Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam A. K. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. birželio 22 d. 4.15 val. iki 15.00 val., t. y. 1 (viena) para.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, taip pat įvertinti aplinkybes dėl A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl šeimos nario sunkaus sveikatos sutrikdymo bei provokuojančio nukentėjusiosios elgesio. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas, remdamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai A. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taip pat įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes paskyrė teisingą bausmę. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi byloje jokių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, teismo sprendime pasisakys tik dėl byloje ginčijamų klausimų – nuteistojo veikos kvalifikavimo ir jam paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą

6. Baudžiamojoje byloje nėra ginčo, kad 2021 m. birželio 22 d. apie 4.00 val. (duomenys neskelbtini), A. K. tyčia peiliu sužalojo R. D. ir padarė jai sunkų sveikatos sužalojimą (t. 1, b. l. 1, 9–11). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistąjį ir nukentėjusiąją veikos padarymo metu siejo šeiminis ryšys – jie buvo sugyventiniai. Nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teisme teigė, kad ši veikos kvalifikavimui svarbi aplinkybė nustatyta nepagrįstai, nes nuteistasis ir nukentėjusioji iki tiriamos nusikalstamos veikos padarymo tam tikrą laiką kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio, t. y. jų nebesiejo šeiminiai santykiai. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. K. taip pat teigė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu su nukentėjusiąja kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio.

7. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkų savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymą. BK 248 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

8. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką atitinkamai sprendžiant dėl partnerystės (bendro gyvenimo kartu neįregistravus santuokos) fakto, atsižvelgiama į aplinkybių, rodančių kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, visumą. Nustatant, ar kartu gyvenusių, bet santuokos neįregistravusių asmenų santykiai laikomi šeimos narių santykiais, paprastai atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio atsakomybės supratimą, savanoriškus abipusius įsipareigojimus (atitinkamų pareigų prisiėmimą vieno kitam), emocinį prieraišumą ir panašius tarpusavio ryšius (pagarbą, pagalbą, supratimą ir kt.), kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110-699/2015, Nr. 2K-301-139/2016, Nr. 2K-77-942/2017). Toks šeimos sampratos aiškinimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje apibrėžtą šeimos sampratą (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata, pagal kurią šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Yousef prieš Olandiją, peticijos Nr. 33711/96; 2004 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Lebbink prieš Olandiją, peticijos Nr. 45582/99).

9. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios R. D. santykiai nusikalstamos veikos padarymo metu savo turiniu galėjo būti priskiriami šeimos narių santykiams ir ar sunkų R. D. sveikatos sutrikdymą galima vertinti kaip padarytą savo šeimos nariui.

10. Nuteistasis A. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad R. D. buvo jo sugyventinė, su kuria kartu gyveno bei vedė bendrą ūkį (pirko maistą, mokėjo mokesčius, išlaikė dukterį) daugiau nei dvidešimt metų; gyvendami kartu susilaukė dukters, kuriai dabar penkiolika metų; pastaruoju metu tarp jo ir sugyventinės dėl alkoholio vartojimo nuolat kildavo konfliktų; iš bendrų namų išsikraustė prieš savaitę iki tiriamo įvykio; išsikraustęs iš namų, norėdamas susitaikyti, nuolat skambindavo R. D.; sužinojęs, kad jo sugyventinė yra neištikima, t. y. turi draugą, važiavo į (duomenys neskelbtini) atsiprašyti ir su ja susitaikyti; R. D. sužalojo gal dėl pavydo, nes ją tebemyli, tačiau tai įvyko spontaniškai, iš anksto to padaryti neplanavo; ir po šio įvykio nori susitaikyti su R. D., gydosi, stengiasi nebevartoti alkoholio (t. 2, b. l. 97–98, 113–114, 189–190). Iš jau aptartų parodymų aiškiai matyti, kad nuteistasis nukentėjusiąją visada įvardindavo kaip savo „sugyventinę“. Šią aplinkybę jis taip pat nurodė ir iš karto po atliktų nusikalstamų veikų, pranešdamas apie įvykį bendruoju pagalbos telefonu, t. y. A. K. įvardijo, kad jis peiliu padūrė „savo sugyventinę“, „savo moterį“ (t. 1, b. l. 91–95, 106–108).

