Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta bei Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi nustatyta subendrinta 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš M. K. išieškota 237,39 Eur valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 18 d. laikotarpiu tarp 14–18 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), apie 500 m į kairę pusę nuo tilto per Ventos upę, parke palei Ventos upės pakrantę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, kilus tarpusavio konfliktui su D. A., tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip 10 kartų į galvos sritį ant suoliuko sėdinčiam nukentėjusiajam D. A., kuris nuo suduotų smūgių nugriuvo nuo suoliuko ant žemės, po to, D. A. atsistojus, sudavė jam ranka ne mažiau kaip 3 smūgius į galvos sritį bei vieną kartą spyrė į krūtinės sritį, padarydamas poodines kraujosruvas abiejų ausų kaušeliuose, kraujosruvą kaktos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimus kaktoje, nosies nugarėlėje, abiejuose skruostuose, smakre, dešinėje krūtinės ląstos pusėje, nugaroje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad J. K. parodymai yra nepatikimi. Priešingai, jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutampa su L. J. parodymais, jog po to, kai pamatė upėje plūduriuojantį D. A., M. K. buvo įbridęs ištraukti jo, tačiau išlipo vienas, D. A. paliko vandenyje. J. K. parodymai nesutampa su L. J. ir M. K. parodymais tik dėl aplinkybių, kokiu būdu D. A. atsidūrė vandenyje. Šios aplinkybės yra esminės, kvalifikuojant M. K. padarytą nusikalstamą veiką, todėl L. J. ir M. K. parodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, kad jie yra suinteresuoti nepalankias M. K. aplinkybes nuslėpti. Vertinant J. K. parodymų patikimumą, svarbi aplinkybė yra ta, jog ji nepaneigė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų, nėra duomenų ją turėjus suinteresuotumą apkalbėti M. K., nebuvo gauta skundų, kad ją apklausiant buvo pažeisti Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimai.

Priešingai, nei konstatavo teismas, J. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai dėl vienos iš esminių aplinkybių – kiek kartų po smurto panaudojimo pradžios M. K. buvo priėjęs prie D. A. – sutampa ir su paties M. K. teisme duotais parodymais. Teisme M. K. teigė, kad, nustūmęs D. A., jis nuėjo prie suoliuko, po kurio laiko grįžo prie D. A. pažiūrėti, dar vėliau, pamatęs D. A. plaukiantį upėje, bandė jį traukti iš vandens. Šie M. K. parodymai nenuoseklūs, nes jis iš esmės teigia neparodęs jokio susirūpinimo D. A. būkle, t. y. tiek D. A. nugriuvus prie vandens po M. K. smūgių, tiek ir po to, kai M. K., jo paties teigimu, priėjo prie D. A. pažiūrėti, M. K. jį paliko gulintį prie vandens. Pripažinus šiuos M. K. parodymus kaip teisingus, tektų konstatuoti, kad jis paminėtus veiksmus atliko be jokio tikslo, kadangi, paties M. K. teigimu, suoliukas, ant kurio jis sėdėjo, buvo už 5–6 m nuo upės ir nebuvo kliūčių matyti gulintį D. A., taigi ir tikslo prie jo eiti.

Įvertindamas J. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus kaip nepatikimus, o liudytojo D. K., atlikusio J. K. apklausą ikiteisminio tyrimo metu, parodymus kaip nepakankamus išvadai, jog M. K. įstūmė D. A. į upę, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (nutartis Nr. 2K-287/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vien ta aplinkybė, jog liudytojas yra ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikęs pareigūnas, nėra pagrindas jo parodymus, svarbius ir kitiems įrodymams patikrinti bei jiems vertinti, laikyti kaip neturinčius įrodomosios vertės (nutartis Nr. 2K-17-139/2015).

