Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-10-24 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-555-202/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-24
Bylos Nr.
1A-555-202/2016
Teisminio proceso Nr.
1-01-04877-2015-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas, Sigita Bieliauskienė, Laima Garnelienė
Nuteistasis
E. H.
Nukentėjusysis
R. Š.
Advokatai
Arūnas Alekna
Kategorijos
  • 1.1.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-555-202/2016Proceso Nr. 1-01-04877-2015-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8., 1.2.3.1. (N) (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitai Bieliauskienei ir Laimai Garnelienei,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,nuteistajam E. H.,nuteistojo gynėjui advokatui Arūnui Aleknai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. H. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. H. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų ir trims mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš E. H. priteista nukentėjusiajai R. Š. 1 095,02 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš E. H. priteista 31,66 Eur valstybei proceso išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. H. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 20 d., apie 21 val., tikslesnis laikas ikiteisminiu tyrimu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, K. L. dūrė keturis smūgius peiliu į krūtinės sritį, tuo šiam padarė durtines - pjautines žaizdas krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinėje ir kairėje pusėse, kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą dešinės vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje su kepenų sužalojimu ir kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, kiauryminę durtinę - pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su V-o šonkaulio, kairės krūtinplėvės ir širdiplėvės priekinės sienelės sužalojimais, kiauriniu širdies kairio skilvelio priekinės sienelės pažeidimu, nuo ko K. L. mirė įvykio vietoje, taip nužudė K. L..

Šalies argumentai

Nuteistasis E. H. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimo, už kurį nuteistas, nepadarė, jokių smurtinio pobūdžio veiksmų K. L. atžvilgiu neatliko. Pirmos instancijos teismas išskirtinai vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, t. y. duotais 2015-03-18 akistatos tarp apelianto ir A. M. metu, ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2015-03-18, 2015-08-28 bei ikiteisminio tyrimo teisėjui 2015-03-25, o jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2015-01-29 bei teisiamojo posėdžio metu, kuriuose jis savo kaltės nepripažino ir nurodė asmenį, nužudžiusį K. L., atmetė.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai. Tačiau nuosprendyje nenurodyta, kokiems įrodymas patikrinti buvo perskaityti A. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. A. M. savo parodymuose jokių kitų įrodymų, išskyrus tai, kad ne jis nužudė K. L., nenurodė. Apelianto nuomone, A. M. parodymai yra bandymas išvengti atsakomybės. Be to, A. M. parodymų perskaitymas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų laikymas nuteistojo kaltės įrodymu prieštarauja BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimams, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog liudytojas A. M. nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisiamajame posėdyje taip pat nedalyvavo. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas neturėjo galimybės liudytoją apklausti, ginčyti jo parodymus, sudariusius apkaltinamojo nuosprendžio pagrindą. Apeliantas pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) tais atvejais, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas parodymais liudytojų (nukentėjusiųjų), kuriems kaltinamasis negalėjo užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, be kita ko, garantuojančių kaltinamojo teises į teisingą teismą ir teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, pažeidimą. Pagal EŽTT praktiką ši teisė paprastai suponuoja tai, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (Delta v. France, Mild and Virtanen v. Finland, Sadi v. France, Luc v. Italie). Tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Artner v. Austria, Delta v. France, Rachdad v. France). Kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisė, laikantis rungimosi principo reikalavimų, pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba prašyti, kad tokie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, įtvirtinta ir BPK 44 straipsnio 5, 7-8 dalyse.

Apelianto nuomone, aptarti baudžiamojo proceso reikalavimai įgyvendinti nebuvo. Tai, kad pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, buvo balsu perskaityti liudytojo parodymai, nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo laikytasi Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto ir BPK 44 straipsnio 5, 7-8 dalyse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti kaltinamojo teisę į teisingą teismą, laikantis rungimosi principo išnagrinėti visus svarbiausius kaltinančius įrodymus arba teisę, kad šie įrodymai būtų taip išnagrinėti, kad nebūtų apribota teisė į gynybą. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2013). Todėl apygardos teismas ne tik negalėjo liudytojo A. M. parodymus vertinti kaip nuoseklius ir patvirtinančius E. H. kaltę, bet ir negalėjo vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti A. M. parodymai yra prieštaringi. 2015-01-23 apklaustas kaip liudytojas A. M. nurodė, kad nužudytojo nepažįsta. Liudytojas nenurodė aplinkybės, jog K. L. nužudymo metu pas jį (K. L.) namuose buvo ir E. H.. 2015-01-24 apklaustas kaip įtariamasis A. M. parodė, kad K. L. pažįsta, kad pas jį (K. L.) A. M. ir E. H. atėjo išgerti, tačiau po 2-3 min. jis (A. M.) išėjo, o E. H. liko. Apeliantas mano, jog tokie parodymai nelogiški, nes nesuprantama, kokia prasmė eiti pas K. L. gerti alkoholinius gėrimus, jei po 2-3 minučių jis (A. M.) išėjo. Juo labiau, kad iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad K. L. turėjo alkoholinių gėrimų. Be to, A. M. parodymai, kad nužudžius K. L., E. H. kartu su juo (A. M.) nuėjo pas V. A., neatitinka byloje surinktų įrodymų. Pastaroji liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta nebuvo, nors gynėjas prašė teismo ja iškviesti. V. A. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog E. H. kartu su A. M. buvau pas ją 2015-01-20 vėlai vakare, apibūdino ir A. M. elgesį (t. 2, b. l. 37). Skundo autoriaus nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi A. M. parodymais ir padarė išvadą, kad būtent jis (E. H.) nužudė K. L..

