Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Apeliantės manymu, teismas, išteisindamas B. L. pagal BK 147 straipsnį, nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės sprendžiant B. L. kaltės klausimą.

Prokurorės teigimu, B. L. buvo suinteresuota E. B. išvykimu į Jungtinę Karalystę. Ne vieną kartą apie tai kalbėjosi tiek su pačia E. B., tiek ir su jos motina. Dėjo visas pastangas, kad E. B. sutiktų važiuoti ir išvažiuotų. B. L. telefonu susisiekė su Jungtinėje Karalystėje gyvenančia savo dukra R. L. ir leido su ja kalbėtis E. B.. Kad B. L. buvo suinteresuota E. B. nuvykimu, jai nukentėjusioji buvo reikalinga kaip pajamų šaltinis, įrodo tos aplinkybės, kad buvo surastas vairuotojas, kuris E. B. nugabeno iki Šiaulių, buvo surasti žmonės, kurie padėjo nukentėjusiajai nuskristi iš Rygos oro uosto į Londoną. E. B. teigia nieko ir už nieką nemokėjusi, todėl akivaizdu, kad E. B. kelionę suorganizavo ir išlaidas apmokėjo R. L. ir B. L.. Apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, paneigiančių B. L. parodymus, jog ji pokalbio su E. B. metu tikrai žinojo, kad asmuo, su kuriuo R. L. tuo metu gyveno, nėra pasiturintis verslininkas, kad jis pelnosi iš prostitucijos. Taip pat nėra jokių įrodymų ir kad B. L. minimu laiku žinojo, jog R. L. pati taip pat užsiima prostitucija. Prokurorė mano, kad tokius teismo argumentus paneigė nukentėjusioji E. B., kuriai pati R. L. buvo sakiusi apie tai, kad jos motina gaudavo savo dalį iš kiekvienos atvežtos merginos. Be to, pati B. L. atvažiuodavo pas dukrą į Angliją, ten praleisdavo nemažai laiko, matė, kad gyvena daugiau merginų. Apeliantės manymu, vien iš to, kada kartu gyvenančios merginos ir pati R. L. išeina ir grįžta iš darbo, buvo galima numanyti, kokį darbą merginos dirba. Liudytoja A. G. patvirtino, kad E. B. apgaule išvežė R. L. mama į Angliją dirbti prostitute pas R. L. ir kad E. B. buvo ne vienintelė mergina, kurią buvo atvežusi B. L. R. L., ir kuri turėjo dirbti prostitute. Tą patį patvirtino ir L. M., kuri parodė, kad vieną iš merginų R. L. buvo atvežusi jos mama ir kad nuo B. L. niekas nebuvo slepiama ir ji žinojo, kuo užsiima R. L. ir kitos merginos. Teismas nevertino apklausto teismo posėdžio metu J. O. parodymų, kuris parodė, kad R. L. mama atvykdavo kartais jų aplankyti, ji apsilankydavo ir apsistodavo jų namuose. Tai nebuvo per tris ar keturis namus, jie gyveno vienuose namuose. Taigi jis mano, kad ji suprato, kas vyksta. Jo namuose jokia panaši veikla nevyko, bet tos merginos buvo lietuvės ir jos dukra dirbo tokį darbą, todėl jis mano, kad ji tiesiog suprato. J. O. parodė, kad „..jeigu jos mama sveiko proto, tai aš manau, kad ji žinojo, ką ji dirba". Be to, prokurorė nurodo, kad nors J. O. teismo posėdžio metu buvo apklaustas ir patvirtino savo parodymus, tačiau teismas nuosprendyje jų neaptarė ir visiškai nevertino. J. O. parodymai patvirtina, kad B. L. žinojo ir suprato, kad jos dukra ir kartu su ja gyvenančios merginos verčiasi prostitucija ir kad dukros šeimos pragyvenimo šaltinis ir pajamos yra gaunamos iš prekybos žmonėmis. Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, gautos iš Jungtinės Karalystės, buvo išnagrinėta byla ir nuteisti asmenys už prekybą žmonėmis, kurioje, kaip įtariama, vieną iš nukentėjusių į Jungtinę Karalystę atgabeno bei pardavė B. L., gim. 1955-09-11. Apeliantė mano, kad akivaizdu, jog E. B. buvo ne pirmoji ir ne vienintelė mergina, atgabenta ir parduota albanų tautybės asmenims, todėl B. L. parodymai, kad ji nieko nežinojo apie prekybą žmonėmis, kad nežinojo kuo verčiasi jos dukra ir kitos kartu gyvenusios merginos bei jos buvęs žentas Miris, yra paneigti.

Prokurorės nuomone, B. L. už nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), atsižvelgiant į jos atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad veiką padarė bendrininkų grupe ir veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad padaryti nusikaltimai baigti, ji veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, iš prekybos žmonėmis ji turėjo pelno, niekur nedirba, tačiau yra antros grupės invalidė, charakterizuojama teigiamai, turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Apeliantė atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai nurodė, kad E. B. 20 000 litų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai pagrįstas ir tenkintinas priteisiant jį iš R. L., tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje to nenurodė, todėl nuosprendis turi būti keistinas ir E. B. 20 000 litų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti priteistas iš R. L.. Atsižvelgiant į tai, kad civilinį ieškinį prašoma priteisti ir iš B. L., kurią apeliaciniu skundu prašoma pripažinti kalta pagal BK 147 straipsnį (2000m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ieškinys E. B. priteistinas solidariai iš R. L. ir B. L..

Prokurorės manymu, apygardos teismas, skirdamas bausmę V. A., motyvuotai ir teisingai parinko bausmės rūšį, tačiau paskyrė per trumpą laisvės atėmimo bausmę. Teismas nurodė, kad atsižvelgia į padarytų nusikaltimų kiekį, nusikalstamos veikos laikotarpį, nusikaltimų pobūdį, sunkumą, vaidmenis nusikaltimų padaryme, kiekvieno iš jų veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu pobūdį, apimtį, į nukentėjusiųjų, prieš kuriuos buvo padaryti nusikaltimai, intelektą, taip pat į kaltinamųjų asmenybes- jų charakteristikas, šeimyninę padėtį, į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tačiau šias aplinkybes įvertino netinkamai. Prokurorė mano, kad Panevėžio apygardos teismas neįvertino, jog V. A. teistas 2010 m. gegužės 10 d. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį už tai, kad darė poveikį nukentėjusiajai šioje byloje. Iš prekybos žmonėmis jis turėjo pelno, buvo nusikaltimų – prekybos žmonėmis iniciatorius ir vykdytojas. Nusikaltimai baigti, V. A. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. I. K. būtent V. A. turėjo išsinuomavęs butą, kuriame ir buvo apgyvendintos atvežtos nukentėjusiosios. Šiame bute nukentėjusiąsias prižiūrėjo, surašė žodžius, kuriuos turėjo išmokti nukentėjusiosios, davė sąrašą su paslaugų įkainiais būtent V. A.. Kaip nurodė nukentėjusiosios, viskam vadovavo V. A., būtent jis nurodinėjo merginoms, kur ir kada jos turi dirbti, vežė į darbą ir iš darbo, rinkdavo merginų uždirbtus pinigus. V. A. žinojo, kiek merginos uždirba, nes bendravo su klubo savininku, tikrindavo klubo dokumentus, kiek būdavo klientų, kiek merginos uždirbdavo. Darė psichologinį poveikį nukentėjusiosioms dėl mažai uždirbamų pinigų bei joms grasino. Kaip nurodė nukentėjusioji D. S., V. A. valdė visus, buvo prižiūrėtojas, rūpinosi maistu, vežiojo į klubus, tvarkė finansinius reikalus, rinko pinigus klube ir tarėsi dėl darbo klubuose ir kainos už darbą, mokėjo ispanų kalbą. Dirbant jas stebėdavo pro užtamsintą stiklą, tą patvirtino ir V. A.. Be to, Ispanijoje atliekamame tyrime dėl prekybos žmonėmis V. A. buvo atsakingas už suklastotų dokumentų paruošimą merginoms, kurios buvo atvežamos dirbti prostitutėmis. Prokurorės manymu, tai V. A. charakterizuoja neigiamai ir leidžia manyti, kad V. A. vertėsi prekyba žmonėmis ir tuo užsiėmė ne vienerius metus. Apeliantė mano, kad atsižvelgiant į bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą, V. A. turi būti skirta griežtesnė bausmė, kadangi teismas, skirdamas V. A. bausmę, mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, iš esmės visai nevertino jo asmenybės pavojingumo visuomenei. Be to, prokurorė nurodo, kad nors BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai teismui skirti atitinkamo dydžio bausmę, skaičiuojant nuo bausmės vidurkio, yra ne imperatyvūs, o tik bausmės dydžio apskaičiavimo metodas, kurį taikant nurodyta atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parinkti bausmę, tačiau akivaizdu, kad teismas, nustatydamas bausmės dydį nuteistajam, nepagrįstai skyrė jam per švelnią bausmę.

Apeliantės manymu, apygardos teismas, skirdamas bausmę L. B., neatsižvelgė į tas aplinkybes, kad L. B. ankščiau neteista, charakterizuojama teigiamai, kad prisipažino padariusi nusikalstamas veikas. Teismas be pagrindo nepripažino jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdaus gailėjimosi bei padėjimo išaiškinti šias veikas ar joje dalyvavusius asmenis, taip pat neatsižvelgė, kad jos veikos padarytos dėl psichinės ar fizinės prievartos. Prokurorė nurodo, kad L. B. nusikalto pirmą kartą, ankščiau neteista, charakterizuojama teigiamai, ji nebuvo nusikaltimų organizatorė, į nusikalstamą veiklą buvo įtraukta V. M. ir R. G., jos vaidmuo buvo ne pagrindinis. Dėl V. M. ir R. G. veiksmų, išsakytų grasinimų, vaiko pagrobimo buvo gerokai sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą. Savo iniciatyva L. B. nebūtų pasiryžusi nusikalsti, padaryti šias nusikalstamas veikas prievarta ją palenkė V. M. su R. G.. Atlikti neteisėtus veiksmus ji buvo priversta panaudojus psichinę prievarta, kuri pasireiškė grasinimais naudoti sumurtą, sunaikinti turtą bei fizinę prievartą, tai yra fizinės jėgos panaudojimų, kuomet ji ir A. G. buvo sumuštos, vaiko pagrobimu.

Kartu prokurorė nurodo, kad tik L. B. dėka nusikaltimai buvo išaiškinti, nustatytos nukentėjusiosios, kurios buvo prekybos žmonėmis aukos, nustatyti nusikaltimus darę asmenys, surastos nukentėjusiosios, kurių nebuvo žinomos ne tik pavardės, bet ir vardai. Baudžiamasis įstatymas už jos padarytas nusikalstamas veikas numato tik laisvės atėmimo bausmę, tačiau prokurorė mano, kad baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas L. B. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Juolab, kad yra pagrindas taikyti jai BK 62 straipsnio nuostatas ir jos atžvilgiu paskirti švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimas, t. y. laisvės apribojimą, kas atitiktų bausmės paskirtį.

Prokurorės manymu, išdėstytos aplinkybės leidžia L. B. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei to paties straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatas ir paskirti jai švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Apeliantė nurodo, kad L. B. dirba pagal patentą, viena augina vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, todėl jai skirtina bausmė - laisvės apribojimas, jo trukmė nustatytina artima šios bausmės rūšies trukmės vidurkiui, taip pat skirtini įpareigojimai.

Nuosprendyje nurodyta, kad šis epizodas padarytas organizuota grupe, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje BK bendrosios dalies straipsniai, nusakantys bendrininkavimo rūšį ar formą, nenurodyti. Kadangi kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindą sudaro sudėtingesnės negu vieno asmens daromos veikos požymių visuma, t. y. bendrininkavimo požymių numatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Tokia sudėtinė bendrininkavimo sudėtis turi būti nustatyta kiekvieno bendrininko atžvilgiu, nepriklausomai nuo bendrininkavimo rūšies ir formos. Taigi nuteistajai neaišku kodėl skirtingose nuosprendžio dalyse jos veikos kvalifikuojamos skirtingai. Aprašomoje nuosprendžio dalyje ji nurodoma kaip padariusi nusikalstamą veiką organizuota grupe, rezoliucinėje viso to nelieka to nemotyvuojant. Nors kalbant apie sunkinančiais aplinkybes nuosprendyje nurodoma, kad jos atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus padarė organizuota grupe ir skiriant bausmę atsižvelgiama į sunkinančias aplinkybes, tačiau jei rezoliucinėje nuosprendžio dalyje veika nekvalifikuota, kaip padaryta bendrininkų grupe (E. B. epizodas) ir organizuota grupe (L. L., V. E., N. P., I. U. epizodai), tai ir skiriant bausmę nebuvo pagrindo atsižvelgti į šias aplinkybes kaip sunkinančias ir skirti griežtesnę bausmę.

Dėl paminėtų aplinkybių nuteistoji mano, kad jai paskirtos per griežtos bausmės, kartu ir galutinė bausmė, nes motyvai dėl skiriamos griežtesnės bausmės prieštarauja rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodytam jos veikos kvalifikavimui. Analogiški pažeidimai ir trūkumai padaryti ir N. P. bei I. U. epizoduose. Prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį pakeisti ir atskiruose jai inkriminuotuose nusikalstamų veikų epizoduose sušvelninti jai paskirtas bausmes, atitinkamai sušvelninant ir galutinę subendrintą bausmę.

Apelianto manymu, nuosprendis buvo priimtas nukentėjusiųjų parodymų pagrindu, kurias kaip liudytojas ir nukentėjusiąsias byloje įvairiom formom vertė prieš jį liudyti pašaliniai asmenys. Visos nukentėjusiosios būdavo globojamos organizacijos „Caritas" (samdė advokatą nukentėjusiosioms) ar kitokios organizacijos, net kelių pašalinių moterų, kurios atvykdavo į teismo posėdžius, kur vykdavo nukentėjusiųjų apklausos. Tos pašalinės moterys nukentėjusiąsias atveždavo į teismą, koridoriuose instruktuodavo ką ir kaip turi liudyti prieš nuteistąjį ir net palydėdavo į teismo salę, nors teismo posėdžiai būdavo uždari. Nukentėjusiosios būdavo kontroliuojamos ką jos ir kaip liudija, būdavo palaikomos iš salės atodūsiais ar palankumą, ar ne reiškiančiais murmėjimais ir kitokiu šurmuliu, o po nukentėjusiųjų apklausų tų moterų būdavo palydimos iš teismo posėdžių salės ir net gabenamos namo ar kažkur kitur. Visų nukentėjusiųjų moterų parodymai buvo standartiniai, pateikiami pagal vieną modelį ir būtinai su civiliniais ieškiniais apeliantui ir net dešimtimis tūkstančių litų sumomis. Į klausimus teisme iš kur tie civiliniai ieškiniai, visos nukentėjusiosios patvirtino, kad juos byloje reiškia pamokintos minėtų savo globėjų iš moterų organizacijų ir dėl to jos buvo suinteresuotos atvykti į teismą, kad užsidirbtų dideles pinigų sumas iš dalyvavimo šiame teisme kaip liudytojos. Paklaustos teisme, kodėl reiškia tokius didelius civilinius ieškinius, beveik nė viena protingai nepaaiškino ir dažniausiai savo turtinių pretenzijų atsisakydavo arba pareikalaudavo žymiai sumažintų sumų, kurias teismas irgi ne visoms priteisė. Nuteistojo manymu, visa tai rodo, kad jo nuteisimas pagal suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymus buvo paruoštas iš anksto ir darant poveikį liudytojoms ir nukentėjusioms, kas yra draudžiama įstatymo (BK 233 str. 1 d.).

