- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-16
- Bylos Nr.
- e2-3002-399/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02316-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Janina Zaržeckienė
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- K. J.
- Advokatai
- Renas Bradūnas, Snežana Raižienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei K. J. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašo teismo pripažinti, kad UAB „Artunas“ akcijos yra ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė ir priteisti ieškovui 2/3 dalis šių akcijų, o atsakovei – 1/3 dalį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad nuo 2008 metų lapkričio mėnesio, nesant nutrauktai santuokai su buvusia sutuoktine, jis persikėlė gyventi pas atsakovę į jos motinos butą adresu J. Ambrazevičiaus-Brazaičio g. 9-25, Marijampolė. Iki persikeliant gyventi į Marijampolę, jis su draugu jo vardu registruotoje įmonėje prekiavo vaisias ir daržovėmis, veždami jas iš Lenkijos. Persikėlus gyventi pas atsakovę jis nusprendė užsiimti ta pačia veikla, kuria vertėsi ir anksčiau, todėl 2009 metais VĮ Registrų centre užrezervavo pavadinimą „Artunas“, AB Swedbank įnešė 10000 Lt įstatinio kapitalo steigiamai įmonei bei kreipėsi į advokatą A. B. dėl įstatų parengimo, kuriuose jis buvo įmonės steigėjas ir vienintelis akcininkas. Siekiant išvengti steigiamos įmonės įtraukimo į dalijamo turto sąrašą nutraukiant santuoką su J. R., advokatas A. B. parengė Steigiamo akto pakeitimą, kuriame vietoje jo, steigėja buvo nurodyta atsakovė, taip pat Susitarimą, kuriuo nutraukė steigimo aktą, atsisakė bet kokių teisių, susijusių su steigiamu aktu, taip pat perleido atsakovei naudotis UAB „Artunas“ pavadinimą, kuris buvo įtrauktas į Juridinių asmenų registrą. Įsteigus UAB „Artunas“, jos direktoriumi buvo paskirtas ieškovas. Atsakovė įmonėje dirbo vadybininke, dirbo pasamdyta buhalterė. Lėšos prekių įsigijimui buvo naudojamos tiek jo tiek ir atsakovės. 2015 metais buvo įsteigta dukterinė įmonė UAB „Pilviškių ūkis“, kurios direktoriumi paskirtas taip pat ieškovas. Su atsakove visada sutarė gerai, niekada nekilo klausimų kas yra tikrasis įmonės steigėjas, kieno iniciatyva, lėšomis, pastangomis buvo įsteigta įmonė. Nuo 2015 metų jų santykiai pradėjo prastėti, vėliau visiškai nutrūko. 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės sprendimu ieškovas buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Ši įmonė buvo įsteigta bendro gyvenimo laikotarpiu, bendru darbu, bendromis lėšomis. Įsteigus UAB „Pilviškių ūkis“ bei imant kreditą įmonės vardu apyvartinėms lėšoms bei įrangos įgijimui, jis kaip fizinis asmuo buvo laiduotojas už gautą kreditą. Savo ir atsakovės bendrus veiksmus, kad ir gyvenant nesusituokus, siekiant sukurti bendrą turtą, vertina bendra jungtine veikla. Taip pat nurodo, kad jo indėlis į bendro turto, t. y. įmonės steigimą, įstatinio kapitalo suformavimą išmintinai jo lėšomis, nuoseklų įmonės vertės didinimą, įmonės nuosavybės įgijimu, dukterinės įmonės steigimu yra didesnis nei atsakovės ir vertinamas ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir verslo ryšiais, kontaktais, patirtimi, todėl prašo priteisti 2/3 dalis UAB „Artunas“ akcijų, o atsakovei – 1/3 dalį.
Ieškovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinio reikalavimus ir ieškinyje nurodytas aplinkybes, paaiškino, kad gyvendamas kartu su atsakove būtent jis nusprendė įsteigti įmonę „Artunas“ ir atidaryti prekybos paviljoną, todėl užregistravo „Artunas“ pavadinimą ir įnešė 10000 Lt į įmonės sąskaitą, norėdamas užbaigti įmonės registravimą, advokatas patarė įmonės neregistruoti savo vardu, nes nenutraukta jo santuoka ir jis pasitikėdamas atsakove, kadangi gyveno kartu, buvo geri tarpusavio santykiai, įmonę įregistravo jos vardu. Nors žodinį susitarimą vėliau perrašyti akcijas su atsakove turėjo, tačiau gyvenant kartu to nepadarė. Atsakovė dirbo pardavėja. Įmonės veiklos plėtra rūpinosi jis. Pašlijus santykiams su atsakove ir išsiskyrus su ja, ji atsisakė dalintis bendrą turtą. Kitas bendras jų įgytas turtas yra žemės sklypas, esantis Mokolų k., kurį pirko kartu gyvendami, registruotą jo vardu, už kurį mokėjo 20000 Lt (15000 Lt paskolą ir 5000 Lt bendrų pinigų). UAB „Artunas“ įkūrė iš savo lėšų, o vėliau įmonei buvo naudojamos abiejų lėšos. 2008 metų rudens pradėjo su atsakove gyventi, susitarimų nebuvo. Tuo metu dirbdavo, už gautas pajamas pirko prekes, duodavo pinigų. Į įmonę įdėta apie 20000 Lt iš kiekvieno, be įstatinio kapitalo. Įstatinis kapitalas mokėtas jo lėšomis. Įkurti įmonę, buvo jo idėja, kadangi gyveno kartu su atsakove, prie to prisijungė ir atsakovė, tai buvo kaip šeimos verslas. Atsakovė pradžioje dirbo pardavėja, po to vadybininke, išrašydavo sąskaitas, tvarkydavo prekes. Dėl įmonės plėtros tardavosi su atsakove, bet spręsdavo jis. Nors perrašė įmonę atsakovei, kuri oficialiai tapo jos, tačiau toliau gyveno kartu, kartu ir plėtojo verslą. Atsakovė prisidėjo prie komunalinių išlaidų. Atsakovės motinos D. R. bute gyveno iki 2011 metų vasaros, atsakovei už butą duodavo pinigų apie 100-200 Lt kas savaitę, prisidėjo prie mokesčių mokėjimo, kiek mokėdavo už juos nežino. Nuo 2011 metų nuomojosi butą iš N. B., mokėjo už jį iš bendrų pinigų, sutartyje nuomininkė yra atsakovė. Savo lėšas naudojo daugiausia prekių pirkimui. Atsakovės apie 19000 Lt, turimos lėšos, buvo naudojamos įmonės infrastruktūrai gerinti (svarstyklėms, šaldytuvams ir pan.), prekėms pirkti. Prašo didesnės dalies, nes jis įmonę įkūrė, viskam vadovavo kaip savininkas, nesąžiningu nebuvo, nes su buvusia sutuoktine negyveno kartu jau 1,5 metų-2 metų, gyveno tėvų bute, su sutuoktine siejo darbiniai santykiai. Įstatinis kapitalas yra jo, atsakovė prie įstatinio kapitalo neprisidėjo. Atsakovas asmeniškai viską ruošė pats, pirmą steigimo sutartį sudarė jis, vėliau buvo pasirašytas susitarimas. Buvo žodinis susitarimas, kad atsakovė perrašys akcijas jo vardu, kai baigsis jo skyrybų procesas, ir jis taps visų akcijų savininkas. Atsakovė sutiko su šiomis sąlygomis. Jei nebūtų skyrybų, įmonė būtų jo vardu. Steigiant įmonę atsakovė dirbo bendrovėje Maxima. Kapitalas buvo jo, prekes pirko už savus pinigus ir įmonė grąžindavo juos. Asmenines lėšas buvo užgyvenęs įstatiniam kapitalui, vėliau skolindavosi iš artimųjų. Paskola buvo grąžinama iš bendrų pinigų.
Ieškovo atstovas prašo ieškinį tenkinti, nes įmonę įkurti sugalvojo ieškovas, įnešė įstatinį kapitalą, steigimas buvo perleistas atsakovei dėl asmeninių priežasčių, tolimesnis gyvenimas kartu su atsakove ir bendri veiksmai rodo abiejų tikslą plėsti įmonę, abu dirbo, įkurta dukterinė įmonė, kas patvirtina, kad buvo sukurtas bendras rezultatas, kurį prašo dalinti.
