Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. C. patikslintą ieškinį atsakovėms A. K. ir D. K. dėl turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, trečiasis asmuo Kauno 14-asis notarų biuras

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kiek atsakovei yra žinoma laikotarpiu apie 1991-1993 metus ieškovė su tėvu ginčo bute negyveno. Tėvas dažnai lankydavosi pas savo seserį Alytaus rajone, kuri šiuo metu yra mirusi. Pas ją atvažiuodavo vienas, apie gyvenimą su moterimi nekalbėdavo. Tėvas taip pat dažnai pasikalbėdavo ir su savo pirmąja sutuoktine, t.y. atsakovės motina, kuriai irgi nebuvo žinoma apie moterį, kuri neva nuo 1990 m. gyvena kartu su J. K.. Pagal į bylą pateikiamą gyventojų registro pažymą apie asmens duomenis, ieškovė nuo 1987 m. sausio 1 d. iki 1996 m. birželio 6 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini) -A. F. ieškovė adresu (duomenys neskelbtini), gyveno nuo 2000 metų pabaigos, nes nuo to momento deklaravo savo gyvenamąją vietą. Komunalinių paslaugų apmokėjimo kvitai, kuriuos prie ieškinio pateikė ieškovė, neturi jokios įrodomosios reikšmės bylai, kadangi jie patvirtina tik tai, kad po J. K. mirties yra mokama už komunalines paslaugas, teikiamas ieškovei, kuri tame bute ir gyvena.

Trečiasis asmuo Kauno miesto 14-asis notarų biuras atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys atmestinas.

Bylos medžiaga ir teismo posėdžio metu nustatyta, kad ieškovė ir J. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką (santuokos liudijimo kopija, b. l. 7). J. K. nuosavybės teise priklausė butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) Kaune, įgytas 1992 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 16-1274 pagrindu (1992 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopija, b. l. 38, Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo kopija, b. l. 10). J. K. turėjo dvi dukras A. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini). (Gyventojų registro pažymos kopija, b. l. 8). J. K. mirė (duomenys neskelbtini) (mirties liudijimo kopija, b. l. 6). Mirus J. K. užvesta paveldėjimo byla, pareiškimą apie turto priėmimą pateikė įstatyminė įpėdinė – ieškovė A. C. ir pareiškimus apie palikimo priėmimą pagal turto apyrašą pateikė mirusiojo dukros A. K. ir D. K. (2017 m. liepos 3 d. Kauno m. 14-to notarų biuro liudijimo kopija, b. l. 11). Ieškovė A. C. gyvenamąją vietą nuo 1987 m. sausio 1 d. iki 1996 m. birželio 6 d. deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2000 m. gruodžio 18 d. – adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini) (Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis, b. l. 39). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus duomenimis, Asmens valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos byloje esančiose pažymose apie draudžiamas pajamas, J. K. pajamos laikotarpiu nuo 1985 m. sausio 1 d. iki 1992 m. spalio 27 d. sudarė 1 235,09 Lt (pažymos išduotos pajamas nurodant litais, b. l. 49-50, 51).

Sistemiškai įvertinęs sprendime aukščiau nurodytas aplinkybes ir rašytinius įrodymus bei teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus teismas sprendžia, kad yra pakankamai tikėtina buvus ieškovės nurodomą aplinkybę, jog ji ir mirusysis J. K. kartu gyveno ir iš dalies vedė bendrą ūkį iki (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad ieškovė su J. K. kaip vyras ir žmona pradėjo gyventi būtent nuo 1990 metų liko nepatvirtinta jokiais byloje esančiais duomenimis. Nors ieškovė ieškinyje ir teigia, kad su J. K. pradėjo gyventi nuo 1990 m., tačiau teismo posėdžio metu šios aplinkybės patvirtinti negalėjo. Liudytoja D. L. teigė, kad ieškovė su J. K. pas ją apsilankė 1991-1992 m. Liudytoja S. K., kuri nėra suinteresuota bylos baigtimi ieškovės naudai, nurodė, kad apie ieškovę sužinojo apie 1993 m. Liudytoja J. M. – ieškovės pusseserė, nurodė, kad ieškovė ir J. K. gyveno 15 ar daugiau metų. Liudytojas H. U., ieškovės brolis, teigė, kad ieškovė su J. K. pradėjo gyventi prieš 20 metų. Taigi pati ieškovė nurodyti metų nuo kada pradėjo gyventi su J. K., negalėjo, o liudytojų parodymai byloje prieštaringi. Nesant kitų įrodymų byloje, aplinkybė, kad ieškovė su J. K. pradėjo kartu gyventi būtent nuo 1990 m., liko nepatvirtinta.

Pažymėtina, kad pagal aukštesniųjų instancijų teismų praktiką vien tik bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015). Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju negalioja oficialios santuokos atveju taikytina prezumpcija, jog visas santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010 ir kt.). T. y. nagrinėjamu atveju ieškovei civilinėje byloje nepakako įrodyti vien tik to, kad ji nuo 1990 metų gyveno kartu su J. K. ir iš dalies vedė su juo bendrą ūkį (bendrai rūpinosi maisto įsigijimu bei maisto gaminimu ir pan.). Ieškovė taip pat turėjo įrodyti, kad ieškovė ir J. K. buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) siekiant įgyti butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Kaune, bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau jokių tiesioginių įrodymų į bylą dėl minėto susitarimo nepateikė. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai J. P., D, L., J. M. apie buto išpirkimą nieko nežinojo. Liudytojas H. U. teigė, kad seseriai (ieškovei) davė investicinių čekių, kad išpirktų butą. Liudytojas R. U. teigė, kad žinojo, kad sesuo turi investicinių čekių, tačiau kur jie panaudoti nežino. Liudytojas J. G., kuris teigė, kad buvo girdėjęs iš H., kad padėjo seseriai išpirkti butą, apklausiamas teismo posėdyje painiojosi aplinkybėse, teigdamas, kad butas buvo išpirkinėjamas 1996-1997 metais ieškovei ir J. K. jau būnant santuokoje, kuomet santuoką, remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, jie sudarė tik (duomenys neskelbtini). Nesant tiesioginių įrodymų apie ieškovės siekius sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise ginčo nekilnojamąjį turtą bendro gyvenimo tikslu, ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtinus tik ieškovės pasikviestiems liudytojams, kurie yra jos giminaičiai, laikytina, kad ieškovė neįrodė, jog dėl ginčo turto įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise ji su J. K. susitarė, t.y. sudarė jungtinės veiklos sutartį.

Be to, net darant prielaidą, jog ieškovė ir J. K. buvo susitarę dėl konkretaus nekilnojamojo turto objektų įsigijimo, atsižvelgiant į teisinį tokių santykių reglamentavimą, yra būtina nustatyti jungtinės veiklos dalyvių (partnerių) įnašus į bendrą turtą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Taigi ieškovės ieškinys nagrinėjamu atveju galėtų būti tenkinamas tiktai tuo atveju, jeigu ieškovė civilinėje byloje būtų įrodžiusi, kad ji ir J. K. susitarė dėl konkretaus nekilnojamojo turto objekto, į kurio dalį nuosavybės teises ieškiniu jai prašo pripažinti ieškovė, sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise, o taip pat, kad ji savo darbu ir (ar) lėšomis prisidėjo prie bendro turto įgijimo. Tokių aplinkybių ieškovė civilinėje byloje neįrodė (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančios buto 1992 m. kovo 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopijos (b. l. 38), Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 10), matyti, kad ginčo butą, esantį adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini) J. K. nusipirko ir įgijo asmeninės nuosavybės teise sumokėjęs iš savo asmeninių lėšų vienkartinėmis tikslinėmis išmokomis ir grynais pinigais. Ieškovė ieškinyje laikėsi pozicijos, kad J. K. pakankamai pinigų ir vienkartinių tikslinių išmokų ir kompensacijų neturėjo butui išpirkti, todėl ji taip pat prisidėjo išperkant butą. Kaip jau minėta teismo posėdžio metu apklausti liudytojai J. P., D. L., J. M. apie buto išpirkimą nieko nežinojo. Nors liudytojai H. U. ir J. G. teigė, kad ieškovė prisidėjo išperkant butą, tačiau jie yra suinteresuoti, bylos baigtimi, todėl jų parodymai, nesant jokių kitų įrodymų, vertintini kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad byloje pateikti duomenys apie tai, kokias pajamas buto pirkimo metais turėjo J. K., tačiau duomenų apie tuometines ieškovės pajamas byloje nėra. Mokėjimus už privatizuojamą butą atliko J. K., o ne ieškovė. Iš 1992 m. kovo 6 d. sutarties, pagal kurią J. K. įsigijo asmeninės nuosavybės teise ginčo butą, matyti, kad butas buvo įkainotas ir parduotas už 13 255,- rb., grynaisiais sumokėta 1 616 rb., o valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 11 639,- rb. Byloje nesant duomenų apie ieškovės gaunamas pajamas, tai yra ginčo buto įsigijimo metu turėtas pajamas ar turėtas valstybines vienkartines išmokas bei tikslines kompensacijas, nesant jokiems kitiems įrodymams, kurie patvirtintų ieškovės prisidėjimą asmeninėmis lėšomis prie buto išpirkimo, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis prie dalies ginčo buto išpirkimo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus bei posėdžio metu bylos šalių bei liudytojų paaiškinimus, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nenustačius, kad ieškovė ir J. K. buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) siekiant įgyti butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) Kaune, bendrosios dalinės nuosavybės teise, ieškinys atmestinas (CK 4.72-4.73 straipsniai, CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šalys prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista Ieškinys atmestas, todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovei iš ieškovo priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Šalys bylas gali vesti patys arba per atstovus. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, todėl, teismo vertinimu, kvalifikuota teisinė pagalba jai byloje buvo būtina, juolab, kad ieškovas tokia pagalba taip pat naudojosi. Atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodyto išlaidų dydžio už ieškinio parengimą ir atstovavimą teisme. Todėl atsakovės išlaidos advokato pagalbai yra laikytinos pagrįstomis ir iš ieškovės atsakovei priteistina po 600,00 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės A. C., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei A. K., gim. (duomenys neskelbtini), 600 Eur (šešis šimtus eurų) jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.