Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-439/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-19
Bylos Nr.: 2A-439/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Litrada“
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo: R. P., Lietuvos nacionalinė vežėjų asociacija „Linava“
Advokatai: Stasys Drazdauskas

Kategorijos

73.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-439/2013Procesinio sprendimo kategorija 73.2.13. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Litrada“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-111-194/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Litrada“ dėl skolos priteisimo, kur tretieji asmenys – R. P. ir Lietuvos nacionalinė vežėjų asociacija „Linava“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Litrada“, prašydamas priteisti iš atsakovo 295 702,16 Lt skolos, 3457 Lt žyminio mokesčio, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei 1839,77 Lt vertimo išlaidų.

Ieškinyje nurodė, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir Lietuvos nacionalinė vežėjų asociacija „Linava“ sudarė atsakomybės dėl TIR knygelių (kurias vežėjams išduoda „Linava“ pagal tarptautinės vežėjų asociacijos IRU įgaliojimą) naudojimo draudimo sutartį. Šia sutartimi draudikas AB „Lietuvos draudimas“ įsipareigojo IRU įgaliotam atstovui išmokėti išmoką dėl netinkamo TIR knygelės panaudojimo. Draudimo sutartyje numatyta, kad draudiminis įvykis - tai TIR knygelės netinkamas panaudojimas, lemiantis pretenzijos IRU ar asociacijai „Linava“ pateikimą. Draudimo išmoka mokama, jei IRU ar jos draudikai gavo reikalavimą sumokėti baudas, delspinigius bei atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo TIR knygelės panaudojimo ir jei „Linava“ kyla prievolė apmokėti šią pretenziją. 80 % draudiminės rizikos pagal atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir „Linava“, AB „Lietuvos draudimas“ perdraudė Loyd's draudikų asociacijoje per draudimo brokerį R. L. Davison & Co. Ltd., tai nurodyta ir AB „Lietuvos draudimas“ draudimo liudijime.

Nurodė, kad UAB „Litrada“, naudodama TIR knygelę Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė TIR procedūras, dėl ko Vokietijos muitinė pateikė reikalavimą sumokėti mokesčius ir kitas rinkliavas. UAB „Litrada“ vairuotojas ir krovinys buvo sulaikyti Vokietijoje, kadangi buvo vežamas cigarečių krovinys, pažeidžiant muitinės reikalavimus. Frankfurto prie Maino aukščiausiasis žemės teismas 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu konstatavo, kad: UAB „Litrada“ į Vokietijos teritoriją įvežė kontrabandines prekes - 1 999 400 neapmokestintų ir neapmuitintų cigarečių; UAB „Litrada“ turėjo žinoti, kad jos išsinuomotas vilkikas su puspriekabe šaldytuvo bus naudojamas nelegaliai gabenti kontrabandines prekes; UAB „Litrada“, būdama Carnet TIR knygelės turėtoja, buvo atsakinga už tai, kad būtų laikomasi Carnet TIR procedūros reikalavimų; vadovaujantis Vokietijos Muitinės kodeksu, UAB „Litrada“ buvo muitinės procedūros vykdytoja ir privalėjo vykdyti iš muitinės procedūros kylančias prievoles, bet šios prievolės visiškai nevykdė. UAB „Litrada“ dėl muitinės taisyklių pažeidimo privalėjo muitinei sumokėti 150 376,04 EUR sumą. Vokietijos teismo sprendime nurodyta, kad dėl UAB „Litrada“ padarytų pažeidimų Vokietijos vežėjų asociacija BGL turi sumokėti 60 024 EUR dydžio mokestį, taip pat palūkanas. TIR garantijų grandinės, įskaitant Vokietijos vežėjų asociaciją BGL, garantijos muitinės įstaigoms dydis negali viršyti 60 024 EUR sumos (garantijos suma), dėl to Vokietijos muitinė iš Vokietijos vežėjų asociacijos BGL prašė priteisti 60 024 EUR dydžio sumą (pagrindinė prievolė) ir palūkanas. Nuo laiku nesumokėtos sumos buvo paskaičiuotos 5 procentų dydžio palūkanos už laikotarpį nuo 2002 m. liepos 3 d. iki 2008 m. gegužės 31 d., t. y. 24 433,48 EUR.

Kadangi pagrindinis muitinės skolininkas UAB „Litrada“ Vokietijos muitinei dalies įsiskolinimo nepadengė (1975 m. TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalies nuostatos), mokesčius muitinei turėjo sumokėti TIR garantijų grandinė. Vokietijos vežėjų asociacija BGL 2008 m. gegužės 20 d. mokėjimo pavedimu pervedė Vokietijos muitinei 84 457,48 EUR sumą, pagal mokėjimo dienos kursą atitinkančią 136 204,70 Šveicarijos frankų sumą, kurios Vokietijos muitinė pareikalavo dėl mokesčių dalies nesumokėjimo netinkamai panaudojus TIR knygelę Nr. (duomenys neskelbtini). Vokietijos vežėjų asociacija BGL 2008 m. gegužės 5 d. raštu pateikė prašymą IRU sumokėti į BGL sąskaitą 84 457,48 EUR sumą. 2008 m. gegužės 7 d. IRU pervedė vežėjų asociacijai BGL 84 457,48 EUR sumą ir 2008 m. gegužės 28 d. pateikė reikalavimą Lietuvos vežėjų asociacijai „Linava“ kompensuoti šią sumą. Ieškovo ir Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ sudarytos draudimo sutarties pagrindu 2008 m. rugsėjo 13 d. tarptautinei vežėjų asociacijai IRU buvo pervesta 136 204,70 Šveicarijos frankų suma, kas atitinka 295 702,16 Lt sumą (2008 m. rugsėjo 13 d. Šveicarijos franko ir lito santykis buvo 1/2,17).

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, reikalavimo teisę į TIR knygelės turėtoją UAB „Litrada“ jis įgijo sutarties pagrindu. Atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutartimi (sutarties 8 str.) „Linava“ perleido AB „Lietuvos draudimas“ būsimą reikalavimą. Anot ieškovo, jam reikalavimo teisė perėjo ir įstatymo pagrindu (CK 6.101 str. 4 d. 4 p.)

Kadangi IRU, kaip naudos gavėjui pagal draudimo sutartį, dėl draudiminio įvykio - netinkamo TIR knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojimo, nulėmusio atsakomybės Vokietijos muitinės įstaigoms atsiradimą, buvo pagrįstai išmokėta visa priklausanti draudimo išmoka, lygi 136 204,70 Šveicarijos frankų (arba 295 702,16 Lt), ieškovas, kaip vienintelis draudikas „Linava“ atžvilgiu, draudimo sutarties 8 straipsnio pagrindu įgijo teisę į TIR knygelės turėtoją (vežėją) nukreipti atgręžtinį reikalavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. gegužės 20 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo UAB „Litrada“ ieškovui UAB „Lietuvos draudimas“ 295 702,16 Lt draudimo išmokos regreso tvarka, 6 procentus metinių palūkanų nuo 295 702,16 Lt sumos nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1839,77 Lt vertimo išlaidų bei 3457 Lt žyminio mokesčio.

Atsakovas UAB „Litrada“ pateikė teismui prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus sprendimo. Prieštaravimuose nurodė, kad jis įvykdė savo įsipareigojimus dėl mokesčių sumokėjimo - Miunsterio muitinei yra sumokėjęs 60 000 EUR nustatyto muitinės mokesčio, o nuo likusios dalies jis yra atleistas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad UAB ,,Litrada“ turėtų kokių nors neįvykdytų mokestinių įsipareigojimų Vokietijos muitinei. Atsakovas taip pat nesutiko, kad ieškovo pateikti įrodymai galėtų būti pripažinti dokumentais, patikimai liudijančiais vienas ar kitas aplinkybes. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti apie tai, kad jis yra atlikęs kokius nors mokėjimus dėl ieškinyje nurodyto įvykio.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 24 d. galutiniu sprendimu Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir nusprendė:

priteisti iš atsakovo UAB „Litrada“ ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ 295 702,16 Lt skolos ir 6 procentus metinių palūkanų nuo 295 702,16 Lt sumos nuo 2009 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

priteisti iš atsakovo UAB „Litrada“ ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ 3457 Lt žyminio mokesčio, 4800 Lt advokato pagalbos išlaidų bei 1839, 77 Lt vertimo išlaidų;