Atsiliepimas
Atsakovė. K. J atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad su atsakovu bendro ūkio nevedė ir nesiekė sukurti ar įsigyti turto nei jungtinės nei bendrosios nuosavybės teisėmis, juolab, kad bendrovė įkurta būnant santuokoje su kita moterimi. Su atsakovu pradėjo bendrauti 2008 metų gegužės mėn., bendravimas vyko telefonu ir SMS žinutėmis, susitikdavo savaitgaliais, lankydavosi baruose ir kavinėse, ji žinojo, kad jis yra vedęs. Kadangi ieškovas buvo vedęs, jokių kalbų apie bendrą ūkį, bendrą gyvenimą nebuvo, steigiant įmonę, ieškovas taip pat buvo dar vedęs. Iš darbo atsakovė išėjo, priėmusi sprendimą pradėti savo verslą – prekybą vaisias ir daržovėmis, šį verslą pradėti paskatino ieškovas. Ieškovas aktyviai siūlėsi padėti, bendrovės formalumai buvo patikėti jam. Paaiškėjus, kad bendrovės dokumentai paruošti jo vardu, atsakovės valia buvo aiškiai išreikšta ir, įsteigus bendrovę, ieškovas buvo paskirtas direktoriumi.
Atsakovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, paaiškino, kad 2008 metų gegužės mėn. susipažino per internetą, jis buvo vedęs, jam reikėjo neįsipareigojančių santykių, ją tokie santykiai tenkino. Įsipareigojimų vienas kitam neturėjo, jie ėjo į pasimatymus. Ieškovas po avarijos atvyko gyventi pas ją, jos motinos bute. Verslo idėja buvo jo, pinigų jis neturėjo, tačiau žinojo kad ji turi pinigų, jų susitarimas buvo steigti įmonę jos vardu, įmonėje jis bus direktorius, įstatinio kapitalo pinigus duos ji, nes ji buvo paėmusi paskolą iš banko 19000 Lt, ketino pirkti automobilį. Bendras verslas atsirado 2009 metais liepos mėnesį, ieškovui buvo duoti pinigai. Pas notarę vyko kartu su ieškovu, steigimo dokumentai buvo paruošti. Pastebėjusi, kad sudarytas steigimo aktas jo vardu, ji nesutiko, todėl akcijos buvo perrašytos jai. Žodinio susitarimo su ieškovu, perrašyti akcijas atgal jam, nebuvo. Įstatinis kapitalas įneštas iš jos lėšų, ieškovas prie įstatinio kapitalo neprisidėjo. Ieškovas prekių įmonei iš savų pinigų nepirko. 2010 metais sausio mėnesį paskolino įmonei 30000 Lt pirkti prekėms, kuriuos įmonė grąžino metų gale, 40000 Lt skolinosi iš brolio, dalį yra grąžinusi. Ieškovas įdarbintas direktoriumi, gaudavo 3000 Lt atlyginimą, bendrų pinigų neturėjo, kiekvienas atskirai disponavo savo lėšomis, nuomos mokestį mokėjo jis, o komunalinius mokesčius mokėjo ji. Ieškovas neduodavo pinigų. Gyvenat pas motiną, maistą nupirkdavo tai vienas tai kitas, valgį gamindavo motina. 4 metus gyveno pas motiną, mokesčių nemokėjo, siejo juos verslas, gyveno kiekvienas sau, apie santuokos sudarymą kalbos taip pat nebuvo. Bendro ūkio nebuvo, už keliones mokėdavo per pusę. Santykiai buvo vieši, bet laiko, kad tai darbiniai santykiai. Į kelionę vyko kaip bendradarbiai. Santykiai buvo iki tol kol sužinojo, kad žmogus žaidžia dvigubą žaidimą, turėjo kitą moterį, 2015 vasario mėnesį iškraustė jį iš buto. Kadangi jis rūpinosi verslu, todėl jai paranku buvo turėti šalia žmogų. Ieškovas atleistas iš direktoriaus pareigų, kadangi nevykdė tinkamai savo pareigų, įmonėje buvo retai. Šiuo metu direktore yra ji. Būdamas direktoriumi ieškovas retai rodydavosi, jis važinėdavo į Lenkiją pirkti prekių, prekes pirko iš UAB „Artunas“ banko kortelėse buvusių pinigų. Žemės sklypo nepirko bendrai, paskolą ėmė ieškovas savo vardu. Ieškovas pirko sau automobilius. Visas turtas buvo kiekvieno asmenine nuosavybe. Paskola, kuria buvo suformuotas įstatinis kapitalas, grąžinta iš jos asmeninių lėšų. Švenčių nešvęsdavo kartu, 2 metus juos nesiejo jokie santykiai. Bute gyvenant miegojo skirtinguose kambariuose, ruošdavo maistą savaitgaliais.
