeidimai, t.y. po bylos išnagrinėjimo ieškovė pakeitė ieškinio dalyką, nes ieškovė 2009-09-04 patikslintu ieškiniu, vykdydama teismo 2009-08-13 nutartį, tik patikslino ieškinio reikalavimo lingvistinę formuluotę (ieškinio pagrindas ir dalykas nebuvo pakeisti). Teismas, vadovaudamasis CPK 256 str., pagrįstai nutarė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą, nustatant ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti, kas ir buvo padaryta. Pažymi, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).

Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliantas (atsakovas) Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009-10-02 sprendimu, kuriuo patenkintas ieškovės G. J. ieškinys dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pripažinimo.

Kolegija, išnagrinėjusi byla, sprendžia, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo.

Kolegija pažymi, kad ginčas tarp šalių kilo dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pripažinimo. Ginčui spręsti taikytinos 1964m. CK normos, kadangi privatinius teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai paparastai neturi grįžtamosios galios (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis). Jų kaita negali paveikti tų teisių ir pareigų, kurios atsirado iki šių aktų įsigaliojimo. Teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebeveikia į ateitį, bet nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu.

Pagal iki 2001-07-01 galiojusio CK 58 straipsnio 5 dalį, kurį atitinka 2000m. CK 1.93str.4d., tais atvejais, kai viena iš šalių visiškai ar dalinai įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu(sudarytu). Šiuo atveju sandorį po to notariškai įforminti nebereikia. Sandoriu laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 40 straipsnis). CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas nurodo, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš įstatymuose numatytų sandorių, taip pat iš sandorių, nors įstatymuose nenumatytų, bet šiems neprieštaraujančių. Šioje byloje sprendžiant klausimą, ar ieškovė turi įstatymu numatytą teisę reikalauti pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sandorį galiojančiu, reikia išsiaiškinti, ar toks sandoris neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Taip pat būtina nustatyti, ar šalys atliko veiksmus, kuriais buvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas.

Bylos medžiaga (b.l.9-13) nustatyta, kad ieškovei žemės sklypas gyvenamojo namo statybai yra skirtas 1992-02-25 Vilniaus rajono Aviženių apylinkės tarybos sprendimu, o Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui potvarkis dėl 0,25ha žemės sklypo privačiai namų valdai pardavimo yra priimtas 1992-10-23. Dėl priimto apylinkės tarybos sprendimo ir potvarkio teisėtumo ginčo nėra.

Pažymėtina, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 6 straipsnis numatė, kad vykdant žemės reformą privatinėn nuosavybėn žemė gali būti įsigyjama nuosavybės teisės atstatymo ir pirkimo būdu (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I – 1607 redakcija). LR Vyriausybė 1992-02-07 priėmė nutarimą Nr. 89 Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos bei patvirtino Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisykles.

Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ieškovei turėjo būti taikomas LRV 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintų naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, kadangi jų dar nebuvo priimant potvarkį dėl žemės sklypo pardavimo ieškovei. 1992 metais dar nebuvo priimtas ir LR Žemės įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2004, Nr.28-868), kuris įsigaliojo 2004-02-21, su kuriuo yra siejamos įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Tai rodo, kad paminėtų teisės aktų pagrindu ir tvarka ieškovė turėjo teisę išsipirkti namų valdai skirtą žemės sklypą. Tačiau siekiant pripažinti galiojančia žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, ieškovė šioje byloje privalėjo įrodyti, jog ji įvykdė visas sąlygas, numatytas LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimu Nr.89 patvirtintose Taisyklėse.

