- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-22
- Bylos Nr.
- 1A-608-493-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Danutė Giačaitė, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- G. C., K. C., ir E
- Civilinis ieškovas
- G. T., R. A.
- Advokatai
- Alvyda Rima Medišauskienė
- Kategorijos
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-608-493-2014
Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00103-2013-8
2014 m. rugsėjo 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorei Ritai Mikalauskienei, nuteistajam G. C., jo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, nuteistojo K. C. gynėjai advokatei Alvydai Rimai Medišauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. C. ir G. C. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. C. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 290 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
- pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;
- pagal BK 290 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu K. C. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į K. C. paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-01-25 iki 2013-02-14, t. y. 20 (dvidešimt) dienų, bei laikotarpis atliekant bausmę pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį.
Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. R., tačiau jis nuosprendžio neskundė.
Civilinio ieškovo G. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jo naudai solidariai iš E. R., G. C., K. C. priteista 900 (devyni šimtai) Lt.
Civilinio ieškovo R. A. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir jo naudai iš K. C. priteista 500 (penki šimtai) Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. C. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 25 d. apie 22.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ esančio baro, adresu (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams atvykus pagal pranešimą dėl grasinimo ginklu barmenei, policijos pareigūnams jį sulaikius ir įsodinus į policijos tarnybinį automobilį, keikdamasis necenzūriniais keiksmažodžiais, plūsdamas nukentėjusįjį G. T. neetiškais, necenzūriniais žodžiais, įžeidė valstybės tarnautoją – savo pareigas einantį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulį G. T., be to, patruliams G. T. ir R. V. tarnybiniame policijos automobilyje neleido jam uždėti antrankių, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų netrukdyti pareigūnų darbo, nevartoti policijos pareigūnų atžvilgiu įžeidžiančio turinio žodžių ir netrukdyti uždėti antrankių, aktyviais veiksmais – panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. stumdė patrulius nuo savęs ir ne mažiau dviejų kartų spyrė nukentėjusiajam R. V. į dešinę koją, šiais savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams – savo pareigas einantiems patruliams G. T. ir R. V., be to, vežant jį tarnybiniu automobiliu į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatą, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, aktyviais veiksmais – panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y. vieną kartą spyrė patruliui G. T. į pilvo sritį, ne mažiau dviejų kartų į kitas kūno vietas bei dešinės kojos čiurną, kas sukėlė G. T. fizinį skausmą, šiais savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojui – savo pareigas einančiam patruliui G. T., t. y. G. C. padarė nusikaltimus, numatytus BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje.
K. C. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 25 d. apie 22.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ esančio baro, adresu (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams atvykus pagal pranešimą dėl grasinimo ginklu barmenei, aktyviais veiksmais – panaudodamas fizinį smurtą priešinosi sulaikymui, t. y. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patruliams R. A., V. F. ir G. T. pareikalavus sėstis į policijos tarnybinį automobilį, jis atsisakė tai daryti ir bandė nukentėjusiajam R. A. kumščiu suduoti į veidą, o šiam smūgio išvengus, spyrė du kartus R. A. į dešinę ranką, padarė dešinės plaštakos sumušimą ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojams – savo pareigas einantiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patruliams R. A., V. F. ir G. T., be to, vežant jį tarnybiniu automobiliu į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatą, keikdamasis necenzūriniais keiksmažodžiais, plūsdamas nukentėjusiuosius R. A. ir V. F. neetiškais, necenzūriniais žodžiais, įžeidė valstybės tarnautojus – savo pareigas einančius Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyr. patrulius R. A. ir V. F., t. y. K. C. padarė nusikaltimus, numatytus BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje.