Atsakovės atstovė prašo ieškinį atmesti, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.16 straipsnis neleidžia turėti dviejų santuokų, vienam esant santuokoje negalima kurti kito dalintino turto, tik asmenys nesukūrę šeimos, gali kurti šeimą neįregistravę santuokos. Tuo metu ieškovas buvo santuokoje, anot ieškovo, jis sumanė, įnešė pinigus, rūpinosi įmonės steigimu, tačiau jis bėgo nuo santuokinio turto, todėl įmonę perdavė atsakovei, atsakovės bendro dalyvavimo, steigiant įmonę, ieškovas nenurodo. Bendro tikslo abiem sukurti bendrą turtą nebuvo. Pirminis steigimo aktas neliudija bendro susitarimo tikslo, bendros valios. Byloje nėra duomenų, kad šalys sukūrė bendrą turtą, įstatymas suponuoja absoliučią direktoriaus pareigą atsakyti už įmonės turtą, laidavimas taip pat neparodo, kad ieškovas įmonės savininkas. Ieškovas bendro turto sukūrimą grindžia laikotarpiu po turto sukūrimo, nors jokio kito bendro turto šalys nesukūrė. Kelionės ir kiti mokėjimai neįrodo iš kurio pinigų mokėta. Tolimesnis šalių gyvenimas parodo, kad bendrų tikslų nebuvo, nors kito turto (automobilius, žemės sklypas) šalys įgijo, tačiau tiek juos įgijo, tiek disponavo jais kiekvienas atskirai. Ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami, nes nėra nei faktinių nei teisinių pagrindų. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Liudytojas K. R. parodė, kad UAB „Artunas“ dirbo nuo 2011 metų, vairuotoju-ekspeditoriumi, šiuo metu nedirba. Buvo lankęsis bute, kur gyveno šalys. Šalys gyveno bendrai, gyveno kaip šeima, nes būdavo kartu. Šventės metu pastebėjo, kad šalys bendrauja kaip vyras su žmona.
Liudytoja D. R. parodė, kad ieškovas neturėjo kur gyventi, jis buvo dukters draugas, ar buvo sugyventiniai negali pasakyti, bute lankydavosi epizodiškai. Nuomą pusę metų dalinosi į tris dalis. Apie piniginius santykius nieko nekalbėjo. Atsakovė dirbo bendrovėje Maxima, ieškovas pasiūlė steigti bendrą įmonę, dukra turėjo pasiskolintų pinigų, kuriuos panaudojo verslui kurti. Iš pradžių verslas sekėsi sunkiai, po to, įmonė veikė pelningiau. Ieškovas vežė prekes iš Lenkijos, o atsakovė ieškojo klientų. Savininkė buvo atsakovė, nusprendė steigti įmonę, ji dalyvavo steigiant įmonę pas notarą, nes įmonė registruota jos gyvenamosios vietos adresu J. Ambrazevičiaus-Brazaičio 9-25, Marijampolė. Ieškovas parveždavo maisto. Atsakovė norėjo gyventi kaip šeima, tačiau ieškovas nenorėjo gyventi kaip šeima, jis ne šeimos žmogus. Šalys išsikėlė, nes ji netoleravo jų elgesio. Kaip gyveno išsikėlę, ji nežino. Atsakovė būdavo prie puodo, o ieškovas lovoje gulėdavo. Ieškovas turi kitą moterį, todėl negyvena kartu. Ji skundėsi, kad jis nieko nepadėdavo jai darbe, išskyrus, kad atveždavo prekes. Bendrose šventėse dalyvaudavo kartu.
Liudytoja J. D. parodė, kad įmonės įsteigimo pradžioje dirbo buhaltere, apie vieną mėnesį. Atsakovė dirbo pardavėja, o ieškovas direktoriumi, atsakovė nesikišo į įmonės veiklą. Ji (liudytoja) šioje įmonėje buhaltere dirbo ne pilnu etatu ir į bendrovės patalpas ateidavo po darbo, ar valandai darbo metu. Šalys gyveno kartu, po darbo važiuodavo kartu namo, nuomojosi butą, vykdavo vienu automobiliu.