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas D. Z. parodė, jog išvadą dėl nuteistojo kaltės jis padarė dėl to, kad jis (E. H.) tiksliai nurodė, kur įsmeigė peilį po K. L. nužudymo, nors įvykio vietoje sienoje nebuvo jokių žymių ir jam (E. H.) įvykio vietos apžiūros nuotraukos parodytos nebuvo. Šiuo argumentu jo kaltę grindė ir apygardos teismas, tačiau tokia teismo išvada yra nelogiška ir nesuprantama. Nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad įvykio metu buvo K. L. bute ir matė, kaip A. M., sudavęs K. L. smūgius peiliu, peilį įsmeigė į apkaltos lentelėmis sienos viršų.

Skundo autorius taip pat nurodo, kad jo parodymų keitimą sąlygojo A. M., kardomojo kalinimo metu daręs spaudimą. Tokį apelianto aiškinimą teismas laikė visiškai nepagrįstu. Nesutikdamas su teismo argumentais nuteistasis teigia, jog arešto bausmė yra laisvės atėmimo bausmė, nors ir trumpalaikė (BK 49 straipsnio 2 dalis), o areštinėje arešto bausmę atlieka ir ne kartą terminuota laisvės atėmimo bausme teisti asmenys, todėl kriminalinė subkultūra E. H. yra gerai žinoma. Be to, kiekvienas susijęs su kriminaliniu pasauliu žino, jog kriminalinė subkultūra netoleruoja kitus teisėsaugos organams įskundusių asmenų. Apeliantui taip pat neaišku, kodėl A. M. kardomajame kalinime buvo laikomas iki 2015-03-27, jei jau 2015-03-18 buvo aišku, kad K. L. nužudė E. H..

Nuteistasis taip pat teigia, jog rašė R. G. žinutes, nes socialiniame tinkle ,,Facebook” rado A. M. svainio žinutę, kad jis (E. H.) yra ieškomas už K. L. nužudymą. Rašydamas žinutes buvo neblaivus, be to, buvo paieškomas už nužudymą, tai nieko nepagalvojęs parašė, kad yra laikomas žudiku. Be to, iš tarnybinio pranešimo (t. 5 , b. 1. 76) matyti, kad apeliantas į policiją atvyko pats ir prašė patikrinti informaciją, ar tikrai yra paieškomas už nužudymą, nes jokio nusikaltimo nebuvo padaręs. Apeliantas nurodo, jei jis (E. H.) būtų nužudęs K. L., tai būtų pasakęs pirmos apklausos metu. Į policiją jis nuėjo pats, norėdamas išsiaiškinti paieškos priežastis ir tikslu nurodyti tikrąjį K. L. žudiką.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog byloje nėra jokių duomenų, kad jis kada nors buvo K. L. bute. Šią aplinkybę patvirtino tik jis pats, todėl tikslo apkalbėti A. M. jam nėra jokios prasmės.

Nuteistojo nuomone, skundžiamas nuosprendis pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis. Tuo tarpu visi neaiškumai ir abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80/2014). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Priešingu atveju yra pažeidžiamos BPK 1 straipsnio 1 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatos, o taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti liudytoją V. A.. Pripažinus nuteistąjį kaltu dėl K. L. nužudymo, prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo E. H. padaryto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Tokia įrodymų analizė skundžiamame nuosprendyje išsamiai atlikta. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nuteistojo E. H. kaltė grindžiama ne prielaidomis, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai skirti ekspertizę, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimas buvo atliktas tokia apimtimi, kuri sudarė pakankamas prielaidas ištirti visus svarbią įrodomąją reikšmę turinčius duomenis, juos įvertinti pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus ir nustatyti skundžiamame nuosprendyje nurodytas K. L. nužudymo aplinkybes. Todėl nuteistojo E. H. apeliacinio skundo argumentai dėl neišsamaus apygardos teismo atlikto įrodymų tyrimo, yra nepagrįsti. Iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kokias bylai teisingai išnagrinėti svarbias aplinkybes galėtų patvirtinti teismo posėdyje apklausta liudytoja V. A.. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad ta aplinkybė, jog liudytoja apibūdino pas ją įvykio vakarą atėjusio A. M. elgesį, šiuo atveju nėra esminė ir negali įtakoti jo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, juo labiau, kad iš liudytojos apklausos protokolo matyti, jog pastaroji nurodė, kad pas ją atėję tiek E. H., tiek A. M. buvo geros nuotaikos, tik A. M. neadekvačiai juokėsi, lyg būtų vartojęs narkotikus (t. 2, b. l. 36-37).

