Marijampolės apylinkės teismo nutartis

sekretoriaujant D. B., dalyvaujant pareiškėjams G. J. ir V. J., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui D. P., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal G. J. ir V. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Turto bankas“, Vilkaviškio rajono savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Teismas, iš esmės sutikdamas su suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ atsikirtimo argumentais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjų teisės į ginčo pastatus negali būti ginamos ir apgintos CPK V dalies XXXIV skyriaus 3-iojo skirsnio tvarka, kadangi būtų pažeistas imperatyvaus pobūdžio CK 4.69 str. 3 d. nustatytas draudimas įgyti nuosavybę įgyjamosios senaties būdu į valstybei priklausančius daiktus. Nors ginčo pastatai, kaip nekilnojami daiktai yra suformuoti (atlikti kadastriniai matavimai), tačiau nėra atlikta nei jų pačių, nei daiktinių teisių į juos teisinė registracija Nekilnojamo turto registre nei pareiškėjų, nei valstybės, nei kitų fizinių ar juridinių asmenų vardu (b. l. 18-19, 20). Tačiau tęstinio pobūdžio teisinių santykių, susijusių su ginčo pastatų sukūrimu (statyba), jų naudojimu ir valdymu, tarp pareiškėjų ir tuometinio Vilkaviškio r. Paežerių kolūkio, vėliau pertvarkyto į žemės ūkio įmonę, žemės ūkio bendrovę ir šiuo metu jau likviduoto, metu (1983-1991 m.) galiojusio Lietuvos Respublikos būtų kodekso (1982-12-02 įstatymas Nr. X-2703, galiojęs nuo 1983-03-01 iki 1998-07-01) 5 straipsnio nuostatos gyvenamuosius namus, priklausančius valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms priskyrė visuomeniniam butų fondui, o šis buvo šalies butų fondo sudedamoji dalis. Pagal aptariamo teisinio santykio metu galiojusio 1964 m. Lietuvos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) (1964-07-07 įstatymas, galiojęs nuo 1965-01-01 iki 2001-07-01) 97 ir 98 straipsnių (1983-11-30 įsako redakcija) sisteminio aiškinimo ir taikymo praktiką būtent valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto, įskaitant valdomą valstybinių-kolūkinių ir kitokių valstybinių-kooperatinių susivienijimų, įmonių ir organizacijų visuomeninį butų fondą, savininkė (2011-02-08 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir kt.). Todėl, teismo vertinimu, nuo to momento, kai buvo priimtas sprendimas likviduoti Vilkaviškio r. Paežerių kolūkį (vėliau ir jo teisių perėmėjus), šios kooperatinės organizacijos valdytas nuosavybės teise butų fondas perėjo valstybės nuosavybėn. Šalies kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko, užvaldymo pradžios ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti (pripažinti) įgyjamąją senatį, kaip savarankišką nuosavybės teisės įgijimo (atsiradimo) pagrindą, jeigu toks daiktas, šiuo atveju statiniai, buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektas (1964 m. CK 98 str.) ir valstybės, įskaitant visuomeninį, turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie šiuo metu turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise, ir kuriems be išlygų taikytinas CK 4.69 str. 3 d. nustatytas imperatyvus draudimas įgyti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys : 2007-10-03 kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007, 2008-11-10 kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2008, 2013-04-12 kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013 ir kt.). Apibendrinant darytina išvada, jog nuosavybės teisė į ginčo pastatus pagal įgyjamąją senatį negalėjo būti įgyta, todėl teismas neturi teisinio pagrindo pareiškėjams pripažinti tokią teisę savo sprendimu.