11. Teisėjų kolegija, vertindama aptartus nuteistojo A. K. parodymus ir rašytinius įrodymus, pažymi, kad tokias pačias išsiskyrimo ir tarpusavio bendravimo aplinkybes (dėl išsiskyrimo laikotarpio ir bendravimo po to) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė ir nukentėjusioji R. D.. Nukentėjusioji teigė, kad A. K. yra jos sugyventinis, su kuriuo kartu gyveno daugiau nei dvidešimt metų ir vedė bendrą ūkį, turi nepilnametę dukterį. Su A. K. išsiskyrė maždaug prieš dvi savaites iki tiriamo įvykio. Nors A. K. nenorėjo skirtis, tačiau ji vis tiek su juo išsiskyrė, kadangi jis nenustojo vartoti alkoholinių gėrimų. Jiems išsiskyrus, A. K. skambindavo kiekvieną dieną ir sakydavo, kad ją myli, pasikeis, nebevartos alkoholio. A. K. jai skambino ir 2021 m. birželio 21 d. vakarą, norėjo susitaikyti, tačiau ji nebenorėjo jo matyti ir su juo bendrauti. Kalbėdama telefonu, ji A. K. pasakė, kad turi draugą, todėl jis galėjo supykti ir pavydėdamas ją sužaloti. Be kita ko, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė ir tai, kad ji negali pasakyti, jog jie išsiskyrė visam laikui. Po tiriamo įvykio nuteistasis mažiau girtauja, bendrauja tiek su dukterimi, tiek su ja, padeda išlaikyti dukterį (t. 1, b. l. 41–42, 47–48, 53–55; t. 2, b. l. 187–189). Tokias pačias aplinkybes dėl bendravimo ir bendro gyvenimo su A. K. dar iki tiriamos nusikalstamos veikos padarymo, t. y. 2021 m. birželio 22 d. 3.46 val., nukentėjusioji nurodė policijos pareigūnams pasakodama apie dukters savijautą ir sveikatos būklę. Nukentėjusioji teigė, kad dukters tėvą – A. K. – ji išvijo iš namų, kadangi jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Su juo dabar negyvena kartu, tačiau jis labai dažnai skambinėja, taip pat ir dukteriai, prašydamas, kad ši pakalbėtų su motina, jog jį priimtų atgal gyventi. Jie kartu nebegyvena neseniai, t. y. nuo ketvirtadienio ar penktadienio (t. 1, b. l. 96–99). Tai, kad nuteistasis A. K. nuolat skambindavo nukentėjusiajai patvirtina ir rašytiniai baudžiamojoje byloje pateikti įrodymai. Iš nuteistojo A. K. naudojamo mobiliojo ryšio telefono išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 14 d. iki 2021 m. birželio 23 d. A. K. ir nukentėjusioji R. D. mobiliojo ryšio telefonu bendravo ar bandė vienas su kitu susisiekti net 338 kartus (t. 2, b. l. 3–28, 33–38).

