- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-08-13
- Bylos Nr.
- I-3335-244/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01904-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- V. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 7 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. Kamerose dėl sanitarinio mazgo buvimo nuolat tvyrojo nemalonus kvapas, taip pat buvo juntama drėgmė. Skunde teigia, kad kameroje nebuvo užtikrinamas pakankamas apšvietimas. Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas neturėjo atskiros vėdinimo sistemos, kamerose nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, todėl būdavo sunku prisišaukti priežiūros pareigūnus. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti suteikiamos 8 valandos per dieną naudotis Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliu, tuo tarpu buvo skiriama tik 1 valanda, be to teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra netvarkingi ir prišiukšlinti, stogeliai padaryti iš asbesto, kurie neapsaugo nuo lietaus, yra mažesni, nei numato teisės aktai, o taip pat kiauri. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K buvo periodiškai perkeliamas iš vienos kameros į kitą, tai sukėlė jam didelių nepatogumų. Pareiškėjas periodiškai kreipėsi į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus, tačiau negalėjo gauti sveikatos priežiūros paslaugų. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad atvykus į kalinimo įstaigą, pareiškėjas tik formaliai buvo supažindintas su teisės aktais ir juose įtvirtintomis nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 8–15) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodoma, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialines reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsiliepime pažymima, kad pasivaikščiojimai yra asmenų teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Atsakovės atstovas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 m² iki 23,14 m². II korpuse - 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas yra nuo 34,16 m² iki 37,40 m². III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 m² iki 31,05 m², kiemelių įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau šiuo atveju tai negalėjo lemti neturtinės žalos kilimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. ir dėl to kilusios 7 250 Eur neturtinės žalos priteisimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. O. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose dėl sanitarinio mazgo buvimo nuolat tvyrojo nemalonus kvapas, sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos sistemos.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 buvo patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Pažymėtina, kad Higienos normoje 134:2015 reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu, tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama. Tačiau, taip pat atkreiptinas dėmesys į anksčiau galiojusios Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad pagal Higienos normos 134:2015 17 punktą turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus pranešime (b. l. 16–17) nurodyta, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, nurodyta, kad tinkamai vėdinant yra išvengiama nemalonaus kvapo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę esant nemaloniam kvapui kameroje ją išsivėdinti, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų, t. y. buvo prastas apšvietimas bei juntama drėgmė.
Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas).
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko periodinius patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose (b. l. 18–82). Įvertinus patikrinimų aktų duomenis darytina išvada, kad pažeidimų Lukiškių TI-K, susijusių su apšvietimu, oro temperatūra ar drėgme tose patalpose ir tuo metu, kai pareiškėjas buvo jose laikomas, nenustatyta. Byloje esančiais duomenimis nenustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinta tinkama santykinė oro drėgmė ar apšvietimas, priešingai, pateikti patikrinimo aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K šiais aspektais nepažeidė Higienos normos reikalavimų. Pažymėtina, kad ir pareiškėjas pateiktame skunde konkrečiai nenurodo, kuriose kamerose ir kuriais laikotarpiais jam nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ar natūralus apšvietimas, be to, dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis LVAT praktika (žr. pvz., 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017), laikytina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta. Lukiškių TI-K atsiliepime teigia, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti iškvietimo mygtukai, bet suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina signalizaciją. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vertina, kad vien iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Vien skundo teiginiai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtukų, bet iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną tą padaryti būtų sudėtinga, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių teismas pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad per dieną jam turėjo būti skiriamos 8 valandos pasivaikščioti kiemeliuose.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. 48 punkte nustatyta, kad 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam turėjo būti suteikta galimybė 8 valandas praleisti ne kameroje, yra nepagrįsti. Pagal minėtus teisės aktus pareiškėjui priklauso 1 valanda pasivaikščiojimo lauke. Bylos medžiaga nepatvirtinta, kad Lukiškių TI-K šios savo pareigos neįgyvendintų ar įgyvendintų ją netinkamai, todėl pareiškėjo argumentas atmetamas.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, buvo netvarkingi, stoguose buvo asbesto.