priteisti iš atsakovo UAB „Litrada“ 3457 Lt žyminio mokesčio bei 110,00 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė muitinės reikalavimus, nes į Vokietijos teritoriją įvežė kontrabandines prekes - didelį kiekį neapmokestintų ir neapmuitintų cigarečių, ir tuo pažeidė TIR knygelių naudojimo procedūras. Todėl sprendė, jog atsakovas yra pagrindinis skolininkas muitinės nustatytų pažeidimų ir nustatytų mokesčių atžvilgiu, o asociacija „Linava“ ir AB „Lietuvos draudimas“, draudimo sutarties pagrindu bei pagal įstatymą įvykdę prievolę už pagrindinį skolininką, turi reikalavimo teisę prievolės vykdymo reikalauti iš pagrindinio skolininko. Teismas, nustatęs, jog atsakovas UAB „Litrada“ pats sumokėjo iš viso 60 000 EUR muitinės nustatytų mokesčių, pripažino, jog jo, kaip pagrindinio skolininko, prievolė, sumokėjus šią dalį muitinės nustatyto mokesčio, nepasibaigė, nes teisinio-mokestinio ginčo nagrinėjimas galiausiai buvo išspręstas teisme. Vokietijos teismo sprendimu, kuriuo buvo paliktas galioti žemesnės grandies teismo sprendimas, dėl šio draudiminio įvykio – netinkamo TIR knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojimo, nulėmusio atsakomybės Vokietijos Miunsterio muitinei atsiradimą, iš IRU buvo priteistos draudimo sumos, kurios atitiko draudikų sumokėtas sumas.

Teismas atmetė atsakovo UAB „Litrada“ argumentus, jog jam nebuvę žinoma, nebuvę pranešta apie mokestinių ginčų nagrinėjimą Vokietijos teismuose, nustatęs, kad Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo sprendime nurodyta, jog UAB „Litrada“ skundą prieš 2001 m. sausio 25 d. mokestinį pranešimą įsiteisėjusiu sprendimu atmetė Diuseldorfo finansinių bylų teismas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Vokietijos teismo sprendime taip pat nurodyta: „Kadangi šiuo atveju kontrabandinės cigaretės prieš tai buvo sulaikytos ir konfiskuotos, jos nebebuvo bendrovės „Litrada“, kaip importuotojo, dispozicijoje, todėl nėra faktinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima atleisti nuo tabako mokesčio skolos“. Todėl Vokietijos draudimo bendrovei „BGL“ bei draudimo brokeriui R. L. Davison CO. Ltd teismo sprendimu nurodyta mokėti tabako mokesčio skolą už pažeidėją UAB „Litrada“ su paskaičiuotomis palūkanomis.

Teismas sprendė, jog draudimo bendrovės, kaip draudikai, įvykdę prievolę už pažeidėją UAB „Litrada“, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į pagrindinį skolininką, kuris yra atsakingas, kaip TIR knygelės turėtojas, dėl netinkamo jos panaudojimo mokėti muitinės mokesčius. Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“, sugrąžinęs draudimo bendrovės sumokėtus mokesčius sutarties pagrindu su draudimo bendrove R.L. Davison CO. Ltd, teismo vertinimu, turi kreditoriaus teisę regreso tvarka į skolininką, kuris atsakingas už draudiminį įvykį (CK 6.101 str. 4 d. 4 p.). Anot teismo, ieškovo reikalavimo teisė kildintina ir pagal sutartį su asociacija „Linava“ (CK 6.115 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog UAB „Lietuvos draudimas“ yra tinkamas ieškovas šioje byloje ir turi pagrįstą reikalavimo teisę į skolininką UAB „Litrada“, kuris iš esmės neginčija savo TIR knygelės netinkamo panaudojimo fakto. Teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog draudimo bendrovės įvykdė jau pasibaigusią prievolę už atsakovą, nes regresu yra reikalaujama grąžinimo tų mokesčių sumų, kurios buvo priteistos Vokietijos teismo sprendimu ir kurias įvykdė draudimo bendrovės už UAB „Litrada“ pagal teismo sprendimą, be to, tai neapima jau sumokėtos mokesčio dalies, kurią UAB „Litrada“ pati apmokėjo.

