Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Rimšelio, Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (veika (duomenys neskelbtini)), 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį (veika (duomenys neskelbtini)), 150 straipsnio 4 dalį, 153 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2015–2016 metų pavasario laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, visai šeimai būnant (duomenys neskelbtini), jis, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl amžiaus bei jos priklausomumu nuo jo kaip tėvo, taip atimant galimybę jai priešintis, nakties metu, lietė ją rankomis lytinių organų srityje, vėliau, pasirėmęs rankomis virš Ž. N., gulinčios ant nugaros, bandė kišti savo lytinį organą į jos makštį, tačiau nukentėjusioji nurodė, kad jai skauda, todėl jis savo nusikalstamos veikos nebaigė, t. y. jis pasikėsino išžaginti mažametę nukentėjusiąją Ž. N. prieš jos valią ir buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje.

2. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2015–2016 metų pavasario laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusiajai gyvenant pas tėvą A. N., (duomenys neskelbtini), jis, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl amžiaus bei jos priklausomumu nuo jo kaip tėvo, taip atimant galimybę jai priešintis, nakties metu, jai gulint ant šono, glostė, lietė ją rankomis lytinių organų srityje, pats būdamas atsitraukęs savo bridžų užtrauktuką, bandė nukentėjusiajai numauti kelnes ir kelnaites, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė, nes į kambarį įėjo žmona, taip jis pasikėsino išžaginti mažametę nukentėjusiąją Ž. N. prieš jos valią, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje.

3. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2014–2016 metų laikotarpiu, nukentėjusiajai Ž. N., gimusiai (duomenys neskelbtini), gyvenant pas tėvą A. N., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, jis nuolat rankomis ją per rūbus liesdavo krūtinės ir lytinių organų srityje, tokiu būdu mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje.

4. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2014–2016 metų laikotarpiu, nukentėjusiajai Ž. N. gyvenant pas tėvą A. N., (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu laiku, jis, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl amžiaus bei jos priklausomumu nuo jo kaip tėvo, taip atimant galimybę jai priešintis, lietė nukentėjusiąją, paskui apsinuogino ir jai liepė liesti jį, t. y. ant jos rankos uždėjo savo lytinį organą, paskui lietė jos lytinius organus ir krūtinę, paskui dėjo jos ranką ant jo lytinio organo ir rodė, kaip daryti judesius, vėliau jos akivaizdoje tenkino save masturbuodamas, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio sąlyčio būdu su mažamete nukentėjusiąja prieš jos valią, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

5. A. N. buvo kaltinamas ir tuo, kad dėl 2014–2016 metų laikotarpiu mažametės dukters Ž. N., gimusios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu atliktų pasikėsinimų išžaginti, seksualinio prievartavimo ir jos tvirkinimo, padarė jai sveikatos sutrikdymą, t. y. dėl teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu konstatuojamo laikino pobūdžio psichikos sutrikimo – potrauminio streso sutrikimo (duomenys neskelbtini), nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario – mažametės dukters nukentėjusiosios Ž. N. psichikos sveikatą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir padarė pagrįstas ir teisingas išvadas.

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo išvadų argumentavimu. Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismas vertina visus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą kaltinamojo kaltumui nustatyti. Įrodinėjant asmens kaltumą vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Nei viena įrodymų rūšis teismui neturi pranašumo prieš kitas, ir visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-942/2017). Vadinasi, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra patikimai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą yra grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Šioje byloje, pirmosios instancijos teismas ištirtus įrodymus įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų sąsajas ir padarė teisingas išvadas. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, šioje byloje nėra pakankamai įrodymų, kad A. N. padarė veikas, turinčias nusikaltimų požymių.