Be to, nuteistasis mano, kad teisminis nagrinėjimas buvo įtakojamas bylos baigtimi suinteresuotų operatyvinių darbuotojų. Nuteistoji L. B. byloje viską padarė, kad tik savo parodymais byloje sudarytų teisme nuomonę, jog ji veikė nuteistojo (V. M.) vadovaujama, neva dėl pastarojo spaudimo, grasinimų susidorojimu su jai artimais žmonėmis. Todėl neva nusikalstamas veikas visi darė organizuota grupe vienam asmeniui vadovaujant ir pasiskirstant vaidmenis. Nors iš L. B. parodymų matyti, kad ji veikė savarankiškai ir niekieno neverčiama, dėl savanaudiškų paskatų verbavo merginas dirbti prostitutėmis užsienyje, ruošė jas tam darbui, investuodavo savo pinigus į merginų paruošimą tokiam darbui, jas ten gabeno, pati jas lydėjo ir iš to pelnėsi, tačiau prie tokių savo parodymų vis pridėdavo nuteistojo (V. M.) vadovavimą. Remiantis tokiais jos parodymais, teismas ir pripažino, kad visi kaltinamieji turėjo vaidmenis jiems inkriminuojamų nusikaltimų padarymuose. Apeliantas nurodo, kad teismo užkulisiuose sklido kalbos, jog toks L. B. elgesys ir parodymai prieš apeliantą teisme yra jos ir operatyvinių darbuotojų, tyrusių bylą, išankstinis susitarimas tam, kad apeliantą (V. M.) būtų nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme, o ji už tai gautų tik simbolinę bausmę. Pati L. B. tokių kalbų neneigė ir iš jos elgesio matėsi, kad ji laukia bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Nuteistasis mano, kad L. B. pripažinus kalta ir paskyrus griežtą laisvės atėmimo bausmę, ji skųs nuosprendį bei keis parodymus, todėl reikalingas bylos tyrimas apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog BPK 302 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad nuosprendis baudžiamojoje byloje turi būti paskelbtas ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo apie jo paskelbimo laiką ir vietą dienos, o jei byla sudėtinga ir didelės apimties, per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas. Šiuo atveju, teismas penkis ar daugiau kartų nukeldavo nuosprendžio paskelbimą nuo 2010 m. gruodžio mėnesio iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. Visas šis neteisėtas procesas užtruko aštuonis ar daugiau mėnesių. Apelianto manymu, tai yra grubus BPK pažeidimas, ir atrodo, kad nuosprendis buvo surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus ir todėl yra neteisėtas. Be to, tokie nuosprendžio skelbimo atidėjimo faktai yra ir požymiai, kad teisėjas byloje buvo veikiamas pašalinių veiksnių (operatyvinių darbuotojų ir kt.).

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad BK 59 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Nuteistojo manymu, tokiomis aplinkybėmis teismas galėjo pripažinti tai, kad procesas byloje truko ilgą laiko tarpą, dažniausiai dėl nukentėjusiųjų neatvykimo į teismą; ne dėl nuteistojo ar kitų kaltinamųjų kaltės išaugusios proceso išlaidos, kurias dabar privalės atlyginti valstybei; ne dėl nuteistojo kaltės užtrukęs nuosprendžio skelbimas, nes laukimas skiriamos bausmės ar išteisinimo kaltinamajam yra sunkesnis už pačios paskirtos bausmės atlikimą, o šiuo atveju tai užtruko 10 mėnesių; užtrukus bylos procesui ilgą laiko tarpą kardomosios priemonės suvaržė apelianto judėjimo laisvę, jis neteko galimybės atostogauti, tai atsiliepė jo sveikatai ir sukėlė kitokius nepatogumus; užtrukus procesui numirė nuteistojo vienintelė dukra, kurios organus jis su velionės motina paaukojo net penkiems asmenims išgelbėti; užtrukus procesui nuteistasis teigia pats tapęs kita asmenybe ir dabar galėtų gauti gerus laidavimus ir visai kitokias charakteristikas, į kurias atsižvelgdamas teismas gal priimtų kitokį sprendimą jo atžvilgiu.

Nuteistojo manymu, teismas, neatsižvelgdamas į šias aplinkybes, pažeidė BK 61 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir neįvertino kiekvienos aplinkybės reikšmės, taip pat nesivadovavo šio straipsnio 2 ir 3 dalimis bei neparinko jam švelnesnės bausmės rūšies ir jos dydžio bei neskaičiavo jos nuo sankcijų vidurkio.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad užsitęsus bylos procesui, teismas atsižvelgė į šią aplinkybę ir dėl šios priežasties tiek bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tiek jas subendrinus, skyrė ženkliai mažesnes nei būtų paskyręs, jei procesas nebūtų užsitęsęs. Ir dabartinio BK 147 straipsnio 2 dalies, ir BK 147 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), pagal kuriuos nuteistasis pripažintas kaltu ir nuteistas dvylikai metų laisvės atėmimo, sankcijos numato vienodą laisvės atėmimo terminą - nuo keturių iki dvylikos metų. Nuteistojo manymu, jis nuteistas neteisinga maksimalia sankcijose numatyta bausme ir teismas jam neskyrė bausmės, ženkliai mažesnės nei būtų paskyręs bylos procesui neužsitęsus.

Be to, paskirta bausmė neadekvati, nes nei viena nukentėjusioji nepatyrė jokios žalos, išskyrus tai, kad pataisė savo finansinę padėtį, toliau pelningai verčiasi pačių pasirinkta profesija, o apeliantas nuteistas kaip už nužudymą, t. y. nebepataisomą žalą.

Nuteistasis nurodo, kad yra neteistas, dirbantis, charakterizuojamas teigiamai, todėl jei jau teismas jį ir pripažino kaltu, tai privalėjo skirti bausmę, lygią sankcijose numatytiems vidurkiams, t. y. 6 - 8 metams laisvės atėmimo, bet jokiu būdu ne maksimalią bausmę, juolab, kad nė viena iš byloje liudijusių nukentėjusių teismui neparodė, kad ji buvo neteisėtai sugauta, atimta jos judėjimo ar apsisprendimų laisvė ir per prievartą nuvežus ją į užsienį, prieš jos valią paversta prostitute. Todėl teismas, skirdamas bausmę, privalėjo atsižvelgti ir į nukentėjusiųjų vaidmenį, pasekmes, jų pačių pagalbos darant nusikalstamas veikas pobūdį, apimtį ir veiklos prostitutėmis laikotarpį. Todėl apeliantas mano, kad teismas pažeidė BK 54 straipsnio, BK 61 straipsnio reikalavimus, taip pat BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles, nes nuteistojo veikos teismo buvo vertinamos kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad net devynis mėnesius nuteistasis buvo namų arešte, naktimis iki ryto ir keturis metus yra apribota jo laisvė, nes galioja iki šiol ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ir periodinis registravimasis policijos įstaigoje. Tai apeliantas prilygina laisvės atėmimui ir mano, kad teismas galėjo tą terminą ar bent jo dalį (pvz. namų areštą) įskaityti kaip jau atliktos bausmės laiką.

Be to, teismas nuosprendyje konstatavo, kad neginčijamai įrodyta, jog nuteistoji L. M. atžvilgiu naudojo apgaulę, tačiau šios išvados nemotyvuoja ir nenurodo, kokie įrodymai tai patvirtina. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 13, b. l. 38-42) L. M. parodė, jog jai buvo pasakyta, kad darbas Anglijoje bus prostitutės ir ji sutiko. Analogiškus parodymus ji davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 13, b. l. 57-65). Taigi L. M. vyko dirbti į Angliją prostitute tai žinodama ir savo valia. Kaip galimą apgaulę L. M. įvardino tik tai, kad neva jai sakyta, jog iš prostitucijos galima uždirbti daug pinigų, tačiau ji uždirbo mažai. Tačiau nuteistoji mano, kad tokie galimai jos L. M. pasakyti žodžiai neįeina į BK 147 straipsnio dispoziciją ir nėra nusikaltimo požymis.

Be to, nuteistoji teigia, kad L. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi dėl nuteistosios atliktų veiksmų kol ji buvo Lietuvoje, t. y. jos parodymai nuolatos kinta, todėl jie negali būti laikomi nuosekliais ir visiškai patikimais.

Be to, R. R., apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 13, b. l. 68-70), parodė, kad 2003 m. pavasarį V. P. pasakė, kad ji važiuoja į Angliją dirbti prostitute ir pasiūlė jai važiuoti kartu. Tuo metu ji jokių pajamų neturėjo, gyveno labai skurdžiai, viena augino vaiką. Ji sutiko važiuoti. Nuteistoji nurodo, kad ne ji pasiūlė R. R. vykti į Angliją dirbti prostitute, o V. P., todėl nėra bei būti negali jokios nuteistosios kaltės dėl R. R. apsisprendimo vykti į Angliją dirbti prostitute, kadangi tai buvo savarankiškas jos apsisprendimas pasikalbėjus su V. P.. Kita vertus, negalima laikyti R. R. parodymų nuosekliais, nes jos parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, nėra įvardinta jokių konkrečių veiksmų, kuriuos nuteistoji atliko jos atžvilgiu. Iš šių parodymų galima tik matyti, kad V. P. ją supažindino su apeliante ir pastaroji neva sutiko organizuoti jų kelionę į Angliją (t. 13, b. l. 68-70). Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnui ji neįvardino kokius konkrečius organizacinius veiksmus nuteistoji atliko. O pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 13, b. l. 82-88) R. R. parodė apie visiškai kitokias aplinkybes dėl nuteistosios atliktų veiksmų jos atžvilgiu, neva ji (L. B.) organizavo R. R. ir V. P. kelionę dirbti prostitutėmis. Kitokių duomenų apie nuteistosios atliktus konkrečius veiksmus R. R. atžvilgiu, kuriuos būtų galima sieti su 2000 m. BK 147 straipsnio dispozicija, byloje nėra. Apeliantė mano, kad teismo nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas bei paremtas konkrečiais įrodymais dėl jos siekio turėti turtinės ar kitokios asmeninės naudos atliekant konkrečius veiksmus R. R. atžvilgiu, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Be to, liudytojas V. B. (t. 3, b. l. 127-146), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog R. R. vykdė prekybą žmonėmis, Anglijoje dirbo su Tomu ir prekiavo žmonėmis, todėl R. R. pripažinimas nukentėjusiąja šioje byloje kelia abejonių. Taigi nėra pagrindo besąlygiškai tikėti jos parodymais.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad R. R. 2006 m. rugpjūčio 11 d. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 147-197) iš viso nieko nekalba apie ją. Savo parodymuose ji mini kažkokią Leną, apie kurią savo parodymuose užsimena ir R. R. draugas V. B.. Todėl apelaintė mano, kad R. R., siekdama išvengti atsakomybės už prekybą žmonėmis ją apkalba. Be to, patikslinti nenuoseklius ir prieštaringus R. R. parodymus teismo posėdžio metu nebuvo galima.

Nuteistoji nesutinka su teismo išvada, kad atsižvelgus į tai, jog L. L. buvo perduota asmenų, kuriems buvo siunčiama žinion, ši nuteistosios veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje, sudėtį ir yra baigta nepriklausomai nuo to, kad L. L. į prostituciją tą kartą realiai įtraukta nebuvo. Apeliantės manymu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 147 straipsnį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nes neįrodytas būtinasis šios veikos požymis - tikslas gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos.

Be to, kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti protokolo (t. 13, b. l. 137-139), L. L. parodė, jog atpažino nuteistąją, kuri 2003 m. įkalbėjo ją važiuoti į Angliją, žadėjo rasti gerą darbą, bet ten turėjo dirbti prostitutės darbą. Šie jos parodymai iš esmės skiriasi nuo kitų byloje esančių jos parodymų, tiek duotų ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Todėl teismo išvada, kad jos parodymais įrodyta apeliantės kaltė dėl BK 147 straipsnio dispozicijoje numatytų požymių, yra nepagrįsta bylos medžiaga ir laikytina tik prielaida.

4. Apeliantė pripažįsta, kad A. G. ir V. E. epizode yra tam tikri požymiai dėl 2000 m. BK 147 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių jos veiksmuose, tačiau, mano, kad kiekvienu atveju skiriant bausmę būtina įvertinti konkrečius asmens veiksmus, vaidmenį, požiūrį į savo atliktus veiksmus, elgesį po to, t. y. būtina individualizuoti bausmę.

Apeliantė atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog A. G. ir V. E. apsisprendimui vykti į Angliją dirbti prostitutėmis ji įtakos nepadarė. Jų apsisprendimą vykti į Angliją ir ten dirbti konkrečiai prostitučių darbą lėmė visiškai kitų asmenų veiksmai ir jų pačių noras. Todėl nuteistoji mano, kad jos veiksmai gali būti pripažįstami tik kaip antraeiliai, t. y. kaip padėjėjos. Be to, ji vėliau stengėsi A. G. ginti nuo V. M. ir R. G. fizinio ir psichologinio smurto ir dėl to pati buvo minėtų asmenų sumušta, buvo pagrobtas jos vaikas ir grasinama susidoroti su visa jos šeima. Šios aplinkybės - baimė dėl savęs ir savo artimųjų - lėmė jos prisidėjimą prie V. M. ir R. G. organizuojamos nusikalstamos veikos. Be to, nuteistoji teigia, kad teisėsaugos institucijoms aktyviai padėjo atskleisti visas ilgalaikio nusikaltimo detales ir dėl savo padarytų veiksmų nuoširdžiai gailisi. Teismas paminėtų aplinkybių nuosprendyje neįvertino, todėl šis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Nuteistosios manymu, teismo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė už šį epizodą neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų ir yra akivaizdžiai per griežta.

Kita vertus, nuosprendyje konstatuota, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kokios konkrečiai pinigų sumos buvo kaltinamiesiems sumokėtos už konkrečias šioje byloje nukentėjusiosiomis pripažintas merginas, todėl iš kaltinimų pašalintos visos nuorodos į konkrečias už parduotas merginas jų gautas pinigų sumas. Taigi byloje nepateikta jokių konkrečių duomenų, kad nuteistajai teismo įvardyti nenustatyti asmenys būtų mokėję ar turėję tikslą sumokėti už A. G. ir V. E. įgijimą ar perleidimą. Tokiu būdu teismas nuosprendžiu pripažįsta, kad ji už A. G. ir V. E. kelionę į Londoną ir perleidimą nenustatytiems asmenims - neturėjo jokios turtinės ar kitokios naudos. Be to byloje nėra duomenų, kad ji turėjo tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Todėl nuteistoji mano, kad yra nepagrįstai kaltinama A. G. ir V. E. epizode prekyba žmonėmis pagal 2000 m. BK 147 straipsnį.

