Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P.-J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-38302-1171/2024, pagal ieškovės A. P.-J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei TĘSTINIŲ MOKYMŲ CENTRUI dėl pažeistų teisių gynimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Falko Group“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, nustatantis kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas siejamas su galimybe kreiptis į teismą tik įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą: teisę kreiptis į teismą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti. Teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, kad ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio: sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę realizuoja laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą turi būti analizuojamos tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti tuo pagrindu, jog ieškovė nesilaikė išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, nes prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu privalėjo pasinaudoti šalių pasirašytoje sutartyje numatyta ginčo sprendimo derybomis procedūra.

11. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde iš esmės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą, spręsdamas, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje nurodytas punktas dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos yra tapatus įstatymo nustatytam reikalavimui laikytis išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teismas galėjo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu tik tuo atveju, jeigu ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka būtų nurodyta įstatyme, o ne sutartyje, ko šiuo atveju nėra. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.

12. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (lot. savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Tuo atveju, kai asmuo, pateikdamas teismui procesinį dokumentą, netinkamai įgyvendina savo procesines teises, teismas atsisako jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais.

13. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Nurodyta nuostata suponuoja teismo pareigą atsisakyti priimti atitinkamą procesinį dokumentą (skundą, pareiškimą, ieškinį), kai yra tenkinamos dvi sąlygos, t. y. nagrinėtinam ginčui yra privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo ne teisme tvarka ir tokios tvarkos pareiškėjas nesilaikė. Pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

14. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepasinaudojo tarp šalių 2023 m. balandžio 3 d. sudarytos mokymo paslaugų teikimo sutarties Nr. TMC-17-1221 Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygose numatyta privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, t. y. ieškovei teikiant atsakovei pretenzijas dėl jos teikiamų paslaugų (Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 11.2 papunktis) ir visų ginčų, nesutarimų ar pretenzijų sprendimo derybų būdu prieš kreipiantis į Lietuvos Respublikos teismus (Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų 11.3 papunktis), todėl ieškinį atsisakė priimti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi įstatyme nėra įtvirtinta jokia ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka ieškovės reiškiamiems reikalavimams.

15. Tai, kad šalys sutartyje numatė ginčus spręsti derybų būdu negali būti tapatinama su nuostata – įstatymų nustatyta išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Pasekmės, numatytos CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, gali kilti tik tokiu atveju, jei suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje nurodytos Mokymo paslaugų teikimo sutarties, nors ji ir turi šalims įstatymo galią, nuostatos nenumato šalims pareigos laikytis išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Šalys laisva valia sudarė 2023 m. balandžio 3 d. mokymo paslaugų teikimo sutartį, kurioje nurodė, kad visi ginčai, nesutarimai ar pretenzijos, kylančios iš mokymo paslaugų teikimo sutarties ar Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų, sprendžiami derybų būdu, tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo pagrindais, o jei nesutarimo nepavyksta išspręsti derybų būdu, visi iš Bendrųjų paslaugų teikimo sąlygų bei mokymo paslaugų teikimo sutarties kylantys bei su jomis susiję ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose. Toks susitarimas, kurį pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip šalių susitarimą dėl išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, negali užkirsti kelio šalims savo teises ginti teisme.

16. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, koks teisės aktas nagrinėjamu atveju numato išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką, o rėmėsi tik tarp šalių sudaryta sutartimi ir joje numatytomis sąlygomis. Pagal CK 6.189 straipsnį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ši teisės norma įtvirtina sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principus, kuriais vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019). Tačiau CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta teisės norma nenustato teismo teisės ir (ar) pareigos atsisakyti priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo nesilaikė šalių sudarytoje sutartyje nustatytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-969/2017). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės atskirajame skunde nurodyti teisiniai argumentai, jog išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka turi būti numatyta tik įstatymu, yra teisingi, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

17. Apibendrindamas aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, todėl ieškovės atskirasis skundas tenkinamas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis panaikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.