Prielaidą, kad D. A. pats dėl girtumo įkrito į upę, paneigia ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Iš M. K., L. J., J. K. parodymų, kuriuose gana detaliai nurodoma prie upės gulinčio D. A. būklė ir padėtis (kojos vandenyje, gulėjimas ant šono, atstumas iki vandens), matyti, kad minėti asmenys nebuvo palikę be dėmesio prie vandens gulinčio D. A.. J. K. D. A. buvo sugyventinis, ji vienintelė reagavo į jo gyvybei pavojingą situaciją. Tą pripažino ir pats M. K., kad į upę traukti D. A. jis šoko po to, kai J. K. pradėjo šaukti. 5–6 m atstumas nuo minėtų apklaustų asmenų iki upės buvo pakankamas pastebėti D. A. galimą bandymą atsistoti ir griuvimą į upę. Aplinkybė, jog nė vienas iš apklaustų asmenų ir konkrečiai J. K. neparodė apie D. A. bandymą atsistoti bei griuvimą į upę, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad D. A. į upę įkrito ne dėl savo veiksmų. Iš M. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad įvykio vietoje nėra kažkokių pakrantės ypatumų (duobių, žymaus nuolydžio, staiga gilėjančio upės dugno), kurie būtų galėję objektyviai sąlygoti D. A. įkritimą į upę.

Neįvertinęs paminėtų aplinkybių, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine (nutartis Nr. 2K-32/2010).

Be to, vertinant L. J. parodymus būtina atsižvelgti, kad jo parodymai dėl aplinkybės, kaip D. A. atsidūrė vandenyje, nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu L. J. teigė, kad jam atrodė, jog po to, kai M. K. atėjo prie stalo ir jie vėl gėrė alkoholį, matė, kad D. A. guli ant kranto šalia Ventos upės maždaug 1 m atstumu nuo vandens, t. y. apklaustas kaip įtariamasis L. J. kategoriškai nepatvirtino, kad, M. K. atėjus po panaudoto fizinio smurto prieš D. A., šis dar gulėjo upės pakrantėje. Be to, būtina atsižvelgti, kad L. J. ir M. K. sieja draugiški santykiai, M. K. konflikto su D. A. metu L. J. palaikė M. K. ir pats taip pat sudavė smūgius D. A.. Įsitikinę, kad D. A. nuskendo, M. K. ir L. J., kaip nurodė apklaustas kaip įtariamasis L. J., susitarė įvykio aplinkybes nuslėpti. Dėl to L. J. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekimas M. K. padėti išvengti atsakomybės.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes ir įrodymus, teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad aptariamo įvykio metu M. K. vieną kartą spyrė į krūtinės sritį D. A., kuris nuo suduotų smūgių nusirito šlaitu ir, įkritęs į upę, mirė dėl mechaninės asfiksijos, tokiu būdu jis nužudė D. A.

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo M. K. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį;

M. K. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 11 metų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę subendrinti su Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta bei Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi nustatyta 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 16 metų.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Dėl įrodymų vertinimo ir M. K. kaltės

Reikia sutikti su teismo argumentu, jog liudytojos J. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nebuvo galima patikrinti teisme, bet ji pasinaudojo įstatymo suteikta teise kaip kaltinamojo šeimos nariui neduoti parodymų (BPK 82 straipsnio 2 dalis).

Tiesa, kaip ir kiti įvykio dalyviai, ji buvo neblaivi, todėl dėl kai kurių aplinkybių galėjo klysti ar jas savaip interpretuoti (ką konkrečiai M. K. darė, antrą kartą būdamas prie gulinčio D. A.), bet tai nesumenkina jos parodymų esmės, jog nuo sūnaus suduotų smūgių D. A. nugriuvo prie upės, gulėjo nejudėdamas, netrukus kažką ėmė nerišliai kalbėti, M. K. vėl pribėgo prie jo, netrukus liudytoja pamatė D. A. vandenyje ir ėmė šaukti, sūnus šoko į upę, negalėjo jo iškelti ir grįžo į krantą vienas.

Beje, D. A. įstūmęs į upę, tiesa, tik iki kulkšnies, pripažino pats nuteistasis, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 121).

Teismas rėmėsi nuteistojo M. K. ir liudytojo L. J. parodymais kaip nuosekliais (jie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad abu šie asmenys pripažino L. J. buvus labai girtą (jis buvo prisnūdęs, pasak M. K., ,,kimarino“ ant suoliuko), todėl jo galėjimas matyti ir teisingai suvokti visą įvykio eigą, taigi ir parodymų objektyvumas, yra neįtikinamas. Be to, jis yra M. K. draugas, pripažino konflikte irgi smurtavęs prieš nukentėjusįjį, visi įvykio dalyviai susitarė nieko nepasakoti, kas įvyko. Tai irgi reikšminga, vertinant liudytojo parodymų patikimumą. Šiuo atveju jie vertinami kaip nepatikimi, jais siekiama padėti draugui. Dėl to atmetamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas argumentas, pagrindžiantis M. K. nekaltumą dėl inkriminuotos veikos, kad L. J. bei M. K. parodymai yra nuoseklūs ir atitinka vieni kitus.

