Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-126-488/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naideka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, S. A. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovės UAB „Naideka“ 893,99 Eur nuostolių atlyginimą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-07-06 Prancūzijoje dėl S. A., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausiusią atsakovei lizingo sutarties pagrindu, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. S. A. buvo samdomas atsakovės ir minėtas eismo įvykis įvyko einant darbines pareigas.Transporto priemonė nebuvo drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Eismo įvykio valstybės (Prancūzijos) nacionalinis draudikų biuras sureguliavo žalą ir išmokėjo eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą. Jo reikalavimu ieškovas sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 893,99 Eur, todėl įgijo teisę reikalauti sumokėtos sumos iš atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės UAB ,,Naideka“ 893,99 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2015-08-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 27 Eur žyminį mokestį, 152,07 Eur išlaidas už dokumentų vertimus, bei 25,52 Eur kuro sąnaudų, vykstant į teismo posėdį, išlaidas ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras naudai. Taip pat iš atsakovės priteisė 6,18 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.Teismas nustatė, kad 2012-07-06 Prancūzijoje dėl S. A., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala B. M. automobiliui Renault Megane II 1.6 , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 99-101, 24-38). Automobilį vairavusiam S. A. nesutikus su savo kalte dėl įvykusio įvykio, Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija, konstatavo abiejų eismo dalyvių kaltę ir taikė Prancūzijos teisę (Badinter law (1985-07-05 4str.) Šiame įstatyme yra numatyta, kad, jei vadovaujantis turimais dokumentais neįmanoma tiksliai nustatyti eismo įvykio dalyvių atsakomybės, nes abu vairuotojai pateikia prieštaringą informaciją dėl eismo įvykio aplinkybių, kiekviena pusė apmoka viena kitos nuostolius. (b.l. 98). Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3, 5 straipsniai), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą 893,99 Eur sumai (b.l. 19-20). Ieškovas 2015-01-29 sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 893,99 Eur sumą (b.l. 15-18, 65). 2015-02-11 atsakovui buvo išsiųsta pretenzija dėl 893,99 Eur sumos sumokėjimo (b.l. 66).Taip pat nustatė, kad atsakovas transporto priemonę DAF FT XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojo ir valdė lizingo sutarties pagrindu, eismo įvykio metu šią transporto priemonę vairavo atsakovo darbuotojas S. A. (b.l. 11-12), todėl atsakovas buvo atsakingas už minėtos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Įvykio metu transporto priemonė DAF FT XF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Prancūzijoje eismo įvykio metu.Teismas pasisakė, kad atsakovė jokių įrodymų apie žalą bei jos dydį nepateikė, niekaip nepagrindė savo pozicijos, nei dėl padarytos žalos dydžio nei dėl atsakingo už ją asmens. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymą aptariamu atveju būtent atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras būtų atlyginęs tokias išlaidas, kurių neapima Prancūzijos taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas, kad žalą padarė ne atsakovės darbuotojas ir ne jo valdytas automobilis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 12, 178 straipsniai). Tokių įrodymų pateikta nebuvo. Byloje remiamasi ieškovo pateiktais duomenimis (b.l. 11-50, 98-101) ir pripažįstama, kad ieškovas įrodė eismo įvykio metu padarytą žalą (893,99 Eur). Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl nesavalaikės pretenzijos pateikimo pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 4 dalį. Konstatavo, kad terminų praleidimas neturi įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams. Teismas sprendė, kad nepagrįsti atsakovo argumentai dėl senaties termino ieškovo reikalavimams suėjimo. Įstatyme numatyta, kad Biuro regreso teisė reikalauti išmokėtos pinigų sumos atsiranda nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento (TPVCAPDĮ 23 straipsnis). Nagrinėjamu atveju Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui ieškovas išmoką išmokėjo 2015-01-29. Todėl tada ir prasidėjo ieškinio senaties terminas ir baigtųsi jis tik 2016-01-29 (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiajam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš eismo įvykio vietos valstybės – Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro, o ieškovas, sumokėdamas Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, atlygino atsakovui priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias išlaidas, todėl ieškovas, remiantis TPVCAPD įstatymo 17, 23 straipsniais, CK 6.263, 6.264 straipsniais, įgijo teisę reikalauti sumokėti 893,99 Eur sumą