15. Taigi, apklausta teisme V. N. paneigė Ž. N. parodymus apie A. N. seksualinio pobūdžio veiksmus prieš ją. Apklaustas teisme N. N. paneigė matęs, kad A. N. atliktų seksualinio pobūdžio veiksmus prieš Ž. N. ir paneigė, kad jam miegant su Ž. N. prie jų būtų atsigulęs A. N.. Apklausta teisme O. N. irgi paneigė mačiusi kokius nors A. N. seksualinius veiksmus ir paaiškino, kad jiems svečiuojantis pas (duomenys neskelbtini) A. N. nebuvo nuėjęs pas vaikus. Jie nėra miegoję palapinėje, o grybaujant Ž. N. būdavo su ja, jie nebuvo išsiskirstę, kad nematytų vienas kito. Kaip matyti iš šių parodymų, visi šie liudytojai davė parodymus apie kaltinimą sudarančias faktines aplinkybes ir jas nupasakojo kitaip nei nukentėjusioji, nors ir pačios nukentėjusiosios parodymuose nėra daug įvykių detalių, kurias galima būtų patikrinti. Be to, A. N., N. N. ir O. N. parodymus apie faktines aplinkybes patvirtino apklausta teisme liudytoja R. B., kuri paaiškino, kad jos namuose yra trys kambariai. Kai pas juos lankėsi (duomenys neskelbtini), vaikų kambaryje nakvojo visos mergaitės – dvi jos mergaitės ir (duomenys neskelbtini), jų mažoji mergaitė su ja miegamajame nakvojo, o A. N. su žmona – svetainėje, pereinamame kambaryje. Vaikų kambaryje yra didelė lova, kurią sustūmė, kad tilptų mergaitės, o (duomenys neskelbtini) miegojo ant čiužinio. Visos trys mergaitės miegojo vienoje lovoje, toje lovoje nebuvo daugiau vietos, ketvirtas netilpo. Vaikai anksčiau nuėjo miegoti, jie vėliau, dar kavos atsigėrė, alkoholio nevartojo. Miegamojo durys visada būna atidarytos. Negirdėjo, kad A. N. vaikščiotų naktį. Ji jautriai miega, būtų girdėjusi, jei kas eitų. Taigi, A. N. versiją patvirtina N. N., O. N. ir R. B. parodymai, kurie tarpusavyje atitinka vienas kitą, o jokių motyvų laikyti jų parodymus nepatikimais, teisėjų kolegija nenustatė.

16. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip liudytojai buvo apklausti nukentėjusiosios Ž. N. mokytojos, socialinės darbuotojos, nukentėjusiosios mama, liudytojos E. Ž., I. K. – V., R. S., B. P., N. N. – B., R. Š., J. Ž., G. R.. Visų jų parodymai apsiriboja tik paties seksualinės prievartos fakto konstatavimu, nenurodant jokių faktinių tokių veiksmų aplinkybių. Apie tai dalis liudytojų sužinojo iš Ž. N., o liudytoja I. K.-V. paaiškino apie įvykį sužinojusi iš mokyklos administracijos, o ne iš Ž. N.. Jos pačios įvykių, apie kuriuos davė parodymus, nematė, juose nedalyvavo, jų parodymuose nėra jokių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų kaltinimą, atitiktų nukentėjusiosios parodymus ar kurias galima būtų patikrinti. Nebūtų teisinga priimti apkaltinamąjį nuosprendį pasiremiant vien tik epizodiškais nukentėjusiosios ir su įvykiu nesusijusių liudytojų, nesvarbu, kiek jų būtų apklausta, parodymais.

17. Didelis dėmesys prokuratūros apeliaciniame skunde yra skiriamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktui Nr. 103MS-70/2019. Prokuratūra skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šio ekspertizės akto išvadas, neiškvietė į teismo posėdį ir neapklausė ekspertizę atlikusių eksperčių bei visapusiškai, išsamiai, objektyviai ir nešališkai neištyrė bylos aplinkybių. Vertindamas ekspertizės aktą pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ekspertizės akto išvados pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiąja ir dalies bylos medžiagos vertinimu bei tokiu vertinimu padarytų faktinių aplinkybių konstatavimu. Teisėjų kolegijos nuomone, kritikuodamas ekspertizės atlikimo procedūrą pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti ekspertizės atlikimo eigą. Darydamas išvadą, kad ekspertizės išvados yra pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiąja, pirmosios instancijos teismas turėjo įsitikinti, kad tokio bendravimo ekspertui nepakako pagrįstoms išvadoms padaryti. Apklaustos teismo posėdyje abi ekspertės patvirtino, kad bendravimo laiko, kiek jos bendravo su nukentėjusiąja, joms pakako reikiamiems duomenims gauti ir išvadoms padaryti, todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesiremia faktinėmis aplinkybėmis ir įtikinamais argumentais. Be to, motyvuodamas tuo, kad ekspertizės akto išvados remiasi ir dalies medžiagos vertinimu bei jų pagrindu daromomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į ekspertizės atlikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo tvarką reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-616 patvirtintas teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas, kurio IV skyrius numato, kad ekspertui turi būti pateikti duomenys apie padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, civilinės bylos esmę; visi tiriamojo apklausos protokolai; su tiriamojo asmens veika susiję liudytojų parodymai; kitų nagrinėjant bylą dalyvavusių ekspertų išvados, susijusios su tiriamojo asmens veika; informacija apie ankstesnius tiriamojo teistumus, administracines nuobaudas (pateikiami ankstesnių nuosprendžių ir administracinių teisės pažeidimų bylų nutarimų nuorašai); ankstesnių tiriamojo ekspertizių aktų kopijos; visa medžiaga apie tiriamojo sveikatos būklę anksčiau ir šiuo metu (medicinos dokumentai iš gydymo įstaigų, medicininės sveikatos ekspertizės komisijos, karinių sveikatos tikrinimo komisijų ir kt.); tiriamojo charakteristikos iš mokymo, darbo ar kitų įstaigų; vaizdo ir garso įrašai, susiję su ekspertize; raštiškas tiriamojo asmens ar jo atstovo pagal įstatymą sutikimas atlikti tiriamajam ekspertizę (tais atvejais, kai ekspertizė asmeniui negali būti atlikta be sutikimo); kita papildoma medžiaga, kurios reikia ekspertizei atlikti, jei ekspertas to motyvuotai prašo. Taigi, bylos duomenys gali būti pateikti ekspertui, jie padeda atlikti išsamų tyrimą ir padaryti pagrįstą išvadą, todėl šiuo konkrečiu atveju joks BPK pažeidimas nebuvo padarytas ir tai nedaro ekspertizės akto mažiau patikimo. Nesutikdamas su ekspertizės išvadomis ar nustatęs kitokias faktines aplinkybes teismas, pateikęs savo motyvus, gali padaryti kitokią išvadą.

18. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-70/2019 konstatuota, kad Ž. N. pažintinė raida atitinka amžiaus normą; Ž. N. geba adekvačiai suvokti faktines aplinkybes, jas įsiminti ir iš atminties atgaminti. Byloje nagrinėjamų įvykių metu Ž. N., atsižvelgiant į jos amžių (10-13) ir pažintinių gebėjimų lygį, galėjo adekvačiai suvokti įvykių faktines aplinkybes ir jas įsiminti, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo įvykių iki apklausos (1-4 m.) ir panašių įvykių gausos 2018 m. rugsėjo 4 d. apklausos metu Ž. N. galėjo prisiminti labiausiai ją emociškai sukrėtusių įvykių pagrindines faktines aplinkybes, tačiau nebegalėjo atgaminti įvykių tikslaus skaičiaus, laiko, kiekvieno įvykio visų smulkių aplinkybių. Ž. N. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidinto fantazavimo ar padidinto įtaigumo), kurie trukdytų jai duoti adekvačius parodymus. Ž. N. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – potrauminis streso sutrikimas (duomenys neskelbtini), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 2-12). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės akto išvadas, atsižvelgė į tai, jog jos pagrįstos vienkartiniu bendravimu su nukentėjusiąja ir dalies bylos medžiagos vertinimu bei tokiu vertinimu padarytu faktinių aplinkybių konstatavimu bei šio ekspertizės akto nepripažino įrodymu, patvirtinančiu A. N. pareikštų kaltinimų pagrįstumą ir nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumą. Siekiant pašalinti prokuratūros apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl teismo padaryto ekspertizės akto išvadų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme vaizdo telekonferencijos būdu buvo apklaustos ekspertizę atlikusios ekspertės. Teismo psichiatrė ekspertė R. D. patvirtino savo duotą išvadą bei nurodė, kad nukentėjusiajai Ž. N. buvo atliekama ambulatorinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, todėl su tiriamąja ji bendravo vieną kartą ir to vieno karto pakako išvadai padaryti. Ekspertė R. D. paaiškino, kad tiriamosios gyvenime buvo daug negatyvių įvykių, problemų su mama, tėvu, kitais asmenimis, dėl labai blogos psichotraumuojančios aplinkos (tėvai mušasi girtauja, smurtauja prieš ją) jai buvo diagnozuotas adaptacijos sutrikimas, o ekspertizės metu ji dar diagnozavo depresinį elgesio sutrikimą. Ekspertės teigimu, nukentėjusiajai nustatytas potrauminio streso sutrikimas susietas būtent su byloje nagrinėjamais įvykiais, tiriamoji reagavo išskirtinai į bylos įvykius, o ne į traumuojančią aplinką, kurioje gyveno. Potrauminio streso sutrikimo simptomus ekspertė matė išskirtinai dėl seksualinio pobūdžio veiksmų, nukentėjusioji rodė labai ryškų pasišlykštėjimą šiais klausimais, nenorėjo apie tai kalbėti, sakė, kad jai šlykštu, bjauru. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta teismo psichologė ekspertė I. S. taip pat patvirtino savo duotas išvadas bei paaiškino, kad su Ž. N. bendrauti jai buvo sudėtinga, ji nenorėjo būti ekspertizėje, pyko ant mamos, kad ši išpasakojo jos paslaptį ir per mamą ji turi eiti kažkur ir pasakoti dalykus, kurie jai nemalonūs, šlykštūs. Tas nenoras bendrauti, anot ekspertės, susijęs su tuo, jog tie įvykiai ne tik kad nukentėjusiajai nemalonūs, bet ir sukeliantys be galo stiprius neigiamus jausmus, ji pasirinko strategiją stengtis užmiršti, nekalbėti ir jaučiasi verčiama kitų apie tai kalbėti. Ekspertė nukentėjusiosios norą gyventi su tėvu – asmeniu, iš kurio ji patyrė prievartą, paaiškino tuo, kad mergaitė prievartą buvo patyrusi iš daugelio asmenų ir jos suvokimas, kas nutiko su tėvu, yra paaugliškas, o ne suaugusio asmens. Ekspertės teigimu, su auklėjimu buvo susiję kiti dalykai, nukentėjusioji turi daug emocijų, elgesio problemų, tai yra netinkamo auklėjimo pasekmės, žalojančios jos asmenybės raidą, bet kalbant apie Ž. N. pasibjaurėjimą moterišku kūnu, jos, kaip moters tapatybės formavimąsi, tai sietina su patirta seksualine prievarta.