Liudytoja G. M. parodė, kad ginčo įmonėje dirbo buhaltere nuo 2009 ar 2010 metų lapkričio mėnesio iki 2014 metų vasario mėnesio. Šalių santykiai buvo kaip šeimos, nes gyveno kartu. Atsakovė dirbo vadybininke, buvo įmonės akcininkė, o ieškovas - direktoriumi.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. liepos 24 d. ieškovas pateikė prašymą laikinai įtraukti UAB „Arturas“ pavadinimą į VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrą. 2009 m. liepos 24 d. ieškovas pasirašė UAB „Artunas“ Steigimo aktą. 2009 m. liepos 27 d. šalys sudarė Susitarimą, kuriuo ieškovas nutraukė jo pasirašytą UAB „Artunas“ Steigimo aktą ir atsisakė bet kokių teisių, susijusių su steigimo aktu; ieškovas perleido atsakovei teisę naudoti pavadinimą UAB „Artunas“; šalys pareiškė, kad neturi viena kitai jokių pretenzijų dėl šio susitarimo ir ateityje nereikš. 2009 m. liepos 27 d. atsakovė pasirašė UAB „Artunas“ Steigimo aktą. Tą pačią dieną, t. y. 2009 m. liepos 27 d. ieškovas atidarė šios įmonės sąskaitą AB Swedbank ir įnešė grynuosius pinigus (suma 2897,36 Eur (10000 Lt)). 2009 m. liepos 28 d. atsakovė pasirašė UAB „Artunas“ įstatus. 2009 m. rugpjūčio 7 d. ieškovas pateikė VĮ Registrų centrui prašymą registruoti UAB „Artunas“ Juridinių asmenų registre, pateiktose formose vienasmeniu valdymo organu nurodytas ieškovas, jo paskyrimo (išrinkimo) data 2009 m. liepos 28 d., akcininke nurodyta atsakovė.
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti UAB „Artunas“ akcijas šalių bendrąja daline nuosavybe. Ieškovas teigia, kad jis, gyvendamas kartu su ieškove, sugalvojo įkurti įmonę, įregistravo įmonės pavadinimą, įnešė įstatinį kapitalą, tačiau dėl asmeninių priežasčių įmonės savo vardu neįregistravo, pasirašė su atsakove Susitarimą ir įmonė buvo registruota jos vardu, tačiau visą laiką jis laikė, kad įmonės savininkas yra jis, be to, tarp šalių buvo žodinis susitarimas įmonę po ieškovo santuokos nutraukimo perregistruoti ieškovo vardu. Ieškovas nurodė, kad įmonė buvo plėtojama abiejų šalių bendro gyvenimo laikotarpiu, bendru darbu, bendrais įnašais į įmonės veiklą. Ieškovas laiko, kad šalių bendri veiksmai, kad ir gyvenant nesusituokus, siekiant sukurti bendrą turtą, vertintini kaip bendra jungtinė veikla.
Pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: 1) dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; 2) visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); 3) kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų teisių į gyvenant kartu įgytą turtą, laikomasi pozicijos, kad tokie asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu; atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį, pakankamu pagrindu tokio susitarimo faktui patvirtinti pripažįstamos faktinės aplinkybės: nesusituokusių asmenų gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu ir pan., rašytinio susitarimo dėl bendrosios nuosavybės kūrimo nereikalaujant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų darbu turi būti įrodinėjamas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas faktines aplinkybes įrodinėjo paaiškinimais, liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais.
