- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-03
- Bylos Nr.
- 2S-1369-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10809-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Atsakovas
- UAB „Medicinos bankas“
- Ieškovas
- J. P., D. P.
- Kategorijos
- 99.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Medicinos bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties, kuria nustatytas terminas trūkumams pašalinti civilinėje byloje Nr.2-18007-937/2014 pagal ieškovų J. P., D. P. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti, kad jų prievolės UAB „Medicinos bankas“ pagal 2007-01-22 laidavimo sutartis Nr. LAI-0705 ir Nr. LAI-0706 yra pasibaigusios ir nesukelia ieškovams teisinių pasekmių. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo vykdymą pagal Vilniaus apygardos teismo 2013-09-11 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-299-565/2010 iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Nurodė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tęsiant išieškojimą, ieškovai netektų turto, kurį atgauti natūra, jei turtas būtų parduotas iš varžytynių, būtų neįmanoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Sustabdė išieškojimą iš ieškovų J. P. ir D. P., vykdomą pagal Vilniaus apygardos teismo 2013-09-11 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-299-565/2010 vykdomojoje byloje Nr. 130-1180/2013 iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-18007-937/2014 pagal ieškovų J. P. ir D. P. ieškinį atsakovui UAB „Medicinos bankas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis ir įsiteisės sprendimas joje.
Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas pripažinti laidavimo sutartis pasibaigusiomis. Iš ieškovų yra vykdomas išieškojimas pagal Vilniaus apygardos teismo 2013-09-11 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-299-565/2010 dėl laidavimo sutarčių nevykdymo. Įvertinęs ginčo šalių tarpusavio santykių situaciją, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių adekvatumą pareikštų reikalavimų užtikrinimui bei kitas reikšmingas aplinkybes, teismas sprendė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamus tikslus ir yra pagrindas sustabdyti išieškojimą iš ieškovų pagal Vilniaus apygardos teismo 2013-09-11 išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-299-565/2010. Nutarta nutartį vykdyti skubiai.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas pateikė atskirąjį skundą ( b.l.96-99), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį. Nurodo, jog įteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas gali būti vertinamas kaip įsiteisėjusio sprendimo kvestionavimas. Teismo nutartis tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidžia teismų nepriklausomumo principą bei atsakovo teises bei teisėtus lūkesčius. Skola iš J. P. bei D. P. yra priteista kitoje civilinėje byloje Nr. 2-299-565/2010, kurioje ieškovai pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2013-12-19 nutartimi atmetė prašymą dėl proceso atnaujinimo, ieškovai minėtoje byloje pateikė atskirąjį skundą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas klausimo dėl proceso atnaujinimo dar nėra išsprendęs. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų įmanomas tik byloje dėl skolos priteisimo ir tik tuo atveju, jeigu prašymas dėl proceso atnaujinimo būtų patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka su skundžiamos nutarties argumentu, jog laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas gali apsunkinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą ar padarys jį neįmanomu. Ieškovų prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinyje reiškiamais reikalavimais. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-02-23 nutartyje c.b. Nr. 2-502/2012 konstatavo, kad teismo diskrecija taikyti laikinąsias apsaugos priemones - vykdymo veiksmų sustabdymą - yra ribota, galima tik įstatyme numatytais atvejais. Išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3d.) arba kai nagrinėjamas ginčas dėl varžytinių akto patvirtinimo (CPK 725 str.). Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas. Sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str.). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus, reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, pagal kurias vykdymo veiksmus privalo ar turi teisę sustabdyti antstolius, o ne teismas.
Minėtoje byloje teismas suformavo aiškią taisyklę, kada taikant LR CPK 145 str. 1 d. 10 p., galima sustabdyti vykdymo veiksmus. Ieškovų reikalavimai pateikiami ieškinyje nėra susiję nei su vienu aukščiau išvardintu pagrindu, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai.
Nagrinėjant UAB „Medicinos banko“ ieškinį J. P. bei D. P. ieškovai neginčijo sudarytų laidavimo sutarčių ir ieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė tik po to, kai buvo priimta ieškovams nepalanki 2013-09-03 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis. Daro išvadą, kad atsakovų reiškiamo ieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių prašymo tikslas - užvilkinti išieškojimo procesą. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-02-23 nutartis civ. byloje Nr. 2-502/2012). Ieškovai pateiktame ieškinyje remiasi savo samprotavimais, kurie nėra pagrindžiami jokiais įrodymais, priešingai - kredito sutartis įrodo, kad minėtų sąlygų dėl to, kad atsakovas atsisakys ieškovų laidavimo, kai tik bus baigtos hipotekos procedūros, kredito sutartyje nebuvo. Laikinosios apsaugos priemonės negali tapti ieškovų piktnaudžiavimo priemone.
Atsakovas neatsisakė savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą iš UAB „Baltijos biodyzelino centras“ skolininko Vokietijos įmonės CZMT Invest, nes atsakovas neįsigijo reikalavimo teisės į minėtą Vokietijos įmonę, kuri yra bankrutuojanti ir atsižvelgiant į įmonės turimą turtą, atsakovas nebūtų turėjęs jokių galimybių patenkinti savo finansinius reikalavimus CZMT Invest bankroto byloje.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti (b.l.114-115). Nurodo, jog skundžiamoje nutartyje nėra konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl skolos išieškojimo iš J. P. bei D. P. neprivalo būti vykdomas. Šia nutartimi nekonstatuota, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos išieškojimo gali buti panaikintas reiškiant ieškinį teisme. Teismas pagrįstai nustatė, kad pritaikius apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas ieškovų teisių gynimo būdas, nes egzistuoja grėsmė, kad, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo vykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama teismo nutartis nepažeidžia šalių dispozityvumo ir procesinio lygiateisiškumo principo (CPK 13 str., 17 str.), nepanaikina ieškovų prievolės pagal laidavimo sutartis, kaip ir nepanaikina atsakovės teisės išieškoti skolą iš ieškovų. Teismas tik laikinai sustabdė išieškojimo vykdymą, iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo priimtas sprendimas. Teismui byloje priėmus sprendimą ir panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, vykdymo procesas atsinaujintų, o antstolio veiksmai priklausytų nuo sprendimo šioje byloje esmės.
