Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

7. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 1 850 Eur neturtinės žalos. Neturtinė žala, pareiškėjo nuomone, jam buvo padaryta neužtikrinus tinkamų sąlygų jam nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d. iki 2025 m. vasario 12 d. atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės kalėjime.

8. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais, nustatytos šios nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios faktinės aplinkybės.

8.1. Kaip matyti iš pareiškėjo asmens bylos Nr. 15422 duomenų, pareiškėjas į Marijampolės kalėjimą atvyko 2024 m. rugpjūčio 19 d. Byloje taip pat pateikti šie duomenys apie pareiškėjo perkėlimus: pareiškėjas nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d. iki 2024 m. spalio 17 d. buvo paskirtas į 3 būrį (31 brigada, lova 3.5.1); nuo 2024 m. spalio 18 d. iki 2025 m. sausio 6 d. buvo paskirtas į 1 būrį (11 brigada, lova 1.1.6); . nuo 2025 m. sausio 7 d. iki 2025 m. sausio 21 d. buvo paskirtas į 2 būrį (21 brigada, lova 2.1.4); . nuo 2025 m. sausio 22 d. iki 2025 m. vasario 10 d. buvo paskirtas į 2 būrį (21 brigada, lova 2.4.6); 2025 m. vasario 11 d. buvo paskirtas į 17 būrį (171 brigada, lova 17.2.12), tačiau pareiškėjas atsisakė bausmę atlikti šiame būryje; nuo 2025 m. vasario 12 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrį (111 brigada, lova 11.20.3). Remiantis atsakovo nurodytais duomenimis, pareiškėjas buvo išvykęs iš Marijampolės kalėjimo šiais laikotarpiais: nuo 2024 m. spalio 7 d. iki 2024 m. spalio 14 d.; nuo 2024 m. spalio 24 d. iki 2024 m. spalio 31 d.; nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2024 m. lapkričio 18 d. Taip pat pareiškėjas laikotarpiais nuo 2025 m. vasario 7 d. iki 2025 m. vasario 9 d., nuo 2025 m. vasario 9 d. iki 2025 m. vasario 11 d. bei nuo 2025 m. vasario 11 d. iki 2025 m. vasario 13 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose nuteistieji laikomi už padarytus pažeidimus bausmės atlikimo metu, todėl tuo metu būryje negyveno.

9. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą. Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str.), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-30-624/2025). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

10.1. Vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma ginčui įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakyme Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas) (aktuali teisės akto redakcija), pagal kurio 1.2 papunktį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis (1.2.1 papunktis), ir 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis (1.2.2 papunktis).

10.2. Kaip minėta, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio bausmę atliko pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis, o tuo laikotarpiu pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas svyravo nuo 3,1 kv. m. iki 3,3 kv. m, o laikotarpiu, kai pareiškėjas bausmę atliko uždaro tipo sąlygomis (nuo 2025 m. vasario 7 d. iki 2025 m. vasario 9 d., nuo 2025 m. vasario 9 d. iki 2025 m. vasario 11 d. bei nuo 2025 m. vasario 11 d. iki 2025 m. vasario 13 d.), jam teko 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

10.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje pažymima, jog, sprendžiant, ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (t. y. ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija), iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

10.5. Remiantis byloje surinktais įrodymais, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, kad, pareiškėjui kalint Marijampolės kalėjime, jam suteiktas gyvenamojo ploto dydis atitiko teisės aktais nustatytą reikalaujamą minimalią vienam asmeniui tenkančią ploto normą. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėjo bausmės atlikimo vietose buvo apgyvendinta daugiau nei leistina nuteistųjų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Marijampolės kalėjimas ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu šiuo aspektu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme.

11. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su tuo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta batų dėžė, kurioje būtų buvusi sudaryta galimybė laikyti savo batus, taip pat nebuvo įrengta džiovinimo patalpa, dėl to pareiškėjui buvo apsunkintos kalėjimo sąlygos.