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jo 2015-01-29 ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje duotais parodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271 – 292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 – 3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus; kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-431-746/2015). Bylos duomenimis (liudytojų A. B., T. Z., paties nuteistojo E. H. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir šiuos parodymus patvirtinančiais A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu) nustatyta, kad vėliausiai 2015-01-20 K. L. bute lankėsi ir K. L. nužudyti galėjo E. H. arba A. M.. Nors apeliantas neneigia, kad įvykio metu buvo nukentėjusiojo bute, tačiau tvirtina, kad jokių smurtinio pobūdžio veiksmų K. L. atžvilgiu neatliko. Teisiamajame posėdyje nuteistasis E. H. (kaip ir pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu) parodė, kad jam (E. H.) ir A. M. būnat pas K. L. namuose, pastariesiems vartojant alkoholį, tarp jų (A. M. ir K. L.) įvyko žodinis konfliktas. E. H. matė, kaip A. M. peiliu mosavo prieš K. L., matė, kaip dar kartą dūrė K. L., po to peilį įsmeigė į sieną. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, buvo perskaityti E. H. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 5, b. l. 121). Iš šių E. H. parodymų matyti, kad jis dėl K. L. nužudymo prisipažino visiškai ir parodė, kad jiems (E. H. ir A. M.) atėjus pas K. L., maždaug po 10 min. A. M. išėjo, ir jis liko su K. L. dviese. Jiems begeriant alkoholį, K. L. pradėjo jį (E. H.) vadinti necenzūriniais žodžiais, tada jis paėmė peilį nuo virtuvinio stalo ir tris kartus dūrė stovinčiam K. L. į krūtinės sritį, K. L. nukritus, peilį įsmeigė į medinę, lentelėmis iškaltą sieną, ir išbėgo. Ikiteisminio tyrimo pradžioje davė kitokius parodymus, nes siekė išvengti bausmės (t. 4, b. l. 30-31). Tokie E. H. parodymai užfiksuoti ir parodymų patikrinimo vietos protokole (t. 4, b. l. 21-27). Akistatos su A. M. ir E. H. metu pastarasis taip pat prisipažino nužudęs K. L. 3 ar 4 kartus peiliu durdamas jam į krūtinę, nes nukentėjusysis jį įžeidinėjo (t. 4, b. l. 19). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo E. H. parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šie nuteistojo parodymai yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Į apelianto skundo argumentus, kad jo parodymų keitimą sąlygojo A. M., kardomojo kalinimo metu daręs spaudimą, iš esmės jau atsakyta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją pagrįstai atmetė nurodydamas, kad bylos duomenys patvirtina, jog E. H. niekada neatlikinėjo laisvės atėmimo bausmės, todėl kriminalinė subkultūra jam nėra žinoma. Skundo argumentas, kad arešto bausmę atlieka ir ne kartą terminuota laisvės atėmimo bausme teisti asmenys, apygardos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia. Tai, kad A. M. kardomoji priemonė – suėmimas buvo taikomas iki 2015-03-27, nors jau 2015-03-18 akistatos su A. M. metu E. H. prisipažino, kad nukentėjusįjį nužudė jis, yra paaiškinama tuo, kad tik patikrinus akistatos metu E. H. nurodytas aplinkybes, t. y. atlikus parodymų patikrinimą vietoje bei apklausus įtariamąjį E. H. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, išnyko būtinumas laikyti A. M. suimtu.