5. Apeliantė pripažįsta, kad ir dėl A. B. epizodo yra tam tikri požymiai dėl BK 147 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių jos veiksmuose, tačiau šioje dalyje netinkamai individualizuota jai paskirta bausmė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. apsisprendimui vykti į Angliją dirbti prostitute ji neturėjo įtakos. Jos apsisprendimą vykti į Angliją ir ten dirbti konkrečiai prostitutės darbą nulėmė visiškai kitų asmenų veiksmai, jos pačios noras bei sutikimas. Tuo tarpu apeliantės veiksmai buvo antraeiliai ir vertintini kaip padėjėjos. Be to ji teisėsaugos institucijoms aktyviai padėjo atskleisti visas nusikaltimo detales, jos parodymai iš esmės sutampa su A. B. parodymais, o dėl savo padarytų veiksmų ji nuoširdžiai gailisi. Teismas šių aplinkybių nevertino, todėl teismo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė šiame epizode neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų ir yra akivaizdžiai per griežta.

Be to apeliantė mano, kad šis epizodas paremtas vien tik V. E. ir L. L. parodymais. Tačiau jų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir duoti teisme skiriasi ir todėl yra prieštaringi. Teismo posėdžio metu V. E. parodė, kad trečią kartą išvažiavusi prostitute tris savaites dirbo pas R. L.. Su ja susipažino Anglijoje, abi ankščiau dirbo prostitutėmis toje pačioje vietoje. Kai pradėjo dirbti pas R. L., ji pati prostitute nebedirbo, jai dirbo lietuvės, o ji reguliavo darbą. Išvažiavo dirbti kartu su L. L.. Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad šiuose nukentėjusiosios parodymuose nėra duomenų, kad būtent nuteistoji merginas perdavė R. L. ar, kad ji būtų jas siuntusi iš Lietuvos. Be to, kaip matyti iš šių V. E. parodymų, būtent ji pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, t. y. vykdė prekybą žmonėmis, todėl neaišku, kaip tokio asmens parodymais gali būti paremtas apkaltinamasis nuosprendis. L. L. teismo posėdžio metu pardoė, kad L. B. prašymu ir apgaule Londone buvo du kartus. Praėjus pusei metų po pirmojo išvykimo, V. E. pasiūlė važiuoti dirbti aukle, ar bare. Sutiko, nes reikėjo pinigų, grėsė skyrybos su vyru. V. E. minėjo, kad gali tekti dirbti prostitutėmis. Į tai atsakė, kad nenorėtų, nors kategoriškai prieš nebuvo. Apeliantės manymu, dėl antro išvažiavimo į Angliją dirbti prostitute jos įtakos L. L. nebuvo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad būtent nuteistoji jai pasakė, kad su Viktorija važiuos dirbti į Angliją prostitutėmis, tačiau dirbs tik sau ir niekam jokių procentų mokėti nereikės (t. 13, b. l. 113-115). Šie jos parodymai skiriasi nuo duotų teismo posėdžio metu, todėl jie prieštaringi, prieštaravimai nepanaikinti. O visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to L. L. parodė, jog L. tik pasakė, kad ji nori, kad jos gerai gyventų, kad nejaustų nepriteklių (t. 13, b. l. 113-115). Nuteistoji mano, kad šie parodymai patvirtina, jog jos veiksmuose šiame epizode nėra 2000 m. BK 147 str. sudėties, nes nėra jokių duomenų apie jos turėtą tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos, kas yra būtinas veikos požymis, o priešingai yra tik altruistinės paskatos. Juolab, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kokios konkrečiai pinigų sumos buvo kaltinamiesiems sumokėtos už konkrečias šioje byloje nukentėjusiosiomis pripažintas merginas, todėl iš kaltinimų pašalintos visos nuorodos į konkrečias už parduotas merginas jų gautas pinigų sumas. V. E. ir L. L. taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų, kad nuteistajai R. L. ar kiti asmenys, ar jos pačios būtų mokėję ar turėję tikslą sumokėti už jų perleidimą ar, kad nuteistoji turėjo tikslą gauti kokią nors naudą. Tokiu būdu teismas pripažino, kad nuteistoji už V. E. ir L. L. 2005 metų kelionę į Londoną - neturėjo jokios turtinės ar kitokios naudos, ar kad turėjo tikslą tokią naudą gauti.

Kartu nuteistoji teigia, kad prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Nagrinėjamoje byloje buvo privaloma konstatuoti, kad aukščiau aptartuose nukentėjusiųjų L. M., R. R., L. L., A. G. ir V. E., A. B., V. E. ir L. L. epizoduose šių nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nors nagrinėjama veika buvo padaryta galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 147 straipsnio redakcijai, tačiau byloje būtina vadovautis šiuo metu galiojančia BK 147 straipsnio redakcija, nes 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius, veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006). Tačiau nuteistoji mano, kad byloje nėra duomenų, kad ji būtų suvaržiusi aukščiau paminėtų nukentėjusiųjų asmeninę laisvę, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų, todėl teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistoji pripažįsta, kad dėl N. P., I. U. ir I, E.epizodų yra tam tikri požymiai dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių jos veiksmuose, tačiau mano, jog šioje dalyje netinkamai individualizuota jai paskirta bausmė.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos N. P. nebuvo supažindinta su tuo, jog yra pripažinta nukentėjusiąją, melagingai nurodė savo adresą, nepageidavo būti pripažinta nukentėjusiąją. Be to apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 20, b. l. 39-47) ji melavo, kad nepažįsta jokio R. G., kai tuo tarpu kiti liudytojai: J. P. (t. 12, b. l. 121-124, b. l. 130-133), L. A. (t. 12, b. l. 152-153), V. A. (t. 12, b. l. 154-155) parodė, jog N. P. R. G. pažinojo labai gerai ir, kad būtent jis prikalbino ją vykti į Angliją būtent darbui prostitute. Vadinasi, N. P. žinojo kur ir dėl ko važiuoja, nes tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai. Apeliantė mano, kad atsižvelgus į tai, jog N. P. parodymai skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų, o jos pačios apklausti teisme nepavyko, o tuo pačiu nepavyko pašalinti prieštaravimų, tai N. P. parodymai laikytini abejotinais ir remiantis jais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Nuteistoji mano, kad į šias svarbias aplinkybes būtina atsižvelgti skiriant jai bausmę už konkrečius jos atliktus veiksmus N. P. atžvilgiu, kurie akivaizdžiai buvo antraeiliai ir neturėjo jokios įtakos jos apsisprendimui vykti į Angliją dirbti prostitute.

Nuteistoji mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jos parodymus, kad ją su N. P. supažindino V. M.. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad N. P. parodymai yra melagingi. Be to, nuteistoji teigia teisėsaugos institucijoms aktyviai padėjusi atskleisti visas nusikaltimo detales ir dėl savo padarytų veiksmų nuoširdžiai gailisi. Be to, jos parodymai dėl dalyvavimo organizuotos grupės veikloje sunkintų jos padėtį, o apkalbėti save ji tikrai neturi pagrindo. Todėl mano, kad teismas be pagrindo atmeta jos parodymus dėl V. M. veiksmų, nes ji nevengia atsakomybės už savo atliktus nusikalstamus veiksmus ir jai nėra pagrindo apkalbėti V. M..

Be to, apeliantė atkreipia dėmesį, kad vienais atvejais teismas nuosprendyje remiasi jos parodymais dėl V. M. veiksmų, o kitais atvejais juos atmeta. Tokiu būdu teismas yra nenuoseklus dėl jos parodymų V. M. bei R. G. atžvilgiu. Byloje nenustatyta, kad nuteistoji turi pagrindą apkalbėti minėtus asmenis. Todėl, jeigu teismas nusprendžia kai kuriais epizodais nesiremti jos parodymais dėl V. M. ir R. G. veiksmų ir jų dalyvavimo organizuojant merginų išvežimą, tai nuosprendyje tokį savo apsisprendimą turėtų pagrįsti argumentuotais teisiniais motyvais. Todėl, apeliantė mano, kad nuosprendyje padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, kurie turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šių trijų nukentėjusiųjų apsisprendimui vykti į Angliją dirbti prostitutėmis, nuteistosios tiesioginės įtakos nebuvo. Jų apsisprendimą lėmė visai kitų asmenų veiksmai ir jų pačių apsisprendimas. Todėl nuteistoji mano, kad jos veiksmai pagal BK 147 straipsnio 2 dalį gali būti pripažinti tik kaip antraeiliai.

Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Apeliantė mano, kad byloje nėra duomenų, kad ji būtų suvaržiusi nukentėjusiųjų asmeninę laisvę, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų.

Nuteistoji kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad įrodyta jos ir T. G. kaltė verbavus bei laikius nelaisvėje I. E., siekiant, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš to. Pati I. E. teismo posėdžio metu parodė, kad ją vykti dirbti į Angliją prostitute įkalbėjo jos draugė V. E. ir T. G., kad būtent šių asmenų poveikis lėmė jos visus veiksmus dėl galimo išvykimo į užsienį, be to ji buvo laikyta V. E. bute. Šios merginos verbavimą organizavo V. M.. Nuteistosios teigimu, teismas šiuos jos parodymus atmetė, tačiau byloje esantys įrodymai dėl V. M. pažinčių migracijos tarnyboje (pareigūnė Šiaučiulienė ir jos parodymai) patvirtina, kad tik jis vienas turėjo galimybę skubos tvarka gauti pasus ir kitus dokumentus migracijos tarnyboje. Taip pat nuteistoji atkreipia dėmesį, kad jos parodymai apie tai, kad merginų verbavimą ir jų išvežimą organizavo grupė asmenų - sunkina jos padėtį, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji turi tikslą apkalbėti save.

Nuteistojo manymu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis pardavė, pirko ar kitaip perleido ar įgijo kurią nors iš merginų ar kaip nors prisidėjo prie šių veiksmų atlikimo. Tokių aplinkybių nenurodė ir nė viena iš nukentėjusiųjų. I. F. parodė, kad apeliantas važiavo į Ispaniją kartu, tačiau koks jo vaidmuo kelionėje ji nežino, D. S. ir A. G. nurodė, kad nuteistasis vairavo autobusiuką. Apelianto manymu, nors jis pripažintas kaltu apgaule užverbavęs J. P. vykti į Ispaniją, tačiau iš J. P. parodymų matyti, kad nuteistasis ją tik supažindino su V. A., kuris ją prikalbėjo važiuoti į Ispaniją dirbti prie daržovių. Ji net nepamena ar nuteistasis (R. G.) kartu važiavo į Ispaniją. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad J. P. teisme patvirtino, jog kelionės metu ji užkalbino jį, sakė, kad jį ir jo brolį pažįsta, nes matydavo šokiuose. Nuteistojo manymu teismas nuosprendyje privalėjo vertinti ir šią aplinkybę, susijusią su tuo, kad iš anksto J. P. jis nepažinojo, su ja nebuvo bendravęs, jos niekur vykti negalėjo įkalbinėti.

Taip pat objektyviais duomenimis nepagrįstos teismo išvados, kad nuteistasis kartu su V. A. iš nenustatyto asmens įgijo D. P.. Nors šios nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, ji kelis kartus juos keitė, tačiau visuomet nuosekliai tvirtino, kad nors nuteistąjį ir pažinojo, į Rukloje esantį profilaktoriumą ją atvežė K. S., ir kad į Ispaniją ji išvažiavo per K. S.. D. P. parodymus iš dalies patvirtina liudytojo K. S. parodymai. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kad jie D. P. su K. S. artimai bendravo praeityje ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo meilužiais. Paskutinių parodymų teisme metu D. P. nurodė, jog nuteistasis (R. G.) niekaip nesusijęs su jos išvykimu dėl darbo prostitute į Ispaniją.

Prekyba žmonomis yra nusikaltimas žmogaus laisvei. Veiką kvalifikuojant pagal BK 147 straipsnį privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiųjų asmenų laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nors nagrinėjamos veikos buvo padarytos galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 147 straipsnio redakcijai, tačiau byloje būtina vadovautis šiuo metu galiojančia BK 147 straipsnio redakcija, nes 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius, veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu. Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006). Atsižvelgiant į tokią formuojamą 147 straipsnio taikymo praktiką, teismas vertindamas duomenis apie R. R. ir A. G. pardavimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad jos pačios ieškojo kas galėtų joms padėti išvažiuoti į užsienį dirbti prostitutėmis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jų valia kokiu nors būdu buvo palaužta ar joms kokiu nors būdu buvo suvaržyta laisvė, todėl nesant šio požymio veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 147 straipsnį.

Apelianto manymu jis be pagrindo pripažintas kaltu dėl to, kad veikdamas organizuota grupe su L. B. ir R. L., turėdami tikslą gauti turtinės naudos, nuteistasis ir L. B. žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, pardavė, o R. L. įgijo bei įtraukė į prostituciją N. P.. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis L. B.. J. P. ir L. A. parodymais, kurie paneigia N. P. parodymus. Nuteistojo manymu šias išvadas teismas padarė nepagrįstai neatsižvelgęs į kitus byloje esančius įrodymus, t. y. liudytojos I. Ž. ir nuteistosios R. L. parodymus, kurie iš esmės paneigia J. P., L. A. ir L. B. parodymus.

Nukentėjusioji N. P. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad ji į Londoną išvažiavo įkalbėta L. B., kuri pažadėjo kad ji bare plaus indus, valys grindis. Tik nuvykusi į Londoną, iš ją pasitikusios I. Ž. sužinojo, kad visos jos dirba „laisvų paslaugų“ tiekėjomis, t. y. prostitutėmis. Ji skambino L. B., tačiau ši pasakė, kad pirmiausia turi atidirbti jai už kelionę 2500 Lt. Teismas nepagrįstai atmetė šiuos N. P. parodymus, nes juos patvirtina liudytojos L. Ž. ir nuteistosios R. L. parodymai, kurios parodė, kad pasitiko N. P. atvykusią į Londoną, tai, kad ją reikia pasitikti ir kaip ji atrodo, nurodė L. B.. N. P. tik atvykusi į Londoną galvojo, kad dirbs restorane, tik iš jų ji sužinojo, kad visos jos dirba prostitutėmis, tada N. P. skambino L. B. ir klausė, kodėl ją apgavo, o L. B. liepė jai atidirbti už kelionę 2500 Lt. Nuteistojo manymu, šie I. Ž. ir R. L. parodymai paneigia J. P. (A.) ir L. A. parodymus, kad jis įkalbinėjo N. P. važiuoti į užsienį dirbti prostitute.