Šalies argumentai
G. C., nesutikdamas su Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 286 straipsnį ir dėl šios veikos jį išteisinti, arba, pripažinus jo kaltę, paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu; pakeisti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 290 straipsnį, pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti; panaikinti nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajam G. T.. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 286 straipsnį ir nuteisdamas realia laisvės atėmimo bausme, iš esmės rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų G. T. ir R. V. parodymais, atmesdamas jo parodymus, vertino juos kritiškai, kaip neobjektyvius, neatitinkančius nustatytų aplinkybių, nurodydamas, kad pasirinkti parodymai yra apelianto gynybinė pozicija. Su tokiais teismo motyvais apeliantas nesutinka, kadangi teismas, remdamasis nukentėjusiųjų parodymais, visiškai neatsižvelgė į jų duotų parodymų prieštaravimus tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis G. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad vedant apeliantą iš baro, jis nesipriešino, pats įsėdo į automobilį. Tuo tarpu nukentėjusysis R. V. parodė, kad vedant G. C. iš baro ir sodinant į automobilį jis priešinosi, stumdėsi, buvo jėga įsodintas į automobilį. Nukentėjusysis R. V. parodė, kad įsodintas į automobilį apeliantas tupėjo, vėliau parodė, kad klūpėjo, tuo tarpu G. T. parodė, kad jis gulėjo. Apelianto teigimu, nei vienas nukentėjusysis neatsakė, kaip jis, tupėdamas, klūpėdamas ar gulėdamas, galėjo spardyti nukentėjusiuosius, jokių sužalojimų jiems nenustatyta. R. V. į medikus nesikreipė, o G. T. dešinės pėdos minkštųjų audinių patinimas gali būti netrauminės kilmės. Ši ekspertų išvada, apelianto teigimu, nepatvirtina, jog jis sužalojo G. T.. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. V. parodė, kad jis ir G. T. apeliantą surakino antrankiais, tuo tarpu G. T. parodymai to nepatvirtinta. Iš jo parodymų matyti, kad jis vienas apeliantui uždėjo antrankius, be to, kur buvo tiksliai uždėti antrankiai, bare ar automobilyje, R. V. pasakyti negalėjo. Šie prieštaravimai nepašalinti ir neaišku, kurio nukentėjusiojo parodymais tikėti. Apelianto teigimu, abu nukentėjusieji parodė, kad jis bare elgėsi agresyviai, koliojo juos necenzūriniais žodžiais. G. T. parodė, kad apeliantas kartu su kitais kaltinamaisiais bandė pasišalinti, R. V. – jog grasino barmenei, kad ji neduotų parodymų. Tačiau tai paneigta kitų liudytojų – E. J., E. B., D. R., M. S. parodymais. Apelianto teigimu, šie prieštaravimai parodo nukentėjusiųjų suinteresuotumą bylos baigtimi siekiant neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nepagrįstai liudytojo M. S. parodymus vertino kritiškai, kadangi apeliantas šį liudytoją pažįsta tik iš matymo, jokie ryšiai jų nesieja, liudytojas įvykyje atsidūrė atsitiktinai, buvo blaivus.
Apeliantas taip pat nurodo, kad kaltės dėl BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo neginčija, tačiau teigia, kad neturėjo tikslo nei pažeminti, nei įskaudinti policijos pareigūnus. Dėl tokio poelgio jis nuoširdžiai gailisi, nukentėjusiųjų atsiprašė ir mano, kad yra pagrindas pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliantas teigia, kad įstatymas nedraudžia taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, jei nusikaltimas padarytas neišnykus teistumui. Jis pažymi, kad turi šeimą t. y. faktiškai gyvena su M. G. nuo 2013 m. kovo mėn., kartu veda bendrą ūkį, augina sūnų, gim. 2014 m. balandžio 25 d., kuriam reikalinga ne tik motinos, bet ir tėvo parama bei priežiūra. Apeliantas nurodo, kad jo požiūris į gyvenimą pasikeitė ir dėl savo praeities jis gailisi, jam gėda ne tik prieš vaiką, bet ir prieš būsimą sutuoktinę, tačiau teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, į tai neatsižvelgė.
Apeliantas skunde teigia nesutinkantis su teismo motyvais, susijusiais su neturtinės žalos G. T. priteisimu. Nukentėjusysis G. T. nepateikė objektyvių duomenų, kad dėl apelianto nusikalstamų veiksmų jis patyrė emocinę depresiją, kad pablogėjo jo reputacija ar sumažėjo bendravimo galimybės, ar iš viso negalėjo kurį laiką eiti savo tarnybinių pareigų. Atvirkščiai, nuteistojo teigimu, G. T. teisiamajame posėdyje, atsakydamas į užduotus klausimus, parodė, kad dėl apelianto nusikalstamų veiksmų jo reputacija nepablogėjo, bendravimo galimybės nesumažėjo, jis galėjo toliau eiti tarnybines pareigas. Taip pat jis teigė, kad įžeidinėjimai yra gana dažni, tačiau tai netrukdo jam dirbti, pripažino, kad iš valstybės biudžeto jam sumokėta šiais nusikaltimais padaryta žala.