Nustatyta, kad byloje nėra ginčo, kad šalys gyveno drauge nuo 2008 metų rudens, pirmiau atsakovės motinos bute, esančiame J. Ambrazevičiaus-Brazaičio g. 9-25, Marijampolė, po to nuomojosi butą adresu Mokolų g. 39-42, Marijampolė, iki 2015 metų pradžios. Nors atsakovė teigia, kad šalys kaip šeima negyveno ir bendro ūkio netvarkė, juos siejo tik verslo ryšiai, kiekvienas gyveno tik sau, tačiau teismui šalių duoti paaiškinimai įrodo, kad šalys ne tik bendrai gyveno drauge, bet ir tvarkė bendrą ūkį, juolab, kad pati atsakovė pripažįsta, kad jiems gyvenant pas jos motiną, maistą nupirkdavo tai vienas tai kitas, nuomojantis butą, ieškovas mokėjo nuomą, o ji – komunalinius mokesčius, dirbo kartu UAB „Artunas“. Bendrą gyvenimą kartu taip pat įrodo rašytiniai įrodymai, kad šalys kartu vykdavo į poilsines keliones tris metus iš eilės. Liudytojų parodymai patvirtino ieškovo ir atsakovės gyvenimo kartu faktą. Aplinkinių, įmonės darbuotojų (buhalterių, vairuotojo ekspeditoriaus), jie buvo laikomi kaip vyras ir žmona. Atsakovė teigia, kad ją ir ieškovą siejo tik darbiniai santykiai, į keliones vyko kaip bendradarbiai, tačiau atsakovės aiškinimas, kad sužinojusi, kad ieškovas žaidžia dvigubą žaidimą, turėjo kitą moterį, 2015 vasario mėnesį iškraustė jį iš buto, rodo priešingai, kad tarp šalių buvo artimesni santykiai nei darbinio pobūdžio.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, dalinosi išlaidomis (ieškovas mokėjo nuomos mokestį, atsakovė - komunalinius), jų gyvenimas drauge nebuvo epizodinis, o nuolatinis, kuris tęsėsi apie šešis metus.
Nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą šioje byloje taip pat yra svarbu nustatyti, ar, ieškovui gyvenant su atsakove nesusituokus, buvo bendras šalių tikslas ir interesas – UAB „Artunas“ įkūrimas, jos plėtojimas ar tikslo siekimas. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex-ante (lot. - iš anksto) bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal jungtinės veiklos sutarties nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar šeimos verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas tiek ieškinyje tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad įsteigti UAB „Artunas“ buvo jo idėja, kurią įgyvendamas jis laikinai įtraukė įmonės pavadinimą „Artunas“ į VĮ Registrų centro duomenų bazę, surašė Steigiamąjį aktą, įnešė įstatinį kapitalą, tačiau vėliau šalys pasirašė Susitarimą dėl įmonės perleidimo ir įmonė buvo registruota atsakovės vardu, kadangi ieškovas nebuvo oficialiai nutraukęs savo ankstesnės santuokos. Santuoka, remiantis rašytiniais įrodymais, nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu. Anot ieškovo, tarp šalių buvo žodinis susitarimas, kad po santuokos nutraukimo atsakovė įmonę perrašys jo vardu. Ieškovas visą laiką laikė save įmonės tikruoju savininku.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į ieškovo pateiktus teismui paaiškinimus dėl jo valios sukurti bendrąją dalinę nuosavybę su atsakove gyvenant jiems kartu nesusituokus ir nenutraukus santuokos su ankstesne sutuoktine, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, kad šalys, gyvenant nesusituokus, turėjo bendrą tikslą įkurti įmonę ir ją valdyti bei plėtoti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (Steigimo aktai, Susitarimas), atsakovės paaiškinimai, kad nors verslo idėja buvo ieškovo, tačiau jis neturėjo pinigų, todėl jų susitarimu įmonė buvo registruota jos vardu, o ieškovas įdarbintas direktoriumi. Atsakovė taip pat nurodė, kad nuvykus pas notarę registruoti įmonės ir pastebėjusi, kad Steigimo aktas yra ieškovo vardu, ji nesutiko, todėl buvo surašytas Susitarimas, tai patvirtino ir liudytoja D. R., kuri dalyvavo notaro biure pasirašant įmonės teigimo dokumentus, kadangi įmonė buvo registruojama jai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto adresu.