Higienos normoje 134:2015 12 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo bei eksploatavimo taisyklės. Taisyklių 21 ir 22 punktuose numatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės be kita ko numato, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Teismas vertina, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su asbesto buvimu stogeliuose yra nepagrįsti samprotavimai, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginį patvirtinančių duomenų, iš pateikto skundo nėra aišku, kodėl pareiškėjas mano, jog pasivaikščiojimo kiemelių stoguose yra šios medžiagos. Byloje esantys duomenys (patikrinimo aktai, Lukiškių TI-K pateikta pažyma) nepatvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai būtų netinkamai įrengti, techniškai netvarkingi ar keliantys grėsmę. Tuo pačiu pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už savo aplinkos tinkamą priežiūrą ir tvarkymą, tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelių tinkamą sutvarkymą bei priežiūros palaikymą, saugios aplinkos sukūrimą. Tokia pareiga asmenims įtvirtinta BVK 110 straipsnio 1 dalies 5 punkte (laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo pasibaigus pasivaikščiojimui ir ilgalaikiam pasimatymui sutvarkyti tam skirtą vietą ar patalpą). Dėl to pareiškėjo argumentai, susiję su pasivaikščiojimo kiemelių netinkamu įrengimu ar asbesto buvimu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K buvo periodiškai perkeliamas iš vienos kameros į kitą.
SVĮ 10 straipsnio 1 dalis numato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes, kurios detalizuotos šiame straipsnyje. Pažymėtina ir tai, kad kalinimo įstaiga negali daryti jokios įtakos atvykstančiųjų į įstaigą skaičiui, todėl imasi įvairių priemonių dėl asmenų, esančių kalinimo įstaigoje, paskirstymo. Įvertinus byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjo perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra iš esmės susijęs su jo judėjimu iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (atvykimas bei išvykimas buvo vykdytas 23 kartus). Dėl šių objektyvių aplinkybių pareiškėjas negalėjo būti nuolat laikomas vienoje kameroje. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K pateikė paaiškinimus, jog esant perpildytoms kameroms stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Detalizuotas pareiškėjo paskirstymas į kameras rodo, kad jo perkėlimas iš kameros į kamerą siekiant sudaryti galimybes pareiškėjui būti arba vienam kameroje, arba su kuo mažiau kitų asmenų, taigi pareiškėjas buvo patalpinamas į kameras atsižvelgiant į tuo metu esantį užimtumą bei laisvas vietas kamerose, taip pat siekiant užtikrinti minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su nepatogumais dėl perkėlinėjimo į kitas kameras, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K periodiškai kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus, tačiau negalėjo gauti sveikatos priežiūros paslaugų.
Įkalinimo įstaigose laikomiems asmenims yra garantuojama sveikatos priežiūra. Sveikatos priežiūros paslaugas laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims, vadovaujantis BVK 174 straipsnio 2 dalimi, teikia įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. BVK 174 straipsnis numato, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Bausmes atliekančių nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą, pareigybių skaičių ir veiklos tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras ir teisingumo ministras. Stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamoms antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti steigiamos laisvės atėmimo vietų ligoninės. Laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą. Bausmes atliekančių nuteistųjų sveikatos priežiūrą organizuoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus ir negalėjo gauti reikiamos priežiūros, tačiau skunde nedetalizavo, dėl kokių nusiskundimų bei kokiu laikotarpiu kreipėsi ir negavo sveikatos priežiūros paslaugų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pateikė nekonkretizuotus argumentus, Lukiškių TI-K tektų neproporcingai didelė įrodinėjimo našta paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad atvykus į kalinimo įstaigą, buvo tik formaliai buvo supažindintas su teisės aktais ir juose įtvirtintomis nuostatomis.
SVĮ 13 straipsnis įtvirtina, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta (1 dalis); tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę (2 dalis); tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus (3 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neneigia, jog buvo supažindintas su teisės aktais, savo turimomis teisėmis ir pareigoms, tačiau nurodo, jog tai padaryta formaliai. Pažymėtina, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su prašymais ar skundais, kad jis nebuvo supažindintas su teisės aktais arba tas buvo padaryta netinkamai, todėl teismas neturi pagrindo abejoti, jog Lukiškių TI-K įvykdė šią savo įstatyme įtvirtintą pareigą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, būdingus kalinimo įstaigai, tačiau bylos duomenimis nebuvo nustatyta, kad neigiami išgyvenimai būtų pasiekę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų atlikusi tam tikrus neteisėtus veiksmus.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.