K. C. taip pat skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti – pagal BK 286 straipsnio 1 dalį išteisinti, pagal BK 290 straipsnį paskirti švelnesnę bausmę, o civilinius ieškinius atmesti. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, neatsižvelgė į jo duotus parodymus teismo posėdžio metu, kuriame jis nuoširdžiai papasakojo įvykio aplinkybes, teigdamas, kad policijos pareigūnams įvykio metu nesipriešino, nes buvo smarkiai išgėręs (nustatyta 5 promilės girtumo), griuvinėjo ir neturėjo jėgų ir galimybių priešintis, tuo labiau su pareigūnų uždėtais antrankiais. Jo atžvilgiu pareigūnai elgėsi neteisėtai suduodami smūgius, naudodami elektros šoką ir pan. Nuo jų neteisėtų veiksmų apeliantui buvo padaryti sužalojimai, apie jų pobūdį jis pateikė teismui pažymą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Apelianto teigimu, jo duotus teismui parodymus visiškai patvirtino kiti bylos kaltinamieji, tačiau teismo neįtikino kaltinamųjų duoti nuoseklūs parodymai apie įvykio aplinkybes. Policijos pareigūnams sužalojimai galėjo atsirasti nuo kitų kaltinamųjų veiksmų jų atžvilgiu, kurie tai ir pripažino teisme. Tuo tarpu apeliantas teigia jokių sužalojimų pareigūnams nepadaręs, neketinęs daryti ir negalėjęs to padaryti vien jau dėl girtumo, todėl jiems ir nesipriešino. Pareigūnų civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti, nes jokių sužalojimų nei vienam iš pareigūnų jis nepadarė, jiems nesipriešino. Pareigūnai savo darbe yra drausti nuo sužalojimų, draudimas yra įvertinęs galimą žalos dydį ir išmokėjęs išmokas kitų kaltinamųjų veiksmais padarytą neturtinę žalą, todėl joks kitas papildomas neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. C. ir jo gynėja G. C. apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti, nuteistojo K. C. gynėja prašė K. C. skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinių skundų dalis dėl neturtinės žalos priteisimo tenkinti, kitas skundų dalis – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų G. C. ir K. C. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas G. C. ir K. C. kaltais dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.
Nuteistieji apeliaciniuose skunduose neneigia kaltės dėl BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, tačiau teigia, kad jų kaltė dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo neįrodyta. Su šiais motyvais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka
Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Smurtas gali būti tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas, apipylimas cheminėmis medžiagomis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-227/2010, 2K-279/2010, 2K-525/2011).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad nuteistieji nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir priešinosi jiems aktyviais veiksmais. G. C. neleido pareigūnams G. T. bei R. V. uždėti jam antrankių, stumdė patrulius nuo savęs, ne mažiau kaip du kartus spyrė nukentėjusiajam R. V. į dešinę koją, vežamas į policijos komisariatą spyrė G. T. į pilvo sritį, kitas kūno vietas. Tuo tarpu K. C., sodinamas į policijos automobilį, bandė kumščiu suduoti policijos pareigūnui R. A. į veidą, šiam smūgio išvengus, spyrė du kartus į dešinę ranką. Įvykio situacija – tai, kad policijos pareigūnai buvo vėlyvu metu iškviesti į barą, kuriame kaltinamieji ginklu grasino barmenei – rodo, kad smurtas prieš policijos pareigūnus buvo vartojamas siekiant išvengti sulaikymo, o kaltininkai veikė tiesiogine tyčia.
Nors nuteistieji G. C. ir K. C. skunduose teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų parodymais, kurie esą yra prieštaringi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Visi nuteistuosius sulaikant dalyvavę policijos pareigūnai – R. A., R. V., V. F. ir G. T. – apklausiami pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vyko konfliktas, G. C. ir K. C. atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimus, sulaikant priešinosi ir vartojo ne tik necenzūrinius žodžius, bet ir fizinį smurtą. Pareigūnai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o prieštaravimai, nurodyti G. C. apeliaciniame skunde, nėra reikšmingi ir nekelia abejonių policijos pareigūnų parodymais. Aplinkybes, jog G. C. priešinosi sodinamas į policijos automobilį, neleido uždėti antrankių, stumdėsi, spyrė R. V. į dešinę koją, o policijos automobilyje sudavė smūgius G. T., patvirtino abu sulaikant G. C. dalyvavę pareigūnai. Tai, kad G. T. iš tiesų įvykio metu patyrė fizinį smurtą, patvirtina ir tai, kad jis dar tą pačią naktį kreipėsi į medicinos įstaigą, kur jam diagnozuotas dešinės pėdos sumušimas.