19. Teismo ekspertė psichiatrė R. D. ir teismo ekspertė psichologė I. S. apklaustos teisme patvirtino savo duotas išvadas ir iš esmės kategoriškai nurodė, jog neabejoja nukentėjusiosios parodymų apie patirtą tėvo seksualinę prievartą tikrumu bei su patirta seksualine prievarta sieja nukentėjusiajai nustatytą laikino pobūdžio psichikos sutrikimą – potrauminį streso sutrikimą. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados yra svarbus įrodymų šaltinis seksualinės prievartos prieš mažamečius bylose, tačiau šis įrodymų šaltinis nėra nei prioritetinis, nei mažiau reikšmingas lyginant jį su kitais byloje surinktais įrodymais. Ekspertizės išvada, kaip ir kiekvienas kitas įrodymas, turi būti vertinamas ne atsietai nuo kitų byloje surinktų įrodymų, bet visų bylos įrodymų kontekste. Vertinant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas matyti, kad jos susijusios su nukentėjusiosios parodymų patikimumo vertinimu ir jai padaryto sveikatos sutrikdymo priežasčių ir masto nustatymu. Kaip jau minėta, eksperčių išvados yra tik vienas iš daugelio netiesioginių įrodymų šioje byloje, todėl ir vertinama turi būti visų bylos įrodymų kontekste. Tokie eksperčių vertinimai iš tiesų gali sudaryti pagrindą versijai apie nukentėjusiosios atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, tačiau vertinant šias išvadas visų kitų byloje surinktų duomenų kontekste, to nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti, nes byloje tokį kaltinimą paneigia daugelis kitų byloje surinktų įrodymų.

20. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai, kad ne visi byloje apklausti liudytojai nukentėjusiąją Ž. N. apibūdino tik blogai, t. y. kaip sudėtingą, konfliktuojančią asmenybę, kai kurie iš apklaustų asmenų nurodė, kad nukentėjusioji buvo mandagi, taktiška, gynė mažesnius už save vaikus, nedaro nukentėjusiosios parodymų labiau aiškių faktinių aplinkybių nustatymo aspektu. Vertinant asmens parodymus bei pripažįstant juos tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme, parodymus davusio asmens elgesį, asmenybę apibūdinantys bruožai yra svarbus ir reikšmingas kriterijus, tačiau nėra esminis. Asmens parodymai pripažįstami tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu kaltininko kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tuomet, kai šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Vien teigiamai charakterizuojamo asmens parodymais, jeigu jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai (o šiuo atveju yra tik įrodymai, paneigiantys nukentėjusiosios parodymus), negali būti neginčijamu įrodymu, kurio pagrindu būtų galima asmenį pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

21. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkus įrodymų, kad A. N. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus prieš savo mažametę dukrą Ž. N. bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatą, A. N. pagrįstai skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų išteisintas.

22. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.