11.1. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi reguliuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi“ (toliau – ir Įsakymas). Pagal Įsakymu patvirtintas laisvės atėmimo vietų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti metalinė lova, spintelė prie lovos, taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai, stalas, šiukšlių dėžė, valymo inventorius, sieninė pakaba arba spinta. Taigi, remiantis galiojančiomis normomis, bendrabučio gyvenamojoje patalpoje neturi būti batams skirtos dėžės, taip pat džiovyklos. Pagal minėtas normas, batams skirtos dėžės, taip pat džiovyklos neturėjo būti ir tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose, taip pat drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose. Tačiau, remiantis Įsakymu, turėjo būti bendrai skiriama 1 džiovykla arba drabužių džiovinimo įrenginys bei, pagal poreikį, galėjo būti skiriama lentyna avalynei džiovinti.

11.2. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad, kaip nurodo atsakovas, būriui skiriama po vieną drabužių džiovyklą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, remiantis byloje pateiktais įrodymais, taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d. iki 2025 m. vasario 12 d. pareiškėjas į Marijampolės kalėjimo administraciją dėl gyvenimo sąlygų ir avalynei džiovinti skirtos lentynos nėra kreipęsis. Taigi, pareiškėjas šiuo atveju nesiėmė veiksmų savo teisei kreiptis į Marijampolės kalėjimo administraciją dėl lentynos avalynės džiovinimui gavimo įgyvendinti, nors lentyna avalynės džiovinimui skiriama tik pagal poreikį, t. y. ji nėra suteikiama, nuteistajam neišreiškus konkretaus poreikio.

11.3. Šiame kontekste teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog Marijampolės kalėjimo administracija, nesilaikydama nurodytų normų, neužtikrino pareiškėjo teisių tiek, kiek tai susiję su aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi.

12.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, remiantis Higienos normos HN 134:2015 14 punktu, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o, pagal 15 punktą, natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

12.2. Vertinant pareiškėjo bendro pobūdžio argumentus, kad kamerose buvo netinkama drėgmė, netinkamas apšvietimas, pažymėtina, kad, vertinant higienos sąlygas įkalinimo įstaigose, analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; kt.). Kaip pažymima administracinių teismų praktikoje, yra svarbu, kada tokie patikrinimai atliekami bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje buvimo metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; kt.). Pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; kt.).

12.4. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme pateiktus argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog Marijampolės kalėjimo administracija, netinkamai įgyvendinama jai suteiktus įgaliojimus, ginčo laikotarpiu neužtikrino Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymosi patalpose, kuriose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę, neužtikrindama tinkamos ventiliacijos, temperatūros, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo.

13.1. Vadovaujantis Įsakymu patvirtintomis laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, prausykloje ar tualete turi būti įrengiamas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m), nustatant, kad 1 vienetas skiriamas ne daugiau kaip 15 asmenų.

13.2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu patalpose, kuriose pareiškėjas atliko bausme, buvo užtikrintos tokios sanitarinių mazgų įrengimo sąlygos: 1 būriui, kuriame galėjo gyventi iki 51 nuteistojo, priskirtose sanitarinių mazgų patalpose įrengti 3 sėdimi tualetai ir 3 pisuarai – taigi, laikytasi Įsakyme nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui; 2 būriui, kuriame galėjo gyventi iki 81 nuteistojo, priskirtose sanitarinių mazgų patalpose įrengti 3 sėdimi tualetai ir 3 pisuarai – taigi, laikytasi Įsakyme nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui; 3 būriui, kuriame galėjo gyventi iki 58 nuteistųjų, priskirtose sanitarinių mazgų patalpose įrengti 2 sėdimi tualetai ir 2 pisuarai – taigi, laikytasi Įsakyme nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrengimui. Pažymėtina ir tai, kad Marijampolės kalėjimo 11 būryje, kuriame galėjo gyventi iki 4 nuteistųjų, sanitarinio mazgo patalpa įrengta kameroje, visiškai atskiriant ją nuo gyvenamosios patalpos, joje įrengtas vienas tualetas ir viena praustuvė, kuria galėjo naudotis tik kameroje esantys nuteistieji. Pabrėžtina, kad iš atsakovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kalėjimo patalpose yra įrengta pakankamai sanitarinių mazgų ir praustuvių, kad įrengti sanitariniai mazgai atitinka jiems keliamus reikalavimus.