K. C. apeliacinio skundo teiginius, jog pareigūnams jis nesipriešino, nes buvo stipriai girtas ir neturėjo jėgų, paneigia nukentėjusiojo R. A. parodymai, jog K. C. buvo neblaivus, bet nestipriai, sodinamas į policijos automobilį bandė smogti, o pargriautas ant žemės spardėsi, todėl buvo panaudotas elektrošokas. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir apklausiamas nukentėjusysis V. F.. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 1206/13(02) bei byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad R. A. konstatuotas dešinės plaštakos sumušimas, kuris galėjo padarytas 2013-01-25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirti ir skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išanalizuoti įrodymai yra pakankami nuteistųjų kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, pagrįsti.
Apeliaciniame skunde G. C. nurodo, kad liudytojų E. J., E. B., D. R. ir M. S. parodymai paneigia nukentėjusiųjų policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes, tačiau ir su šiais skundo argumentais nesutiktina. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojai E. B. ir E. J. nurodė, kad nematė, kas vyko lauke, tuo tarpu liudytojas D. R. teigė, kad lauke vyko grumtynės, matė vieną asmenį pargriautą ant žemės. Taigi liudytojų E. B. ir E. J. parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad prieš pareigūnus buvo vartojamas smurtas, o liudytojo D. R. parodymai sutampa su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas M. S. nurodė pažįstantis kaltinamuosius, o jo parodymai patvirtina kaltinamųjų nurodytas aplinkybes, kad šie pareigūnams nesipriešino, M. S. parodymus apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai.
Nuteistieji apeliaciniuose skunduose kelia ir bausmių individualizavimo klausimą – K. C. prašo pagal BK 290 straipsnį paskirti švelnesnę bausmę, o G. C. išreiškia prašymą švelninti jam už abi nusikalstamas veikas paskirtas bausmes ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, bausmės vykdymą atidėti. Tačiau teisėjų kolegija su nuteistųjų argumentais nesutinka, kadangi iš nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmes G. C. ir K. C. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistųjų asmenybę, tiek ir jų padarytų nusikalstamų veikų bei jų pačių pavojingumą apibūdinančias aplinkybes.
G. C. ir K. C. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalto būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Skiriant bausmę atsižvelgta į tai, kad padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai. G. C. registruotas psichiatrinėje įskaitoje, narkologo įskaitoje neregistruotas, baustas administracine tvarka, teistas. Nusikalstamų veikų padarymo metu G. C. teistumas buvo neišnykęs, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas pagrįstai G. C. paskyrė būtent tokios rūšies bausmę. Nors apeliantas teisingai skunde nurodo, kad įstatymas nedraudžia atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, kuris nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo, nes būtent ši aplinkybė eliminuoja galimybę manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apylinkės teismas G. C. paskyrė bausmes, kiek švelnesnes nei BK 286 ir 290 straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai, šios bausmės nelaikytinos per griežtomis, taigi nėra pagrindo jas švelninti, tokio pagrindo nesudaro ir G. C. skunde nurodytos aplinkybės.
Skiriant bausmę K. C. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis psichiatrinėje ir narkologo įskaitoje neregistruotas, administracine tvarka baustas, teistas. K. C. nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas pagrįstai K. C. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, jos dydį už atskirus nusikaltimus nustatydamas artimą BK 286 ir 290 straipsnių sankcijose numatytiems bausmių vidurkiams.
Abu nuteistieji skunde nurodo, kad nukentėjusiųjų atsiprašė, gailisi dėl to, jog įžeidė pareigūnus, tačiau pagrindo pripažinti tai jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tuo tarpu K. C. teigė, kad priešinosi pareigūnams ir juos keikė dėl to, kad šie jį sumušė, o G. C. teigė gynęs brolį. Aplinkybių, jog prieš kaltinamuosius policijos pareigūnai būtų neteisėtai vartoję smurtą nėra, taigi ir tokie kaltinamųjų nurodyti elgesio motyvai nesudaro pagrindo laikyti tai kaltės pripažinimu, juolab, kad kaltinamieji pripažino tik veiksmus, sudarančius BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, o formalus nukentėjusiųjų atsiprašymas kelia abejonių, kad gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų yra nuoširdus.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad bendrindamas K. C. paskirtą bausmę su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme teismas pasirinko tinkamą bendrinimo būdą – bausmes sudėjo dalinio sudėjimo būdu, tačiau nurodė, jog vadovaujasi tik BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, nenurodydamas BK 63 straipsnio 9 dalies. Be to, teismas neteisingai nurodė, kad nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrina su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, kadangi bendrinant bausmes vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinama su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, bet ne likusia neatlikta bausmės dalimi. Šie netikslumai laikytini rašymo apsirikimais, kurie ištaisytini pakeičiant nuosprendžio rezoliucinę dalį.