iš atsakovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Naideka“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl TPVCAPDĮ nuostatų atitikimo Konstitucijos nuostatoms bei bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas prašymas. Prašo priimti atskirąją nutartį dėl galimai nusikalstamų veikų padarymo ir apie tai pranešti Generalinei prokuratūrai. Prašo į bylą atsakovu įtraukti Rusijos draudimo bendrovę „Rosgosstrakh“.Nurodo, kad teismas neteisingai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių ir neatskleidė visų atsakovės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų (netyrė neigiamų padarinių, žalos dydžio ir pobūdžio, atsakingo asmens kaltės, priežastinio ryšio tarp jų), nenustatė taikytinos užsienio teisės turinio ginčo situacijoje. Regresinio ieškinio tenkinimui nepakanka įrodyti aplinkybių, kad žala už atsakingą asmenį yra atlyginta.Teigia, kad byloje nėra įrodymų apie žalos pobūdį, atsiradimo mechanizmą ir kt. Teismas turėjo įsitikinti, ar nurodomos faktinės aplinkybės iš tikrųjų egzistavo. Ieškovas turėjo pateikti surinktus įrodymus, kurių pagrindu atsirado žala, kokio konkrečiai dydžio, tačiau apsiribota biurų tarpusavio darbo reglamentavimu ir banko išrašu, kad pinigai pervesti.Nurodo, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas nesilaikė CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, nenustatė esminių aplinkybių dėl eismo įvykio: kokie buvo automobilio sugadinimai, realiai atlikti remonto darbai, keistos detalės ir pan., neįrodyta, jog už žalą yra atsakinga atsakovė, nėra nustatyta vairuotojo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu galimai atsirado žala, kadangi trečiojo asmens parodymai aiškiai skyrėsi nuo nukentėjusiojo paaiškinimų. Teismas nebuvo kritiškas, iš esmės pritarta ieškovo pozicijai.Pažymi, kad ieškovo pateiktas „Draugiško susitarimo dėl eismo įvykio“ dokumentas nepaneigia atsakovo ir trečiojo asmens pozicijos, kad tarp jų ir žalą patyrusio asmens nesusiklostė teisiniai santykiai. Pirminiai duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnas įvykio neformino, jokių papildomų dokumentų nepildė, paaiškinimų neėmė, pažeidimų nefiksavo. Atsakovas ar tretysis asmuo neturėjo teisės ar pareigos domėtis „neindentifikuotu“ procesu Prancūzijoje, dalyvauti tyrime, ginčyti eismo įvykio aplinkybes.Teigia, kad teismas sprendime faktinių aplinkybių netyrė, prieštaravimų nevertino. Ta aplinkybė, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiam asmeniui žalos atlyginimą, nereiškia, kad ši suma pagrįsta. Ieškovas taip pat turėjo pateikti įrodymus apie užsienio teisės turinį. Prancūzijos įstatymo „Badinter law“ 4 straipsnyje nepasisakoma apie tai, kad žalą atlyginti turi abu eismo įvykio kaltininkai vienas kitam.Mano, kad įvertinus neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, konstatuotinas bylos esmės neatskleidimas.Teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo įtraukti į bylą bendraatsakovu arba trečiuoju asmeniu Rusijos draudimo bendrovę „Rosgosstrakh“. Atsakovę ir Rusijos draudimo bendrovę įvykio metu siejo galiojantys sutartiniai teisiniai santykiai, transporto priemonė buvo apdrausta, ką patvirtina pateikta sutartis RUS/010/04645920.Mano, kad tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar transporto priemonių valdytojai, pateikę kitų valstybių draudimo kompanijų išduotus draudimo dokumentus, galiojančius Lietuvoje ir ES, teisėtai laikytini neapsidraudusiais pagal TPVCAPD įstatymą.Nurodo, kad iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad tariamo nukentėjusiojo asmens ir kitų asmenų veikose yra galimi požymiai nusikalstamų veikų, kaip sukčiavimas, dokumentų su klastojimas, disponavimas suklastotu dokumentu bei kitos nusikalstamos veikos, todėl yra CPK 299, 300 straipsnių pagrindu pranešti apie tai prokurorui.Teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui dėl dokumentų vertimo į valstybinę kalbą patirtas išlaidas, nes dokumentų vertimas buvo reikalingas pačiam ieškovui.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Transporto priemonių draudikų biuras prašo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB 2 straipsnio a punktas; Komisijos sprendimu 2003/564/EB patvirtintų Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Ieškovas neturi pareigos revizuoti Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro nekentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo ir teisėtumo.Teigia, jog Prancūzijos biuro pateikti dokumentai vertintini kaip didesnę galią turintys oficialūs rašytiniai įrodymai ir teisminėje praktikoje jie vertinami kaip pakankami.Mano, kad apeliantas klaidingai interpretuoja kasacinio teismo išaiškinimus dėl įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio bylose paskirstymo. Apeliantas buvo pasyvus, savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko, teikė tik niekuo nepagrįstas abejones dėl Biuro pateiktų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų.Pažymi, kad įstatymas nereikalauja, jog civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismas privalo remtis įrodymų pakankamumo taisykle. Be to, tokio pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustatinėja, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį.Nurodo, kad apelianto prašymai buvo pateikti teismo posėdyje, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, todėl teismas juos pagrįstai atmetė. Jie negali būti nagrinėjami ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Rusijos draudimo bendrovių dėl Lietuvos Respublikoje registruotų transporto priemonių išduotos žaliosios kortelės nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka šio įstatymo reikalavimų, tokios draudimo sutartys nelaikytinos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis. Apeliantui neužkertama teisė reikšti reikalavimus Rusijos bendrovei atskiroje byloje. Mano, kad apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą yra nepagrįstas.Nesutinka su apelianto prašymu dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Jo teiginiai nepagrįsti įrodymais. Be to, jis turi teisę kreiptis į atitinkamas Prancūzijos institucijas. Apeliantas piktybiškai nevykdo teisės aktų reikalavimų apdrausti jo valdomas transporto priemones, todėl pareiga atlyginti žalą tenka jam pačiam.Mano, kad teismas pagrįstai priteisė iš apelianto patirtas išlaidas už dokumentų vertimą į valstybinę kalbą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Byloje nustatyta, kad 2012-07-06 Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu UAB „Naideka“ darbuotojas S. A. vairavo UAB „Naideka“ (atsakovės) pagal lizingo sutartį naudojamą transporto priemonę DAF FT XF 105 460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurios nebuvo sudaryta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Eismo įvykio metu buvo padaryta žala B. M. automobiliui Renault Metane II 1.6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio valstybės (Prancūzijos) draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų Tarybos vidaus nuostatais ( Europos Komisijos 2003-07-28 Nr.2003/564 priedas, 1 papildymas), sureguliavęs ir atlyginęs nukentėjusiajam asmeniui 2012-07-06 eismo įvykio Prancūzijoje metu Lietuvos Respublikoje registruota, bet nedrausta transporto priemone DAF FT XF 105 460, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) padarytą žalą, pateikė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau Biuras) 893,99 Eur reikalavimą. Biuras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi ir Biurų Tarybos vidaus nuostatų 5 straipsniu, sumokėjo eismo įvykio valstybės (Prancūzijos) nacionaliniam draudikų biurui 893,99 Eur išmoką.Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį Biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos. Už darbuotojų padarytą žalą atsako darbdavys arba pavedantis darbus atlikti asmuo (LR CK 6.264 straipsnis, 6.265 straipsnis).Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas teiginiais, kad pirmos instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nenustatė visų atsakovės atsakomybei kilti civilinės atsakomybės sąlygų, nenustatė taikytinos užsienio teisės turinio, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-338-313/2017 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuodamas praktiką šios kategorijos bylose taip pat konstatavo, kad Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. Taip pat pažymėjo, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi, pagal formuojamą teismų praktiką faktinį reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatas ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika sudaro ne teisės, o fakto klausimą. Teisinį reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi, ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas.Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovės darbuotojo S. A. kaltę dėl Prancūzijoje įvykusio eismo įvykio bei žalos dydžio. Šalys faktą, kad eismo įvykis 2012-07-06 įvyko Prancūzijoje, išoriniame Paryžiaus aplinkkelyje, išvažiavimo „Porte de Versaillles“ sektoriuje pripažįsta. Transporto priemones vairavę asmenys S. A. ir B. M. pripažįsta, kad eismas buvo labai intensyvus, automobiliai važiavo sustodami ir būtent tokio sustojimo metu įvyko susidūrimas. Eismo įvykio faktą patvirtina eismo įvykio deklaracija bei abiejų eismo dalyvių paaiškinimai. Abu eismo įvykio dalyviai kaltės dėl eismo įvykio nepripažino. Atsakovės vairuotojo S. A. paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras išsiuntė Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, taip pat ir dėl eismo įvykio kaltininko nustatymo (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Buvo priimtas sprendimas pripažinti abiejų eismo dalyvių kaltę. Sprendimas dėl eismo įvykio dalyvių atsakomybės priimtas vadovaujantis abiejų eismo dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija bei taikant Prancūzijos teisę (Badinter law (1985.07.05) , 4 str.).Ieškovas pateikė pirmos instancijos teismui eismo įvykio vietos, t. y. Prancūzijos teisę ( Badinter law (1985.07.05), 4 str.) pagrindžiančias nuostatas bei šios teisės taikymo ir aiškinimo praktiką ( b.l. 102 – 179, t-1). Šis taikytas Prancūzijos teisės aktas numato, jog jei, vadovaujantis turimais dokumentais, neįmanoma tiksliai nustatyti eismo įvykių dalyvių atsakomybės, nes abu vairuotojai pateikia prieštaringą informaciją dėl eismo įvykio aplinkybių, kiekviena pusė apmoka viena kitos nuostolius.Eismo įvykio 2012-07-06 Prancūzijoje metu lengvajam automobiliui Renault Metane II 1.6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos dydį – 893,99 Eur sumai pagrindžia šie ieškovo pateikti dokumentai: 2012-09-14 ekspertizės ataskaita su priedais dėl žalos automobiliui Renault Metane II 1.6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2012-09-13 sąskaita faktūra Nr.604431 893,99 Eur sumai už automobilio remontą.Pažymėtina, kad ieškovo pateikta informacija apie užsienio teisės turinį neužkirto kelio atsakovei teikti įrodymus ir įrodinėti kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-13 nutartis civilinėje byloje.3K-3-24/2014) bei teikti kitus įrodymus dėl civilinės atsakomybės sąlygų (kaltės, priežastinio ryšio, žalos). Atsakovė procesine teise (CPK 42 straipsnis) teikti įrodymus nepasinaudojo. Apeliantei buvo suteikta teisė dėl įvykio pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą, todėl apeliantės teisė į teisminę gynybą nepažeista. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas įrodymus įrodinėjimą reglamentuojančių normų nepažeidė (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).Apeliantės teigimu pirmos instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui dokumentų vertimo į valstybinę kalbą patirtas išlaidas – 152,07 Eur. Šis apeliantės teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. LR Civilinio proceso kodekso 113 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba. Pateikti teismui dokumentai buvo išversti į valstybinę kalbą po pretenzijų apeliantui pateikimo ir prieš kreipiantis į teismą. Dokumentų vertimo išlaidos susidarė dėl to, kad šalims nepavyko išspręsti ginčo neteismine tvarka. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas pripažino bylinėjimosi išlaidomis, kurias patyrė ieškovas ( CPK 79 straipsnio 1 dalis).Apeliantė nurodė, kad pirmos instancijos teismui teikė prašymus dėl Rusijos draudimo bendrovės „Rosgrosstrakh“ įtraukimo į bylos nagrinėjimą, dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, tačiau šie prašymai nepagrįstai nebuvo tenkinami. Todėl tuos pačius prašymus teikia apeliacinės instancijos teismui ir prašo juos spręsti.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo motyvams netenkinti apeliantės 2015-12-15 teismo posėdyje pareikštų minėtų prašymų, jų nekartoja. Pažymėtina, kad Rusijos draudimo bendrovės „Rosgrosstrakh“ dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės išduota žalioji kortelė nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių reikalavimų ir yra niekinė. Rusijos draudimo bendrovės „Rosgrosstrakh“ neįtraukimas į bylos nagrinėjimą neužkerta apeliantei teisės reikšti šiai bendrovei reikalavimus atskiroje byloje. Be to, Rusijos nacionalinis draudikų biuras nurodė, kad rusiškų žaliųjų kortelių išdavimas Lietuvos Respublikoje registruotoms transporto priemonėms prieštarauja žaliosios kortelės sistemos taisyklėms bei Lietuvos nacionaliniams teisės aktams ir yra Rusijos draudimo tarpininkų, kurie sudarė nusikalstamą susitarimą su tam tikrais Lietuvos vežėjais, siekiant pasipelnyti nusikalstama veikla ( b.l. 51, t-2). Apeliantės teiginiai, kad nukentėjusiojo bei kitų asmenų veikose yra sukčiavimo, dokumentų klastojimo bei kitų nusikalstamų veikų požymiai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl priimti atskirąją nutartį ar kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas LR CPK 299 straipsnyje nustatyta tvarka pagrindo nėra. Nukentėjusių asmenų teisė į žalos atlyginimą užtikrinama žaliosios kortelės sistemos, apimančios valstybes nares, pagrindu, taip pat Direktyvos Nr.2009/103/EB nuostatomis, kurias Europos Sąjungos valstybės narės privalo perkelti į savo nacionalinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-499/2012).Todėl pagrindo manyti, kad TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalies ir 6 straipsnio 4 dalies, 6 dalies nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio dalies ir 46 straipsnio nuostatoms nėra. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes įvertino pateiktus įrodymus, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliantės apeliacinio skundo motyvais naikinti dėl bylos esmės neatskleidimo pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Valstybei iš atsakovės UAB „Naideka“ priteisiama 4 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 88 straipsnio1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Naideka“, juridinio asmens kodas 148031070, 4 Eur (keturis eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke AB Swedbank, banko kodas 73000, nurodant įmokos kodą 5660.