Teismas nusprendė pakeisti preliminaraus sprendimo dalį, kuria buvo išspręsti klausimai dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinys yra patenkintas, iš atsakovo ieškovui priteisė 4800 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – likusią nesumokėtą žyminio mokesčio dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Litrada“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo draudimo išmokas pagal draudimo sutartį už netinkamą atsakovo UAB „Litrada“ turėtos TIR knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojimą, bei kad ieškovas būtų sugrąžinęs draudimo bendrovės sumokėtus mokesčius sutarties su R.L. Davison & Co. Ltd. pagrindu.Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vieninteliai dokumentai, kuriais ieškovas grindė aplinkybę, jog jis atliko mokėjimus, ne tik nepagrindė ieškiniu reikalaujamos sumos (295 702,16 Lt), bet ir neatitiko įrodymų leistinumo bei sąsajumo reikalavimų. Ieškovas, pateikdamas teismui 2008 m. rugsėjo mėn. 3 d. ir 2008 m. rugsėjo mėn. 8 d. pareiškimus tarptautiniam pavedimui dėl sumų pervedimo gavėjui RL Davison Didžioji Britanija, nei ieškinyje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepaaiškino, kokį ryšį šie galimai atlikti mokėjimai turi su byloje pareikštu reikalavimu dėl 295 702,16 Lt sumos priteisimo. Absoliučiai jokių argumentų šiuo klausimu nepateikė ir pats teismas. Apelianto nuomone, mokėjimai gavėjui R.L. Davison CO. Ltd. galimai buvo atlikti kitose draudiminėse bylose, nei analizuojamoji draudiminė byla, kurios inventorizacinis numeris ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ vedamoje apskaitoje yra 648471. Todėl yra pagrindas manyti, kad ieškovas neatliko mokėjimų draudimo brokeriui R.L. Davison & Co. Ltd. Pareiškimuose tarptautiniams mokėjimams atlikti sumos visiškai neatitinka byloje ieškovo prašomų priteisti sumų.Kritiškai vertintini ieškovo 2008 m. rugpjūčio 29 d. sprendimai dėl draudimo išmokų byloje Nr. 648471, nes: pirma, jie nepasirašyti ieškovo atitinkamo departamento direktoriaus G. M. (kas, vertinant pagal nusistovėjusią vidinę ieškovo įmonėje taikomą tvarką, yra būtina visų draudiminių išmokėjimų vykdymo pradžiai) ir, antra, jie sudaryti ir surašyti, vadovaujantis išimtinai paties ieškovo valia ir interesais, todėl vargu ar jie galėtų būti laikomi įrodomąją galią turinčiais dokumentais CPK 177 straipsnio nuostatų prasme. Jie nei patvirtina, nei paneigia mokėjimų atlikimo. Sistemiškai taikant bei aiškinant CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas kartu su CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtintom taisyklėm, laikytina, jog būtina įstatyminės cesijos sąlyga - draudiko draudimo išmokų išmokėjimo buvimas. Analogiški reikalavimai regresui keliami draudimo sutarties 8 straipsnio prembulėje. Nesant duomenų apie šios sąlygos įvykdymą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo reikalavimo teisės perėjimą draudikui AB „Lietuvos draudimas“ įstatymo pagrindu ar pagal draudimo sutartį.Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisę reikšti reikalavimus atsakovui UAB „Litrada“ ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ įgijo su draudimo brokeriu R. L. Davison & Co. Ltd. 2003 m. kovo 5 d. sudarytos sutarties Nr. 3-239N57 pagrindu. Apelianto nuomone, skirtingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir R. L. Davison & Co. Ltd. susiklostę santykiai kvalifikuotini ne kaip perdraudimo, o kaip bendrojo draudimo santykiai, nes draudėjui „Linava“ buvo žinoma draudiko R. L. Davison & Co. Ltd. prisiimama draudiminė rizika, jos apimtys, draudėjas „Linava“ ir draudikas R.L. Davison & Co. Ltd. vykdė priešpriešines iš draudimo sutarties kylančias pareigas. Atitinkamai ir subrogaciniai (regreso) reikalavimai atsakovo UAB „Litrada“ atžvilgiu (6.101 str., 6.1015 str.) turėtų būti kiekvieno iš jų įgyvendinami savarankiškai. Tai, kad R.L. Davison & Co. Ltd nėra perdraudėjas, o veikė kaip tiesioginis draudikas asociacijos „Linava“ atžvilgiu, patvirtina ir ta aplinkybė, kad į bylą ieškovas nepateikė pačios perdraudimo sutarties, kurią, vadovaujantis 6.1016 str. 1 d. nuostatomis, tokiais atvejais ieškovui būtų buvę būtina sudaryti.Apelianto teigimu, ieškovas draudimo brokerio R. L. Davison & Co. Ltd. vardu negalėjo veikti nei CPK 55 straipsnio, nei CPK 56 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp asociacijos „Linava“ ir R.L. Davison & Co susiklosčiusių teisnių santykių pobūdį, nepagrįstai juos įvertino kaip perdraudimo, dėl ko buvo neteisingai nustatytos kiekvieno iš jų teisių ir pareigų apimtys ir tai lėmė klaidingas išvadas dėl ieškovo procesinės padėties tinkamumo. Byloje nėra tinkamų ir jokių abejonių nekeliančių įrodymų, kad ir R. L. Davison & Co. Ltd. būtų mokėjęs kokias nors sumas dėl aptariamo draudiminio įvykio. Byloje buvo pateiktos kredito ir debeto avizų nepatvirtintos kopijos. 2008 m. rugsėjo 13 d. kredito aviza Nr. 0218146, kuria buvo įrodinėjama, kad R.L. Davison & Co. Ltd. atliko mokėjimus, ne tik nepasirašyta įgalioto asmens, bet ir apskritai nepatvirtinta nei teismo, nei notaro, nei advokato, nei gavusio ar išdavusio asmens. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė. Ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ vyriausiojo teisininko V. P. uždėta žyma „Kopija tikra“ negali patvirtinti tokio dokumento, nes kredito aviza nebuvo adresuota AB „Lietuvos draudimui“. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo UAB „Litrada“, kaip pagrindinio skolininko, prievolė, sumokėjus 60 000 EUR muitinės nustatytų mokesčių, nepasibaigė. Šią išvadą teismas grindė vadovaudamasis išimtai Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo sprendimo turiniu, kurio reikšmę ir prasmę nagrinėjamos bylos kontekste nustatė klaidingai. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai atsisakė taikyti ir CK 6.83 straipsnio 5 dalyje numatytas pasekmes, susijusias su laiduotojo reikalavimo teisės praradimu. Apelianto teigimu, šiuo atveju Vokietijos Miunsterio pagrindinė muitinė vertintina kaip kreditorius, atsakovas UAB „Litrada“ - kaip pagrindinis skolininkas, o BGL (Vokietijos vežėjų asociacija), IRU (Tarptautinė vežėjų asociacija) ir „Linava“ (Lietuvos vežėjų asociacija) - kaip laiduotojai, arba, kitaip, garantinės asociacijos. Tokią kiekvieno iš minėtų subjektų teisinę padėtį lemia TIR konvencijos II skyriaus 8 straipsnio 1 dalies bei Vokietijos civilinio kodekso 765 straipsnio nuostatos, kurias taikė Vokietijos teisminės institucijos, priimdamos sprendimus, ir kurios yra analogiškos CK 6.76 straipsnio 1 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms laidavo sampratą. Teismas turėjo taikyti CK 6.83 straipsnio 5 dalį, nes garantijų grandinė, sumokėdama Miunsterio muitinei mokesčius už atsakovą, nepranešė apie tai atsakovui, o laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. UAB „Litrada“ gynėsi nuo kreditoriaus Miunsterio pagrindinės muitinės reikalavimų, įrodinėdamas, kad jo prievolė mokėti tabako mokesčio likutį – 90 376,94 EUR – jau yra pasibaigusi.Civilinėje byloje, kurioje Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama Miunsterio pagrindinės muitinės, buvo patraukusi Federalinę asociaciją BGL į teismą su reikalavimu dėl prievolių vykdymo, pagrindinis skolininkas UAB „Litrada“ byloje dalyvaujančiu asmeniu nebuvo įtrauktas. Be to, apie teismines procedūras atsakovas informuotas nebuvo. Ši aplinkybė, anot atsakovo, reikšminga CK 6.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pasekmių taikymui. Laiduotojai BGL, IRU ir „Linava“, vadovaujantis CK 6.83 straipsnio 5 dalimi, neturi atgręžtinio reikalavimo teisės į pagrindinį skolininką atsakovą UAB „Litrada“, atitinkamai jos neįgijo ir galimai kokias nors prievoles už laiduotojus vykdę draudikai (nei AB „Lietuvos draudimas“, nei R. L. Davision & Co. Ltd.) (CK 6.1015 str. 2 d.). Nepagrįsta teismo išvada, kad UAB „Litrada“ ir Miunsterio centrinės muitinės teisinis-mokestinis ginčas ta apimtimi, kurioje buvo ginčijamasi dėl UAB „Litrada“ prievolės Muitinei pasibaigimo, sumokėjus 60 000 EUR pagal 2007 m. vasario 14 d. administracinį sprendimą atleisti nuo dalies tabako mokesčio skolos, galiausiai buvo perkeltas spręsti teismams. Apelianto teigimu, ginčas buvo sprendžiamas administracinėje procedūroje, kuri pasibaigė pačios muitinės 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu dėl protesto, iš esmės pripažįstant, jog 2007 m. lapkričio 27 d. Miunsterio pagrindinės muitinės sprendimas S 04457 B-Bl atšaukti 2007 m. vasario 14 d. sprendimą buvo nepagrįstas, todėl yra atšaukiamas. Apelianto įsitikinimu, ši civilinė bylą yra kitas privatus ginčas, kurioje yra pagrindas taikyti CK 6.83 straipsnio 5 dalyje numatytas teisines pasekmes. Šiaulių apygardos teismas, atmesdamas atsakovo argumentus, kad jam nebuvo žinoma, apie mokestinių ginčų nagrinėjimą Vokietijos teismuose, supainiojo dvi teismines procedūras, kurių viena vyko iškart po cigarečių kontrabandos fakto konstatavimo, o kita vyko pagal Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Miunsterio pagrindinės muitinės, ieškinį atsakovei Vokietijos Federalinei asociacijai BGL. Atsakovas niekada neneigė to fakto, kad apie bylą dėl pagrindinio skolininko atsakomybės jam buvo žinoma, nes ši byla jo paties iniciatyva ir buvo pradėta. Atsakovui nebuvo žinoma ir jis nebuvo patrauktas dalyviu į bylą dėl laiduotojo atsakomybės. Šiaulių apygardos teismas, netinkamai ištyręs byloje esančius įrodymus, susijusius su atsakovo informavimu apie atitinkamas teismines procedūras, bei atitinkamai nepateikęs tinkamų motyvų, neatskleidė bylos esmės, dėl ko priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 2 d. 4 p.).Pirmosios instancijos teismas, cituodamas Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimą, nurodė, jog nėra faktinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima UAB „Litrada“ atleisti nuo tabako mokesčio skolos, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad šią teismo išvadą paneigia jau vien faktas, kad vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių įstatymo 130 prg. 2 str. nuostatomis, motyvuojant teisingumo principu, kompetentingų Vokietijos valdžios institucijų sprendimu nuo dalies tabako mokesčio skolos atsakovas buvo atleistas. Todėl Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Frankfurto prie Maino Aukščiausiasis žemės teismas inter alia išsprendė ir atsakovo UAB „Litrada“ atleidimo nuo dalies tabako mokesčio klausimą bei šio fakto įtaką ir teisinę reikšmę pagrindinio skolininko ir laiduotojų tarpusavio teisiniuose santykiuose.Ydinga teismo argumentacija, kad negalima pripažinti, jog draudimo bendrovės įvykdė jau pasibaigusią prievolę už atsakovą, nes jos buvo vykdomos pagal teismo sprendimą. Pirma, Frankfurto prie Maino Aukščiausiasis teismas nesprendė ir nevertino atsakovo ir laiduotojų tarpusavio teisinių santykių klausimo. Antra, teismo sprendimas priimtas dar gerokai prieš tai, kai atsakovas buvo atleistas nuo dalies tabako mokesčio sumos. Trečia, teismo sprendimas BGL buvo pradėtas vykdyti praėjus kone po 1,5 metų po jo paskelbimo (paskelbtas 2006 m. lapkričio 22 d., Mokėjimas atliktas 2008 m. gegužės mėnesį). Ketvirta, laiduotojas BGL prievolę už pagrindinį skolininką vykdė kaip tik tuo metu, kai UAB „Litrada“ gynėsi nuo kreditoriaus Miunsterio pagrindinės muitinės, įrodinėdamas, kad prievolė jau yra pasibaigusi. Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad teismo sprendimą laiduotojai BGL (jų draudikai) vykdė ekstrahuotai ir atitrauktai nuo mokėjimų atlikimo metu esančio pagrindinio skolininko ginčo su kreditoriumi, pažeisdami bendrąją pareigą tarpusavyje bendradarbiauti bei savalaikiai neužkertant kelio nepagrįstam kreditoriaus (šiuo atveju Vokietijos Miunsterio muitinės) praturtėjimui. Atitinkamai ir visos dėl tokio neapdairaus veikimo kylančios neigiamos pasekmės turi tekti būtent tiems, kurie ir pažeidė aukščiau minėtas taisykles dėl laiduotojo prievolių vykdymo tvarkos.Nepagrįstai teismas nurodė, jog Vokietijos teismo sprendimu sumos buvo priteistos iš IRU, nes iš tiesų buvo priteista iš BGL. Be to, teismas BGL neteisingai pavadino draudimo bendrove, o draudimo brokeris R. L. Davison & Co. Ltd apskritai nedalyvavo nė viename iš teisminių procesų. Taigi, yra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai nuodugniai ištyrė byloje esančią medžiagą, akivaizdžiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstą sprendimą.Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą. Apelianto vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo iš atsakovo UAB „Litrada“ priteisti 3 457,00 Lt žyminio mokesčio valstybei. Anot apelianto, nagrinėjamu atveju teismas negalėjo taikyti CPK 96 straipsnio 1 dalies. Šiaulių apygardos teismas ieškovui iš atsakovo priteisė ir nepagrįstai didelę kompensaciją už advokato pagalbą. Pirma, priteista išlaidų suma net 133,03 Lt viršija paties ieškovo 2011 m. lapkričio 9 d. prašymu reikalautą priteisti 4 666,97 Lt advokato pagalbos išlaidų sumą. Antra, tiek priteista, tiek ir reikalauta advokato išlaidų suma akivaizdžiai viršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomendacinius dydžius. Ieškovas advokato pagalba naudojosi tik dviejuose teismo posėdžiuose, o visus procesinius dokumentus parengė ir pateikė išimtinai remdamasis savo vidiniais žmogiškaisiais ištekliais. Prašoma priteisti išlaidas už laiką, kurį ieškovo pasirinktas advokatas sugaišo kelyje, vykdamas iš Vilniaus į bylos nagrinėjimo vietą ir atgal, tačiau ieškovas galėjo pasisamdyti advokatą, reziduojantį bylą nagrinėjančio teismo vietovėje.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo visiškai atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. galutinį sprendimą nepakeistą, taip pat priteisti iš apelianto apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Pirma, ieškovo regreso teisė kyla iš specialiųjų teisės normų, kurios neriboja TIR sistemos garantijų grandinės regreso teisės (ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą kyla iš 2000 m. kovo 27 d. tarp asociacijos „Linava“ ir ieškovo sudarytos atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutarties. Garantijų grandinės, jos draudikų ir atsakovo teisiniai santykiai yra sureguliuoti specialiais teisės aktais (TIR konvencija) bei sutartimi (TIR įsipareigojimų deklaracija), todėl laidavimo santykius reguliuojančios teisės normos, o juo labiau nacionalinės teisės normos, negali būti taikomos, kaip bando teigti apeliantas, nes TIR konvencija nenumato jokių išimčių garantijų grandinės atgręžtinio reikalavimo teisei įgyvendinti, taip pat nenustato įpareigojimo vežėjų asociacijoms įtraukti į teisminį procesą dalyvauti vežėją. Byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančiu, jog mokėjimai, kuriuos būtų turėjusi atlikti asociacija „Linava“ Tarptautinei vežėjų sąjungai IRU, buvo sumokėti ir šiuos mokėjimus Tarptautinė vežėjų sąjunga gavo 2008 m. rugsėjo 13 d., nes mokėjimo prievolę ieškovas tinkamai įvykdė, naudodamasis perdraudiko RL Davison & Co. Ltd. paslaugomis. Antra, atsakovas neturėjo ir neturi jokių atsikirtimų, kuriuos būtų galėjęs reikšti Muitinės atžvilgiu 2006 m. lapkričio 22 d. pasibaigusiame procese (atsakovas neturėjo teisės papildomai ginčyti 2001 m. sausio 25 d. mokestinio pranešimo, nes jis jau ginčijo muitinės mokestinį pranešimą, tačiau skundas buvo atmestas Diuseldorfo finansinių bylų teismo įsiteisėjusiu sprendimu). Net jeigu ginčo santykiams būtų taikomos laidavimo sutartis reguliuojančios taisyklės, apeliantas neturi pagrindo remtis CK 6.82 straipsniu, nes bylos nagrinėjimo metu neturėjo jokių atsikirtimų, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš Miunsterio centrinę muitinę. Trečia, atsakovo atžvilgiu ieškovo regreso teisė išsaugoma CK 6.85 straipsnio pagrindu, o CK 6.83 straipsnio 5 dalis negali būti taikoma (atsakovas nepranešė nei ieškovui, nei kitiems garantijų grandinės nariams apie tai, kad yra iš dalies įvykdęs savo prievoles pagrindinio kreditoriaus atžvilgiu; kadangi 60 000 EUR mokėjimą dalimis atsakovas atliko nuo 2007 m. kovo 9 d. iki 2007 m. spalio 3 d., apie šiuos mokėjimus jis neinformavo nei ieškovo, nei kitų garantijų grandinės narių, Vokietijos vežėjų sąjunga Miunsterio muitinei priskaičiuotus mokesčius (84 457,48 EUR) sumokėjo 2008 m. gegužės 20 d., gavusi šių mokesčių kompensaciją iš Tarptautinės vežėjų sąjungos IRU 2008 m. gegužės 8 d., Tarptautinei vežėjų sąjungai IRU draudimo išmoka už asociaciją „Linava“ buvo išmokėta dar vėliau, t. y. 2008 m. rugsėjo 13 d. perdraudiko RL Davison & Co. Ltd. mokėjimu, po to, kai ieškovas perdraudikui pervedė savo neperdraustos rizikos dalį 2008 m. rugsėjo 3 d. ir 2008 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo nurodymais, todėl nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma ne CK 6.83 straipsnio 5 dalis, o CK 6.85 straipsnis. AB „Lietuvos draudimas“ yra tinkamas ieškovas byloje. Nepagrįstai apeliantas teigia, jog tarp ieškovo ir RL Davison & Co. Ltd. yra susiklostę ne perdraudimo, o bendro draudimo teisiniai santykiai, nes: 1) RL Davison & Co. Ltd. nėra 2000 m. kovo 27 d. draudimo sutarties su asociacija „Linava“ šalis; 2) draudimo sutarties 16 punkte aiškiai nurodoma, kad tarp ieškovo ir RL Davison & Co. Ltd. yra sudaryta perdraudimo sutartis. Ta pati aplinkybė yra aiškiai patvirtinama ir draudimo liudijime Nr. 0008791. Tai taip pat aiškiai patvirtinama ir ieškovo bei RL Davison & Co. Ltd. 2003 m. kovo 5 d. sudarytame susitarime Nr. 03-239N57; 3) draudimo sutarties nelaiko bendrojo draudimo sutartimi ir pats draudėjas asociacija „Linava“, kuri pripažįsta, kad jokių bendrojo draudimo santykiu su RL Davison & Co. Ltd. neturi.Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus bylos įrodymus, kurie yra pakankami konstatuoti ieškinio pagrįstumą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui pradėjus abejoti, ar RL Davison & Co Ltd. iš tiesų sumokėjo IRU reikalaujamas sumas, t. y. ar 2008 m. rugsėjo 13 d. mokėjimą patvirtinantis dokumentas yra tikras, ieškovas kreipėsi tiesiogiai į RL Davison & Co Ltd. ir iš šios įmonės gavo bei teismui pateikė mokėjimo dokumentą su banko patvirtinimu. Todėl abejoti sumokėtų sumų tikrumu nėra jokio pagrindo. Be to, apeliantas turėjo galimybę ginčyti mokėjimo faktus, rinkdamas atitinkamus įrodymus, tačiau tokių aplinkybių apeliantas neįrodinėjo.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Aplinkybė, kad sutarties, sudarytos su AB „Lietuvos draudimas“, pagrindu dalis draudimo įmokos mokama tiesiogiai perdraudikui R.L. Davison & Co. Ltd , nekeičia perdraudėjo teisinio statuso, perdraudėjas netampa draudėju, ir nelaikoma, kad draudimo sutartis yra sudaryta tarp R.L. Davison & Co. Ltd. ir asociacijos „Linava“. Asociacija „Linava“ draudimo sutarčių u R.L. Davison & Co. Ltd. nėra sudariusi. Todėl pirmosios instancijos teismas R.L. Davison & Co. Ltd. ir asociacijos „Linava“ santykius kvalifikavo tinkamai. Pagrįsta yra Šiaulių apygardos teismo išvada dėl AB „Lietuvos draudimas“ teisės reikšti reikalavimus atsakovui UAB „Litrada“, kadangi 2003 m. kovo 5 d. sutarties Nr. 03-239N57 1 punktu AB „Lietuvos draudimui“ suteikta teisė vienam veikti draudiko ir perdraudėjo vardu. Tai nėra pavedimas atstovauti teisme, todėl CPK 55 straipsnis ir 56 straipsnis nėra taikytini.Teismas pagrįstai atsisakė taikyti CK 6.83 straipsnio 5 dalyje numatytas pasekmes. Teisiniai santykiai tarp atsakovo UAB „Litrada“ (vežėjo), muitinės įstaigų ir garantinės asociacijos „Linava“ yra administraciniai teisiniai santykiai. Atsiradus mokestinei prievolei, muitinės įstaiga pirmiausia reikalauja mokesčius sumokėti iš tiesioginio skolininko, t. y. vežėjo. Tuo atveju, kai tiesioginis skolininkas nesumoka, reikalavimas nukreipiamas į garantą, ir reikalaujamos sumos išieškomos iš jo neginčo tvarka. Asociacija BGL mokesčius sumokėjo, vadovaudamasi teismo sprendimu, todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad garantinė asociacija BGL 60 024 EUR sumą sumokėjo nepagrįstai.Apie tai, kad UAB „Litrada“ pateikė protestą dėl Miunsterio pagrindinės muitinės sprendimo, garantijų grandinė nebuvo informuota, todėl garantijų grandinei apie ginčijamą 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. S 0457 B-B1 nebuvo žinoma.Miunsterio pagrindinės muitinės 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr. S0457 B-B1 nėra pakeistas ir yra galiojantis, tačiau šio sprendimo atsakovas nėra įvykdęs. Atmestini atsakovo argumentai dėl jo neįtraukimo į bylą Frankfurto prie Maino Aukščiausiame teisme. Byla tarp Miunsterio pagrindinės muitinės ir laiduotojo Federalinės asociacijos „BGL“ vyko dėl garanto atsakomybės, t. y. buvo sprendžiama, ar garantas turi įvykdyti prievolę ir sumokėti reikalaujamas mokesčių sumas už pagrindinį skolininką – UAB „Litrada“. Dėl pagrindinio skolininko UAB „Litrada“ atsakomybės ginčo nebuvo. Kol nėra nuginčyta pagrindinio skolininko prievolė, tol galioja ir garanto prievolė muitinės įstaigai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. galutinis sprendimas keistinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ sumokėtos draudimo išmokos atlyginimo regreso tvarka iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Sprendžiant tokio ieškovo pareikšto atgręžtinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar šioje byloje yra įrodytos įstatymo numatytos būtinos sąlygos tam, kad ieškovo pareikštas regresinis reikalavimas būtų patenkintas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas savo apeliaciniame skunde formuluoja teisinius argumentus, susijusius su teisių į žalos atlyginimą perėjimu ieškovui, kaip draudikui, ir atsakingo už padarytą žalą asmens (atsakovo) atsakomybe pagal draudiko regreso reikalavimą.

Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad atsakovas UAB „Litrada“ 1999 m. vasario 17 d. pasirašė Transporto priemonės įsipareigojimų deklaraciją dėl priėmimo į TIR muitinės sistemą ir įgaliojimo naudoti paprastąsias TIR knygeles suteikimo (51-56 b. l., 2 t.). Šia deklaracija UAB „Litrada“, kaip TIR knygelės turėtojas, be kita ko, įsipareigojo pilnai atlyginti visas sumas, kurias sumokėjo garantijų grandinė (asociacija, IRU, draudikai) pagal pretenziją, pateiktą dėl jam išduotos TIR knygelės (52 b. l., 2 t.).

Žemesnės instancijos teismas

Tarp asociacijos „Linava“ ir AB „Lietuvos draudimas“ 2000 m. kovo 27 d. buvo sudaryta atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutartis (75-81 b. l., 1 t.). Šios sutarties draudimo objektas – TIR knygelės (išduotos per asociaciją „Linava“) turėtojo atsakomybė prieš IRU, jos draudikus ir asociaciją („Garantijų grandinę“) už kiekvienos TIR knygelės, išduotos jam draudimo sutarties galiojimo metu, panaudojimą, pagal IRU ir asociacijų įsipareigojimus muitinės įstaigoms. Sutarties galiojimo trukmė – nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 30 d. Atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutarties 8 straipsnyje nustatyta, kad pagal TIR Konvenciją bei įsipareigojimų deklaracijas TIR knygelių turėtojas yra pagrindinis skolininkas muitinei, todėl draudikas (šiuo atveju AB „Lietuvos draudimas“), išmokėjęs išmoką pagal suteiktą garantiją, įgauna regreso teisę į TIR knygelės turėtoją (šiuo atveju UAB „Litrada“).

Byloje nustatyta, kad asociacija „Linava“ atsakovui UAB „Litrada“ išdavė TIR knygelę Nr. (duomenys neskelbtini), su kuria gabendamas krovinį per Vokietiją, atsakovas pažeidė muitinės reikalavimus, nes į Vokietijos teritoriją įvežė kontrabandines prekes – didelį kiekį neapmokestintų ir neapmuitintų cigarečių, ir tokiu būdu pažeidė TIR knygelių naudojimo procedūras. Byloje atsakovas UAB „Litrada“ neginčijo fakto, jog jo vairuotojas R. P. vežė krovinį su kontrabandos prekėmis ir tokiu būdu pažeidė Vokietijos muitinės procedūras, kad pagrindinės muitinės sprendimu UAB „Litrada“ buvo įpareigota sumokėti 150 376,94 EUR tabako mokesčio (204-209 b. l., 2 t.). Taip pat nustatyta, kad atsakovas vedė derybas su Miunsterio muitine, prašydamas atleisti jį nuo dalies muitinės mokesčio mokėjimo dėl jo sunkios finansinės padėties (180-181, 198-199 b. l., 3 t.) ir šis prašymas buvo patenkintas 90 376,94 EUR sumai (182, 200 b. l., 3 t). Byloje nustatyta, kad atsakovas įvykdė dalinius mokėjimus muitinei ir buvo iš viso sumokėta 60 000 EUR muitinės nustatytų mokesčių. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pagrindinio skolininko UAB „Litrada“ prievolė, sumokėjus šią dalį muitinės nustatyto mokesčio, nepasibaigė, nes mokestinį ginčą dėl kontrabandos būdu vežto krovinio gabenimo galiausiai išsprendė teismas - Vokietijos teismas priėmė sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti žemesnės grandies teismo sprendimas, kuriuo iš IRU dėl šio draudiminio įvykio (netinkamo TIK knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojimo) buvo priteistos draudimo sumos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Frankfurto prie Maino žemės teismo 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo žemės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimais (108-115, 119-126, 127-144, 145-153 b. 3., t.), pažymi, jog šiais sprendimais 60 024 EUR tabako akcizo skola buvo priteista ne iš „IRU“, kaip klaidingai nurodė pirmosios instancijos teismas, o iš „BGL“. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai konstatavo, jog Vokietijos sprendimu tabako mokesčio skolą už pažeidėją UAB „Litrada“ su paskaičiuotomis palūkanomis buvo nurodyta mokėti ir draudimo brokeriui R. L. Davison CO. Ltd. Tačiau šie netikslumai, jei paaiškėja, jog ginčas skundžiamu sprendimu iš esmės buvo išspręstas teisingai, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Ieškovas pateikė teismui rašytinius duomenis, kurių pagrindu įrodinėjo, jog Vokietijos vežėjų asociacija „BGL“ 2008 m. gegužės 20 d. mokėjimo pavedimu pervedė Vokietijos muitinei 84 457,48 EUR sumą (38, 56 b. l., 1 t.), 2008 m. gegužės 5 d. ji raštu pateikė prašymą „IRU“ sumokėti į „BGL“ sąskaitą 84 457,48 EUR sumą (50, 67 b. l., 1 t.). 2008 m. gegužės 7 d. „IRU“ pervedė vežėjų asociacijai „BGL“ 84 457,48 EUR sumą (49, 66 b. l., 1 t.) ir 2008 m. gegužės 28 d. pateikė reikalavimą Lietuvos vežėjų asociacijai „Linava“ kompensuoti šią sumą (37, 54 b. l., 1 t.).