M. K. versiją, jog D. A. į vandenį įkrito pats, bandydamas stotis ir neišlaikęs pusiausvyros, teisėjų kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos taktiką, juo labiau kad niekas to nepatvirtina.

Priešingai, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį (t. 3, b. l. 71–72), kuria įpareigojo prokurorę organizuoti atlikti tyrimo veiksmus, t. y. apžiūrėti įvykio vietą ir atlikti eksperimentą. Susipažinus su gauta 60 lapų medžiaga (t. 3, b. l. 78) ir ją palyginus su M. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu bei prie jo esančiomis nuotraukomis (t. 1, b. l. 122–129) akivaizdu, jog D. A. po M. K. smūgių nusirito nuo gana aukšto upės šlaito.

Kadangi vykdant teismo nutartį įvykio vieta dėl 2012 m. vasarą vykusių aplinkos tvarkymo darbų buvo pasikeitusi, o ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas tikslus atstumas nuo suolų, ant kurių sėdėjo girtaujantys asmenys, iki upės kranto (jis svyravo nuo 10–15 m iki 5–6 m), matomumo eksperimentas atliktas, tikrinant abu atstumus. Iš gautos medžiagos ir teismo posėdyje peržiūrėto vaizdo įrašo (t. 3, b. l. 77) teisėjų kolegija sprendžia, kad abiem atvejais stovintis D. A. būtų gerai matomas girtaujantiems asmenims, tačiau byloje nėra jokių duomenų net apie jo bandymą stotis, išskyrus paties M. K. spėlionę, jog taip galėjo būti.

Aptartas eksperimentas yra netiesioginis įrodymas, įrodantis nuteistojo M. K. kaltę nužudžius D. A.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine.

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, jog teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Būtent taip įvertinusi įrodymus, netiesioginius įrodymus pripažinusi tinkamu ir lygiaverčiu įrodymų šaltiniu, pasirėmusi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, tarp nuteistojo M. K. smurto prieš D. A., pastarojo įkritimo į upę ir mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Specialisto išvados Nr. M 212/12 (04) duomenys (t. 1, b. l. 65–66) įrodo, kad D. A. mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos vandenyje. Šiuo atveju reikšminga, jog nuteistasis paliko sumuštą labai girtą (kraujyje rasta 2,90 promilės etilo alkoholio, tai atitinka sunkų girtumo laipsnį) D. A. prie upės, jam nesuteikęs jokios pagalbos, t. y. gyvybei pavojų keliančiomis aplinkybėmis. Tai, kad vėliau motinai šaukiant M. K. šoko į upę, nevertinama kaip reali pagalba, ji buvo pavėluota ir neveiksminga.

M. K. nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), nes suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Dėl išdėstytų motyvų prokurorės apeliacinio skundo dalis dėl veikos kvalifikavimo tenkinama ir M. K. veika perkvalifikuojama iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę, teismas turi laikytis Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų ir vadovautis bausmės paskirtimi, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei jos dydžio apskaičiavimo metodu, remdamasis BK 41, 54, 61 straipsniais.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis).

Įstatymų leidėjas nurodė, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta tokia bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatose, tačiau jos M. K. negali būti taikomos, todėl neaptariamos.

Pagal BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas skirdamas bausmę teismas atsižvelgia, ar nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194/2011, 2K-238-139/2015, 2K-48-303/2016 ir kt.).

Visų šių aplinkybių įvertinimas užtikrina bausmės, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, paskyrimą.

Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, jog teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad M. K. netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis).

Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo dorovės, etikos nuostatas. Tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, jog tokia asmenybė linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis leidžia spręsti apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.). Nuteistojo M. K. asmenybė vertinama blogai. Būdamas jauno amžiaus, jis daugybę kartų teistas, teistumas neišnykęs, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (t. 1, b. l. 138–149, 220–222). Aptariamą nusikaltimą padarė, nepraėjus net mėnesiui po paleidimo iš bausmės atlikimo vietos (t. 1, b. l. 142).

Teisėjų kolegija naikina pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad M. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi.

Norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos.