13.3. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad, remiantis byloje pateiktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis, byloje nėra pagrindo išvadai, jog Marijampolės kalėjimas netinkamai įgyvendino jam teisės aktais nustatytus reikalavimus sanitarinių mazgų įrengimui.

14.1. Remiantis Higienos normos HN 134:2015 20 punktu, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

14.2. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės kalėjimo patalpose buvo reguliariai atliekama kenkėjų kontrolė, patalpų priežiūra. Kaip matyti iš graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimą ginčo laikotarpiu patvirtinančių dokumentų, patalpose nuolat atliekant apžiūrą, ir dezinfekciją, be kita ko, 2 būryje, kenkėjų (be kita ko, blakių) buvo aptikta 2025 m. sausio 28 d. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2025 m. sausio 7 d. iki 2025 m. vasario 10 d. buvo paskirtas į 2 būrį. Bylos duomenimis, kitais laikotarpiais pareiškėjas nebuvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę tose patalpose, kuriose buvo aptikta blakių.

14.3. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Marijampolės kalėjimo taikytos kontrolės priemonės dėl parazitų naikinimo nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo netikėti pareiškėjo skunde nurodomomis aplinkybėmis, jog jis galėjo būti sukandžiotas blakių. Bylos duomenimis pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 20 d. iki 2025 m. vasario 12 d. nesikreipė dėl netinkamų sąlygų ir blakių sukandimo į įgaliotus subjektus, taigi – byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos galėjo turėti byloje konstatuotas teisės pažeidimas.

14.4. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

14.5. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan., ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Paprastai esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018).

14.6. Pažymėtina ir tai, kad, taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

14.7. Kaip matyti iš administracinių teismų praktikos, esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

14.8. Teismas, įvertinęs šios administracinės bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, įskaitant tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas truko palyginti ne ilgą laiką (byloje nenustatyta, kad kitais laikotarpiais patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo rasta blakių), be to, į tai, kad pareiškėjas nesikreipė į įgaliotus subjektus dėl sveikatos būklės pablogėjimo, susijusio su blakių sukandimais, kad, bylos duomenimis, į tai, kad nenustatyta, jog Marijampolės kalėjimo administracija būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai, įvertinęs tai, kad Marijampolės kalėjime nuolat įgyvendinamos priemonės, siekiant išvengti kenkėjų buvimo gyvenamosiose patalpose, ir reguliariai atliekama patalpų priežiūra bei jų dezinfekcija, kartu atsižvelgdamas į tai, kad neužtikrinus pakankamų kontrolės priemonių dėl parazitų naikinimo pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, sprendžia, jog šiuo atveju nustatyti pažeidimai yra neilgalaikiai, vienkartiniai, jų pobūdis yra toks, kad tinkamas pareiškėjo teisių apgynimas šiuo atveju užtikrinamas konstatuojant pažeidimą ir atskirai nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo jam pinigais.

15. Atsižvelgdamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad bylos duomenys patvirtina, jog Marijampolės kalėjimo administracija neužtikrino tinkamų teisės aktus atitinkančių sąlygų pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kalėjime tuo aspektu, kad nebuvo užtikrintos pakankamos kontrolės priemonės dėl parazitų naikinimo, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas tenkintinas. Pareiškėjo pažeistos teisės šiuo aspektu apginamos konstatuojant teisės pažeidimą – tai byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste vertintina kaip pakankama priemonė pažeistoms pareiškėjo teisėms apginti. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nebuvo patvirtinti bylos medžiaga, todėl kitoje pareiškėjo skundo dalyje nėra pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo ir spręsti dėl galimai pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. prašymą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. K. teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjime.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.