Be to, teismas, atmesdamas N. P. parodymus ir visiškai patikėdamas J. P. ir L. A. parodymais, nepagrįstai jų kritiškai nevertino. J. P. apklausta 2008 m. kovo 5 d. liudytoja nurodė, kad su N. P. dirbo pas ūkininką, pas ją (J. P.) atvažiuodavo nuteistasis (R. G.), taip N. P. su pastaruoju susipažino. Neva nuteistasis pakvietė jas prie ežero ir būnant prie ežero, ji girdėjo kaip jis tariamai siūlė N. P. važiuoti į užsienį dirbti prostitute. Dar po kelių dienų pas N. P. atvažiavo kažkokia moteris ir jos kažkur išvažiavo. Daugiau ji Neringos nematė. 2008 m. balandžio 2 d. akistatos su N. P. metu, J. P. nurodė, kad apeliantas buvo atvažiavęs pas ja į namus, ten buvo N. P., jie abu ėjo į parduotuvę pirkti šampano ir grįžusi N. jai pasakė, kad nuteistasis jai siūlė važiuoti į užsienį dirbti prostitute. Po kelių dienų atvažiavo mergina, prisistatė nuo nuteistojo R. G., kaip vėliau sužinojo jos vardą – L., ir pasakė, kad nori susitikti su N. Jos susitiko prie ežero, o vėliau ji (J. P.) N. ir L. susitiko ir linksminosi „Vikondos“ klube, kur N. susitarė su L. vykti į užsienį dirbti prostitute. Be to, ji parodė, kad tas aplinkybes, jog apeliantas įkalbinėjo N. P. vykti i užsienį dirbti prostitute, gali paliudyti jos mama L. A., brolis V. A.. Tą pačią dieną 2008 m. balandžio 2 d., po J. P. akistatos su N. P. ikiteisminio tyrimo pareigūno liudytoja apklausta J. P. motina L. A., parodė, kad jos namuose nuteistasis R. G. N. P. siūlė darbą užsienyje, žadėjo didelius pinigus, apmokėti kelionę, duoti pragyvenimui, ir ji įkalbinėjama sutiko. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pagal J. P. parodymus vienu atveju jis N. P. neva įkalbinėjo jai dirbant pas ūkininką, pasikvietęs prie ežero, kitu atveju einant pirkti šampano, todėl jos motina niekaip to girdėti negalėjo, todėl 2008 m. balandžio 14 d. apklausiama liudytoja, pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. P. parodė dar kitas aplinkybes, kad nuteistasis (R. G.) pas ją buvo atvažiavęs į namus du kartus ir įkalbinėjo N. P. važiuoti į užsienį dirbti prostitute. Nuteistasis pastebi, kad pagal L. A. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nuolat lankydavosi jų namuose, tačiau apklausiama teisme ji parodė, kad nuteistojo nepažintų. Be to, ji parodė, kad nuteistasis jos namuose lankydavosi 2003-2004 metais, tačiau pagal bylos duomenis N. P. į Londoną išvyko 2005 metų rugpjūčio mėnesį.

Kartu apeliantas mano, kad teismas nenuoseklus vertindamas J. B. parodymus, dėl N. P. pardavimo aplinkybių. Teismas tiki L. B. parodymais ir remdamasis jais atmeta N. P. parodymus, liečiančius nuteistąjį R. G., tačiau atmeta L. B. parodymus ir nurodo, kad nėra pagrindo laikyti juos patikimais dalyje dėl V. M. dalyvavimo to paties nusikaltimo padaryme. Nuteistojo manymu, teismas nuosprendyje nenuoseklus ir laikytinas šališku su išankstiniu nusistatymu dėl jo bei kitų asmenų kaltumo. Tai patvirtina faktas, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai nesiėmė nušalinti prokurorės N. G. nuo šios bylos nagrinėjimo teisme, nors to prašė iš esmės beveik visi kaltinamieji ir jų gynėjai, kadangi buvo akivaizdus prokurorės suinteresuotumas šios bylos baigtimi (jos gauti apdovanojimai, padėkos ir pagiriamieji straipsniai spaudoje, įtariamųjų teisių dalyvauti procese pažeidimai ir pan.). Nurodomos aplinkybės buvo išdėstytos raštu pareiškime dėl nušalinimo. Teismas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, po baigiamųjų kalbų formaliai atnaujino įrodymų tyrimą, tačiau realiai nieko nebuvo padaryta (nesurinkta jokių naujų duomenų, atmesti visi pakartotiniai gynybos prašymai), o sudaryta galimybė prokurorei pakeisti iš anksto jos pasiruoštus naujus kaltinimus atskiriem kaltinamiesiems. Todėl apeliantas mano, kad yra pagrindas manyti, jog Panevėžio apygardos teismas bei Panevėžio apygardos prokuratūra buvo suinteresuoti bylos baigtimi ir šališki.

Nuteistojo teigimu, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad teismas J. P. ir L. A., L. B. parodymų neįvertinęs kritiškai, nepašalinęs juose esančių prieštaravimų, rėmėsi jais kaip absoliučiai teisingais ir patikimais, neatsižvelgęs Į I. Ž. ir R. L. parodymus, nepagrįstai atmetė nukentėjusios N. P. ir nuteistojo parodymus, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, kad jis kartu su L. B., veikdamas organizuota grupe, įkalbėjo N. P. vykti Į Jungtinę Karalystę dirbti prostitute žinodami, kad nukentėjusioji bus įtraukta į prostituciją, ir pardavė ją R. L..

Teismo posėdyje prokuroras prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, taip pat iš dalies patenkinti nuteistosios L. B. apeliacinį skundą ir paskirti jai prokuratūros skunde prašomas paskirti bausmes. Nuteistųjų R. L., V. M. ir R. G. apeliacinius skundus prokuroras prašo atmesti. Nuteistoji R. L. ir jos gynėjas prašo nuteistosios R. L. apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės skundą atmesti. Nuteistoji L. B. ir jos gynėjas prašo nuteistosios L. B. apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės apeliacinį skundą dalyje dėl jai skirtinos švelnesnės bausmės taip pat prašo patenkinti. Nuteistasis V. M. ir jo gynėjas prašo nuteistojo V. M. apeliacinį skundą patenkinti, taip pat sušvelninti paskirtą bausmę, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. G. ir jo gynėjas prašo nuteistojo R. G. apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės apeliacinį skundą prašo atmesti. Nuteistoji B. L. ir jos gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis T. A. prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Šio nuteistojo gynėjai prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti, taip pat spręsti klausimą dėl dar švelnesnės bausmės nuteistajam T. A. paskyrimo.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės, nuteistųjų V. M., R. G., R. L., L. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistasis R. G. savo kaltės nepripažino ir pirmosios instancijos teisme. Apklaustas parodė, kad pažįsta V. M., V. A., L. B.. R. L. iki bylos nagrinėjimo nepažinojo. Su V. M. susipažino per K. S. 2002 metais. Tuomet V. M. užsiėmė žmonių įdarbinimu. Su V. A. susipažino per V. M. prieš kelionę į Ispaniją, profilaktoriume ir bendravo tik kelionės metu. L. B. žinojo iš matymo, kur susipažino, nepamena. Iš jos yra pirkęs kelis automobilius, o kokie jos santykiai su V. M., nežino. Jos namuose nėra buvęs. Kalbant su V. M. sužinojo, kad jis pažįsta žmogų, galintį padėti įsidarbinti Ispanijoje – V. A., be to reikėjo žmogaus, galinčio padėti vykti į Ispaniją - reikėjo antro vairuotojo. Trūko pinigų, sutiko važiuoti. V. M., V. A. ir S. sutiko prie profilaktoriumo Jonavoje. Kartu buvo krūva merginų. Iš jų žinojo P., su ja buvo susidūręs Vokietijoje. Visi susėdo į automobilius ir išvažiavo. Kas ir kokiu tikslu važiavo, nesidomėjo. Jokios kalbos apie žmonių įdarbinimą klubuose nebuvo. Buvo pilnas autobusas: 4-5 merginos, jis ir vairuotojas. Priekyje važiavo V. A. savo M. K. pas jį automobilyje buvo merginų, nežino. Pats manė būti Ispanijoje kol ras darbą ir dirbs. Kelionės metu visi maitinosi bendrai, kurą pylė jis ir vairuotojas už savo pinigus, merginos už kurą nemokėjo. Važiuojant jokių konfliktų ar isterijų nebuvo, daugiau girtavimo. Net nekilo mintis, kad kažkas važiuoja ne savo noru. Nuvyko į kažkokį miestelį, visi važiavę apsigyveno V. A. keturių kambarių bute. Po savaitės išvyko namo, nes mirė mama. Ispanijoje su vairuotoju, merginomis ir V. A. buvo prie jūros, pats ieškojo darbo. Ar buvo įdarbintos merginos, nežino. Pats merginų niekur nevežė, prie jokių klubų nebuvo. Apie merginų prostituciją nieko nežinojo, jos apie tai bute nekalbėjo. Merginų Ispanijoje neprižiūrėjo, niekur jų nevežė. Nebarė A. G., kad ji mažai uždirba, tokio pokalbio nebuvo. D. S. nesakė, kad reikės atidirbti už nuvežimą. Tam sakyti nebuvo pagrindo, nes D. S. važiuoti jis neįkalbėjo, ji nebuvo jam skolinga. Grįžus J. P. iš Ispanijos, su ja susitikęs nebuvo, į kitą šalį važiuoti nesiūlė ir negrasino. Po kurio laiko jį susirado V. M., klausė, ar rastų kelią į Ispaniją, tą pačią vietą, kur buvo, nes reikia parsivežti žmogų. Abu V. M. automobiliu išvyko į Ispaniją, rodė jam kelią. Ispanijoje nuvažiavo į kažkokį barą, po V. M. skambučio į susitikimą atėjo merginos - D. S., D. P.. Jokių pinigų ar laiško D. S. neperdavė, kalbėjo apie važiavimą namo. Vieną naktį miegojo pas V. A. bute, kitą dieną išvažiavo namo. Su jais turėjo važiuoti ir merginos, bet jos sutartu laiko neatėjo, į skambučius neatsakė, todėl išvažiavo vieni. Jokių merginų su V. M. vežti dirbti prostitutėmis neverbavo. Pažįsta J. B.. Ji pažįstama, gera draugė, kartu mokėsi, bendravo. Jos vyras V. L. padėjo įsidarbinti Anglijoje. V. L. vertėsi automobilių prekyba. Yra tekę daugybę kartų iš jų skolintis pinigų, perlaidas siuntė Jovita. Reikėjo pinigų automobilių prekybai. Skolas jiems grąžino. E. B. nepažįsta, tai gali būti Jovitos sesuo, siuntusi pinigus J. B. vardu. Tai buvo 2002 metais, kai vertėsi automobilių prekyba. Nėra matęs, kad L. B. perdavinėtų V. M. pinigus. Jokių merginų nuotraukų L. B. nėra davęs. Merginų išvežimui į Angliją irgi neieškojo, jų L. B. nėra vežęs. Su J. P. nebendrauja, nes jos vyro brolis nutrenkė tėvuką. Abu esą priešai. J. P. viską išsigalvoja. Tokios I. S. nepažįsta. R. G. parodė, kad L. M., R. R., L. L., N. P., I. U., I. Ž. nepažįsta ir nėra jų matęs. Su V. M. buvo nuvykęs pas L. B.. Ten buvo V. E. ir kažkoks vaikinas. Jis prašė nuvežti jį į kaimą pasiimti mergaitės. Nuvežė kur buvo prašomas, pasiėmė A. B. ir atvežė pas L. B.. Po 15 min. su V. M. išvyko namo. Tos merginos nebepažintų. Ji buvo keista, pastoviai juokėsi, gal turėjo kokią negalią. Kodėl tas vaikinas prašė ją atsivežti, nežino. Jos daugiau niekur nevežė, dokumentų netvarkė, matė tik tą sykį. Dėl šio epizodo buvo suimtas V. M.. Dėl to važiavo pas L. B., pasakė jai apie tai, tačiau jokių pinigų iš jos tikrai neprašė, ieškoti asmenų, kad pakeistų parodymus neliepė.

Nukentėjusioji A. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad grasino nužudyti vaiką ir ją. Liepė grąžinti skolą – 3000 eurų už kelionę, vėl važiuoti dirbti, arba surasti kitą merginą. Liepė važiuoti į Ispaniją. Suprato, kad jis turi grąžinti skolą lenkui, kuris V. M. už ją sumokėjo pinigus ir dar baudą. Išsigando jo, nes anksčiau yra girdėjusį jį liepiant vartoti smurtą kalbant telefonu. Sutiko rasti draugę, kuri važiuotų kartu. Kupiškyje išsiėmė pasą skubos tvarka, nurodžiusi, kad važiuoja studijuoti į užsienį. Už pasą sumokėjo M.. Po to su M. nuvyko pas D. S.. žinojo, kad ji sunkiai gyvena, ji su vyru nedirbo. Apgaulės būdu prikalbėjo vykti kartu, meluodama, kad jai reikės dirbti virėja Vokietijoje, nes prostitute ji dirbti nebūtų sutikusi. Nesakė, kad reikės važiuoti į Ispaniją. Ji sutiko. Nuvažiavo į profilaktoriumą, kur buvo ir daugiau merginų - I. F., D. S., D. P., Jurgita. Viso gal 9. Kitą dieną jas išvežė R. G. su V. A.. autobusiuku ir BMW automobiliu. Važiuojant gėrė alkoholį, kažkuris iš vežusių vyrų pirko maistą. Kertant sieną joms padavė pinigų, tarsi jos pačios važiuotų. Po to, pinigus grąžino. Kažkuri mergina prasitarė kur ir ko visos važiuoja. D. S. pradėjo verkti. Ispanijoje jas apgyvendino V. A. nuomojamame bute. Kitą dieną V. A. išvežė į klubą. Sakė, kad už maistą, gyvenimą, butą reikės susimokėti. Visus pinigus atiduodavo V. A., tačiau jis visada šaukdavo, kad jos skoloj. V. A. nedirbo, gyveno iš jų pinigų, jos atžvilgiu smurto niekas nevartojo. Matė, kaip V. A. tikrino klube dokumentus, kiek jos uždirba. Ten gyveno apie 3 mėnesius. V. A. jas vakare nuveždavo į klubą, paryčiais parveždavo namo ir taip kiekvieną dieną. V. M., V. A., R. G. žinojo kuo jos dirbo. Vienos panelės buvo V. M., kitos R. G. ir kitos V. A., tai žino iš pokalbio su merginomis. R. G. buvo šviesi mergina. V. A. sakėsi priklauso I. F. ir mergina vardu Jurgita, o ji ir D. S. priklausė V. M.. Į policiją kreiptis bijojo, nes nemokėjo Ispanų kalbos. Visą laiką jas prižiūrėjo, darbo laiką ir viską skirstė V. A. ir kaip suprato jis pinigus atiduodavo V. M..

Kita nukentėjusioji I. F. teisme parodė, kad Po savaitės išvažiavo į Ispaniją, norėjo atiduoti skolą V. M.. V. M. pasiūlė važiuoti dirbti prostitute, nes ten to policiją nedraudžia. Į Ispaniją išvažiavo autobusiuku, vairuotojo nepažįsta. Buvo R. G. ir kelios merginos. Su R. G. susipažino iš vakaro prieš kelionę profilaktoriume, kur ir nakvojo. Koks jo vaidmuo kelionėje nežino, gal prižiūrėjo merginas. Ispanijoje apgyvendino bute. Po kelių dienų R. G. vežė jas į klubą dirbti, vėliau jis grįžo į Lietuvą dėl kažkieno mirties.

Nukentėjusioji D. S. teisme parodė, kad 2002 m. lapkritį A. G. ir V. M. atvyko į svečius. Tuo metu jos šeimyninė padėtis buvo sunki, su vyru gyveno iš vaikų pašalpų. Aušra pasiūlė padėti įsidarbinti užsienyje kavinėje. Sakė važiuos dirbti daug merginų kirpėjomis, siuvėjomis. Jai iš pradžių A. G. siūlė dirbti bare, virtuvėje plauti indus. Sakė į savaitę gausianti 500 – 600 eurų. Ji abejojo, nes augino tris vaikus, paskutinis gimęs birželio mėnesį, paskui sutiko. A. G. sakė važiuojant pasiimti baltus šortus, baltą maikutę ir baltas šlepetes, vaikui pripirko pieno mišinio. Važiuojant vis abejojo, A. G. ją ramino. Pasitikėjo ja, todėl važiavo. Nuvažiavo į profilaktoriumą prie Ruklos. Ten buvo 2 ar 3 merginos. Ryte atvažiavo dar dvi. Tarp merginų buvo ir I. F.. Su merginomis kalbėjosi apie darbą virtuvėje, kirpėjomis, siuvėjomis. Atvažiavo V. M., R. G. ir V. A.. Kieme stovėjo baltas FORD TRANZIT autobusiukas ir V. M. vyšniavos spalvos E. A. važiavo 5 ar 6 merginos. V. M. iki pasienio lydėjo savo MERSEDES, po to grįžo. R. G. vairavo autobusiuką, V. A. važiavo lyg tai žalios spalvos BMW ir kelios merginos vėliau persėdo į jo automobilį. Prie sienos V. A. visoms davė po 50 eurų, kad tikrinant pasienyje visos turėtų su savimi pinigų ir surinko pasus. Pravažiavus sieną pasus grąžino, pinigus vėl susirinko. Pravažiavus Lenkiją vienas iš vyrų pasakė, kad keletui dienų važiuoja į Ispaniją. Manė, kad ją ir kartu važiuojančią R. G. po kelių dienų iš Ispanijos parveš dirbti į Vokietiją. Ispanijoje jas nuvežė į V. A. išnuomotą butą. Ten buvo paruošta valgyti ir buvo kalba kuo ir kur reikės dirbti. V. A. joms davė lapus, su ispaniškais žodžiais, liepė juos išmokti. Sakė, kad reikės dirbti nuo sekančios dienos klube. Pokalbį girdėjo R. G.. ji sakė nenorinti dirbti tokio darbo, tačiau jai atsakė, kad namo niekas neveš. Nei telefono nei pinigų neturėjo, kalbos nemokėjo. Buto durys buvo rakinamos ir niekas išeiti neišleisdavo. Kitos dienos vakarą V. A. autobusiuku nuvežė į klubą „Milenium“. Taip dirbdavo per naktį, rytais parveždavo į butą.

Nukentėjusioji J. P. – A. teisme parodė, kad R. G. pažįsta nuo vaikystės. R. G. žinojo, kad jos materialinė padėtis tuo metu buvo sunki. Jis buvo siūlęs važiuoti dirbti į užsienį prie daržovių. Gal 2002 metais jis ją supažindino su V. A., pristatė kaip kolegą, nors vėliau išsiaiškino, kad jie partneriai merginų gabenimui į užsienį. V. A. pasiūlė važiuoti į Ispaniją dirbti prie daržovių, žadėjo apgyvendinti, padėjo pasidaryti naują pasą, nes seną buvo pametusi. Apie uždarbį nekalbėjo. Sutiko važiuoti trims mėnesiams. Jei būtų žinojusi, ką reikės dirbti, būtų nesutikusi. Praėjus mėnesiui po pasiūlymo V. A. paėmė ją iš namų, nuvežė į profilaktoriumą Rukloje. Ten buvo gal 5 panelės, F., kita vardu D., taip pat R. G. ir V. M.. Ryte išvažiavo į Ispaniją. Ji ir dar viena mergina važiavo su V. A. M. K. merginos ir važiavo autobusiuku, jį vairavo kažkoks vyras, ar važiavo R. G., nepamena. Kelionėje maistu rūpinosi V. A.. Prie sienos jis duodavo pinigų, kad tikrinant pareigūnams jų turėtų, o pravažiavus sieną juos vėl surinkdavo. Savo pinigų ji neturėjusi. Nuvykus visas apgyvendino viename bute, nupirko rūbus. Ką reikės dirbti, sužinojo važiuojant. Ji išsigando, viena mergina vardu Danguolė verkė, prašė paleisti. Bute V. A. pasakė, kad ji jam skolinga už pasą, vežimą, kelionę, rūbus, bet sumos nenurodė. Jis pats nuveždavo į darbą - klubus. Po darbo visos būdavo bute, išeiti nebuvo galima. Su V. A. eidavo tik apsipirkti. Visus baruose uždirbtus pinigus iš klientų paimdavo atsakingas vyras. Į rankas pinigų iš karto negaudavo, tik po darbo atiduodavo dalį, o iš jų atskaitydavo už maistą, išlaidas. Atskirai už maistą mokėti nereikėjo. Ar būnat Ispanijoje buvo atvykęs V. M. ir R. G., nepamena. Po dviejų savaičių darbo bare, ją ir dar vieną merginą vardu lyg ir Diana, apgyvendino klube, kur ir dirbdavo, į butą negrįždavo. Klubo pavadinimo nepamena. Kiek uždirbo iš viso, nepamena, bet V. A. sakydavo, kad uždirba mažai. Kartą ji ir kitos dvi merginos nenorėjo atiduoti dviejų savaičių uždarbio, todėl jis pradėjo grasinti pistoletu. Jos pasislėpė, pinigų nedavė. Vėliau vienas barmenas jai ir merginai vardu Aušra padėjo pabėgti. Ją nuvežė į savo butą, nupirko bilietą į Lietuvą. Klube pradirbo apie mėnesį laiko, o pinigus V. A. atidavė tik už dvi savaites. Pinigų į Lietuvą neparsivežė. Buvo sutikusi R. G., kalbėjosi, vėliau jis buvo atvažiavęs į namus, vėl kalbino ją bei N. P. važiuoti į užsienį dirbti, girdėjo, kaip R. G. sakė N. P., kad reikės dirbti prostitute. Būnant prie ežero jis supažindino su L. B.. Ji buvo su vaikinu, tuo metu prisistatė „Asta“. Tuo metu ji (J. P.) vaikščiojo su N. P. ir priėjo pakviestos R. G.. Kadangi ji važiuoti dirbti atsisakė, jie įkalbinėjo N. P.. Girdėjo, kaip jai žadėjo uždirbti gerus pinigus. L. B. jas nuvežė į Vikondos klubą, namo nevežė, nakvojo viešbutyje, kur N. P. ir prikalbino važiuoti. Jai darė manikiūrą, pedikiūrą. S. N. važiuoja trims mėnesiams, o ar minėjo į kokią šalį, nepamena. Kur ji šiuo metu nežino, ryšių nepalaiko. Dar po kurio laiko ją susiradęs R. G. sakė, kad neigti policijoje, jei klaus ar jie pažįstami. Sutiko taip sakyti, nes supratusi, kad kitaip bus blogai. Žino, kad jis kerštingas, nes girdėjo jį grasinant telefonu kitai panelei.

Nukentėjusioji D. P., apklausta teisme parodė, kad pažįsta R. G., V. M. ir V. A.. V. M. yra mačiusi du kartus. Su R. G. yra važiavusi į Vokietiją užsidirbti. Jis nuveždavo ją ir kitas merginas į Vokietiją, parduodavo, gaudavo pinigus, o jos pabėgdavo. Tada visi pasidalindavo pinigus ir grįždavo namo, prostitutėmis nedirbo. Su G. susipažino per K. S.. Su juo irgi fiktyviai parduodavo merginas. K. S. sakė, kad taip pat bus ir Ispanijoje. Nuvežė ją prie profilaktoriumo, kur laukė baltas mikroautobusiukas. Jame sėdėjo merginos, buvo ir R. G.. Viena mergina buvo vardu Ina, su ja yra važiavusi į Vokietiją. Kitų panelių iki tol nepažinojo. Maistą, gėrimus ir pinigus, ji buvo pasiėmusi iš namų savo. K. S. sakė, kad kartu važiuos R. G.. Šalia važiavo V. A. automobilis. Jį tuomet pamatė pirmą kartą. Viso važiavo apie 10-11 žmonių, tame tarpe V. A., R. G., mikroautobuso vairuotojas Egidijus. Nuvažiavo į Ispaniją, V. A. 4 kambarių butą. Kas mokėjo vairuotojui už atvežimą, nežino, nes pati pinigų nemokėjo niekam. Kad reikės mokėti už buto nuomą irgi nesitarė. Kelionės metu su susipažino su kitomis kartu važiavusiomis -A. G., D. S.. Visas apgyvendino viename bute. Ispaniškai ji nemokėjo. Laukė kol įvyks fiktyvus pardavimas, klausė R. G., kada važiuos namo, jis atsakė, kad jų niekas neperka, todėl galės važiuoti į Lietuvą namo. Tačiau R. G. su vairuotoju Egidijumi išvažiavo namo vieni, nes mirė jo tėvas. Jas visas paliko. G. dar iš jos tašės paėmė kelis eurus, apie tai jai vėliau pasakė V. A.. po R. G. išvykimo, jas vakarais veždavo į barus dirbti prostitutėmis, paimdavo ryte. Veždavo tuo pačiu baltu mikroautobusu. Mano, kad dėl darbo iš anksto buvo susitaręs V. A., nes tik jis vienas mokėjo ispaniškai. Bare joms kalbėti irgi nereikėjo, nes baro šeimininkai jau žinodavo apie tai, kad jos ateis ir atėjus parodydavo kur stovėti. Klientai patys prieidavo. Darbas jai nesisekė, dirbti nenorėjo. V. A. pasakė, kad jai, Jurgitai ir D. S. reikės išvažiuoti, kodėl, nepasakė. Mano, kad dėl jų girtavimo ar blogo elgesio, nes ji su kitomis merginomis girtaudavo, jam pelno nenešė. Atvažiavo Ispanas ir jas išsivežė į kitą barą, gal už 200 – 300 km. Apgyvendino virš baro, duodavo maisto, cigarečių. Pinigų už darbą neduodavo, nes reikėjo mokėti už nuomą ir maistą. Mano, kad V. A. jas tam ispanui pardavė. Po 2 – 3 savaičių atvažiavo V. M. ir R. G., klausė kaip sekasi. Ji ir D. S. prašė jų parvežti namo. Jie liepė atnešti pinigų, tada žadėjo parvežti. Ji ir D. S. sumokėjo pinigus, tačiau kokią sumą, nepamena, tačiau jie vis tiek neparvežė, jas apgavo. Tai supratusi, nusprendė pabėgti.

Iš nukentėjusiųjų parodymų matosi, kad V. M., pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, priklausomumu, grasindamas užverbavo A. G., I. F. vykti į Ispaniją dirbti prostitutėmis. A. G. parodė, kad V. M. sumokėjo už jos paso padarymą skubos tvarka. Taip pat V. M., kartu su A. G., kuri buvo jo priversta taip elgtis, pasinaudodamas D. S. pažeidžiamumu, panaudodamas apgaulę, žadėdamas indų plovėjos darbą, užverbavo D. S. kartu vykti į Ispaniją dirbti prostitute. Taip pat iš šių išdėstytų nukentėjusiųjų parodymų matosi, kad R. G. aktyviai dalyvavo šių merginų pardavime dirbti prostitutėmis Ispanijoje. Nukentėjusiąją J. P. pats įkalbinėjo važiuoti dirbti į užsienį, žinojo jos sunkią materialinę padėtį, melagingai nurodydamas, kad darbas bus prie daržovių, supažindino ją su V. A.. Taip pat R. G. grasino šiai nukentėjusiajai, kad ji policijoje neigtų jį pažįstanti. D. P. ir J. P. parodymai patvirtina, kad R. G. į užsienį merginas veždavo tikslu parduoti ir gauti turtinės naudos, šioje veikloje jis turėjo patirties. Nukentėjusioji D. P. parodė, kad K. S. ją nuvežė į profilaktoriumą ir ten ją perdavė R. G. ir V. A.. Be to, liudytojos pareigūnės B. J. parodymai patvirtina, kad K. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad V. A. vairuodavo, o R. G. ir V. M. ieškodavo merginų darbui prostitutėmis. Taigi R. G. vaidmuo buvo ne tik vežti nukentėjusiąsias į Ispaniją, bet ir verbuoti jas. Apeliaciniame skunde R. G. nurodo, kad aplinkybė, jog jis vežė merginas į Ispaniją dar nepatvirtina jo kaltės. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jis su minėtomis nukentėjusiosiomis kurį laiką gyveno tame pačiame V. A. bute Ispanijoje. Nelogiška būtų manyti, kad jis nieko apie jų darbą prostitutėmis nežinojo, kai apie tai buvo kalbama. Kita vertus, iš jau išdėstytų nukentėjusiųjų parodymų matosi, kad net ir jis pats yra vežęs jas į klubą dirbti. Ir, nors nuteistasis R. G. teigia, kad į Ispaniją važiavo ieškoti darbo, tačiau tokia jo versija neįtikinama, juolab, kad taip ir neužfiksuotos jokios jo darbo paieškos.

Nuteistasis taip pat nesutinka su jo nuteisimu dėl nukentėjusiųjų A. B., A. G., R. R., N. P. pardavimu darbui prostitutėmis Jungtinėje Karalystėje. Tačiau ir dėl šių nukentėjusiųjų nuteistojo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Nuteistojo R. G. prašymu buvo iškviesta ir apklausta nukentėjusioji A. B.. Ji parodė, kad pažįsta V. M., L. B. ir R. G.. 2004 m. gyveno pas motiną, Dotnuvoje. Tais metais buvo išvežtą į Angliją. Ji išėjo iš motinos namų ir laikinai apsigyveno pas V. Š.. Kai ji namuose buvo viena, pas ją atvažiavo R. G. ir V. M., pasiūlė jai tarnaitės darbą. Ji sutiko. Tada jie nuvežė ją pas vieną pažįstamą, kad apsiprastų, sutvarkytų namus ir po to išvežė gyventi pas L. B., pas kurią gyveno tol, kol jai buvo sutvarkyti dokumentai, padarytas pasas. Reikėjo daryti naują pasą, nes motina jai nedavė jos paso. R. G. ir V. M. ją nuvežė nusifotografuoti ir padarė pasą. Jie ją aprengė, kirpykloje padarė šukuoseną, nupirko bilietus, iki stoties palydėjo L. B. ir ji išvyko į Angliją. Anglijoje ją pasitiko R. L. ir vyras albanas ir nuvežė ją ten, kur gyveno jie ir visos merginos. Sakė, kad reikės dirbti tarnaitės darbą, o iš tiesų ji dirbo prostitutės darbą, dirbo šešis mėnesiu, paskui lėktuvu grįžo namo. Perskaičius nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusioji juos patvirtino (17 t. 29-36 b.l.). Taip pat ji parodė, kad nematė, kas sumokėjo pinigus už pasą, žino, kad mokėjo V. M. ir R. G.. R. L. akistatos metu ji neatpažino, nes kai ją pasitiko Anglijoje R. L. buvo labai smulki, o dabar ir per akistatą R. L. jau buvo stambesnė. „Caritas“ darbuotojos ją globojo, maitino, finansavo, bet nepatarinėjo nieko ką ir kaip ji turi sakyti akistatų ir apklausų metu.

N. R. R. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad 2003 m. pavasarį, draugė V. P. ją supažindino su L. B., kuri organizavo jų kelionę dirbti prostitutėmis. Važiavo dėl sunkios materialinės padėties. Dėl važiavimo L. bendravo su R.u ir Rimu. Jie vežė jas į Jonavą, apgyvendino pas kažkokį vaikiną ir liepė kažkiek pabūti. Iš Lietuvos V. P. išskrido lėktuvu, ji važiavo autobusus iš Kauno. Londone ją pasitiko lietuvė Rita ir pristatė ją į kinų kvartale esantį viešnamį. Ji nesutiko ten dirbti, todėl Rita ją pardavė albanui A., kuris ją nuvežė į Birminghamą, skambino lietuviui Viktorui ir sakė, kad ji nesutinka dirbti. Viktoras jai grasino, liepė atidirbti už save ir V. P.. Ji išsigandusi sutiko. Už tai, kad atgautų paimtą pasą, atidirbo 2000 svarų. A. išsiaiškino, kad ji atvyko per lietuvę Liną, ėmė su ja bendrauti, vėliau jai liepdavo pasitikti merginas, kurias atsiųsdavo L.. Grįžusi į Lietuvą, buvo sutikusi L., klausė, ko taip ilgai užsibuvo Anglijoje. Suprato, kad apie ją klausinėjo R. su V..

Nukentėjusioji A. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad 2004 m. susipažino su asmenimis, kurių vardai R. ir V. tuo tikslu, kad jie padės jai išvykti į Angliją dirbti prostitute. Ji taip pat žinojo, kad jie esant reikalui padeda susitvarkyti asmens dokumentus. Norėjo išvykti, nes neturėjo i ko pragyventi, turėjo 8 metų dukrą. Su Rimu ir R.u ji susitiko pokalbiui 2004m. birželio mėn. Rukoloje. Sakė jiems, kad neturi paso. V. su R. sutiko jį padaryti skubos tvarka. Ji tuo metu buvo stipriai sumušta, todėl R. ir V. vežė ją į grožio saloną, kuriame ją grimavo, kad nesimatytų mėlynių ir ji galėtų važiuoti fotografuotis paso nuotraukai. Su nuotraukomis ją vežė į Jonavos migracijos poskyrį, kur V. per pažįstamą darbuotoją sutvarkė pasą skubos tvarka, per tris dienas. Už pasą mokėjo V.. Kol tvarkė pasą, ją apgyvendino pas L. B., Vilkijoje. V. jai L. pristatė kaip gerą draugę. Ten ji buvo nufotografuota, nuotraukas siuntė į Angliją asmeniui, vardu Grigorijus. Po kelių dienų L. vardu atėjo piniginė perlaida 4500 svarų sterlingų, per „ Wester Union“. Žino, kad tie pinigai buvo už ją. L. V. ir R. juos pasidalijo trise. Po to L. užsakė jai bilietą autobusu į Londoną, apipirko. Savo dukrą paliko pas L. B.. Į Londoną vyko 2004 m. liepos mėn., su L. ir V. E.. V. stotyje jas sutiko Grigorijus, nusivežė į savo namus. Ten buvo albanai – M., G., trečio vardo nežino. Ją išsivežė M. į savo namus. Ten mergina vardu L. paaiškino apie darbą, davė sąrašą su kainomis. Vakare į namus grįžo R. L., save vadinanti Ismail. Ji buvo ištekėjusi už M.. Ji iškėlė sąlygą, kad reikės dirbti 7 dienas per savaitę, kol neatidirbs 4500 svarų sterlingų ir iš viso dirbti ne mažiau 6 mėn. Pinigus ji atidirbo per savaitę. Po trijų mėnesių buvo nuvežta pas gydytojus, pasakė, kad dirba albanams. Gydytojas parašė pažymą, kad ji negali turėti lytinių santykių, reikalinga skubi operacija. Dėl to M. nupirko bilietą į Lietuvą, bei atgalinį bilietą į Londoną. Liepė grįžti po mėnesio. Lietuvoje ją sutiko L., parsivežė į namus. Sužinoję apie jos grįžimą R. su V. pareikalavo susitikti. Ją į susitikimą vežė L. su T.. V. liepė skubiai ruoštis vykti dirbti prostitute į kitą šalį. Jai atsakius, R. su V. ėmė mušti. L. bandė ją ginti, todėl taip pat gavo smūgių. Ją jėga įsodino į automobilį, nuvežė pas L. persirengti, pasiimti dukrą. Po to nuvežė pas seserį L., ją taip pat įkalbinėti važiuoti dirbti prostitute į Angliją. L. atsisakė. Žino, kad dėl to vėliau L. buvo grasinama susidorojimu su šeima, jei ji atsisako važiuoti. Po to R. su R.u ją vežė į foto ateljė dėl nuotraukų darymo naujiems suteneriams. 2004 m. spalio- lapkričio mėn. ji išskrido į Anglija, dukrą paliko pas L.. Londone jos pasas buvo perduotas M.. R. visom sakydavo ,, kad yra bosas“ liepdavo elgtis su ja kaip su bose. Visos bijojo Rasos, ji buvo agresyvi su tomis, kurios jai nepatikdavo. Merginų vienų niekur neleisdavo, į darbą ir atgal jos buvo vežamos. Jos su savimi neturėjo nei pasų, nei pinigų, bėgti nebuvo galimybės.

Nukentėjusioji N. P. apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad su L. B. susipažino per J. A. vakarėlyje. L. pasiūlė važiuoti į Londoną dirbti bare, plauti indus, šluostyti stalus, valyti grindis. Sakė, kad per pusė metų galima užsidirbti 20 000 svarų ar litų. Tuo kartu važiuoti atsisakė. Susitikus sekantį kartą, vėl siūlė važiuoti, tuomet sutiko. L. B. jai liepė pasiimti pasą, asmeninius daiktus, tą patį vakarą atvykusi išsivežė. Minėjo, kad Viktorijos stotyje sutiks dvi panelės. 2005-08-01 ji iš Kauno išvyko į Londoną. Stotyje prie jos priėjo I. Ž. ir R. L., parsivežė į namus, ten sutiko I. J.. Ji klausė I. Ž. apie darbą, į ką Inga atsakė, kad jos visos dirba laisvų paslaugų tiekėjomis. Suprato apie ką kalba, ėmė verkti, skambino L.. L. liepė atidirbti 2500 Lt už kelionę. Ji nesutiko grąžinti, pinigų, tuomet L. liepė geriau negrįžt visai, nes susidoros. Neturėjo kur eiti, todėl sutiko dirbti prostitute. L. B. reikalaujamą atiduoti sumą uždirbo per savaitę. R. L. pagalba persiuntė pinigus.

Nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad R. G. buvo aktyvus jų pardavimo procese, pats verbavo, kartu su V. M. rūpinosi kelionės dokumentais. Be to, nuteistojo R. G. kaltę patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Iš Hansabankas“ pateiktos informacijos ir dokumentų matyti, kad nuo 2004-07-13 iki 2006-06-08 V. E., L. B., L. B., R. G. ir T. A. vardu buvo atėjusių 18 piniginių perlaidų iš Jungtinės Karalystės, kurių siuntėjau buvo N. P., L. R., B. M., G. N., S. H. ir kiti ( 2 t. b. l. 67-71, 1 t. b. l. 106-107). Iš Hansabankas“ pateiktos informacijos ir dokumentų matyti, kad J. J. pervedė pinigines perlaidas V. L., R. G. bei E. B. vardais ( 1 t. b. l. 125- 132). Iš AB Lietuvos paštas pateiktos informacijos matyti, kad J. B. iš Didžiosios Britanijos siuntė pinigines perlaidas R. G. per „ Western Union“. V. M. iš Didžiosios Britanijos 2004-04-21 nuo R. F. gavo 6052,99 Lt ( 2 t. b. l. 29).

Nuteistasis nurodo, kad prekyba žmonomis yra nusikaltimas žmogaus laisvei. Veiką kvalifikuojant pagal BK 147 straipsnį privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiųjų asmenų laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nors nagrinėjamos veikos buvo padarytos galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 147 straipsnio redakcijai, tačiau byloje būtina vadovautis šiuo metu galiojančia BK 147 straipsnio redakcija, nes 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius, veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu. Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokius apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Vadinasi, neatsižvelgiant į tai, kada nusikalstama veika yra išaiškinta bei kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, asmens padarytų veikų baudžiamojo teisinio vertinimo pagrindas yra įstatymas, kuris galiojo padarant nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas, pagal kurį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t.y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytu BK straipsniu, būtina nustatyti padarant nusikalstamą veiką galiojusio įstatymo ir po nusikalstamos veikos padarymo įsigaliojusio įstatymo santykį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos (dėl nukentėjusiųjų A. G., I. F., D. S., J. P. – A., D. P., R. R., A. G., A. B.), už kurias R. G. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytos 2002 m. – 2005 m. pradžioje. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII - 1968 patvirtinta BK 147 straipsnio redakcija, numatanti baudžiamąją atsakomybę už asmens pardavimą, pirkimą ar kitokį perleidimą arba įgijimą, turint tikslą gauti turtinės ar kitokios materialinės naudos. Byloje priimant apkaltinamąjį nuosprendį jau buvo įsigaliojusi nauja, 2005 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. X-272 patvirtinta BK 147 straipsnio redakcija. Šiame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis tam, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusiojo asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusįjį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui.

Kaip teisingai nurodoma nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde, šiuo atveju 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius – nusikalstamos veikos padarymo būdą – veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog įvesdamas papildomų objektyvių požymių į BK 147 straipsnio sudėtį, įstatymų leidėjas taip pat pagriežtino bausmę, nustatydamas laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dešimties. Tuo tarpu senojoje BK 147 straipsnio redakcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Taigi, naujoji BK 147 straipsnio redakcija negali būti vertinama vienareikšmiškai, vien tik kaip kaltininko teisinę padėtį palengvinantis ar pasunkinantis įstatymas. Pagal susiformavusią teismų praktiką, tokiu atveju kva­li­fi­kuo­jant vei­ką, kal­ti­nin­kui tai­ko­mas tas įstatymas, ku­ris nu­ma­to jam pa­lan­kes­nę nu­si­kal­ti­mo su­dė­tį. Konkreti BK 147 straipsnio redakcija turi būti taikoma at­si­žvel­giant ne vien į ati­tin­ka­mo BK straips­nio kon­struk­ci­ją, dis­po­zi­ci­ją, bet ir į sank­ci­ją.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog R. G. veikose yra tiek senojoje, tiek naujoje BK 147 straipsnio redakcijose numatyti būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 147 straipsnio naująją redakciją, būtina nustatyti vieną iš alternatyvių pavojingų veikų – neteisėtą asmens pardavimą, pirkimą ar kitokį perleidimą arba įgijimą, arba verbavimą, gabenimą ar laikymą nelaisvėje bei vieną iš alternatyvių nusikalstamos veikos padarymo būdų – fizinį smurtą, grasinimus, kitokį atėmimą galimybės priešintis, pasinaudojimą priklausomumu, pasinaudojimą pažeidžiamumu, apgaulę, sumokėjimą ar kitokios turtinės naudos suteikimą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusįjį asmenį.

Šioje byloje nustatyta, jog vienos nukentėjusiosios žinojo apie tai, kad užsienyje dirbs prostitutėmis, kitos nežinojo. Visos jos buvo itin pažeidžiamos dėl savo materialinės padėties, nuteistasis R. G. su kitais bendrininkais pasinaudojo jų pažeidžiamumu. Šioje vietoje labai svarbu paminėti ir aplinkybę, kad net toms nukentėjusiosioms, kurioms buvo žinoma apie darbą, kurį jos dirbs užsienyje, nuteistieji nepasakė, kad jas kitiems asmenims perduoda už atlygį, ir jos turės už tai atidirbti. Taigi pirmiau aptartais nukentėjusiųjų parodymais byloje patikimai nustatyta, kad R. G., veikdamas organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, įkalbinėdamas vykti į užsienį, rūpindamasis kelionės reikalais, sumokėdami už asmens dokumentus skubos tvarka, akivaizdžiai suprato, kad nukentėjusiosios Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje dirbs prostitutėmis, ir jas pardavė.

Taigi bylos duomenimis nustatyta, jog R. G. padarytos nusikalstamos veikos atitinka tiek naujoje, tiek senoje BK 147 straipsnio redakcijoje nurodytus būtinuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Į senąją BK 147 straipsnio redakciją įvedus papildomų būtinųjų objektyviųjų požymių, veikos kvalifikavimo galimybės pagal naujosios redakcijos BK 147 straipsnį susiaurėjo. Tačiau šioje byloje apelianto atlikti nusikalstami veiksmai atitinka tiek senosios redakcijos, tiek naujai įsigaliojusio, priimto 2005 m. birželio 23 d., BK 147 straipsnio sudėtį. Tokiu atveju, taikant konkrečią BK 147 straipsnio redakciją, lemiamą reikšmę turi santykis tarp taikomo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės rūšies, jos minimumo ir maksimumo bei kaltininkui paskirtos konkrečios bausmės rūšies ir dydžio. Iki 2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcijos priėmimo galiojusio BK 147 straipsnio sankcijoje buvo numatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Vėliau įsigaliojusio BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje minimali laisvės atėmimo bausmė padidinta iki ketverių metų, o maksimali – iki dvylikos metų. R. G. nusikalstamas veikas kvalifikavus pagal naująją BK 147 straipsnio redakciją, vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis bausmės individualizavimui reikšmingomis aplinkybėmis, jai turėtų būti paskirta šio BK straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis būtų artimas šiame straipsnyje įtvirtintos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, kuris yra aštuoneri metai. Todėl akivaizdu, jog apelianto padarytoms nusikalstamoms veikoms kvalifikuoti pritaikytas jam švelnesnis baudžiamasis įstatymas ir ši aplinkybė leidžia teigti, jog R. G. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų A. G., I. F., D. S., J. P. – A., D. P., R. R., A. G., A. B. atžvilgiu pagrįstai kvalifikuota pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 147 straipsnio redakciją.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusiųjų parodymai yra skirtingi, o ne vieno modelio, standartiniai, kaip teigia nuteistasis. O tai, kad nukentėjusiąsias į teismo posėdžius palydėdavo „Caritas“ darbuotojos, samdė advokatą ieškinių palaikymui, neįrodo, kad minėti darbuotojai darė kažkokį poveikį nukentėjusiųjų parodymams. Lietuvos „Caritas“ – tai savanoriškas pagalbos artimui sambūris, kurio profesionalius koordinatorius remia ir išlaiko Bažnyčia. Pagrindinė Lietuvos „Caritas“ veikla – teikti socialines paslaugas. Todėl tai, kad šios organizacijos darbuotojai lydėjo nukentėjusiąsias į teismo posėdžius, palaikė jas, samdė advokatą, dar neįrodo jokio neteisėto poveikio nukentėjusiųjų parodymams. Priešingai – kaip kad nuteistieji turi teisę į gynybą, taip ir nukentėję nuo nusikalstamų veikų asmenys turi teisę į žalos atlyginimą jiems, taip pat turi teisę turėti atstovą advokatą, kuris padėtų tinkamai save atstovauti teisme. O nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie operatyvinių darbuotojų ir nuteistosios L. B. susitarimą duoti prieš jį parodymus, yra visiškai deklaratyvūs, niekuo neparemti. Teismas, priimdamas nuosprendį, jį grindė ir nuteistųjų parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai, kai kuriuos nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus atmetė, dėl dalies nusikalstamų veikų nuteistieji buvo išteisinti. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia nuteistasis, nuosprendį grindė teisme išnagrinėtais įrodymais, jų visuma, o ne tik nukentėjusiųjų parodymais. Todėl ir rungimosi principas pažeistas nebuvo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matosi, kad advokatas V. Kupcikevičius šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu gynė nuteistąjį V. M.. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmąja instancija teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatu V. Kupcikevičiumi kitas nuteistasis šioje byloje – V. A.. Bylą nagrinėjant pirmąja instancija, nuteistasis V. A. davė parodymus, kurie prieštaravo nuteistojo V. M. pozicijai bei interesams, tačiau advokatas V. Kupcikevičius nuo nenusišalino. BPK 61 str. 1 d. numatyta, kad advokatas arba advokato padėjėjas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas arba nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo atstovas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams, arba jeigu anksčiau dalyvavo kaip teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ekspertas, specialistas, vertėjas ar liudytojas, taip pat jeigu tiriant arba nagrinėjant bylą dalyvauja pareigūnas, su kuriuo tas advokatas arba advokato padėjėjas turi giminystės ryšių. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. išdėstė abejones dėl advokato V. Kupcikevičiaus etikos ir lojalumo reikalavimų nesilaikymo. Kolegija, įvertinusi visas paminėtas aplinkybes ir siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl nuteistojo teisės į gynybą tinkamo įgyvendinimo, advokatą V. Kupcikevičių nuo nuteistojo V. A. gynybos apeliacinės instancijos teisme nušalino. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad V. M. kaltės bei bausmės klausimų išsprendimui nuteistojo V. A. parodymai įtakos neturėjo, todėl kolegija konstatuoja, kad tai buvo formalus pažeidimas, esminės reikšmės nuosprendžio priėmimui neturėjęs. Juolab, kad V. M. pirmosios instancijos teisme nušalinimo advokatui nepareiškė. V. M. teisė į gynybą pažeista nebuvo.

Nuteistoji R. L. apeliaciniame skunde iš esmės savo kaltės neneigia, kvalifikacijos neginčija. Nurodo, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nurodydamas padarytas veikas, nenurodė kokio nusikaltimo sudėtį šios veikos atitinka, todėl jai neaiški ši nuosprendžio dalis. E. B. epizode nurodyta, kad nusikaltimą nuteistoji padarė bendrininkų grupe, tačiau veika kvalifikuota tik pagal BK specialiosios dalies straipsnį, nenurodant BK 24 straipsnio atitinkamos dalies. Todėl apeliantei neaišku kokiai bendrininkų rūšiai ji priskiriama. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad nusikaltimą ji padarė bendrininkų grupe, o tai yra veika kelianti didesnį pavojų, nei vieno asmens padaryta veika, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje jos veika jau nėra kvalifikuota, kaip padaryta bendrininkų grupe, neaptartas BK 24 straipsnio šalinimas iš kaltinimo (kaip kad pasielgta V. M. atžvilgiu). Todėl nuteistajai neaišku ar skiriant bausmę buvo atsižvelgta, kad veiką ji padarė bendrininkų grupe ar ne. Kolegija pažymi, kad nuteistoji R. L. nuteista už tai, kad E. B. atžvilgiu nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje, V. E., L. L., N. P., I. U. atžvilgiu veikas padarė veikdama organizuotoje grupėje. Būtent taip nurodyta aprašant jos padarytas nusikalstamas veikas, taip nurodyta ir motyvuojamoje nuosprendžio dalyje. Tačiau, anot apeliantės, tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodyta pagal kokią BK 24 straipsnio dalį kvalifikuota jos veika, todėl jai ir neaišku, ar skiriant bausmę buvo į tai atsižvelgta, ar ne. Kaip jau minėta, teismas aiškiai išdėstė įrodytomis pripažintas aplinkybes, tame tarpe ir dėl bendrininkavimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Taigi vykdytojo nusikalstama veika kvalifikuojama be nuorodos į atitinkamą BK 24 straipsnio dalį. R. L. buvo nusikalstamų veikų vykdytoja, todėl jos veikos nuosprendžio rezoliucinėje dalyje kvalifikuotos teisingai, be nuorodos į BK 24 straipsnį. Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad jos atžvilgiu nuosprendyje neaptartas BK 24 straipsnio panaikinimas, kaip kad V. M. atveju. Kolegija atkreipia dėmesį, kad V. M. buvo kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 147 straipsnį (R. G., R. R., A. G., A. B., I. U. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos) kaip šių nusikalstamų veikų organizatorius. Tačiau teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje neįrodyta, kad jis buvo minėtų nusikaltimų organizatorius, o kadangi buvo jų vykdytojas, jo veikas kvalifikavo be nuorodos į BK 24 straipsnio 4 dalį. Būtent taip ir numato baudžiamasis įstatymas bei galiojanti teisminė praktika. Todėl nuteistosios R. L. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad neva ji nesuprato už ką ji nuteista ir į ką atsižvelgiant jai skirta bausmė, atmetami, nes yra nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nuteistoji dar nurodo apie tai, kad jos nusikalstama veika E. B. atžvilgiu kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir BK 308 straipsnį. Kaip matosi iš skundžiamo nuosprendžio, R. L. dėl nusikalstamos veikos E. B. atžvilgiu, nuteista pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), todėl nesuprantama kuo remiantis ji teigia kitaip. Kolegija plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako, kadangi jie tiesiog neatitinka tikrovės.

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad N. N. epizode ji pripažinta kalta, kad įtraukė pastarąją į prostituciją, tačiau nuosprendyje nenurodyta, pagal kokią teisės normą ji pripažinta kalta, nes tai vyko 2004 metų rugpjūčio mėnesį, tuo tarpu dabar BK esanti straipsnio dispozicija dar nebuvo priimta. Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. R. L. skundžiamu nuosprendžiu pripažinta kalta pagal BK 308 straipsnio 2 dalį (N. N. atžvilgiu padaryta veika). Ši nusikalstama veika padaryta 2004 m. rugpjūčio mėnesį. Iš tiesų nusikaltimo padarymo metu galiojo 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 308 straipsnio redakcija. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį šis baudžiamasis įstatymas jau buvo pasikeitęs – 2006 m. liepos 14 d. BK 308 straipsnis papildytas 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Tiek senos, tiek naujosios redakcijos dispozicijos ir sankcijos yra identiškos, straipsnis iš esmės nepasikeitė, tik pasipildė nauja dalimi, kuri R. L. nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės klausimui, įtakos nedaro. O aktuali BK 308 straipsnio 2 dalies redakcija nesikeitė, todėl nuteistosios R. L. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nenurodė pagal kokią teisės normą ji pripažinta kalta ir kad veikos padarymo metu dabar galiojanti straipsnio dispozicija dar nebuvo priimta, atmetami kaip nepagrįsti. pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo jos veiką, padarytą N. N. atžvilgiu, pagal BK 308 straipsnio 2 dalį. Taip pat R. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad I. B. epizode ji pripažinta kalta pagal BK 307 straipsnio 1 dalį, tačiau nenurodyta pagal kokią tuo metu galiojusią įstatymo redakciją. Analogiškai pasielgta ir pripažįstant ją kalta I. J., L. M., I. Ž., I. S., L. L., V. E. epizoduose. Iš bylos matosi, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnyje, R. L. darė keletą metų, nuo 2003 m. iki 2008 m. Per šį laikotarpį baudžiamasis įstatymas taip pat pasikeitė – 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos BK 307 straipsnis 2006 m. liepos 14 dieną papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kaip ir pirmuoju aptartu atveju, BK 307 straipsnio 1 dalies dispozicija ir sankcija liko nepakitusios, straipsnis iš esmės nepasikeitė, tik papildytas 4 dalimi, todėl nuteistosios skundo argumentai, jog jai neaišku pagal kokią įstatymo redakciją ji nuteista, nepagrįsti. Pagal bendrą taisyklę nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Tęstinės nusikalstamos veikos atveju nusikalstamos veikos laikas yra visas laikas, kai buvo daroma nusikalstama veika ir tokiu atveju taikomas baudžiamasis įstatymas, kuris galiojo, kai nusikalstama veika buvo baigta. Kadangi ankstesnis baudžiamasis įstatymas nuteistosios padėties niekaip nešvelnino, todėl teismas teisingai ir pagrįstai taikė aktualią įstatymo redakciją, kuri galiojo nusikaltimų baigimo metu. o taikant aktualią galiojančią redakciją rezoliucinėje dalyje redakcija nėra nurodoma.

Skundžiamu nuosprendžiu L. B. nuteista pagal BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (dėl nukentėjusiųjų L. M., R. R., L. L., A. G., V. E., A. B.) ir BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiųjų N. P., I. U., I. E.).

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra apie tai, kad byloje neįrodytas jos siekis turėti turtinės naudos, o tai yra būtinas nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje, požymis. Be to, nuteistoji taip pat nurodo, kad veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Nagrinėjamoje byloje buvo privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiųjų L. M., R. R., L. L., A. G. ir V. E., A. B., V. E. ir L. L. epizoduose šių nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nors nagrinėjama veika buvo padaryta galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d. BK 147 straipsnio redakcijai, tačiau byloje būtina vadovautis šiuo metu galiojančia BK 147 straipsnio redakcija, nes 2005 m. birželio 23 d. padarytais BK pakeitimais ir papildymais į nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius, veikų kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naują BK 147 straipsnio redakciją yra pagrindas laikyti atsakomybę švelninančiu įstatymu (kasacinė nutartis Nr. 2K-332/2006). Tačiau nuteistoji mano, kad byloje nėra duomenų, kad ji būtų suvaržiusi aukščiau paminėtų nukentėjusiųjų asmeninę laisvę, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų, todėl teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Nukentėjusiųjų L. M., R. R., L. L., A. G., V. E., A. B. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos yra pradėtos iki įsigaliojant naujajai 2005 m. birželio 23 d. prekybos žmonėmis normos (BK 147 str.) redakcijai. Naujos redakcijos turinį nulėmė 2000 m. lapkričio 15 d. JTO konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildančio protokolo „Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja“ ir 2002 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimo 2002/629/TVR dėl kovos su prekyba žmonėmis turinys. Įgyvendinant šių aktų nuostatas, BK 147 straipsnyje buvo suformuluota detalesnė prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis. Padidėjus įrodinėtinų požymių skaičiui, kasacinėje praktikoje konstatuota, kad kvalifikavimo galimybės pagal BK 147 straipsnį susiaurėjo, ir šiuo požiūriu nauja BK 147 straipsnio redakcija laikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu (kasacinė nutartis Nr. 2K–332/2006). Taigi nustačius, kad, remiantis šia įstatymo redakcija, asmens veikoje prekybos žmonėmis požymių nėra (pavyzdžiui, nenustatyti išnaudojimo, valios palenkimo požymiai), galėtų būti konstatuota, kad šis naujas įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis) ir asmuo dėl šio kaltinimo išteisintinas. Tačiau bylos medžiaga nesuteikia pagrindo tokiai išvadai.

Naujoji BK 147 straipsnio redakcija (2005 m. birželio 23 d.) nedekriminalizavo L. B. atliktų veiksmų, bet tik kitaip išdėstė prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėties požymius. Tiek pagal ankstesnę, tiek naują BK 147 straipsnio redakcijas L. B. veiksmai vertintini kaip prekyba žmonėmis. Naujoji BK 147 straipsnio redakcija nustato griežtesnę bausmę nei ankstesnis įstatymas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas naująją BK 147 straipsnio redakciją laikyti atsakomybę sunkinančiu įstatymu, kuris, remiantis BK 3 straipsnio 3 dalimi, neturi grįžtamosios galios. Todėl teismo sprendimas kvalifikuoti L. B. nusikalstamas veikas pagal ankstesnę šio straipsnio redakciją (2000 m. rugsėjo 26 d.) yra pagrįstas ir atitinka BK 3 straipsnio reikalavimus.

L. B. teismas taikė BK 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), pagal kurį už prekybą žmonėmis baudžiamas tas, kas, turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį. Tačiau teismas, motyvuodamas šios normos taikymą, jos turinį siejo su prekybos žmonėmis samprata, numatyta BK 147 straipsnio 2005 m. birželio 23 d. redakcijoje, L. B. kaltinimai buvo suformuluoti atsižvelgiant į naujus būtinus šio nusikaltimo požymius. Todėl galima daryti išvadą, jog teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, numatantį švelnesnę bausmę bei veiką motyvuodamas pagal papildomus naujus objektyviuosius požymius, ypatingai sušvelnino L. B. padėtį. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalies dispoziciją, už šią veiką atsako tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad L. B. nusikalstamas veikas nukentėjusiųjų atžvilgiu padarė pasinaudodama jų pažeidžiamumu bei panaudodama apgaulę, tai yra pardavė jas darbui prostitutėmis. Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad neįrodytas BK 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijoje) numatytas būtinasis šios veikos požymis – tikslas turėti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Ir kaip tokio savo argumento patvirtinimą pateikia nuosprendyje parašytą sakinį „...tačiau byloje nėra visiškai jokių patikimų įrodymų, kokios konkrečiai pinigų sumos buvo kaltinamiesiems sumokėtos už konkrečias šioje byloje nukentėjusiosiomis pripažintas merginas, todėl kaltinamųjų šalinamos visos nuorodos į konkrečias už parduotas merginas jų gautas pinigų sumas“. Kolegija pažymi, kad skunde cituojama nuosprendžio ištrauka yra išimta iš konteksto, yra klaidinanti ir neatspindi tikrosios teismo pozicijos. Nuosprendyje teismas nurodė, kad „Byloje yra įrodymų, kad kaltinamųjų V. M., R. G., L. B. bei jų artimųjų vardais iš užsienio buvo gauta daug įvairių dydžių piniginių perlaidų, kurių siuntėjai yra įvairūs asmenys. Remiantis L. B. parodymais darytina išvada, kad tokiu būdu su kaltinamaisiais buvo atsiskaitoma už jų atsiųstas prostitutės darbui merginas. Tačiau byloje nėra visiškai jokių patikimų įrodymų, kokios konkrečiai pinigų sumos buvo kaltinamiesiems sumokėtos už konkrečias šioje byloje nukentėjusiosiomis pripažintas merginas, todėl ši kaltinimų šalinamos visos nuorodos į konkrečias už parduotas merginas jų gautas pinigų sumas.“. Ši teismo išvada nereiškia, kad nuteistoji L. B. už išsiųstas nukentėjusiąsias darbui prostitutėmis neturėjo jokios turtinės naudos, tai reiškia, kad nurodyti asmenys – V. M., R. G. ir L. B. už išsiųstas nukentėjusiąsias turėjo turtinės naudos – gavo pinigų, tačiau byloje nenustatytos tikslios jų gautos pinigų sumos už kiekvieną merginą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati nuteistoji L. B. pirmosios instancijos teisme davė parodymus apie tai, kad už išsiųstas merginas darbui prostitutėmis, būdavo gaunamos įvairios pinigų sumos, ji parodė, kad nepamena kiek buvo gauta perlaidų, tačiau jų buvo nemažai, tikrai virš dešimt. Dažniausiai pinigai buvo pervedami dieną prieš ar po merginos išvykimo, todėl ji žinojo už ką j gaunami. Sumos dažniausiai būdavo 10 000 Lt, 12 000 Lt, kelis kartus buvo 5000 Lt ar 6000 Lt. Be to, gaunamą turtinę naudą patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai. L. M. parodė, jog ji turėjo atidirbti 2500 svarų Miriui, nes jis tokią sumą sumokėjo L. B.. R. R. parodė, kad turėjo atidirbti 2000 svarų, ją nupirkęs albanas L. B. 7 kartus siuntė pinigines perlaidas po 2500 svarų. Kita nukentėjusioji L. L. parodė, kad ji pusę metų turėjo dirbti prostitute, kol atidirs pinigus, kuriuos už ją sumokėjo L. B.. A. G. parodė, kad už jos pardavimą L. B. gavo 4500 svarų, kuriuos pasidalino su V. M. ir R. G.. V. E. parodė, kad ji turėjo atidirbti ją nupirkusiam albanui 4000 svarų, kuriuos už ją albanas sumokėjo L. B.. V. E. dar ir pati L. B. prašymu nuo savo sąskaitos nuimdavo už merginas gautus pinigus, juos perduodavo L. B., kuri juos dalindavosi su V. M. ir R. G.. Nukentėjusioji A. B. parodė, kad L. B., V. M. ir R. G. suorganizavo jos išvažiavimą į Angliją, sakydami, kad ji ten dirbs tarnaite, tačiau nuvykusi sužinojo, kad jai teks dirbti prostitute, už šį darbą pinigų ji negaudavo. Taip pat ir kitų nukentėjusiųjų – N. P., I. U., liudytojos O. D., o ir nuteistosios R. L. parodymai apie tai, kad už L. M. ir N. P. buvo sumokėta po 2500 svarų, leidžia daryti išvadą, kad L. B., reikalaudama už merginas pinigų, neabejotinai turėjo tikslą gauti turtinės naudos. Tai patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys: Iš AB Lietuvos paštas pateiktos informacijos matyti, kad nuo 2004-04-21 iki 2004-12-10 d. L. B. iš Didžiosios Britanijos gavo 23 pinigines perlaidas per „ Western Unijon“ ( 2 t. b. l. 77); Pagal teisinės pagalbos prašymą iš Jungtinės Karalystės gautos medžiagos matyti, kad A. K. nuo 2004-04-30 iki 2004-08-16 yra siuntęs 5 pinigines perlaidas L. B. vardu, kurių sumos: 490, 2500, 2500, 2000 ir 3000 svarų sterlingų. ( 4 t. b. l. 1-2,3-4, 4 t. b. l. 1-200, 5 t. b. l. 1-200, 6 t. b. l. 1-200, 7 t. b. l. 1-144); Iš Hansabankas“ pateiktos informacijos ir dokumentų matyti, kad nuo 2004-07-13 iki 2006-06-08 V. E., L. B., L. B., R. G. ir T. A. vardu buvo atėjusių 18 piniginių perlaidų iš Jungtinės Karalystės, kurių siuntėjau buvo N. P., L. R., B. M., G. N., S. H. ir kiti. ( 2 t. b. l. 67-71, 1 t. b. l. 106-107).

Kiti pagrindiniai nuteistosios L. B. apeliacinio skundo argumentai susiję su tuo, kad, jos manymu, byloje nėra įrodymų, jog ji būtų suvaržiusi nukentėjusiųjų laisvę, palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kolegija ir šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie yra nepagrįsti. Kaip minėta, už šią veiką atsako tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimą į išnaudojimą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Byloje remiantis pačių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais nustatyta, kad merginos nusikalstamos veikos darymo metu buvo sunkioje materialinėje padėtyje, nes neturėjo jokio darbo, gyveno su mama, turėjo vaikų, ieškojo pragyvenimo šaltinio. Nuteistoji ir pati apeliaciniame skunde neneigia žinojusi sunkios materialinės nukentėjusiųjų padėties. Be to, nuteistoji merginų atžvilgiu naudojo ir apgaulę. A. B. buvo žadamas tarnaitės darbas, tačiau nuvykusi į Angliją, ji sužinojo, kad teks dirbti prostitute, L. L. parodė, jog L. B., įkalbinėdama ją vykti į Angliją, sakė, kad jai reikės gyventi pas vyrą ir stebėti, kur jis laiko pinigus, už tai žadėjo atsilyginti, tikrasis kelionės tikslas – dirbti prostitute, buvo nutylėtas. Kitas nukentėjusiąsias, L. B., įkalbinėdama vykti į Angliją, apgavo žadėdama, jog jos galės už darbą prostitutėmis užsidribti daug pinigų, apie tai, kad teks atidirbti, nesakė, tai patvirtina nukentėjusiųjų L. M., R. R., A. G., V. E., N. P. parodymai. Taigi bylos duomenimis įrodyta, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo pažeista ne tik pasinaudojant jų pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, tačiau ir panaudojant apgaulę – vienais atvejais nuslepiant, kad reikės dirbti prostitutėmis, kitais – žadant iš prostitucijos užsidirbti daug pinigų bei nuslepiant faktą, kad merginoms teks atidirbti už jas sumokėtus pinigus.

Nors nemaža dalis merginų sutiko vykti į Angliją savo noru, suprasdamos kelionės tikslą (galimam išnaudojimui prostitucijai), tai neprieštarauja išvadai, kad jų verbavimas, gabenimas ir pardavimas prostitucijai, atlygio už tai gavimas, atitinka prekybos žmonėmis požymius. Todėl L. B. nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. M., R. R., L. L., A. G. ir V. E., A. B., L. L. ir V. E. atžvligiu kvalifikavo pagal 147 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakciją), o N. P., I. U., I. E. atžvilgiu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. redakciją).

Dėl Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinio skundo argumentų dėl B. L. išteisinimo pagal BK 147 str.

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde dėsto keletą prašymų: prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl nepagrįsto B. L. išteisinimo pagal BK 147 straipsnį ir dėl to netinkamai išspręsto klausimo dėl civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiajai E. B., pakeisti nuosprendį dalyje dėl neteisingai paskirtos bausmės T. A., taip pat pakeisti nuosprendžio dalį dėl netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą neteisingai paskirtos bausmės L. B..

Iš viso to matosi, kad E. B. pati sutiko vykti į Londoną, B. L. jos neįkalbinėjo. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad B. L. tuo metu žinojo kuo užsiima jos duktė R. L. L.. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad B. L. buvo suinteresuota E. B. išvykimu į Jungtinę Karalystę. Ne vieną kartą apie tai kalbėjosi tiek su pačia E. B., tiek ir su jos motina. Dėjo visas pastangas, kad E. B. sutiktų važiuoti ir išvažiuotų. B. L. telefonu susisiekė su Jungtinėje Karalystėje gyvenančia savo dukra R. L. ir leido su ja kalbėtis E. B.. Kad B. L. buvo suinteresuota E. B. nuvykimu, jai nukentėjusioji buvo reikalinga kaip pajamų šaltinis, įrodo tos aplinkybės, kad buvo surastas vairuotojas, kuris E. B. nugabeno iki Šiaulių. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti. Prokurorė nurodo, kad B. L. ne vieną kartą kalbėjosi tiek su E. B., tiek su jos motina liudytoja I. S., todėl buvo suinteresuota E. B. išvažiavimu į Londoną, dėjo visas pastangas, kad E. B. sutiktų važiuoti ir išvažiuotų. Neaišku kuo remiantis prokurorė daro tokias išvadas, kai ir pati E. B. parodė, kad jai daugiau siūlė, o ne įkalbinėjo vykti. Ji pati apsisprendė vykti ir atėjo pas B. L. to pranešti. O dėl „surasto vairuotojo“, tai iš bylos matosi, kad E. B. į Šiaulių autobusų stotį nuvežė liudytojas M. Z., kuris buvo paprašytas nuvežti, nes tuo metu buvo B. L. namuose. Kaip pats liudytojas parodė, nuvežti nukentėjusiąją į Šiaulius jo paprašė E. B. motina, jis sutiko, ir susitarė dėl apmokėjimo už benziną. BK 147 straipsnis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad paneigiančių B. L. parodymus, jog ji minimo pokalbio su E. B. metu tikrai žinojo, kad asmuo, su kuriuo R. L. tuo metu gyveno nėra pasiturintis verslininkas, kad jis pelnosi iš prostitucijos. Taip pat nėra jokių įrodymų ir kad B. L. minimu laiku žinojo, jog R. L. pati taip pat užsiima prostitucija. Dėl šių priežasčių, t.y. neįrodžius, kad B. L. veikė tiesiogine tyčia, siekdama užsiimti prekyba žmonėmis, teismas ją pagal BK 147 straipsnį pagrįstai išteisino.

Dėl šios priežasties, kadangi, kolegijos manymu, B. L. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnyje, todėl ir prokurorės apeliacinis skundas dalyje dėl E. B. 20000 Lt civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo, atmetamas.

Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. B. nepriteisė ne tik iš B. L., kuri pagal BK 147 straipsnį išteisinta, tačiau ir iš R. L.. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nukentėjusiosios E. B. pareikštą 20 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo pripažino pagrįstu ir nusprendė priteisti jį iš nuteistosios R. L., tačiau iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matosi, kad tokio sprendimo teismas nepriėmė. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nuosprendį keičia dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir iš nuteistosios R. L. priteisia 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai E. B..

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, t. y. tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teisme buvo įrodyta, kad visos nukentėjusiosios norėjo tapti prostitutėmis, nepasinaudojo galimybėmis jomis nebūti. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ir tai, kai veika padaroma nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu. Šiuo atveju, apeliantas teigia, kad visos nukentėjusiosios buvo sunkioje materialinėje padėtyje, kuri visuotinės bedarbystės metu buvo tiesiog beviltiška ir nukentėjusiosios dažniausia teisme pačios liudijo, jog prašė padėti joms išsiveržti iš tokių gyvenimo sąlygų. Nuteistasis mano, kad tai taip at turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad BK 59 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Nuteistojo manymu tokiomis aplinkybėmis teismas galėjo pripažinti tai, kad procesas byloje truko ilgą laiko tarpą, dažniausiai dėl nukentėjusiųjų neatvykimo į teismą; ne dėl nuteistojo ar kitų kaltinamųjų kaltės išaugusios proceso išlaidos, kurias dabar privalės atlyginti valstybei; ne dėl nuteistojo kaltės užtrukęs nuosprendžio skelbimas, nes laukimas skiriamos bausmės ar išteisinimo kaltinamajam yra sunkesnis už pačios paskirtos bausmės atlikimą, o šiuo atveju tai užtruko 10 mėnesių; užtrukus bylos procesui ilgą laiko tarpą kardomosios priemonės suvaržė apelianto judėjimo laisvę, jis neteko galimybės atostogauti, tai atsiliepė jo sveikatai ir sukėlė kitokius nepatogumus; užtrukus procesui numirė nuteistojo vienintelė dukra, kurios organus jis su velionės motina paaukojo net penkiems asmenims išgelbėti; užtrukus procesui nuteistasis teigia pats tapęs kita asmenybe ir dabar galėtų gauti gerus laidavimus ir visai kitokias charakteristikas, į kurias atsižvelgdamas teismas gal priimtų kitokį sprendimą jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais dėl jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011) provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012). Nagrinėjamoje byloje nenustatytas nei provokuojantis, nei rizikingas nukentėjusiųjų elgesys. O nuteistojo nurodomas argumentas, kad visos nukentėjusiosios norėjo tapti prostitutėmis, nepasinaudojo galimybėmis jomis nebūti, negali būti pripažintas nei rizikingu, nei provokuojančiu elgesiu. Juo labiau, byloje nustatyta, kad ne visos žinojo kur yra vežamos. Todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta lengvinančia V. M. atsakomybę. Apeliantas taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą aplinkybę - veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu. Nurodo, kad visos nukentėjusiosios buvo sunkioje materialinėje padėtyje, kuri visuotinės bedarbystės metu buvo tiesiog beviltiška ir nukentėjusiosios dažniausiai teisme pačios liudijo, jog prašė padėti joms išsiveržti iš tokių gyvenimo sąlygų. Kolegija tokius apelianto argumentus atmeta. Pažymėtina, kad ne nukentėjusiosios, o nuteistasis jų ieškojo ir jas verbavo, pasinaudodamas jų pažeidžiamumu dėl sunkios materialinės padėties ir naudodamas apgaulę, vienais atvejais apskritai meluodamas ką reikės dirbti, kitais atvejais nuslėpdamas, kad nukentėjusiąsias parduoda, ir už tai joms reikės atidirbti. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši atsakomybę lengvinantis aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko veiksmuose nebūna savanaudiškų tikslų, o nusikalstama veika sąlygojama gailesčio ir noro palengvinti kito asmens padėtį. Šiuo gi atveju buvo priešingai – V. M. neveikė iš altruistinių paskatų, jis verbavo ir pardavė nukentėjusiąsias, siekė turtinės naudos, o ne padėti joms iš gailesčio. Todėl ir ši aplinkybė negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia. V. M. padarė devynias sunkias ir vieną labai sunkią nusikalstamą veiką. Už visas nusikalstamas veikas V. M. paskirtos mažesnės nei sankcijos vidurkis bausmės.