Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. S. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos Departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Dainius Ambrazaitis palaikė pareiškimą. Nurodė, kad dokumentų visuma patvirtina prašomą nustatyti faktą, t. y. pareiškėjo senelis J. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas ir jo senelis yra žydų tautybės. Pateikta Žydų konfesinio teismo pažyma yra tinkamas įrodymas siekiant nustatyti prašomą faktą. M. S. gimimo liudijimą išdavė valstybinė institucija. Prašo nustatyti 2 faktus, t. y. pilietybės ir giminystės.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. 3K-7-111/2006; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis Nr. 3K-3-459/2006).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005;).

Remiantis byloje esančiais duomenimis ir juos patvirtinančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1-2 dalyse nustatytu pagrindu siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog jo senelis J. S. (taip pat žinomas kaip J. (J.) S. (Š.)), gimęs 1896 metais Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos departamentas, nagrinėjantis pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nurodė, kad pareiškėjo pateiktų duomenų nepakanka patvirtinti pareiškėjo senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės.

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento gimimo liudijimų ir kitų pateiktų dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas yra M. S. (gim. 1935-04-12, Pietų Afrikoje) ir D. J. sūnus. Pareiškėjo motina M. S. (gim. 1935-04-12, Pietų Afrikoje) yra J. S. (J. S. amžius gimimo liudijime nurodytas 32 metai, gimimo vieta - Lietuva) duktė.

Migracijos departamentas 2019-11-08 raštu nurodė, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjo senelis J. S., gim.1896 m., ir J. S., gim. 1903 m., (M. S. tėvas) yra tas pats asmuo - Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-02-02 pažymoje Nr. R4-312 ir Natūralizacijos liudijime J. Š. (J. S.) gimimo data yra nurodyta 1896 metai, tačiau M. S. (J. S. dukters), gim. 1935-04-12, gimimo liudijime yra nurodyta, kad M. S. gimimo metu J. S. buvo 32 metai, t. y. pagal šį dokumentą J. S. yra gimęs 1903 metais.

Kaip matyti iš byloje esančios Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-02-02 pažymos Nr. R4-312 „Apie J. Š. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“, Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, piliečiams išduotų užsienio pasų 1926 m. registracijos knygoje įrašytas J. Š., gim. 1896 m., 1926 m. gavęs užsienio pasą. Skiltyse „Užsienio paso eilės Nr. ir metai“, „Vizuota - Nr. ir metai“ atitinkamai įrašyta „4945“, „6655“. Skiltyse „Gimimo vieta“ ir „Gyvenamoji vieta“ įrašyta: „Panevėžio“ (vardas - taip dokumente). Šioje pažymoje taip pat nurodoma, jog daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jo asmens dokumentų užsienio pasui gauti, išduoto užsienio paso registracijos kortelės, paties paso bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta.

Iš byloje esančio Pietų Afrikos Vidaus reikalų departamento 1949 m. išduoto Natūralizacijos liudijimo Nr. 31506, pareiškėjo senelio J. S. (anksčiau žinomo kaip J. S.) gimimo vieta yra Šeduva (Sadove), Lietuva, gimimo data - 1896 m. rugsėjo 2 d., pilietybė – Lietuvos Respublikos. Byloje duomenų apie šio dokumentų netikrumą nėra pateikta, todėl laikytina, kad šiame dokumente nurodyti duomenys yra teisingi.

Iš pateikto laivo „Gaika“ keleivių, 1926-06-17 vykusių iš Londono į Pietų Afriką, sąrašo kopijos matyti, kad J. S. (taip pat žinomo kaip Junas/J. S.), 30 metų amžiaus, t. y. gim. 1896 m., iš Lietuvos išvyko būdamas jos piliečiu. Žydų konfesinio teismo 2018-06-18 pažymoje nurodyta, kad M. S. (gim. 1935-04-12, Pietų Afrikoje) yra J. S. (taip pat žinomo kaip Junas/J. S.) ir F. P. (taip pat žinomos kaip F. C. P.) duktė, kurios gimimo liudijime motinos vardas ir abiejų tėvų gimimo datos nurodytos neteisingai, t. y. Žydų konfesinio teismo pažyma patvirtina, kad pareiškėjo motinos M. S. tėvas J. S. (taip pat žinomas kaip J./J. S.), gimė 1896 metais ir atvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu 1926 metais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas jau yra pripažinęs tinkamu analogišką įrodymą kaip įrodinėjimo priemonę pilietybei nustatyti civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019 (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis). Taigi, pareiškėjo senelio gimimo metai ir vieta dokumentuose - Natūralizacijos liudijime ir pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotą pažymą Lietuvos Respublikos 1926 m. užsienio pase Nr. 4945 sutampa - abiejuose dokumentuose pareiškėjo senelio gimimo data ir vieta fiksuota 1896 metais, Lietuvoje bei pilietybė – Lietuvos Respublikos, o minėta Žydų konfesinio teismo pažyma patvirtina, kad J. S., gim.1896 m., ir J. S., gim. 1903 m., (M. S. tėvas) yra tas pats asmuo.

Nors pareiškėjas teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai nustatyti, jog J. S. (taip pat žinomas kaip J. (J.) S. (Š.)), gimė 1896 metais Lietuvoje ir iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau netiesioginiai įrodymai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog į bylą pateiktuose dokumentuose nurodomas asmuo (pareiškėjo senelis) yra tas pats, t. y. J. S. (taip pat žinomas kaip J. (J.) S. (Š.)) yra pareiškėjo senelis, gimęs 1896 metais Lietuvoje ir 1926 metais atvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Teismo vertinimu, visi pareiškėjo pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardintus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjo pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis J. S. (taip pat žinomas kaip J. (J.) S. (Š.)), gimęs 1896 metais Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (CPK 444 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, 442 straipsnio 1 dalimi, 444 – 448 straipsniais,

nusprendžia:

tenkinti pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo G. S. J., gim. 1959-10-12, senelis J. S. (taip pat žinomas kaip J. (J.) S. (Š.)), gimęs 1896 metais Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjo G. S. J., gim. 1959-10-12, Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.