Teismų praktikoje laikoma, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-609/2005, 2K-123/2011, 2K-379/2011, 2K-613/2011, 2K-122/2012, 2K-160/2012 ir kt.).

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Iš M. K. parodymų akivaizdu, kad jis pripažino tik sudavęs smūgius D. A., tačiau neigė bet kokį ryšį tarp savo veikos ir nukentėjusiojo mirties, t. y. nepripažino, jog D. A. mirtį sukėlė jo nusikalstama veika.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė M. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija M. K. skiria vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė iš dalies sudedama su Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta ir to paties teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi subendrinta bausme (t. 2, b. l. 182–185, 186–187).

Apeliaciniame skunde nurodydama teisės normą dėl bausmių subendrinimo, prokurorė nurodė bausmių apėmimą reglamentuojančią teisės normą, tačiau iš pasiūlyto bausmės dydžio akivaizdu, jog ji prašė bausmes iš dalies sudėti.

Bausmės pradžia nustatoma nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2015 m. liepos 16 d.

Į M. K. paskirtą bausmę įskaitoma pagal Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendį ir to paties teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį atlikta bausmės dalis.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. A. pareiškė civilinį ieškinį ir prašė priteisti iš M. K. 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį paliko nenagrinėtą, nes nenustatė, kad D. A. nužudė M. K.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kitaip įvertinusi įrodymus ir dėl D. A. mirties kaltu pripažindama M. K., konstatuoja, kad neturtinė žala sūnaus netekusiai motinai turi būti atlyginta, nors prokurorė apeliaciniame skunde to neprašė.

BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Teisingo nubaudimo samprata apima ne tik nusikalstamos veikos kvalifikavimą ir bausmę, bet ir kitus su baudžiamąja atsakomybe susijusius klausimus, įskaitant žalos atlyginimą nukentėjusiajam, todėl prokurorės apeliacinio skundo ydingumas, prašius M. K. tik pripažinti kaltu dėl nužudymo ir paskirti bausmę, nelaikomas skundo ribų peržengimu.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi įvertinti teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Vertybiniai sąžiningumo, teisingumo ir protingumo, kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz. padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami atlyginti asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros, nes nukentėjusiajam priteisiama piniginė kompensacija nėra dar viena bausmė žalą padariusiam asmeniui.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus (ir galimus patirti ateityje) neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai M. A. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo M. K. veiksmais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustatydama neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei ja padarytos žalos neatitaisomus padarinius, į tai, jog nukentėjusioji M. A. dėl sūnaus nužudymo patyrė dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus, kurie turi būti atlyginti, juo labiau kad ji po įvykio laiku net nebuvo informuota apie sūnaus mirtį.

Kita vertus, teisėjų kolegija įvertina nukentėjusiosios parodymus, jog ji negyveno kartu su D. A., sūnus ne kartą atliko laisvės atėmimo bausmę, išėjęs į laisvę nedirbo, buvo Darbo biržos įskaitoje, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Tai rodo, kad sūnus negalėjo motinai teikti apčiuopiamos pagalbos, tokios pagalbos tikėtis ateityje ji neturėjo realių prielaidų.

Nors žalą padariusio asmens turtinė padėtis gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau į šį kriterijų atsižvelgiama, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusio asmens teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų. Nustatant atlygintiną neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, rodančios kaltininko turtinę padėtį žalos atlyginimo priteisimo metu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje.

Aptariamu atveju byloje nėra duomenų, kad nuteistasis turi kokio nors turto (t. 1, b. l. 225–226). Galima manyti, jog jauno amžiaus bei darbingas M. K. atlikęs bausmę galės įsidarbinti, įgyti turto ir atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. Tačiau šiuo atveju reikia atsižvelgti ir į tai, kad jis pirmiausia privalės atlikti paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę.

Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką panašiose bylose.

Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiosios M. A. pareikštas 80 000 Lt (23 169,60 Eur) civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra per didelis, todėl žalos atlyginimas mažinamas iki 10 000 Eur.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-569/2012, 2K-41-697/2015 ir kt.).

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 16 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti M. K. nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi.

M. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta bei Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi subendrinta 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę M. K. paskirti laisvės atėmimą 15 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyti nuo 2015 m. liepos 16 d.

Į bausmės laiką įskaityti pagal Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendį ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį atliktą bausmės dalį.

Priteisti iš M. K. nukentėjusiajai M. A. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.