Pažymėtina, kad vadovaujantis LR Vyriausybė 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 patvirtintų Taisyklių 8p., sprendimas (potvarkis) dėl namų valdai skirto žemės sklypo pardavimo galėjo būti priimtas tik ieškovei pateikus prašymą ir 4p. nurodytus kitus dokumentus, o taip pat surašius žemės sklypo įkainojimo aktą, pirkimo pardavimo sutarties projektą ir su šiais dokumentais supažindinus pirkėją (Taisyklių 6p.). Byloje esančiame žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta ieškovės mergautinė pavardė ir parašas patvirtina, kad ji sutiko su įkainojimo aktu (b.l. 8,14,t.1). Todėl kolegija sprendžia, kad potvarkis dėl žemės sklypo pardavimo ieškovei (b.l. 11-13, t.1) yra priimtas pateikus taisyklėse nustatytus dokumentus ir atlikus tam tikras procedūras, kadangi potvarkis nėra ginčijamas ir iš esmės atitinka Taisyklių 8p. reikalavimus. Taisyklių 9 p. pagrindu ieškovei faktiškai turėjo būti išsiųstas ir pranešimas dėl atsiskaitymo už perkamą žemę bei pranešta apie sutarties pasirašymo laiką, vietą, o taip pat atliktas žemės sklypo ribų paženklinimas ir sutartis pasirašyta per mėnesį laiko nuo potvarkio priėmimo. Taisyklių 10p. pagrindu ieškovė privalėjo sumokėti už perkamą žemę pranešime nurodytą sumą ir nustatytu terminu su mokėjimą patvirtinančiais dokumentais atvykti pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad po 1992-10-23 potvarkio priėmimo ieškovei buvo išsiųstas pranešimas, kadangi priedėlių prie potvarkio nėra, o kiti dokumentai archyve nebuvo saugomi, ieškovės žemės tvarkymo bylos nėra taip pat (b.l. 60,80, t.1).

Žemės sklypo ribų paženklinimo aktas faktiškai yra surašytas 2006-01-05(b.l.16, t.1), o su žemėtvarkos skyriumi suderintas žemės sklypo planas koordinačių sistemoje sudarytas 2006 metais(b.l. 17, t.1). Byloje taip pat yra žemės planas, kuriame yra pažymėtas potvarkyje nurodytas ieškovei parduodamas žemės sklypas Nr. 103(b.l. 13, 98, t.). Ieškovė teigia, kad ji pranešimo negavo, tačiau įkainojimo aktu nustatytą sumą už žemę sumokėjo 1992 metais, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų neišliko, kadangi jie buvo pavogti iš automobilio, o atvykti pasirašyti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį niekas nekvietė. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovė visą laiką naudojosi jai suteiktu žemės sklypu ir faktiškai atliko visus reikiamus veiksmus sklypui išsipirkti, sumokėjo įkainojimo akte nurodytą sumą, todėl pripažino galiojančia žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį.

Kolegija pažymi, kad byloje esančiame banko rašte nurodyta, jog finansinių operacijų dokumentai už 1992 metus yra sunaikinti, nes jie saugomi tik 10metų (b.l. 97,t.1). Vilniaus m. VPK 3 PK KP NTS baudžiamosios bylos Nr.14-1-0749-03 medžiaga patvirtina, kad ieškovės automobilis buvo apvogtas 2003-04-12, padarant 390Lt turtinę žalą. Tačiau ieškovė tik 2005m. gruodžio mėnesį, t.y. praėjus daugiau pusantrų metų, daiktų vagystės iš automobilio tyrimą atlikusiai institucijai pateikė prašymą papildyti bylą, kad iš automobilio buvo pavogtas ir 1992 metų kvitas apie sumokėtą mokestį už žemę ir dokumentų rengimą bei įforminimą. Kas apvogė automobilį ir ką iš jo paėmė įrodymų daugiau byloje nėra. Be to, automobilyje kartu su kvitu nebuvo kitų žemės sklypo suteikimo ir išsipirkimo dokumentų, kurie išliko pas ieškovę. Todėl kolegija sprendžia, kad yra pagrindo netikėti ieškovės nurodyta aplinkybe, jog 2003-04-12 automobilyje ji turėjo 1992 metų banko kvitą. Tuo pačiu kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padaryta išvada, jog ieškovė įrodė įkainojimo akte nurodytos kainos sumokėjimą ir atsiskaitymą už parduodamą žemę dar galiojant 1992 metų LR Vyriausybės nutarimui Nr. 89. Šią aplinkybę(atsiskaitymą) paneigia ir tai, kad ieškovė teigia, jog 1992m. ji nebuvo gavusi pranešimo ir žemės pirkimo pardavimo sutarties projekto. Tai rodo, kad faktiškai ieškovė negalėjo žinoti kada ir į kokią sąskaitą reikia sumokėti už žemę ir dokumentų paruošimą. Be to, ieškovė pripažįsta, kad dėl žemės pirkimo pardavimo sutarties sudarymo iki automobilio apvogimo ji niekur nesikreipė, kas kolegijos nuomone yra nesuderinama su apdairaus ir rūpestingo pirkėjo elgesiu, jeigu buvo atliktas atsiskaitymas.