Nuteistieji apeliaciniuose skunduose taip pat kelia civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su nuteistųjų skunduose pateikiamais argumentais ir konstatuoja, kad civiliniai ieškiniai buvo nepagrįstai iš dalies tenkinti.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.250 straipsnyje numatytas neturtinės žalos turinys visada turi būti įrodytas ir pagrįstas objektyviais duomenimis, o ne vien tik subjektyviais motyvais. Šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad nukentėjusieji yra policijos pareigūnai, kurie yra papildomai rengiami įvairioms stresinėms ir pavojingoms situacijoms, su kuriomis jie susiduria vykdydami savo pareigas, todėl jie turi būti pasiruošę įvairioms tarnybos metu kylančioms konfliktinėms situacijoms, teisės pažeidėjų priešiškumui jų atžvilgiu. Taigi ir pareigūnų reakcija į tarnybos metu patiriamas neigiamas emocijas, jiems išsakomus necenzūrinius žodžius, įžeidimus, nepagarbą ir nepaklusimą jų teisėtiems reikalavimams turėtų būti ne tokia jautri, kaip asmenų, kurie neturi specialaus pasirengimo. Dėl šių priežasčių vertinant policijos pareigūnų patiriamą neturtinę žalą turėtų būti taikomi griežtesni kriterijai, nei tais atvejais, kai neturtinę žalą patiria tam nepasirengę asmenys, juolab, kad policijos pareigūnai savo tarnybai yra specialiai ruošiami ir fiziškai, ir psichologiškai, jų veikla jau paties įstatymų leidėjo siejama ir su asmeniniu pavojumi, todėl teisės aktuose yra numatyta ir jų teisinė, ir fizinė apsauga, kompensacijų mechanizmas dėl tarnybos metu patirtos žalos.
Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji patirtą neturtinę žalą siejo su jiems padarytais sveikatos sutrikdymais bei pažeminimu, kurį jie patyrė dėl jų atžvilgiu išsakytų necenzūrinių žodžių bei grasinimų. Apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdyje pareigūnai patvirtino gavę kompensaciją įstatymų nustatyta tvarka dėl jiems padarytų sužalojimų. Nors tokios kompensacijos išmokėjimas neužkerta kelio priteisti pareigūnui neturtinę žalą už patirtą fizinį skausmą, tačiau tokiu atveju būtina įvertinti, ar išties pareigūnui padaryta tokia neturtinė žala, kurios neapima jam išmokėta kompensacija.
Kompensacijų išmokėjimą pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis, kurioje, be kita ko, numatyti kompensacijų dydžiai, priklausantys nuo pareigūno patirto sveikatos sutrikdymo masto. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalis, be kita ko, numato, jog laikinojo nedarbingumo dėl įvykio, susijusio su tarnyba, atveju pareigūnams mokama 100 procentų jų vidutinio darbo užmokesčio, taikant maksimalaus ir minimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžius vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatomis dėl ligos pašalpos skaičiavimo. Vidaus tarnybos statuto 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog pareigūnų medicininė reabilitacija, sveikatos grąžinamasis ir antirecidyvinis gydymas po sužalojimo vykdant tarnybines pareigas, kai šis gydymas neapmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, apmokamas iš valstybės biudžeto. Šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog, kadangi policijos pareigūno, kuris patyrė sveikatos sutrikdymą dėl tarnybinių pareigų atlikimo, gydymo ir reabilitacijos išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto, laikinojo nedarbingumo laikotarpiu jam mokamas pilnas darbo užmokestis, kompensacija už patirtą sužalojimą padengia ir tam tikrą dalį jo patiriamos neturtinės žalos.
Šiuo atveju patys nukentėjusieji, apklausiami teismo posėdyje, nurodė, kad tokios situacijos jų darbe yra gana dažnos, patirti nemalonumai neturėjo ilgalaikių neigiamų pasekmių, jie toliau galėjo eiti pareigas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiųjų patirta neturtinė žala nėra tokio masto ir pobūdžio, kurios neapima jiems išmokėta kompensacija už sveikatos sutrikdymą vykdant tarnybines pareigas, todėl nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai dėl patirtos neturtinės žalos atmestini.
Byloje gauti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. C. ir K. C., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 9 d. sudaro atitinkamai 410 litų (118,74 EUR) ir 120 litų (34,75 EUR) dydžio advokato užmokestis (b. l. 123, 125). BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutarė:
Nuteistųjų G. C. ir K. C. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies. Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti.
Civilinių ieškovų G. T. ir R. A. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, jog K. C. paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinama su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, galutinę subendrintą bausmę paliekant 4 (ketverius) metus 4 (keturis) mėnesius, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.