Atsakovas aptskirajame skunde remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012-02-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-502/2012, kurioje apeliacinis teismas pasisako dėl vykdymo veiksmų sustabdymo ir šią nutartį laiko teismo suformuota aiškia taisykle dėl CPK 145 str. 10 p. taikymo. Nurodytoje nutartyje apeliacinis teismas vadovaujasi teisės doktrinos nuostata, kad teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas. Apeliantas netinkamai vertina ieškinio dalyką, todėl klaidingai pasisako dėl išieškojimo vykdymo sustabdymo. J. P. ir D. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl laidavimo sutarčių (kurių pagrindu priteista skola ir duotas vykdomasis raštas) pripažinimo pasibaigusiomis. Akivaizdu, kad teismui priėmus ieškinį, bet iki bus priimtas teismo sprendimas, nepritaikius vykdymo sustabdymo, vėliau, jei teismas priimtų sprendimą tenkinti ieškinį, jo vykdymas taptų neįmanomas, nes nesustabdžius išieškojimo iš ieškovų turto vykdymo, grąžinti šį turtą ieškovams nebūtų jokių galimybių.
Su atskirojo skundo argumentais galima būtų sutikti tik tuo atveju, jei teismas, kurio sprendimo pagrindu vykdomas išieškojimas, toje pačioje byloje būtų sprendęs ir ieškovų reikalavimą dėl laidavimo sutarčių pasibaigimo bei šį reikalavimą atmetęs. Šiuo gi atveju, kai ieškovai pareiškė pagrįstą reikalavimą dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis, teismui patenkinus ieškinio reikalavimus, atnaujinus vykdymą vykdomojoje byloje Nr. 130- 1180/2013, ši vykdomoji byla turėtų būti nutraukta. Naujas teismo sprendimas nepanaikintų įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo sprendimo, o tik sukurtų teisines sąlygas laikyti, kad vykdomas teismo sprendimas yra įvykdytas pasibaigus skolininkų prievolei. Todėl, išsprendęs ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagrįstai nustatė, jog egzistuoja grėsmė, kad, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo vykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d., nenustatyta. Nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, jog teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo (nutarties) ar jos dalies teisėtumą ir pagrįstumą.
Atsakovas nesutinka su skundžiama nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. vykdomoje byloje sustabdytas išieškojimas, nurodydamas, kad ieškovų prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškinyje reiškiamais reikalavimais; ieškinio ir laikinųjų apsaugos priemonių prašymo tikslas - užvilkinti išieškojimo procesą, nes ieškovai ieškinyje remiasi savo samprotavimais, kurie nėra pagrindžiami jokiais įrodymais, priešingai - kredito sutartis įrodo, kad sąlygų dėl to, kad atsakovas atsisakys ieškovų laidavimo, kai tik bus baigtos hipotekos procedūros, kredito sutartyje nebuvo, taigi preliminariai susidaro nuomonė, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas. Pažymi, jog atsakovas neįgijo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą iš UAB „Baltijos biodyzelino centras“ skolininko Vokietijos įmonės CZMT Išvest.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios nuostatos aiškinimo ir taikymo praktikoje, formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo, išskiriama, kad teismas spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-117/2014).
Atskirajame skunde apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas įrodinėjamas CPK 144 str. 1 d. netinkamu taikymu, t. y. klaidingu prima facie doktrinos taikymu ir nepagrįstu grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui konstatavimu. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad atliekant preliminarų pareikštų reikalavimų vertinimą jų pagrįstumo klausimas nėra sprendžiamas iš esmės. Šiuo atveju tik patikrinama, ar reikalavimai galėtų būti patenkinti, jeigu pasitvirtintų ieškinio faktiniu pagrindu įvardijamos aplinkybės. Ieškovų pasirinktas jų teisių gynimo būdas: byloje pareikštas ieškinys dėl teisinių santykių modifikavimo (teisių panaikinimo) – prašoma pripažinti laidavimo sutartis pasibaigusiomis, įstatymų leidžiamas. Ieškinio tenkinimo atveju būtų panaikinta apelianto reikalavimo teisė į ieškovus pagal laidavimo sutartis. Aplinkybės, sudarančios ieškinio faktinį pagrindą, prima facie doktrinos požiūriu negali būti traktuojamos kaip objektyviai negalimos – esą išnagrinėjus ginčą iš esmės jos negalėtų būti pripažintos įrodytomis. Todėl konstatuotina, kad, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą (CPK 185 str.).
Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams.
Pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės tikslas – užkirsti kelią galimai žalai ieškovams ir naujiems ginčams tarp šalių atsirasti, t. y. užtikrinti teisinių santykių status quo išsaugojimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nesustabdžius apelianto pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti iš dalies įvykdyti arba pabaigti įvykdžius vykdomąjį dokumentą (CPK 632 str. 1 d.1 p.). Tokiu atveju, ieškovai turėtų reikšti reikalavimą apeliantui dėl išieškoto turto susigrąžinimo. Tokiu atveju taikytos laikinos apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principus, atsižvelgus į galimas abi šalis apsunkinančias teisines pasekmes tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas nesustabdžius išieškojimo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.