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad AB „Lietuvos draudimas“ yra tinkamas ieškovas ir jo reikalavimas atsakovui UAB „Litrada“ yra pagrįstas. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs tai, kad ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ sutarties su draudimo bendrove R. L. Davison CO. Ltd pagrindu sugrąžino draudimo bendrovės sumokėtus mokesčius ir dėl to įgijo kreditoriaus teisę regreso tvarka į skolininką, kuris atsakingas už draudiminį įvykį (CK 6.101 str. 4 d. 4 p.). Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog draudimo bendrovės įvykdė jau pasibaigusią prievolę už atsakovą, nustatęs, kad regresu yra reikalaujama grąžinimo tų mokesčių sumų, kurios priteistos Vokietijos teismo sprendimu ir kurias įvykdė draudimo bendrovės už UAB „Litrada“ pagal teismo sprendimą, be to, tai neapima UAB „Litrada“ jau sumokėtos mokesčio dalies.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Lietuvos draudimas“ yra tinkamas ieškovas. Jo nuomone, teismas netinkamai kvalifikavo tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir R. L. Davison & Co. Ltd susiklosčiusius teisinius santykius. Anot jo, tarp šių bendrovių yra susiklostę ne perdraudimo, o bendrojo draudimo teisiniai santykiai, ir nėra pagrindo konstatuoti reikalavimo teisės perėjimo draudikui AB „Lietuvos draudimas“ įstatymo pagrindu (CK 6.101 str. 4 d. 4 p.), nes ieškovas pagal draudimo sutartį nėra išmokėjęs jokių draudimo išmokų nei draudėjui „Linava“, nei atlikęs kokius nors mokėjimus draudimo brokeriui R. L. Davison & Co. Ltd., nors pagrindinė cesijos sąlyga – draudiko draudimo išmokų išmokėjimas.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog sutikti su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pateikęs išaiškinimą dėl bendrojo draudimo ir perdraudimo atskyrimo. Pagal šį išaiškinimą, bendrasis draudimas atlieka pirminio rizikos išskaidymo funkciją, kai keletas (dvi ar daugiau) draudimo įmonių (pirminių draudikų) kartu suteikia draudiminę apsaugą draudėjui pagal vieną draudimo sutartį. Antrinis rizikos išskaidymas - perdraudimas - draudėjui yra nežinomas, t. y. teisiniai santykiai tarp draudėjo ir perdraudikų neatsiranda. Perdraudimo esmė yra ta, kad vienas draudikas, vadinamas pirminiu, kitam draudikui, vadinamam perdraudiku, perduoda visą iš draudėjo perimtą individualių ar kolektyvinių nuostolių tikimybinį paskirstymą ar tam tikrą šio tikimybinio nuostolių paskirstymo dalį. Perdraudimo atveju draudimo rizika yra išsklaidoma tarp pirminio draudiko ir perdraudėjų. Perdraudimo sutartis sudaroma ne draudėjo, bet draudikų interesais, t. y. jos paskirtis – apsaugoti pirminį draudiką nuo turtinių nuostolių, kuriuos pastarasis patirtų, vykdydamas įsipareigojimus prieš draudėjus pagal draudimo sutartis. Ši sutartis paprastai nesuteikia draudėjams jokių papildomų teisių ar įpareigojimų. Tiesiogiai teisiniai santykiai tarp draudėjo ir perdraudikų neatsiranda, ir tai skiria perdraudimą nuo bendrojo draudimo ar draudimo sutarčių perdavimo. Pirminį draudiką ir perdraudėją sieja draudėjo (pirminio draudiko) ir draudiko santykiai, todėl perdraudikas, pirminiam draudikui pareiškus reikalavimus, turi teisę pareikšti jam visus atsikirtimus ir reikalavimus, kaip ir draudėjui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2002).

2000 m. kovo 27 d. atsakomybės dėl TIR knygelių naudojimo draudimo sutarties sudarymo metu galiojusiame Draudimo įstatyme buvo nustatyta, kad draudimo įmonėms tarpusavyje susitarus, gali būti sudaryta sutartis dėl bendrojo draudimo nuo tų pačių rizikų, kiekvienai draudimo įmonei prisiimant atitinkamą dalį atsakomybės pagal vieną draudimo sutartį (19 str. 1 d.). Įstatymas nustatė, kas turi būti nurodoma bendrojo draudimo liudijime (polise). Be kitų draudimo polisui būtinų rekvizitų, įstatymas įvardijo tokius, kaip: draudimo įmonių, dalyvaujančių bendrame draudime, pavadinimai ir buveinių adresai (19 str. 1 d. 3 p.), procentais išreikšta draudimo įmonių solidarios atsakomybės dalis (19 str. 1 d. 8 p.), draudimo įmonių įgaliotų sudaryti draudimo sutartį asmenų parašai ir draudimo įmonių antspaudai arba jų faksimilės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarant draudimo sutartį ir išduodant draudimo polisą Lietuvos nacionalinei vežėjų asociacijai „Linava“, šių reikalavimų nebuvo laikomasi. Kaip matyti iš draudimo liudijimo (75 b. l., t.), sudarant draudimo sutartį, draudiku buvo nurodyta tik viena bendrovė – AB „Lietuvos draudimas“, sutartį pasirašė ir savo bendrovės spaudu patvirtino tik AB „Lietuvos draudimas“ atstovas. Nors pačiame draudimo liudijimo polise nurodyta, jog 80 proc. draudiminės rizikos (atsakomybės) pagal šią sutartį yra perdraudžiama per brokerį R. Davison draudimo biržoje Lloyd's (sąlygos perdraudimo patvirtinime), tai nesudaro pagrindo teigti, jog buvo sudaryta bendrojo draudimo sutartis, nes pagal įstatymą, tam kad susiklostytų bendrojo draudimo teisiniai santykiai, draudimo objektas turi būti apdraustas pagal vieną draudimo sutartį bendrai kelių draudikų (Draudimo įstatymo 19 str. 1 d. 2, 2 p.), ko šiuo atveju padaryta nebuvo. Taigi, pagal 2000 m. kovo 27 d. draudimo sutartį draudiko teisės ir pareigos atsirado tik AB „Lietuvos draudimas“. Tuo tarpu draudimo brokeris R. L. Davison & Co. Ltd., veikiantis Lloyd's draudikų asociacijos narių vardu, prisiimdamas dalį atsakomybės pagal draudimo sutartį, iš esmės įsipareigojo ne draudėjui („Linava“), o draudikui AB „Lietuvos draudimas“. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog AB „Lietuvos draudimas“ ir draudimo brokeris R. L. Davison & Co. Ltd. 2003 m. kovo 5 d. sudarė atskirą sutartį (82 b. l., t.), be to, tiek šioje sutartyje, tiek aptariamame draudimo liudijimo polise aiškiai nurodyta, jog juos sieja perdraudimo teisiniai santykiai. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, konstatuoja, kad, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog tarp UAB „Lietuvos draudimas“ ir draudimo brokerio R. L. Davison & Co. Ltd., veikiančio Lloyd's draudikų asociacijos narių vardu, nagrinėjamu atveju buvo susiklostę ne bendrojo draudimo, o dalinio perdraudimo teisiniai santykiai (Draudimo įstatymo 20 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ teiginiu, kad taikyti apelianto minimus CPK 55 ir 56 straipsnius nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, nes draudimo brokeris R. L. Davison & Co. Ltd. 2003 m. kovo 5 d. sutarties 1 punktu suteikė teisę ieškovui imtis visų veiksmų, tiek draudimo brokerio, tiek ir savo vardu, tvarkant ir įgyvendinant visus reikalavimus, susijusius su regreso teisės įgyvendinimu dėl draudimo išmokų, išmokėtų draudimo sutarčių pagrindu.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.83 straipsnio 5 dalį, nes garantijų grandinė (kurios narius atsakovas laiko laiduotojais), sumokėdamas Miunsterio muitinei mokesčius už atsakovą, nepranešė apie tai atsakovui. Anot jo, laiduotojas netenka atgręžtinio reikalavimo pagrindiniam skolininkui, jei įvykdo laidavimu užtikrintą prievolę tuo metu, kai pagrindinis skolininkas jau gali gintis nuo kreditoriaus reikalavimo, įrodinėdamas, kad prievolė yra pasibaigusi. Pažymi, kad UAB „Litrada“ laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 2 d. gynėsi nuo kreditoriaus Miunsterio pagrindinės muitinės reikalavimų, įrodinėdama, kad jos prievolė mokėti tabako mokesčio likutį – 90 376,94 EUR – jau pasibaigusi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Miunsterio pagrindinės muitinės 2010 m. rugsėjo 1 d. rašte (178-179, 197 b. l., 3 t) nurodyta, kad 2007 m. vasario 14 d. UAB „Litrada“ prašymas atleisti ją nuo mokesčio pirmiausia buvo patvirtintas 90 376,94 EURŲ sumai, 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimas atleisti nuo dalies mokesčio S 0457 B-B 1 buvo atšauktas. 2007 m. gruodžio 3 d. UAB „Litrada“ dėl atšaukimo pateikė protestą, 2008 m. gruodžio 2 d. sprendime dėl protesto dalis apskųstojo sprendimo dėl 30 352,94 EURŲ buvo patenkinta, o likusi sprendimo dalis, t. y. dėl 60 024 EUR tabako mokesčio, atmesta kaip neleistina. Patvirtino, kad iš paskirtos 150 376,94 EURŲ tabako mokesčio sumos UAB „Litrada“ apmokėjo 60 000 EUR, laiduotojo įmokėta 60 024 EUR suma priskaičiuota prie tabako mokesčio. Nuo likusios 30 352,94 EUR sumos įmonė buvo atleista. Frankfurto Aukščiausiojo teismo sprendimu laiduojanti bendrovė pagal laidavimo sutartį iš viso sumokėjo 60 024 EURŲ tabako mokesčio ir 24 433,48 EURŲ palūkanų (delspinigių). Rašte nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai (182-192, 200-207 b. l., 3 t.).

