Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilines bylas pagal atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. ir 2019 m. balandžio 1 d. nutarčių, kuriomis pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Domstara“ ieškinį atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl viešojo pirkimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Autopoliklinika“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis teismas patenkino ieškovės prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstos ir teisėtos. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniais ir teisiniais pagrindais, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ribų.

12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 423⁷ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

13. Nagrinėjamu atveju ieškovė buvo pareiškusi du prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones: ieškinyje ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę iki tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla, nesudaryti pirkimo sutarties, o vėliau, sužinojusi, kad atsakovė dar iki ieškinio pateikimo momento sudarė pirkimo sutartį su UAB „Autopoliklinika“, pateikė prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės ir UAB „Autopoliklinika“ sudarytos pirkimo sutarties vykdymą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pirmąjį ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2019 m. kovo 22 d. nutartyje vertino, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių (nesustabdžius pirkimo procedūrų), būtų susilpnintas ieškovės pažeistų teisių gynybos mechanizmas, apsunkintas galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas, atsirastų papildomų laiko ir finansinių sąnaudų visoms bylos šalims. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra poreikio kuo skubiau užbaigti viešųjų pirkimų procedūras, ir atsižvelgdamas į tai, nusprendė, kad šioje byloje prioritetas teiktinas viešajam interesui, pasireiškiančiam pirkimo procedūrų teisėtumo užtikrinimu. Savo ruožtu 2019 m. balandžio 1 d. nutartyje teismas, spręsdamas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė neturįs pagrindo vertinti susiklosčiusios situacijos kitaip, negu ji buvo įvertinta priimant 2019 m. kovo 22 d. nutartį, ir remdamasis minėtoje teismo nutartyje padarytomis išvadomis, nutarė tenkinti prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones.

14. Pažymėtina, kad atsakovė atskiruosiuose skunduose nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo ir grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, neginčija, kad šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko jas nustatytomis. Tačiau atskiruosiuose skunduose atsakovė nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamas nutartis, netinkami įvertinto konkuruojančių viešųjų interesų santykį ir dėl šios priežasties be pagrindo taikė laikinąsias apsaugos priemones. Jos teigimu, teismas analizavo tik vieną iš viešojo intereso aspektų – visuomenės interesą užtikrinti pirkimo dalyvių sąžiningą varžymąsi, ir visiškai nevertino kito ne mažiau svarbaus aspekto – naudos, kurią suteikia pirkimo objektas visuomenei, taip pat neatsižvelgė į tai, kad vykdomas pirkimas yra tiesiogiai susijęs su visuomenės interesų patenkinimu ir saugumo užtikrinimu, turi didelę visuomeninę ir valstybinę reikšmę. Taigi, atsakovė nesutinka su teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikta visuomenės interesui užtikrinti sąžiningą pirkimo procedūrų vykdymą ir teigia, kad pirkimo objektas turi itin didelę reikšmę valstybei.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas pastarojoje nutartyje taip pat yra pažymėjęs, kad pirmiau nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai ir turi apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.

16. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės yra išaiškinta, kad teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.), turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas dėl to gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būti išleidžiamos neracionaliai (perkančiosios organizacijos gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis). Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018 32, 38 ir 39 punktai).

17. Atsakovė vykdo pirkimą, kurio objektas – Vilniaus, Ignalinos, Pakrančių apsaugos pasienio rinktinių tarnybinių transporto priemonių techninio aptarnavimo (priežiūros) ir remonto paslaugos (važiuoklės remonto ir priežiūros, variklio remonto ir priežiūros, kėbulo remonto ir priežiūros, elektros sistemos ir apšvietimo remonto ir priežiūros, ratų montavimo, balansavimo, suvedimo ir remonto bei priežiūros paslaugos, stabdžių sistemos remonto ir priežiūros, pavarų dėžės, sankabos remonto ir priežiūros ir kt.); taip pat atsarginių dalių, eksploatacinių medžiagų ir kitų prekių įgijimas pagal faktinį poreikį. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba, be kita ko, saugo valstybės sieną sausumoje, teritorinėje jūroje, pasienio vandenyse; užtikrina pasienio teisinį režimą ir valstybės sienos kirtimo tvarką; dalyvauja užtikrinant viešąją tvarką ir užtikrina valstybės sienos teisinio režimo laikymąsi; įgyvendina nusikalstamų veikų prevenciją, atskleidimą ir atlieka jų tyrimą; atlieka paieškos ir gelbėjimo bei teršimo incidentų likvidavimo darbus Kuršių mariose, dalyvauja atliekant paieškos ir gelbėjimo darbus kitose paieškos ir gelbėjimo rajono dalyse ir kt. Šios Tarnybos funkcijos neabejotinai yra reikšmingos visuomenei ir jų tinkamas įgyvendinimas sudaro viešąjį interesą, o atsakovė nurodo, kad jų vykdymui yra būtina naudoti tarnybinį transportą, todėl jis nuolat turi būti techniškai tvarkingas ir paruoštas eksploatacijai. Tai reiškia, kad atsakovės vykdomas tarnybinių transporto priemonių techninio aptarnavimo ir remonto paslaugos pirkimas taip pat turi reikšmės visai visuomenei ir yra susijęs su viešuoju interesu.