Be to, nuteistojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kuriais jis prisipažino nužudęs K. L., netiesiogiai patvirtina ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuoti duomenys, kad E. H. susirašinėjimo SMS žinutėmis su R. G. metu E. H. prisipažino, kad yra žudikas (t. 2, b. l. 174-175). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. H. paaiškinimai, jog rašydamas žinutes jis turėjo omenyje visai ką kitą, yra nelogiški ir neįtikinami. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad rašydamas žinutes jis buvo neblaivus, taip pat nėra pagrindas kitaip vertinti E. H. R. G. rašytų žinučių turinį. Neįtikinamas ir apelianto skundo argumentas, kad į policiją jis nuėjo tikslu išsiaiškinti jo paieškos priežastis ir nurodyti K. L. nužudžiusį asmenį. Iš bylos duomenų matyti, jog po to, kai 2015-01-21 savo namuose buvo rastas K. L. lavonas ir pradėtas nužudymo tyrimas, E. H. nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų slapstėsi, dėl to 2015-01-25 jam buvo paskelbta paieška. Užfiksuoto susirašinėjimo SMS žinutėmis metu 2015-01-28 E. H. R. G. parašė, kad jis nebemato kitos išeities, tik kaip ,,prisiduoti“ policijai. Analizuojant nurodytus duomenis akivaizdu, kad nuteistasis nuėjo į policiją dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl jam paskelbtos paieškos įtariant K. L. nužudymu. Be to, norėdamas nurodyti tikrąjį nukentėjusįjį nužudžiusį asmenį, tai E. H. galėjo padaryti iš karto po įvykio. Visos šios aplinkybės (susirašinėjimo su R. G. turinys, slapstymasis nuo policijos pareigūnų, delsimas nurodyti, pasak apelianto, ,,tikrąjį žudiką“) rodo, kad būtent E. H. nužudė K. L.. Todėl nuteistojo teisme duoti parodymai buvo pagrįstai atmesti, t. y. įvertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais liudytojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu esminės reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi, vien šiais duomenimis teismas negali pagrįsti priimamo nuosprendžio. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neturi atsižvelgti į juos. Prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikus apklausą gauti duomenys gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus įrodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai.

Iš teisiamojo protokolo matyti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, t. y. remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis perskaitė juos teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 119). Kitokių būdų teisiamajame posėdyje išnagrinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tokiu būdu ištirti A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi bylos teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojo A. M. nepavyko, nors buvo išnaudotos visos galimybės šį liudytoją į teisiamuosius posėdžius iškviesti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. M. parodymus, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio negrindė išimtinai jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Teismas šiuos parodymus teisiamajame posėdyje perskaitė kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui, o galutines išvadas padarė įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ta liudytojo A. M. parodymų dalimi, kuri atitiko liudytojų A. B., T. Z. bei paties nuteistojo parodymus, ir kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vėliausiai K. L. bute lankėsi ir nužudyti K. L. galėjo E. H. arba A. M.. Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, jog iš A. M. parodymų matyti, kad pastarasis nuteistąjį kaltinančių parodymų dėl K. L. nužudymo nedavė. Liudytojo A. M. nurodyta aplinkybė, kad nužudyti K. L. galėjo E. H., nes jam (A. M.) išėjus, bute liko tik jie dviese (K. L. ir E. H.), yra spėjamojo pobūdžio ir negali būti pagrindas tokius jo parodymus vertinti kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi nurodytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo teiginius, jog teismas negalėjo remtis prieštaringais liudytojo A. M. parodymais. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, gynybos teisių (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis), taip pat apeliaciniame skunde nurodomų rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.) pažeidimai gali būti konstatuojami tokiu atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas asmens, kurio gynyba neturėjo galimybės apklausti, parodymais, kurie byloje yra lemiami (galintys nulemti jos baigtį), ir nėra pakankamų gynybos kliūtis kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti šių parodymų patikimumą (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom). Šioje byloje tokios teisinės situacijos nėra – teismo apkaltinamajame nuosprendyje E. H. kaltumas įrodytas ne teisme patikrintais (perskaitytais) liudytojo A. M. parodymais, bet šioje nutartyje aptartais paties E. H. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jo parodymų patikrinimo vietoje metu duotais parodymais, akistatos metu gautais bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole užfiksuotais duomenimis, kuriuos tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas galėjo ginčyti nagrinėjant bylą teisme. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas vertinant bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo atlikto įrodymų vertinimo trūkumų, išdėstytų apeliaciniame skunde, nenustatyta.

Teisėjų kolegija atmeta ir nuteistojo prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

Nagrinėjamu atveju nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę nuteistajam E. H. įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes (teistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių bei viešosios tvarkos pažeidimus, nedirba), taip pat atsižvelgė į nustatytą E. H. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuosprendį priėmęs teismas E. H. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, skyrė vienuolikos metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam už tyčinį nužudymą minėtą vienuolikos metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomus padarinius, padarymą paskirta bausmė, kurios dydis šiek tiek didesnis nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Ši bausmė jokiu būdu nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. H. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdimaras BavėjanasSigita BieliauskienėLaima Garnelienė