Susipažinus su Miunsterio pagrindinės muitinės 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu dėl protesto (188-192, 204-207 b. l., 3 t), matyti, jog UAB „Litrada“ nebuvo atleista nuo 60 024 EURŲ mokėjimo iš esmės dėl to, kad ši suma buvo apmokėta, kaip nurodyta vertime, „laiduotojo“. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju atsakovas negali gintis nuo AB „Lietuvos draudimas“ atgręžtinio reikalavimo ta aplinkybe, jog jam nebuvo pranešta apie asociacijų atliekamus mokėjimus muitinei. Pažymėtina, jog pagal transporto įmonės įsipareigojimų deklaraciją informavimo pareigą prisiėmė būtent TIR knygelės turėtojas (deklaracijos 15 punktu turėtojas įsipareigojo pagal 1975 m. TIR konvenciją ir jos pataisymus tiesiogiai su muitinės įstaigomis nagrinėti visas pretenzijas bei bylas, atsiradusias naudojantis turėtojui išduota TIR knygele, ir, jei reikia, tiesiai šioms įstaigoms pilnai apmokėti reikalaujamas sumas; asociacija apie tai visada turi būti informuojama, 53 b. l., 2 t.). Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šios pareigos atsakovas nevykdė.

Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija) 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pasibaigus straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų sumų mokėjimo terminui, kompetentingos tarnybos, prieš pateikdamos pretenziją garantinei asociacijai, turi pirmiausia kiek galėdamos reikalauti, kad jas apmokėtų tiesioginis skolininkas ar skolininkai. Vokietijos pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2005 m. rugpjūčio 5 d., kai atsakovas dėl atleidimo nuo mokesčių mokėjimo kreipėsi tik 2006 m. balandžio 25 d. (119, 198 b. l., 3 t.). Taigi, teisminis procesas asociacijos atžvilgiu buvo pradėtas tada, kai atsakovas ilgą laiką vengė vykdyti savo prievoles muitinei. Atsakovas, ilgą laiką vengdamas vykdyti savo prievoles muitinei, kaip verslu užsiimantis subjektas, turėjo žinoti, jog muitinė savo reikalavimus turės teisę nukreipti į garantinę asociaciją. Be to, Frankfurto prie Maino Aukščiausiasis žemės teismas 2006 m. lapkričio 22 d. sprendime yra nurodęs, jog „priešingai nei teigia atsakovas, ieškovė neprivalo pirmiausia iš muito skolininkų (vairuotojo P. ir (arba) UAB „Litrade“) reikalauti sumokėti skolas. Tokios prievolės negalima grįsti TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalimi. Nors TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalis reglamentuoja, kad kompetentingos tarnybos, prieš pateikdamos pretenziją garantui, turi pirmiausia „reikalauti“, kad mokestį sumokėtų tiesioginis skolininkas – t. y. numato pareigą bent jau pabandyti mokestį išieškoti. Ši pareiga nereiškia, kad užtenka mokestį tik nustatyti. Tačiau atsakovas, ieškovei pateikdamas garantiją, pareiškimo apie garantiją I. 2 punkte iškart sutiko būti atsakingas už skolininko įsipareigojimų nevykdymą, aiškiai atsisakė pirmiausia reikalauti sumokėti skolas iš muito skolininkų.“ (153 b. l., 3 t.).

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis atsakovo cituojamomis laidavimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.83 str. 5 d., 6.82 str. 1 d.), kadangi šiuo atveju tarp UAB „Litrada“ ir „Linava“ (atitinkamai ir jos draudiko AB „Lietuvos draudimas“) yra susiklostę garantijos teisiniai santykiai. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, jog draudimo bendrovės įvykdė jau pasibaigusią prievolę už atsakovą, nes regresu yra reikalaujama grąžinimo tų mokesčių sumų, kurios neapima UAB „Litrada“ sumokėtos mokesčio dalies. Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog Federalinė asociacija padengė mokesčių dalį, nuo kurios jis buvo atleistas, nes muitinė sprendimu dėl protesto iš esmės atsisakė atleisti atsakovą nuo 60 024 EURŲ dalies, kurią sumokėjo asociacija, mokėjimo (207 b. l., 3 t.).

Atsakovas teigia, kad jis nebuvo įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu į bylą Frankfurto prie Maino Aukščiausiojo teismo Miunsterio pagrindinės muitinės byloje prieš asociaciją „BLG“. Tačiau šiuo atveju yra pagrindas sutikti su trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad byla tarp Miunsterio pagrindinės muitinės ir Federalinės asociacijos „BGL“ vyko būtent dėl garanto atsakomybės, t. y. buvo sprendžiama, ar garantas turi įvykdyti prievolę ir sumokėti reikalaujamas mokesčių sumas už pagrindinį skolininką – UAB „Litrada“. Dėl pagrindinio skolininko UAB „Litrada“ atsakomybės ginčo nebuvo. Kol nėra nuginčyta pagrindinio skolininko prievolė, tol galioja ir garanto prievolė muitinės įstaigai.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog byloje nėra įrodyta, jog ieškovas draudimo brokeriui R. L. Davison & Co. Ltd. yra pervedęs kokias nors sumas, susijusias su draudimo išmokų mokėjimu, taip pat, kad R. L. Davison & Co. Ltd. atliko kokius nors mokėjimus „IRU“. Anot atsakovo, nei ieškinyje, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepaaiškino, kokį ryšį galimai atlikti mokėjimai (pareiškimais tarptautiniam pavedimui) turi su byloje pareikštais reikalavimais ar ieškovo sprendimų dėl draudimo išmokų byloje Nr. 6498471 vykdymu. Tačiau, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, yra pagrindas teigti, jog sprendimai dėl draudimo išmokų byloje Nr. 648471 buvo priimti, vykdant tarp ieškovo ir „Linava“ sudarytą draudimo sutartį (liudijimą Nr. 8791). Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. ir 2008 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo nurodymais jis perdraudikui pervedė savo neperdraustos rizikos dalį (135 b. l., 4 t.). Su tokiais ieškovo teiginiais nėra pagrindo nesutikti, nes jie atitinka 2003 m. kovo 5 d. sutarties sąlygas.

