Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėjas Eduardas MaškevičiusTeisėja Skaistė Valinskytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-292-417/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46829-2016-1 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.6.1.; 1.2.4.6.1.; 1.2.5.4.1.; 1.2.7.1.1.; 1.2.7.2.1.; 1.2.10.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.10.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2017 m. spalio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijos Sadauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnį ir nuteistas: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 149 straipsnio 1 dalį – 3 (trejų) metų ir 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 150 straipsnio 1 dalį – 3 (trejų) metų ir 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 165 straipsnį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu ir 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas S. R. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kardomoji priemonė – suėmimas –palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš S. R. nukentėjusiajai R. R. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. R. nuteistas už tai, kad pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą analiniu būdu bei nežymiai ją sužalojo, o būtent: S. R. 2016 m. rugsėjo 29 d., apie 23.30 val., kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su R. R., siekdamas palaužti jos pasipriešinimą, pavartojo fizinį smurtą – nukentėjusiąją jėga parvertė ant lovos, po to rankomis suėmė jai už galvos, dėl to jai buvo padarytos smulkios poodinės kraujosruvos kairio dilbio vidiniame paviršiuje, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, savo kūnu ją užspaudęs ir taip atimdamas galimybę priešintis, numovė jos kelnes bei apatines kelnaites, praskėtęs jos kojas, dėl to jai buvo padarytos smulkios poodinės kraujosruvos kairės šlaunies išoriniame paviršiuje bei dešinės šlaunies vidiniame paviršiuje, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, įvedė savo lytinį organą jai į makštį ir lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ją apsuko ir įvedė savo lytinį organą R. R. į išeinamąją angą ir taip seksualiai prievartaudamas tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu prieš nukentėjusiosios R. R. valią. Be to, S. R. grasino nukentėjusiąją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, o būtent: S. R. 2016 m. spalio 11 d., laikotarpiu nuo 2.59 val. iki 3.20 val., laikotarpiu nuo 3.35 val. iki 3.52 val., laikotarpiu nuo 4.44 val. iki 5.00 val., telefoninių pokalbių su buvusia sugyventine R. R. metu sakydamas, jog „jei jį pasodins jis atsėdėjęs išeis ir ją užmuš“, „geriau jau ją nužudys nei sės už išprievartavimą“, „iš po žemių iškas ir ją užkas“, tokiais žodžiais grasino R. R. nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Be to, S. R. neteisėtai slapta prieš nukentėjusiosios valią įsibrovė į jai priklausantį gyvenamąjį namą, o būtent: S. R. laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. gruodžio 19 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, neteisėtai slapta prieš buvusios sugyventinės R. R. valią, pažeisdamas asmens būsto neliečiamumą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu įsibrovė į jai priklausantį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), ir name buvo tol, kol buvo sulaikytas atvykusių su nukentėjusiąja R. R. policijos pareigūnų.Apeliaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, arba paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeičiant į laisvės apribojimo bausmę. Teigia, jog dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, nori kuo greičiau atlyginti nukentėjusiajai R. R. priteistą žalą, susimokėti visas skolas, grįžti į darbą ir į šeimą. Nurodo, kad po išsiskyrimo su R. R. jis grįžo gyventi pas savo buvusią našle tapusią pirmąją žmoną R. S., adresu (duomenys neskelbtini), pasikalbėję jie vėl nutarė pabandyti gyventi kartu, nes turi nuostabius vaikus (mažiausiajam vaikui yra ketveri metai; vidurinysis, nors jau 23 metų, tačiau turi psichikos sutrikimų, dėl to būna, kad suvaikėja, elgiasi neadekvačiai) bei anūkus (jų turi tris, greitai sulauks dar vieno) ir jie visi jo labai pasiilgsta. Pasak S. R., būdamas laisvėje ir dirbdamas jis galėtų per metus laiko sumokėti nukentėjusiajai priteistą žalą ir visas skolas, nes jo darbas UAB (duomenys neskelbtini), kur dirbo ir toliau galėtų dirbti, buvo gerai apmokamas, be to, jis turi pasiūlymų dirbti ir kitose įmonėse (pvz. Lietuvos–Norvegijos kompanijoje UAB (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini)), nes yra aukštos kvalifikacijos specialistas (laivų elektrotechnikas ir elektromontuotojas).Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo nuteistojo S. R. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad skiriant S. R. bausmę buvo vadovautasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taip pat nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 75 straipsnyje numatyto bausmės vykdymo atidėjimo. Reali laisvės atėmimo bausmė nuteistajam buvo paskirta atsižvelgiant į jo veiksmus iki bylos atidavimo į teismą, nes jis, būdamas įtariamas nusikalstamų veikų padarymų ir įpareigotas nebendrauti su nukentėjusiąja, nevykdė kardomosios priemonės sąlygų, darė naujas nusikalstamas veikas nukentėjusiajai ir taip sukėlė grėsmę jos sveikatai ir gyvybei. Teismas, vertindamas S. R. asmenybę ir byloje surinktą medžiagą, nenustatė galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Prokuroro manymu, S. R. paskirtos bausmės rūšis ir dydis buvo pasirinktas atsižvelgiant į BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą bausmės paskirtį - apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir apsaugoti nukentėjusįjį nuo pavojingų veiksmų. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta ir į tai, kad nusikalstamas veikas S. R. padarė būdamas nuteistas už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas neišnykus teistumui. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nėra pagrindų taikyti ir atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, numatytą BK 40 straipsnyje. BK 40 straipsnis numato privalomas sąlygas, kurioms esant gali būti taikomas laidavimo institutas, t. y. asmuo turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Šiuo atveju S. R. padarytos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl vien dėl to nėra galimybės taikyti šią BK normą, taip pat nėra ir kitų būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų: visiško prisipažinimo ir gailėjimosi, žalos atlyginimo ir tikėjimo, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atsiliepimu nukentėjusioji R. R. prašo nuteistojo S. R. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas dėl proceso apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodo, kad skundžiamas nuosprendis dėl S. R. paskirtos bausmės yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais, todėl keisti skundžiamą teismo nuosprendį vadovaujantis apelianto nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.Nukentėjusiosios teigimu, nėra jokio pagrindo tenkinti S. R. skundą ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą remiantis BK 75 straipsniu. Nuteistasis S. R. nuteistas už du sunkius ir tris nesunkius nusikaltimus, savo kaltės dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nepripažino, teigdamas, kad santykiavo abipusiu susitarimu, taip pat nepripažino, kad nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir grasino ją nužudyti, prieš jos valią įsibrovė į jai priklausantį gyvenamąjį namą. Nuteistojo teigimu, jis prieš nukentėjusiąją neatliko jokių prievartinių veiksmų, o kraujosruvos galėjo atsirasti jai dirbant, taip pat kaltinime nurodytus žodžius sakė ne grasinimo tikslu ir į nukentėjusiosios namus pateko su jos žinia. Šios pozicijos nuteistasis laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau apeliaciniame skunde jau teigia, kad nuoširdžiai gailisi dėl to, kuo yra kaltinamas ir ką yra padaręs. Tokia apelianto pozicija vertintina kaip siekimas palengvinti savo teisinę padėtį, sušvelninti savo atsakomybę. S. R. apeliaciniame skunde išreikštas prisipažinimas traktuotinas kaip sutikimas su jam inkriminuotų veikų padarymu siekiant palengvinti savo teisinę padėtį, atitinkamai suklaidinti teismą ir taip pasiekti švelnesnės bausmės paskyrimo. Nukentėjusioji mano, kad nuteistasis suvokė, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų dėl jam inkriminuotų kaltinimų ir nėra prasmės neigti savo kaltę, todėl prisipažinimas kaltu nėra nuoširdus, gailėjimosi dėl padarytų veikų poziciją S. R. pasirinko tik rašydamas apeliacinį skundą. Teismas, įvertinęs tai, kad S. R. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus esant neišnykusiam teistumui, t. y. būdamas recidyvistas, tai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, bei į tai, kad jis padarė penkias nusikalstamas veikas, iš kurių du nusikaltimai priskirtini prie sunkių nusikaltimų, taip pat į tai, kad jis bauginimais stengėsi paveikti nukentėjusiąją, jog ši atsiimtų pareiškimą, pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo S. R. formalus kaltės pripažinimas po nuosprendžio priėmimo, tolimesnis nukentėjusiosios bauginimas rodo, kad jis išvadų dėl savo elgesio nepadarė, kritiškai jo nevertina, todėl yra realus pagrindas manyti, kad paskyrus jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nebus įgyvendinti bausmės tikslai, t. y. S. R. nebus atimta galimybė daryti nusikalstamas veikas, jis nebus paveiktas laikytis įstatymų ir vėl nenusikalsti.R. R. taip pat nurodo, kad nėra pagrindo S. R. taikyti BK 40 straipsnio nuostatų, nes S. R. yra nuteistas už sunkių nusikaltimų, numatytų BL 149 straipsnio 1 dalyje ir BK 150 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Taigi, įvertinus visas aplinkybes, nėra pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu S. R. paskirtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis S. R. neginčija savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo ir veikų kvalifikacijos, tačiau, apelianto nuomone, jam paskirta bausmė yra per griežta ir prašo ją sušvelninti, taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, arba paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakeičiant į laisvės apribojimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, būtent šiuo klausimu ir pasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismo paskirta bausmė turi atitikti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, turi būti teisinga bei tinkamai individualizuota, tai yra atitikti kaltininko padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenybę.Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam S. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas S. R. už penkias tyčines nusikalstamas veikas mažesnes nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmes, šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du sunkūs ir trys nesunkūs nusikaltimai), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą S. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog jis jam inkriminuotus nusikaltimus padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas atsižvelgė ir į byloje nustatytas aplinkybes, jog S. R. bauginimais stengėsi paveikti nukentėjusiąją, jog ši atsiimtų pareiškimą, esant draudimui bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja, šio draudimo nesilaikė, jai skambino bei įsibrovė į jos namus. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį S. R. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, kad nuteistajam už padarytus tyčinius nusikaltimus turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam S. R. atitinkamai už atskiras nusikalstamas veikas paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikoma aiškiai per griežta. Juolab, kad apelianto prašoma jam paskirti laisvės apribojimo bausmė BK 149 straipsnio 1 dalies ir BK 150 straipsnio 1 dalies sankcijose nenumatyta, o už nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymą šio straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų.Dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios šio įstatymo nuostatos teismų praktikoje aiškinamos taip, kad net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, bausmės vykdymas gali būti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Nagrinėjamoje byloje S. R. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnyje, padarymą paskirta subendrinta 3 metų ir 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad nuteistojo S. R. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, nukreiptos prieš vienus pagrindinių įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą ir gyvybę, seksualinio apsisprendimo laisvę, privataus gyvenimo neliečiamumą. Kaip minėta, S. R. nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Taigi jis yra recidyvistas, o tai, kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, sunkina jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šie duomenys rodo, kad S. R. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, akivaizdu, kad jis, nepaisydamas ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, be kita ko, atsižvelgia ir į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas, tai parodo asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. BK 75 straipsnis nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-109/2010). Kaip minėta, S. R. nusikalto ir buvo teisiamas jau trečią kartą, naujus nusikaltimus, už kuriuos nuteistas šioje byloje, padarė turėdamas neišnykusį teistumą, taigi būdamas recidyvistu, o tai sunkina jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Iš byloje esančių duomenų ir apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių (jų apeliantas neginčija) matyti, kad S. R. po nukentėjusiosios išžaginimo ir seksualinio prievartavimo stengėsi ją paveikti, kad ši atsiimtų pareiškimą, esant draudimui bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja, šio draudimo nesilaikė, jai skambino bei įsibrovė į jos namus. Šie duomenys neigiamai charakterizuoja S. R. bei rodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Tad akivaizdu, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia nuteistojo susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą ir stoti į doros kelią, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis būti laisvėje negali turėti prioriteto prieš visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. Šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl keisti skundžiamą nuosprendį, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo nurodytos aplinkybės apie tai, kad laisvės atėmimo vietoje jis jau ne kartą skatintas už gerą elgesį, vertintinos kaip jo siekis pasitaisyti, tačiau tai nėra pagrindas jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.Taip pat nėra pagrindo taikyti S. R. BK 40 straipsnio nuostatas, kadangi BK 40 straipsnis gali būti taikomas asmenims, kurie padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. S. R. padaryti BK 149 straipsnio 1 dalyje ir BK 150 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl BK 40 straipsnis nuteistajam negali būti taikomas. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl padarytų nusikaltimų jis nuoširdžiai gailisi, o būdamas laisvėje jis galėtų greičiau atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimais padarytą žalą, yra deklaratyvios ir vertintinos kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, S. R. savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė, ikiteisminio tyrimo metu pažeidė jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – papildomas sąlygas nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su nukentėjusiąja, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltę taip pat neigė, klaidino teismą, nors iki suėmimo dirbo, tačiau neatlygino nė dalies nukentėjusiajai padarytos žalos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir paskyrė per griežtą bausmę, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio.Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bei individualizuodamas nuteistajam S. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytas nusikalstamas veikas, nuteistojo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę. Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, yra adekvati jo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, todėl nėra jokio pagrindo ją švelninti ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra įstatymų numatyto pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo S. R. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.Nukentėjusioji prašo priteisti jai 300 eurų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą sumokėjo 300 eurų, byla apeliacinėje instancijoje išnagrinėta rašytinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai buvo priteista 500 eurų atstovavimo išlaidų, tačiau pirmosios instancijos teisme vyko net 5 teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo nukentėjusiosios atstovė, nukentėjusioji buvo pateikusi civilinį ieškinį. Apeliacinėje instancijoje byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, jo skundas yra atmetamas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nukentėjusiosios prašoma priteisti 300 eurų suma už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą, yra aiškiai per didelė, už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui neatitinka darbo ir laiko sąnaudų, bei protingumo, teisingumo kriterijų. Todėl atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos per pusę ir nukentėjusiajai priteistina 150 eurų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiajai R. R. iš nuteistojo S. R. priteisti 150 eurų proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme.