Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 180 str. 1 d., ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ str., ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu iki vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. kovo 17 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 3 d., apie 03.00 val., adresu Polocko g. 4, Vilniuje, turėdamas tikslą įgyti svetimą turtą sugriebė už nukentėjusiajai T. M. ant peties buvusios rankinės, patraukęs rankinę į savo pusę T. M. nugriovė ant žemės bei sudavė T. M. ranka į veidą, tokiu būdu atėmęs T. M. galimybę priešintis, nutraukė nuo jos rankos rankinę „D&G” 100 eurų vertės, kurioje buvo mobilusis telefonas „Nokia Lumia“, 200 eurų vertės, su 5 eurų vertės oranžiniu dėklu, bei „Omnitel“ SIM kortele, 7,5 eurų grynais pinigais, USB atmintinė „Bacardi“ (materialinės vertės neturi), penkių raktų ryšulys, 30 eurų vertės, bei kosmetikos priemonės: pudra veidui, 10 eurų vertės, pudros šepetėlis, 15 eurų vertės, skaistalai, 25 eurų vertės, lūpų blizgis, 5 eurų vertės, vaistai nuo slogos, 1 euro vertės, bei pasišalino. Tokiu būdu jis apiplėšė T. M., padarydamas jai 398,5 eurų turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kas yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taip pat jis padėjo policijos pareigūnams išaiškinti nusikalstamą veiką, rasti pagrobtus daiktus. Pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, kadangi nukentėjusiajai visi jos daiktai buvo grąžinti, ji neturi jokių pretenzijų nuteistajam, civilinio ieškinio nepateikė. V. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikalstamą veiką nuteistasis padarė todėl, kad išėjęs iš pataisos namų neturėjo, kur gyventi, ir pinigai buvo reikalingi maistui ir buto nuomai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl paskirtos bausmės dydžio pagrįstumo.

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 180 str. 1 d. įtvirtinta, kad tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.

Apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., įrodyta jo paties prisipažinimu, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei kita bylos medžiaga. Padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.). Nusikalstama veika baigta, padaryta panaudojus smurtinius veiksmus pagrobiant svetimą turtą. V. R. praeityje teistas vienuolika kartų (dauguma padarytų nusikalstamų veikų nuosavybei) (b. l. 60-65), teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, ne kartą baustas administracine tvarka (b. l. 57-59), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (b. l. 90), į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį dėl konsultacijos ir gydymo nesikreipė (b. l. 91), nevedęs (b. l. 56), nedirbantis, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (b. l. 56). Byloje nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, darytina išvada, kad V. R. pagrįstai paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – vieneri metai keturi mėnesiai laisvės atėmimo. Tokiu būdu, V. R. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 str. numatytus bausmės tikslus.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, padėjo policijos pareigūnams išaiškinti nusikalstamą veiką ir rasti pagrobtus daiktus, tačiau šias aplinkybes įvertino pirmosios instancijos teismas, nustatydamas BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą V. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsižvelgdamas į tai nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, todėl pakartotinai jų vertinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tai, kad nukentėjusiajai T. M. buvo grąžinti iš jos pagrobti daiktai, nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nešvelnina. Daiktų grąžinimo faktas taip pat lemia ir tai, kad nukentėjusioji baudžiamojoje byloje nereiškė civilinio ieškinio, kas taip pat neturi įtakos paskirtos bausmės dydžiui. Nuteistojo nurodomi nusikalstamos veikos padarymo motyvai (pinigai buvo reikalingi maistui ir buto nuomai) nėra pagrindas švelninti bausmę. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų, V. R. praeityje ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, niekur nedirbo, Lietuvos darbo biržoje registruotas nebuvo, kas reiškia, kad jis nuolat lėšas pragyvenimui gauna neteisėtais būdais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui prašymą priteisti iš nuteistojo V. R. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 57,90 Eur dydžio advokato užmokestis.

Baudžiamojo proceso įstatymas numato galimybę pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje baudžiamojoje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014 m. birželio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014 m. birželio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Byloje nustatyta, kad V. R. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laikotarpiu yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl jo galimybės sudaryti sutartį su advokatu dėl tinkamos gynybos yra apribotos. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš V. R. (V. R.) netenkinti.