12. Nors apeliacinės instancijos teisme, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji teigė, kad jau pakankamai ilgą laiką iki nagrinėjamos veikos padarymo jie negyveno kartu, nevedė bendro ūkio ir netgi teigė, jog veikos padarymo metu jų negalima laikyti sugyventiniais, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jų tarpusavio ryšio vertinimo kaip sugyventinių, t. y. šeimos narių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. K. ir nukentėjusioji R. D. nebuvo įregistravę santuokos, tačiau faktiškai labai ilgą laiką, t. y. daugiau nei dvidešimt metų, gyveno kartu, susilaukė vaiko, kartu rūpinosi namų buitimi ir išlaikymu (gyveno iš bendrų lėšų), tačiau iki tiriamos nusikalstamos veikos padarymo išsiskyrė, t. y. nukentėjusioji nuteistąjį išvarė iš namų dėl nuolatinio alkoholio vartojimo. Kartu teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aiškiai tvirtino, kad jie yra sugyventiniai, be kita ko, nuteistasis taip pat nurodė, kad jis nenorėjo skirtis su savo sugyventine R. D.. Nuteistasis teigia, kad jis labai pavydėjo nukentėjusiosios, siekė sugrįžti ir toliau gyventi kartu su šeima, todėl laikotarpiu, kai jie negyveno kartu, nuolat bendravo telefonu. Iš jo ir nukentėjusiosios paaiškinimų apie nusikaltimo priežastis matyti, kad nuteistasis nenorėjo prarasti nukentėjusiosios kaip savo šeimos nario, jis pavydėjo nukentėjusiosios, kai ši, norėdama, kad nuteistasis nustotų jai skambinėti, pasakė apie tariamai turimą draugą (nukentėjusioji apie tai teigė, kad nuteistasis jai „skambinėdavo ir sakydavo, kad nesidalins manęs nei su kuo, jeigu nebus jo, tai nebus ir kitų“ (t. 2 b. l. 189); nuteistasis vienoje iš apklausų teigė, kad „kodėl taip pasielgiau, negaliu paaiškinti, gal iš pavydo, nes aš ją tebemyliu <...> (t. 2 b. l. 114)“. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji, atsakydama į užduotus klausimus, be kita ko, taip pat nepaneigė apie visiškai nutrūkusius jos ir nuteistojo ryšius, nepaneigdama, kad vėl priimtų nuteistąjį gyventi kartu, tačiau tik akcentuodama, jog turėtų praeiti ilgesnis laiko tarpas.

13. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes ir šio sprendimo 8 pastraipoje aptartą teisės aiškinimą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tarp nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios R. D. susiklostę santykiai taip pat ir tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pagrįsti stipriais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu išlaikyti artimus asmeninius ryšius ir išsaugoti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos (atitinkančios partnerystės formą) nariams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vien tai, kad nusikalstamų veiksmų padarymo metu nuteistasis ir nukentėjusioji konfliktavo ir negyveno kartu savaime nepaneigia partnerystės santykių. Iš bylos aplinkybių ir nusikalstamos veikos pobūdžio akivaizdu, kad nusikalstamą veiką, be kita ko, lėmė nuteistojo požiūris į nukentėjusiąją kaip į jam artimą šeimos narį, kurio jis nenorėjo prarasti. Taigi, ir pats nusikaltimo pobūdis neleidžia nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių vertinti kaip asmenų, kurių nesieja teismų praktikoje tokioje situacijoje šeiminį ryšį apibūdinantis bei stiprus tarpusavio emocinis ryšys. Toks nuteisto ir nukentėjusiosios tarpusavio ryšio aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotą praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235-222/2016, Nr. 2K-301-139/2016).

14. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tiriamos nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiąją R. D. ir nuteistąjį A. K. siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitiko šeimos teisinius santykius, nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės) ir tam tikrą laiko tarpą po konfliktų ir nesutarimų gyveno atskirai, todėl nuteistojo A. K. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl A. K. paskirtos bausmės

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmę, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų ir nepaskyrė su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Teisėjų kolegija su tokia nuteistojo pozicija taip pat nesutinka.

16. Pabrėžtina, kad teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro bendrą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina, kad kaltininkui bus paskirta tinkamai individualizuota bausmė, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį ir kaltininko asmenybę. Todėl teismas įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti tiksliai individualizuotas ir tarpusavyje suderintas baudžiamąsias priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, šių reikalavimų nagrinėjamoje byloje laikėsi tinkamai.

17. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dvylikos metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą, A. K. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą bausmę – dvejų metų laisvės atėmimą.

18. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio ir pateiktų motyvų matyti, kad, nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino bausmei individualizuoti reikšmingų duomenų visumą, tai, kad nors A. K. neteisėti veiksmai nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė sunkių liekamųjų padarinių, tačiau vis tik jis padarė vieną tyčinį baigtą nusikaltimą, kuris priskiriamas labai sunkų nusikaltimų kategorijai; nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes (po nusikaltimo padarymo iškviesdamas pagalbą aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas); prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, kuri jam atleido ir prašė skirti nuteistajam kuo švelnesnę bausmę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); atlygino žalą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir sudarė sutartį dėl žalos atlyginimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas)) bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)). Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai ir išsamiai įvertino nuteistojo A. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis – nedirba (t. 2, b. l. 76–77), anksčiau neteistas (t. 2, b. l. 66–67), ne kartą buvo baustas administracine tvarka (visi administraciniai nusižengimai susiję su viešosios tvarkos pažeidimais – buvo neblaivus viešojoje vietoje, tuo įžeisdamas žmogaus orumą ir dorovę; sistemingai būdamas savo gyvenamojoje vietoje nakties metu klausėsi muzikos, tuo sutrikdydamas viešąją rimtį (t. 2, b. l. 69–74)), stengiasi pasitaisyti, mažiau vartoti alkoholinių gėrimų (nuo 2020 m. registruotas Psichikos sveikatos centre, diagnozė – vidutinio sunkumo depresijos epizodas bei psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (t. 2, b. l. 58, 63)), nukentėjusiajai R. D. padeda išlaikyti nepilnametę dukterį (t. 2, b. l. 46). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam nustatė sankcijoje nustatytą minimalų terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmė nuteistajam A. K. individualizuota tinkamai, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neleidžia spręsti, kad ji akivaizdžiai per griežta bei neatitinka teisingumo principo reikalavimų.

19. Kitaip nei skunde teigia nuteistasis, esant BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatytoms sąlygoms švelninti paskirtos bausmės nėra pagrindo. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu atveju yra nustatytos visos minėto straipsnio 1 dalyje nustatytos būtinosios šios normos taikymo sąlygos – proceso metu nuteistasis pripažino kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailėjosi, iš karto po padarytos nusikalstamos veikos apie jį pranešė bendruoju pagalbos telefonu ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 106–108), į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodė visas tiriamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. kad jis tyčia peiliu sužalojo savo sugyventinę (t. 1, b. l. 38), tačiau BK 62 straipsnyje įtvirtinta tik bausmės švelninimo galimybė, o ne teismo pareiga visais atvejais taikyti minėtas įstatymo nuostatas. Net ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2013, Nr. 2K-315/2013, Nr. 2K-145-895/2020).

20. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios ir nuteistojo nurodytas aplinkybes apie jų tarpusavio ryšį, apie jų požiūrį į nusikaltimo padarymo aplinkybes ir bausmę, neįžvelgia pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės ir ją skiriant peržengti įstatyme numatytą minimalią jos ribą. Teisėjų kolegijos vertinimu, to neleidžia daryti ir apeliaciniame teisme akcentuotos aplinkybės dėl dalies civilinio ieškinio atlyginimo, taip pat nuteistojo tinkamo elgesio po tiriamos nusikalstamos veikos padarymo ir jo siekio pasitaisyti. Šios aplinkybės yra svarbios, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra svarbios ir aplinkybės dėl nusikaltimo pavojingumo. Nagrinėjamu atveju nuteistasis pasirinko tokį veikimo būdą dėl kurio asmuo galėjo netekti gyvybės – jis pasislėpęs pastate, laukė namo grįžtančios nukentėjusiosios, o jai grįžus, puolė ją peiliu ir sužalojo į gyvybiškai svarbią vietą krūtinės srityje. Nuteistojo piktnaudžiavimas alkoholiu, o taip pat jo atlikti itin pavojingi veiksmai, teisėjų kolegijai rodo būtinybę nuteistojo asmenybę ir tokį jo elgesį vertinti kaip labai pavojingą, todėl įstatyme numatyta minimali dvejų metų laisvės atėmimo bausmė nagrinėjamoje situacijoje nėra per griežta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gynybos akcentuotas nuteistojo elgesys ir siekis pasitaisyti bei daugiau nenusikalsti, vertinamas ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu (įstatyme yra įtvirtinta galimybė esant tam tikroms sąlygoms nuteistajam atliekančiam laisvės atėmimo bausmę taikyti lygtinį paleidimą).

21. Dėl pirmiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. K. paskirta bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, nuteistojo asmenybei ir nėra nepagrįstai apsunkinanti nuteistojo teisinę padėtį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.