18. Vis dėlto aplinkybė, kad vykdomas pirkimas yra susijęs su viešojo intereso įgyvendinimu, per se nereiškia, kad šiam interesui turi būti besąlygiškai suteikiamas prioritetas kito viešojo intereso – visuomenės intereso, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi skaidriai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų – atžvilgiu, todėl, kaip minėta pirmiau, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečioje situacijoje susiklosčiusios aplinkybės ir nustatoma, neapgynus kurio iš konkuruojančių interesų galėtų kilti didesnė žala. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija nėra išskirtinė ir nesudaro pagrindo suteikti prioritetą visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu. Nors atsakovė nurodo, kad dėl vykdomų funkcijų specifikos, jos turimoms tarnybinėms transporto priemonėms tenka dažnai važinėti lauko, miško keliais ar žvyrkeliais, todėl poreikis remontuoti šias transporto priemones iškyla dažniau, ir daro prielaidą, kad dėl užsitęsusių pirkimo procedūrų, jos struktūriniams padaliniams bus tam tikrą laiką apribota galimybė vykdyti tarnybinio transporto priemonių techninę priežiūrą ir remontą, dėl ko šie padaliniai susidurs su tinkamų naudoti transporto priemonių stoka ir negalės laiku reaguoti į pažeidimus, šie deklaratyvūs ir hipotetiniai argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jų neigiamos pasekmės viršys teikiamą naudą.

19. Kaip minėta, atsakovė perka automobilių techninės priežiūros ir remonto paslaugas Vilniaus, Ignalinos, Pakrančių apsaugos pasienio rinktinėms, pirkimo objektas yra išskaidytas į 9 dalis. Iš pirkimo dokumentų matyti, kad ginčijama pirkimo dalimi yra perkamos 87 tarnybinių automobilių remonto ir priežiūros paslaugos. Byloje nėra pateikta duomenų, kad visi pirkimo sąlygose nurodyti automobiliai ar kuris nors iš jų šiuo metu yra techniškai netvarkingas ir reikalauja remonto, taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovė turi poreikį naudoti visus šiuos automobilius tuo pačiu metu ir sugedus bent vienam ar keliems iš jų, negalės būti užtikrintas Tarnybos funkcijų atlikimas. Iš byloje esančių duomenų nėra aišku, kokiu būdu šiuo metu ir pirkimo procedūrų atlikimo metu atsakovė užtikrino tarnybinių transporto priemonių techninę priežiūrą, taip pat nėra aišku, ar pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, laikinai negalėtų būti pratęsiamos anksčiau galiojusios sutartys dėl analogiškų paslaugų teikimo. Atsakovė nepagrindė, kodėl atitinkamam Tarnybos padaliniui dėl šioje pirkimo dalyje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių susidūrus su techniškai tvarkingų transporto priemonių stoka, esant poreikiui, šis padalinys negalėtų laikinai, iki tol, kol bus nagrinėjama ši byla ir galios laikinosios apsaugos priemonės, pasinaudoti kurio nors kito padalinio turimomis transporto priemonėmis. Esant tokioms aplinkybėms teismas neturi pagrindo vertinti, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovė negalės patenkint savo poreikių kitais būdais, negalės tinkamai įgyvendinti savo funkcijų ir dėl šios priežasties gali kilti reali, sunkiai atitaisoma žala.

20. Šiame kontekste pažymėtina, kad visuomenė yra suinteresuota ne tik pirkimo objektu, kuris šiuo atveju yra susijęs su Tarnybos transporto priemonių techniniu parengimu, bet ir tuo, kad perkančiųjų organizacijų vykdomos viešojo pirkimo procedūros vyktų skaidriai ir griežtai laikantis įstatymų reikalavimų, kad viešojo pirkimo metu naudojamos valstybės lėšos būtų panaudotos racionaliai ir efektyviai, kad perkančioji organizacija nepatirtų papildomų išlaidų, kurios galėtų atsirasti, jei perkančiajai organizacijai dėl jos neteisėtų veiksmų būtų pritaikytos alternatyvios sankcijos ar būtų pareikštas reikalavimas atlyginti tiekėjui žalą. Teismui nustačius, kad atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepateisinamai nevaržys jos teisių, nesukliudys vykdyti jos kompetencijai priskirtas funkcijas, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas suteikti pirmenybę viešajam interesui, susijusiam su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juo labiau kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas negalėtų sąlygoti neadekvačiai ilgo pirkimo procedūrų sustabdymo, kadangi CPK yra nustatyti konkretūs ir pakankamai trumpi viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminai.

21. Teismas taip pat nesutinka su atsakovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė CPK 423⁵ straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nes nesuteikė atsakovei galimybės pateikti atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo tvarką nustato ne atsakovės nurodytas CPK 423⁵ straipsnis, bet CPK penktasis skirsnis (144–152 straipsniai) ir 423⁷ straipsnis, kuriame įtvirtinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ypatumai viešųjų pirkimų bylose. CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos, o atsakovas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra informuojamas tik tuo atveju, kai teismas mano, kad tai yra būtina. Tai reiškia, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad teismas privalo informuoti atsakovą apie prašymą taikyti jo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Tokia galimybė yra nustatyta kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendžiami nedelsiant ir neinformavus atsakovo. Todėl pirmosios instancijos teismas, neinformavęs atsakovės apie ieškovės prašymo taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, nepažeidė CPK įtvirtintų reikalavimų.

22. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamomis nutartimis tenkinęs ieškovės prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir papildomas laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, atsižvelgė į visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitinka jų taikymo sąlygas, nustatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje ir CPK 423⁷ straipsnio 1 dalyje, t. y. jos atitinka ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus, viešojo intereso apsaugą, o jų teikiama nauda yra didesnė, nei galinčios kilti neigiamos pasekmės. Atsakovės atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtų ir pagrįstų teismo nutarčių, todėl jos paliekamos nepakeistos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. ir 2019 m. balandžio 1 d. nutartis palikti nepakeistas.