Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Čekijos Respublikos įmonės „Garantrans“ s. r. o. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos mokestinės prievolės (22 256 Eur PVM ir 91 453 Eur akcizo, paskirtos 34 113 Eur baudos) muitinei už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1, bei dėl 3 821 eurų delspinigių už laiku nesumokėtą PVM, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus teritorinės muitinės Žirmūnų krovininiame tilte 2019 m. gruodžio 19 d. įformino tranzito procedūrą pagal lydraštį ?1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1, jos pagrindu buvo deklaruota prekė – degtinė. Paskirties muitinės įstaiga – Latvijos Respublikos muitinės postas „Škirotavos muitinės kontrolės punktas“ (LV000207). Muitinės procedūros vykdytojas – pareiškėja. Prekių vežėjas – UAB „Lodrita“. Muitinės procedūros vykdymo pabaiga – 2019 m. gruodžio 29 d.

5.1. Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. sausio 7 d. dokumentu Nr. (8.1/03)-2V-1652 kreipėsi į vežėją UAB „Lodrita“ su prašymu paaiškinti krovinio pervežimo aplinkybes. 2020 m. vasario 5 d. dokumentu vežėjas informavo, kad pervežimo metu sugedo transporto priemonė, todėl krovinys buvo perkrautas į kitą transporto priemonę, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Po prekių perkrovimo minėtą transporto priemonę su kroviniu sulaikė Latvijos Respublikos darbuotojai.

5.2. 2020 m. balandžio 14 d. Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą Nr. 18KP-03-272, jame konstatavo, kad 2019 m. gruodžio 23 d. Muitinės mobilios grupės darbuotojai patikrino transporto priemonę, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nuėmus plombą, muitinės darbuotojai nustatė, kad deklaruotos prekės, nurodytos tranzito deklaracijoje ?1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1 (2019 m. gruodžio 19 d.), nėra. Skola muitinei atsirado toje teritorijoje, kurioje buvo įforminta prekių tranzito procedūra, t. y. Lietuvos Respublikoje, už skolos išieškojimą muitinei atsakinga Vilniaus teritorinė muitinė, todėl Vilniaus teritorinė muitinė minimu sprendimu užregistravo muitinės nepriemoką – 22 256 eurų PVM ir 91 453 eurų akcizą. Už atsiradusį pažeidimą pareiškėjai ir UAB „Lodrita“ buvo paskirta 30 proc. bauda – 34 113 eurų bei, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, minėtiems solidariems skolininkams paskirti delspinigiai 3 821 eurų už laiku nesumokėtą PVM. Pareiškėja nesutikdama su šiuo sprendimu jį apskundė Departamentui.

5.3. Departamentas išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2020 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. balandžio 14 d. sprendimą. MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2020 m. spalio 27 d. sprendimu patvirtino Departamento 2020 m. liepos 15 d. sprendimą.

6. Pareiškėjos teigimu, tranzito procedūra turi būti pripažinta įvykdyta, Departamentas ir MKG neteikė užklausos į Latvijos Respublikos muitinės įstaigas, siekiant nustatyti krovinio buvimo vietą ir taip vengė gauti alternatyvius tranzito procedūros baigimo įrodymus.

7. Departamentas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, argumentuodamas, kad Sąjungos tranzito procedūra Nacionalinės tranzito kontrolės priemonėmis užbaigta nebuvo, byloje nėra duomenų, kad krovinys atvyko į paskirties muitinės įstaigą.

8. Teismas, analizuodamas tranzito procedūros pripažinimo įvykdytą teisinį reglamentavimą, pažymi, jog pagal Sąjungos muitinės kodekso (toliau – ir SMK) 233 straipsnio 1 dalies (a) punktą Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Pagal SMK 215 straipsnio 2 dalį muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra užbaigta teisingai. Vadovaujantis SMK 134 straipsnio 1 dalimi, į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti tikrinamos. Ne Sąjungos prekės lieka muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas, arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos.

8.1. Vadovaujantis SMK įgyvendinimo taisyklių 312 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia alternatyvius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta SMK 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą. SMK 79 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, kad skola muitinei atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje.

8.2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

9. Bylos medžiaga aiškiai patvirtina, kad pagal lydintį dokumentą T1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1 2019 m. gruodžio 19 d. Vilniaus teritorinės muitinės Žirmūnų krovininiame tilte ginčo prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, tranzito procedūros terminas – 2019 m. gruodžio 29 d., procedūros vykdytojas – pareiškėja, paskirties muitinės įstaiga – Latvijos Respublikos muitinės „ŠKIROTAVAS MKP“ postas, krovinys į paskirties įstaigą išleistas plombuotoje transporto priemonėje valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Muitinės mobiliųjų grupių posto pareigūnams 2019 m. gruodžio 23 d. atlikus minėtos transporto priemonės tikrinimą, nustatyta, kad deklaruotų ginčo prekių transporto priemonėje nėra, todėl buvo padaryta išvada, kad muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal lydintį dokumentą T1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1, tinkamai nepabaigta taip, kaip numatyta SMK 215 straipsnio 2 dalyje, procedūros vykdytojo, šiuo atveju pareiškėjos, pareigos, numatytos SMK 233 straipsnio 1 dalyje, neįvykdytomis.

10. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką prekių paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoką reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris sutrukdo, nors tik trumpam, kompetentingai muitinės institucijai prieiti prie prekės, esančios muitinės priežiūroje, ir atlikti tikrinimus, numatytus muitų teisės aktuose (ESTT 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo C-140/04 28 punktas, 2013 m. liepos 11 d. sprendimo byloje C-273/12, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

11. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis aukščiau paminėtomis SMK nuostatomis, konstatuotina, jog paskirties muitinės įstaigai krovinys, deklaruotas tranzito procedūrai pagal T1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1 nebuvo pateiktas, todėl nebuvo galimybės kroviniui, deklaruotam minėtoje tranzito deklaracijoje, taikyti priežiūros priemonių, taikytinų tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms. Teismo vertinimu, ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, skola muitinei atsirado Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zonoje 2019 m. gruodžio 24 d., kai tranzito procedūra pagal T1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1 Nacionalinės tranzito kontrolės sistemoje buvo užbaigta tikrinimo rezultatu. Prekes paėmus iš muitinės priežiūros, atsirado skola muitinei, todėl pareiškėja, kaip procedūros vykdytojas, kuris pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies a punktą turėjo vykdyti pareigas, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, pagrįstai pripažinta skolininku muitinei. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi vežėjo (UAB „Lodrita“) atsakomybę, teismo įsitikinimu pagrįstai konstatavo, kad nepateikus krovinio, deklaruoto pagal lydintį dokumentą T1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1, vadovaujantis SMK 79 straipsnio 3 dalies b punktu, UAB „Lodrita“ taip pat laikoma skolininku. Vadinasi tranzito procedūros vykdytojas, šiuo atveju pareiškėja, ir prekių vežėja UAB „Lodrita“ vadovaujantis SMK 79 straipsnio 3 dalies a ir b punktais bei 84 straipsniu, pagrįstai įvertinti solidariais skolininkais muitinei.

12. Pareiškėja skunde teigia, kad Departamentas vengė gauti alternatyvius tranzito procedūros baigimo įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus teritorinė muitinė, gavusi informaciją, kad sugedus transporto priemonei valst. Nr. (duomenys neskelbtini), krovinys buvo perkrautas į kitą transporto priemonę valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo sulaikyta Latvijos kriminalinės muitinės tarnybos, kreipėsi į Latvijos Respublikos Valstybinės pajamų tarnybos Muitų administraciją su pranešimu, kad Latvijos muitinės institucija yra atsakinga už muito bei kitų mokesčių išieškojimą ir prašymu įregistruoti skolą. Latvijos Respublikos muitinė, atsakydama į minėtą užklausą informavo, kad nėra jokių įrodymų, kad prekės, sulaikytos transporto priemonėje valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra tos pačios prekės, deklaruotos MRN Nr. 19LTVR400016F9A0E1 deklaracijoje (prekių aprašymas yra toks pat, tačiau prekių kiekis skiriasi). Vilniaus teritorinės muitinės ir Departamento išvada, kad nėra galimybės patvirtinti ginčo prekių tapatumą su sulaikytomis prekėmis ir jokių įrodymų, leidžiančių teigti apie ginčo prekių pateikimą Europos Sąjungos ar trečiosios valstybės muitinei, nebuvo gauta, pagrįsta Latvijos Respublikos muitinės tarnybos gauta informacija, todėl pareiškėjos teiginys, kad Departamentas vengė gauti alternatyvius tranzito procedūros baigimo įrodymus yra nepagrįstas. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nėra pagrindo grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo Muitinės departamentui ir įpareigoti Muitinės departamentą pateikti užklausą dėl išsamaus atsakymo apie paimtą prekę T1 Nr. 19LTV400016F9AOE1 iš asmens, vykdančio baudžiamąjį procesą Nr. 15840122719 (vyriausioji tardytoja D. K., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), dėl naujų atsiradusių įrodymų.

13. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai sprendimu konstatavo, kad pagal T1 deklaraciją Nr. 19LTVR400016F9A0E1 vykdytą Sąjungos tranzito procedūra nebuvo tinkamai užbaigta, todėl jai pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

14. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamus sprendimus gavo laiku, juos apskundė nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, teismas sprendžia, kad ginčijami sprendimai dėl apskaičiuotų 22 256 Eur PVM ir 91 453 Eur akcizo, paskirtos 34 113 Eur baudos muitinei už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 19LTVR400016F9A0E1, bei dėl 3 821 eurų delspinigių už laiku nesumokėtą PVM atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes jie pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

15. Teismas, ištyręs visas bylos aplinkybes ir nenukrypdamas nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, daro išvadą, kad tiek Departamentas, tiek MGK pilnai ištyrė pareiškėjos skundą, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Teismui atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo priteisti teismo išlaidas.

17. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos Čekijos Respublikos įmonės „Garantrans“ s. r. o. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.