Atsakovas teigia, jog mokėjimai gavėjui R. L. Davison CO. Ltd. galimai ieškovo buvo atlikti draudiminėse bylose, kurių numeriai atitinkamai yra 648407 ir 648391, tačiau šių argumentų nepagrindė rašytiniais įrodymais, todėl jie atmetami, kaip nepagrįsti. Nėra pagrindo kritiškai vertinti ieškovo sprendimus dėl draudimo išmokos (88-89 b. l., 1 t.) vien dėl to, kad juose nėra departamento direktoriaus parašo, nes byloje buvo pateiktas sprendimo nuorašas. Be to, sprendimus dėl draudimo išmokos visada priima pats draudikas (žr. AB „Lietuvos draudimas“ įsipareigojimų garantinių susivienijimų išduotų TIR knygelių draudimo taisyklių Nr. 047 4.1 p., 61 b. l., 2 t.), įvertinęs, ar įvyko draudiminis įvykis, todėl apelianto abejonės dėl šių sprendimų teisėtumo nėra pagrįstos.

Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti, jog R. L. Davison & Co. Ltd. pervedė sumas dėl draudiminio įvykio „IRU“. Sumų pervedimo faktui pagrįsti ieškovas pateikė avizų kopijas (47, 49, 64, 66 b. l., 1 t.). Jokių nors duomenų, paneigiančių ar leidžiančių pagrįstai abejoti, jog pagal kredito avizą draudimo brokeris pervedė „IRU“ sumas, susijusias su atsakovo netinkamu TIR knygelės naudojimu, atsakovas nepateikė. Vien atsakovo teiginiai atitinkamų sumų pervedimo (ieškovo perdraudikui R. L. Davison & Co. Ltd., perdraudiko asociacijai IRU) fakto nepaneigia.

Bylos duomenų pagrindu nustačius, kad tarptautinei vežėjų sąjungai „IRU“ draudimo išmoka už asociaciją „Linava“ buvo išmokėta draudimo brokerio R. L. Davison & Co. Ltd. 2008 m. rugsėjo 13 d.mokėjimu (47, 64 b. l., 1 t.), po to, kai ieškovas jam pervedė savo neperdraustos rizikos dalį 2008 m. rugsėjo 3 d. ir 2008 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo nurodymais (141, 142 b. l., 1 t.), nepagrįstais laikytini atsakovo argumentai, kad ieškovas nėra išmokėjęs draudimo išmokos, kadangi tai buvo padaryta, naudojantis perdraudiko paslaugomis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas įgijo kreditoriaus teisę regreso tvarka į skolininką, kuris atsakingas už draudiminį įvykį CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu.

Apeliaciniu skundu atsakovas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo išspręstas žyminio mokesčio valstybei ir bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo klausimas. Atsakovo teigimu, teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimą. Jo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo iš atsakovo UAB „Litrada“ priteisti 3 457,00 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimu iš atsakovo valstybei priteisė 3457 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatą, dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose už pareikštą ieškinį turi būti mokamas žyminis mokestis, sudarantis pusę sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip 20 Lt. Ieškovas už pareikštą ieškinį šioje sumokėjo 3457 Lt žyminio mokesčio (5 b. l., 1 t.). Patenkinus ieškovo ieškinį visa apimtimi, sumokėtas žyminis sprendimu yra priteistas ieškovui iš atsakovo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai.

Atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atvejai numatyti CPK 83 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad ieškovas sumokėjo pusę žyminio mokesčio sumos, mokėtinos už įprasto ieškinio pateikimą, dėl to, jog jis buvo atleistas nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Tokio dydžio žyminį mokestį ieškovas sumokėjo, remdamasis žyminio mokesčio dydį reglamentuojančiomis teisės normomis, o ne atleidimą nuo žyminio mokesčio reglamentuojančiomis teisės normomis. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo iš atsakovo valstybei priteisti 3457 Lt žyminio mokesčio.

Atsakovo teigimu, Šiaulių apygardos teismas iš jo ieškovui priteisė ir nepagrįstai didelę kompensaciją už advokato pagalbą, nes: pirma, priteista išlaidų suma net 133,03 Lt viršija paties ieškovo 2011 m. lapkričio 9 d. prašymu reikalautą priteisti 4 666,97 Lt advokato pagalbos išlaidų sumą; antra, tiek priteista, tiek ir reikalauta advokato išlaidų suma akivaizdžiai viršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomendacinius dydžius. Ieškovas advokato pagalba naudojosi tik dviejuose teismo posėdžiuose, o visus procesinius dokumentus parengė ir pateikė išimtinai, remdamasis savo vidiniais žmogiškaisiais ištekliais. Be to, prašoma priteisti išlaidas už laiką, kurį ieškovo pasirinktas advokatas sugaišo kelyje, vykdamas iš Vilniaus į bylos nagrinėjimo vietą - Šiaulius ir atgal, tačiau ieškovas galėjo pasisamdyti advokatą, reziduojantį bylą nagrinėjančio teismo vietovėje.

Susipažinus su ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. lapkričio 9 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (93 b. l., 4 t.), akivaizdu, kad už advokato suteiktas teisines paslaugas ieškovas iš tiesų prašė iš viso priteisti 4666,97 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 4 800 Lt advokato pagalbos išlaidų sumą, viršijančią prašomos priteisti tokių išlaidų sumos dydį.

Išlaidoms, susijusioms su teisinių paslaugų teikimu, pagrįsti ieškovas pateikė PVM sąskaitų – faktūrų, ataskaitos apie suteiktas teisines paslaugas, mokėjimo nurodymų kopijas (10-11, 94-96 b. l., 4 t.). Visus procesinius dokumentus ieškovo vardu pasirašė teisininkas V. P. Iš 2010 m. spalio 5 d. PVM sąskaitos – faktūros Serija AF Nr. 48/2010 (11 b. l., 4 t.) turinio nėra aišku, kokius procesinius dokumentus advokatas Stasys Drazdauskas ieškovui šioje byloje yra parengęs. Be to, advokatas S. Drazdauskas ieškovą atstovavo tik 2010 m. gruodžio 16 d. (57 b. l., 4 t.) ir 2011 m. lapkričio 10 d. (103 b. l., 4 t.) teismo posėdžiuose. 2011 m. spalio 28 d. ataskaitoje nurodyta, jog advokatas S. Drazdauskas ieškovui atstovavo 2011 m. vasario 17 d. teismo posėdyje, tačiau iš šio teismo posėdžio protokolo matyti, jog į posėdį byloje dalyvaujantys asmenys nebuvo atvykę (80 b. l., 4 t.). Taigi, dalis ataskaitoje nurodytų išlaidų nėra pagrįsta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.18 punkto nuostatomis, sprendžia, jog ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi pagrįstas tik iš dalies, iš atsakovo ieškovui turi būti priteisiama tik dalis išlaidų advokato pagalbai apmokėti - 600 Lt (CPK 93 str., 98 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamu galutiniu sprendimu tarp šalių kilęs ginčas iš esmės buvo išspręstas teisingai, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str., 152-156 b. l., 4 t.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą dėl tos galutinio sprendimo dalies, kuria ginčas buvo išspręstas iš esmės, iš atsakovo ieškovui priteisimos pastarojo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.).

Ieškovas prašo iš atsakovo priteisti iš viso 3 267 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (157 b. l., 4 t.). Pateiktoje 2012 m. sausio 31 d. ataskaitoje nurodyta, jog šios išlaidos buvo paskaičiuotos už advokato suteiktas teisines paslaugas – už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą (160 b. l., 4 t.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog, vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.18 punktu, yra pagrindas ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies, iš atsakovo ieškovui priteisiant tik 1200 Lt apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, daro išvadą, kad šios bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir tarp šalių kilusį ginčą iš esmės išsprendė teisingai, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškovui iš atsakovo priteista skola ir palūkanos nuo priteistos sumos, paliekama nepakeista.

Šia nutartimi nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims, sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. galutinį sprendimą.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB ,,Litrada“ priteista 3 457 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Šiuo sprendimu iš atsakovo UAB „Litrada“ ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ priteistas išlaidas už pirmosios instancijos teisme suteiktas advokato teisines paslaugas sumažinti nuo 4800 Lt iki 600 Lt.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Nijolė PiškinaitėDonatas ŠernasVigintas Višinskis