Apklaustas liudytoju ieškovės tėvas V.V. S. parodė, kad dėl pinigų mokėjimo už žemę buvo gautas ir pranešimas, kuriame nurodyta, jog nesumokėjus pinigų žemės sklypas nebus matuojamas(b.l. 155, t.1). Šie parodymai paneigia ieškovės parodymus, kad ji nebuvo gavusi pranešimo. Pažymėtina ir tai, kad už žemę turėjo būti sumokėta 2608rub., dokumentų rengimą ir įforminimą - 354 rub., valstybinio mokesčio – 300rub.(b.l. 14). Tuo tarpu byloje nėra įrodymų, jog žemės sklypas 1992 metais buvo matuojamas ar paženklintinas riboženkliais, kaip tai numatyta Taisyklėse. Tai rodo, kad ieškovei net ir gavus pranešimą mokėjimai nustatytu terminu nebuvo atlikti, kadangi ieškovė dėl žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo nesikreipė daugiau 13 metų. Kolegija mano, kad atlikto mokėjimo už žemę 1992 metais negali patvirtinti ir ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų parodymai. Iš kurių ieškovės tėvas V.-V. S. nors ir parodė, kad 1992 metais kartu su dukra buvo banke, tačiau tikėti juo dėl galimo atsiskaitymo už perkamą žemę pagrindo nėra, kadangi šis asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi ir jokių konkrečių mokėjimo aplinkybių(už ką ir kiek buvo mokama) nenurodė. Liudytojas A. V. teigia, kad jis ieškovei yra skolinęs 300 talonų žemei išsipirkti, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių kitų įrodymų nėra, o mokėjimo už žemę fakto liudytojas nematė (b.l. 144-145, t.1). Banko pateiktame rašte nurodyta, kad 1992 metais vykdytų finansinių operacijų dokumentai yra sunaikinti (b.l. 97, t.1). Tačiau ši aplinkybė neįrodo, kad buvo sunaikinta ir ieškovės mokėjimą patvirtinantys dokumentai, kadangi atsižvelgiant į anksčiau paminėtus argumentus kolegija mano, kad tokių dokumentų banke nebuvo.

Kolegija pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). CPK 185 straipsnyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).

Kolegija sprendžia, kad byloje vertinant ieškovės G. J. nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, labiau tikėtina, kad ieškovė už 1992m. jai suteiktą ir parduodamą namų valdai 0,25ha ploto žemės sklypą Nr.103 (esantį Riešės k., Avižienių sen., Vilniaus raj.) nėra sumokėjusi Žemės sklypo įkainojimo akte nurodytos 2608 rub. kainos, 300rub. valstybinio mokesčio ir 354rub. už dokumentų rengimą bei įforminimą. Tuo pačiu kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti galiojančia ieškovės nurodyto žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, nes ji nėra atsiskaičiuosi už žemę ir įvykdžiusi LR Vyriausybės 1992-02-07 nut. Nr 89 ar 1999-0-09 nut. Nr.260 patvirtintų Taisyklių sąlygų.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismui atnaujinus bylos nagrinėjimą buvo pakeistas ieškinio dalykas ir tuo padarytas procesinis pažeidimas. Šią aplinkybę paneigia tai, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą ji buvo užbaigta laikantis procesinių normų reikalavimų. Be to, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju nustatyta, kad byla neteisingai yra išspręsta ne dėl jos atnaujinimo, o dėl netinkamo įrodymų vertinimo, todėl grąžinti ją nagrinėti iš naujo pagrindo nėra.

Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė skundžiamoje dalyje iš esmės nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas, kuriuo ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo galiojančia valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį atmestinas (CPK 326str.1d.2p.).

Vadovaujantis CKK 88, 93, 96 str. perskirstytinos ir priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Kadangi ieškinys yra atmestas, tai 2,85Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmoje teismo instancijoje ir 5,60Lt apeliacinėje teismo instancijoje, priteistinos iš ieškovės, kuriai neatlygintinos ir 112Lt žyminio mokesčio išlaidos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti iš dalies Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. Nr.2-400-626/2009 ir priimti naują. T.y. panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas pripažino galiojančia 0,25 ha valstybinės žemės sklypo Nr.103, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G. J. pagal UAB „Alidadė“ 2006-01-09 planą M1: 500, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė G. J. minėtą žemės sklypą už 2608 rublius ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Priteisti iš ieškovės G. J. valstybei 2,85Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmoje teismo instancijoje.

Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į 0,25 ha žemės sklypą Nr.103, esantį (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. J. valstybei 5,60Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.