4. Tokioje situacijoje teismas įprastomis aplinkybėmis pagal proceso įstatymą turėtų pareiškimą netenkinti (atmesti), tačiau pagal nagrinėjamos bylos individualias aplinkybes teismas nustatė, kad pareiškėjų teisės į ginčo pastatus gali ir jų valia turi būti ginamos CK 1.93 str. 4 d. (1964 m. CK 58.5 d.) numatytu pagrindu (tvarka), jiems pareiškiant teisme ieškinį atskiroje (naujoje) civilinėje byloje dėl ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir jos patvirtinimo, atsakovu tokioje byloje trauktina Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama VĮ „Turto bankas“, byloje dalyvavę kiti suinteresuoti asmenys – atitinkamai trečiaisiais asmenimis, nepareiškusiais savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, ieškovų pusėje. Pareiškėjai siekia pripažinimo jiems valstybės vardu nuosavybės į ginčo pastatus, remdamiesi aplinkybėmis, jog ginčo pastatai buvo teisėtai (pagal galiojusį teisinį reguliavimą) sukurti statybos būdu Vilkaviškio r. Paežerių kolūkio (toliau – kolūkio) iš banko pasiskolintomis lėšomis įgyvendinant 1983-07-01 tuometinės TSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 593, ją (statybą) užbaigus pripažinti tinkamais naudoti pagal paskirtį (gyventi), kolūkio administracijos jiems, kaip kolūkio nariams, perduoti naudotis ir valdyti, pagal teisės aktų reikalavimus buvo paskirtas ir suformuotas žemės sklypas jų statybai ir eksploatavimui pagal paskirtį, 1986-01-30 tarp pareiškėjų ir kolūkio buvo sudaryta tipinė gyvenamo namo ir jo priklausinių (ūkinių pastatų) pirkimo-pardavimo tipinė sutartis pagal aukščiau minėtą 1983-07-01 tuometinės TSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 593, Lietuvoje įgyvendintą Lietuvos Ministrų Tarybos 1983-07-14 nutarimu Nr. 186, pareiškėjai, jų tvirtinimu, įvykdę visas pirkėjo pareigas pagal sutartį, įskaitant visišką sandorio kainos sumokėjimą, tačiau sutartis dėl jiems nežinomų priežasčių kolūkio administracijos (pardavėjo) nebuvo pateikta tvirtinti notarui ir nėra jo patvirtinta lig šiol. 1964 m. CK 58 str. 5 d. ir CK 1.93 str. 4 d. aiškinimo ir taikymo kontekste pažymėtina, jog šalies teismų praktikoje sąžiningai nekilnojamą daiktą pirkusio ir pirkėjo iš sutarties kilusias prievoles įvykdžiusio asmens (pirkėjo) teisės yra ginamos – tokia sutartis pripažįstama galiojančia bei teismo sprendimu patvirtinama (po ko papildomas notarinis tvirtinimas nėra reikalingas), ir tais atvejais, kai nėra išlikęs dokumento (sutarties) originalas, kai yra pasibaigęs (likviduotas) daikto pardavėju buvęs juridinis asmuo ir netgi miręs pats pirkėjas, jeigu ieškovas (-ai) leistinais įrodymais teisme įrodo tokio ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, o vengimo notariškai patvirtinti sutartį ir ją įregistruoti duomenų (įrodymų) nebuvimas ar jų trūkumas pateisinamas pagal CK 1.5, 6.309 str. ir kt. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (2006-02-01 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis kasacinėje civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2006, 2015-12-08 Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-19548-2014/2015 ir kt.).

5. Teismui konstatavus, jog šios bylos pareiškėjų teisės į ginčo pastatus pagal jų procesinio dokumento (pareiškimo) faktinį pagrindą sudarančias ir papildomai nagrinėjant bylą teisme nustatytas aplinkybes visgi gali, ir jų, pareiškėjų, valia turi būti teismo ginamos, tačiau pagal proceso įstatymo reikalavimus tai turi būti įgyvendinama kita, ieškinio (ginčo) teisena, atitinkamai teisė kreiptis teisminės gynybos negali būti realizuojama CPK V dalies XXXIV skyriaus 3-iojo skirsnio reglamentuotas tvarka, pripažintina, jog pastaroji byla negali būti išspręsta pastarąja tvarka, kas prilyginama CPK 293 str. 1 p. nustatytam juridiniam pagrindui, todėl byla, nepriėmus sprendimo dėl jos esmės, nutrauktina pastaruoju juridiniu pagrindu, išaiškinus pareiškėjams tinkamo teisės kreiptis į teismą pažeistų (nepripažįstamų) teisių teisminės gynybos galimybes ir tvarką (CPK 294 str. 1 d.) (punktas 4). Bylinėjimosi išlaidos valstybei (teismo turėtos pašto išlaidos) padengtinos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 str. 4 d.), dalyvaujantys byloje asmenys bylinėjimosi išlaidų atlyginimo vienas iš kitos nereikalauja, todėl tokios išlaidos nepaskirstomos (CPK 93 str. 1 d., 443 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

civilinę bylą nutraukti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo gali būti apskųsta atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.