Ieškovas taip pat neįrodė, kad įmonė buvo bendrai kuriama šalių asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu ir pan. Priešingai, ieškovas teigė, kad įmonė buvo kuriama jo iniciatyva, dokumentus tvarkė jis, įstatiniam kapitalui pinigus mokėjo jis iš asmeninių lėšų, bendro atsakovės dalyvavimo kuriant įmonę ieškovas nenurodė. Ieškovas teigė, kad pinigus įstatiniam kapitalui jis buvo „užgyvenęs“, tačiau jų šaltinio nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, nenurodė iš kokių gautų pajamų ir jų dydžio jis buvo juos susitaupęs, juolab, kad vyko jo skyrybų procesas su sutuoktine. Tai, kad ieškovas atidarė įmonės sąskaitą ir grynaisiais pinigais įnešė įstatinį kapitalą, nepatvirtina to, jog pinigai buvo jo. Atsakovė teigia, kad ji pinigų turėjo, pateikė tai patvirtinančius rašytinius įrodymus, išrašą iš banko, pasak jos pinigai buvo skirti automobilio pirkimui, tačiau tinkamo nerado ir juos laikė namuose, kuriuos vėliau skyrė įmonės steigimui ir plėtojimui. Atsakovė taip pat pateikė rašytinius įrodymus (paprastąjį vekselį, paskolos sutartį), pagrindžiančius jos investuotus pinigus į įmonės veiklos plėtojimą. Tuo tarpu ieškovas nepagrindė jokių piniginių įnašų į įmonės veiklą, net jei ir tikėti ieškovu, kad jis pirko prekes už savo pinigus ir pinigai vėliau buvo grąžinti įmonės, neįrodo, kad jis į įmonės veiklą įnešė nuosavą kapitalą. Ieškovas neneigė, kad atsakovė turėjo pinigų, jis pats nurodė, kad atsakovės lėšos buvo skirtos įmonės infrastruktūrai. Taip pat ieškovas nurodo, kad įmonė buvo plėtojama sėkmingai dėl jo turėtos patirties, ryšių su prekybininkais iš Lenkijos, jis sudarė laidavimo sutartį dėl suteiktos paskolos įmonei, todėl turi būti dalijamasi veiklos rezultatu. Tačiau teismo nuomone tai neįrodo, kad tarp šalių buvo įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti, kad buvo bendras tikslas ir interesas – įmonės veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas, juolab, kad ieškovas neįrodė buvus šalių bendram tikslui įmonę įkurti bendrosios dalinės nuosavybės teise, priešingai, ieškovas visą laiką laikė save įmonės įkūrėju ir savininku, teismo posėdžio metu nurodė, kad jei ne jo skyrybos, įmonė būtų registruota jo vardu. Aplinkybė, kad ieškovas įmonėje dirbo direktoriumi, kaip fizinis asmuo laidavo už įmonę bankui, nepagrindžia, kad UAB „Artunas“ buvo ieškovo ir atsakovės ginčo laikotarpiu vykdyto faktinės šeimos verslo forma ir jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šią aplinkybę taip pat įrodo faktas, kad šalys gyvendamos kartu pakankamai ilgą laiką ir įgydamos kitą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, jį laiko savo asmenine nuosavybe, jokio kito bendro turto šalys nenurodė.
Pagal CPK 185 straipsnį bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, kad šalys, gyvendamos nesusituokusios, susitarė bendrosios nuosavybės teise įsteigti UAB „Artunas“ ir ją bendrai plėtoti šalių asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu ir pan. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Susitarimas, Steigimo aktas) patvirtina atsakovės nuosavybės teisę į ginčo turtą, ji buvo tinkamai įregistruota ir iki šiol neginčyta.
Pažymėtina, kad faktinis santuokinis šalių gyvenimas nėra jungtinės veiklos vykdymo sinonimas ir pats savaime a priori (lot. - iš anksto; nepatikrinus) neįrodo tokią sutartį buvus, tai gali būti tik vienas iš tokios sutarties egzistavimo įrodymų. Jungtinės veiklos sutartimi bendro rezultato galėjo siekti tiek kartu gyvenantys, tiek negyvenantys asmenys, todėl vien gyvenimo tuo pačiu adresu ar faktinių santuokinių santykių turėjimas nereiškia buvus šalių sutartį bendrais veiksmais siekti tikslo sukurti turtą ir jį valdyti bendrąja daline nuosavybe. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarties laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Šiuo atveju šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad įmonė UAB „Artunas“ buvo steigiama ne bendrosios dalinės nuosavybės teise, tarp šalių nebuvo bendros valios įkurti ir plėtoti įmonę jų asmeninėmis ar bendromis lėšomis, bendru darbu ar pan. Todėl, esant nustatytoms aplinkybės, ieškovo ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas.
Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta 2004 m. kovo 26 d. Lietuvos advokatų tarybos nutarimu ir 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Atsakovė prašo priteisti jos turėtas ir rašytiniais įrodymais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1000 Eur už teisines paslaugas. Ieškinys atmestas. Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius už advokato teikiamas teisines paslaugas, todėl šios bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos finansų ir teisingumo ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355, pakeistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur, šioje byloje susidariusios mažiau nei 3 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo valstybei nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 260 straipsniu, 263-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini)
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Marijampolės rajono apylinkės teismą.