Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-26 · Civilinė byla Nr. 2-634-178/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-03-26Lietuvos apeliacinis teismas
  2. B2-88-260/2016Nutartis · 2016-09-07Kauno apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-26
Bylos Nr.
2-634-178/2015
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00898-2012-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Trečiasis asmuo
D. V., V. K., R. S., G. G., I. B.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Dironta“
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-634-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00898-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens D. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje Nr. B2-359-260/2015 pagal pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „LitCon“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dironta“ dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys V. K., R. S., G. G., I. B..

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi UAB „Dironta“ iškelta bankroto bylą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas (kreditorius) prašo pripažinti BUAB „Dironta“ bankrotą tyčiniu (t. 2, 63-67, t. 4, b.l. 95-101). Nurodė, kad UAB „Dironta“ valdymo organų sąmoningi veiksmai sąlygojo jos nemokumą, todėl yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Įmonės vadovas privalėjo tinkamai organizuoti įmonės veiklą, tvarkyti finansinius įmonės klausimus bei laikytis kituose įstatymuose numatytų pareigų, kurių nevykdymas iš esmės reiškia tyčinį bankrotą. Juridinių asmenų registro duomenimis paskutinį kartą UAB „Dironta“ finansiniai dokumentai buvo pateikti už 2010 metus, vėlesnių finansinių metų atsakovo balansas bei pelno (nuostolio) ataskaitos nepateikti, todėl tikėtina, kad finansiniai dokumentai už 2011 ir 2012 metus neparengti. Dėl to darytina prielaida, kad įmonės apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir pažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatas. Atsakovas su pareiškėju 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudarė tiekimo ir rangos sutartį, kurioje numatytų darbų atsakovas nebaigė, dėl ko buvo priskaičiuotos netesybos. Pareiškėjo teigimu, atsakovo vadovas netinkamai organizavo įmonės darbą, sąmoningai sudarė sąlygas skaičiuoti netesybas, be to, per 2012 metus pareiškėjas atsakovui sumokėjo 252 537,97 Lt, tačiau atsakovo sąskaitos 2012 m. gruodžio mėnesį buvo tuščios. Taigi, vadovas netinkamai organizavo įmonės finansus ir, tikėtina, iššvaistė įmonės lėšas. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-10813-886/2012 atsisakė priimti atsakovo ieškinį UAB „Foritas“ kaip neteismingą, tačiau atsakovas pakartotinai ieškinio pagal teismingumą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui nepareiškė, o atsakovo finansinis reikalavimas 10 475,37 Lt sumai UAB „Foritas“ bankroto byloje nepatvirtintas. Vertinant atsakovo finansines operacijas, matyti, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gegužės 28 d. iš atsakovo sąskaitų, esančių AB SEB banke, D. V. buvo sumokėta arba jis savavališkai pasisavino 158 900 Lt, administratoriui neperduoti dokumentai, patvirtinantys minėtų mokėjimų paskirtį. Taip pat laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 25 d. direktoriaus pareigas einantis G. G. iš atsakovo sąskaitos paėmė 89 250 Lt, dokumentų pagrindžiančių pinigų panaudojimą nėra, todėl laikytina, kad minėtas asmuo pasisavino atsakovo turtą. Taip pat iš atsakovo banko sąskaitų, esančių SEB banke, banko kortele buvo išgryninamos piniginės lėšos, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki 2012 m. sausio 5 d. išgryninta – 14 000 Lt suma. Pareiškėjo teigimu, įmonė buvo valdoma aplaidžiai, nesąžiningai, o minėtų sumų pasisavinimas galėjo turėti įtakos įmonės nemokumui bei negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Įmonės finansiniai sunkumai buvo tęstinio pobūdžio, todėl V. K. kaip įmonės vadovas privalėjo vykdyti Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, o ne toliau tariamai vykdyti veiklą, todėl, pareiškėjo vertinimu, jis pažeidė ir pareigą tinkamai įgyvendinti galiojančių teisės aktų nuostatas. V. K., G. G., R. S. ir D. V. veiksmų teisėtumas atsakovo valdymo požiūriu yra abejotinas, įmonė yra nemoki, nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, todėl atsakovo bankrotas nėra natūrali rinkos nuosmukio pasekmė, o sistemingas neteisėtų veiksmų rezultatas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 7 d. nutartimi prašymą tenkino, pripažino BUAB „Dironta“ bankrotą tyčiniu (t. 5, b.l. 177-182, 191). Teismas nustatė, kad UAB „Dironta“ vadovais buvo: nuo 2001 m. birželio 27 d. iki 2010 m. kovo 31 d. D. V.; nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. L. A.; nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2011 m. vasario 24 d. R. S.; nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2012 m. vasario 22 d. G. G. ir nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2013 m. sausio 1 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) V. K.. UAB „Dironta“ įmonės buhalterinę apskaitą nuo 2006 m. liepos 4 d. iki 2011 m. vasario 25 d. tvarkė UAB „Finelita“. Kaip matyti iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 27 d. Operatyvaus patikrinimo pažymos, kito buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens įmonė neturėjo. Minėta pažyma, kuria buvo fiksuotos aplinkybės, susijusios su sandoriu su UAB Sveikatingumo centras „Radnyčėlė“ vykdymu, konstatuota, kad UAB „Dironta“ nuo 2011 m lapkričio mėnesio nemokėjo visų privalomų mokėti pridėtinės vertės mokesčių, įmonės bankroto byloje patvirtintas 12 087,15 Lt Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas. Taip pat iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus informacijos matyti, kad UAB „Dironta“ nuo 2011 m. pabaigos nemoka įmokų į VSDFV biudžetą. UAB „Dironta“ bankroto byloje patvirtintas 25 632,19 Lt VSDFV Kauno skyriaus finansinis reikalavimas. Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Dironta“ nuo 2011 m. neteikė metinių finansinių atskaitomybių, paskutinioji 2010 m. finansinė atskaitomybė pateikta 2011 m. vasario 25 d. Iš BUAB „Dironta“ administratoriaus pateiktos informacijos, Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarties matyti, kad V. K. neįvykdė ĮBĮ ir Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi nustatytos pareigos perduoti įmonės turtą ir visus dokumentus teismo paskirtam bankroto administratoriui, to nepadarė net ir antstoliui pareikalavus bei teismui nubaudus už antstolio įpareigojimų nevykdymą. Remiantis išdėstytu, teismas sprendė, kad UAB „Dironta“ vadovai G. G. ir V. K. netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Teismas pripažino, jog teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM mokėjimo vengimas. Kad UAB „Dironta“ vadovai netinkamai vykdė pareigas organizuoti įmonės veiklą bei tvarkyti finansinius įmonės klausimus, įrodo ir tai, jog po to, kai D. V. buvo atleistas iš įmonės vadovo pareigų, banko sąskaitos kortelėje nebuvo pakeisti jo kaip įmonės vadovo parašo pavyzdžiai, o jis, jau ir nebūdamas įmonės vadovu, toliau naudojosi banko įmonei išduota atsiskaitymo kortele, taip pat pripažino nuolat per bankomatus gaudavęs įmonei priklausančias lėšas, taigi, faktiškai turėjo galimybę ir disponavo įmonės lėšomis. Teismas vertino, kad labai tikėtina, jog po D. V. atleidimo iš įmonės direktoriaus pareigų kiti paskirti vadovai galėjo būti tik formaliai pareigas ėję asmenys, o faktiškai įmonei vadovavo jis. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su 2011 m. rugpjūčio 8 d. tiekimo ir rangos sutarties vykdymu, teismas įvertino kaip UAB „Dironta“ vadovo V. K. netinkamai vykdomas pareigas, nustatytas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose, susijusias su įmonės valdymu. Taip pat teismas vertino ir pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad įmonė nesiėmė visų priemonių išieškoti skolą iš UAB „Foritas“. Be to, teismas nustatė, kad joje 2012 m. birželio mėnesį dar dirbo 27 darbuotojai, o 2012 metų rugpjūčio mėnesį, kaip tik tuo metu, kada įmonė nutraukė darbus pagal sutartį su UAB „LitCon“, liko dirbti vos vienas darbuotojas. Taigi, faktiškai įmonė nutraukė veiklą. Įmonės vadovas, nutraukus įmonės veiklą, kada įmonė jau nuo 2011 metų nemokėdavo mokesčių ir socialinio draudimo įmokų, privalėjo suprasti, kad įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais. Todėl privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnyje nustatytą pareigą teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. To nepadaręs, V. K. netinkamai vykdė savo pareigas. Teismas pripažino, kad įrodymų visuma patvirtina, jog įmonės vadovai netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, paskutinysis įmonės vadovas nevykdė pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, be to, įmonė vengė mokėti mokesčius. Tai vertintina kaip ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti tyčinio bankroto požymiai, todėl teismas pripažino UAB „Dironta“ bankrotą tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

Trečiasis asmuo D. V. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti (t. 5, b.l. 184-190). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo teismo praktikos. Teismas nesiaiškino ir nenurodė, kokia buvo UAB „Dironta“ bankroto kilimo priežastis, kokie požymiai rodo, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia, kokiais sąmoningais, kryptingais ir nuosekliais įmonės vadovo veiksmais buvo tyčia siekiama privesti įmonę prie bankroto. Nepagrįstai sprendė, kad bankrotui pripažinti tyčiniu užtenka tik nustatyti reikšmingas aplinkybes svarstomu klausimu, kurios lingvistiškai atitiktų bent vieną ĮBĮ 20 straipsnyje numatytą bankroto kilimo priežastį. Nutartyje nustatytos aplinkybės nei kaip visuma, nei kiekviena atskirai nėra pakankamos pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veiklos organizavimu, nes, konstatavęs įstatymų ir steigimo dokumentų neatitinkančius įmonės vadovų veiksmus, nenustatė, ar tokie veiksmai yra bankroto priežastis ir ar jie buvo daromi su tikslu privesti įmonę prie bankroto tyčia ir tokiu būdu išvengti įsipareigojimų kreditoriams. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien nepaskyrimas apskaitą tvarkančio asmens, suponuoja išvadą, jog įmonės veikla yra vykdoma netinkamai. Teismas neįvertino pateiktų byloje apskaitos dokumentų atitikimu įstatymo reikalavimams, o tik formaliai taikė Buhalterinės apsaugos įstatymo 21 straipsnio nuostatas. Teismas ignoravo byloje pateiktus šalių paaiškinimus, kad įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė pats įmonės vadovas, tačiau visą laiką konsultavosi su buhaltere. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įmonei išduota banko kortele apeliantas naudojosi teisėtai, o įmonės lėšomis ne disponavo savo nuožiūra, o vykdė savo kaip įmonės vadybininko pareigas – įsigydavo įmonės veiklai reikalingas prekes ir pinigų išėmimo bei išleidimo faktą tinkamai apskaitydavo įmonės buhalterijoje. Net jei būtų nustatyta, kad apeliantas neturėjo teisės atlikti tokius veiksmus, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apelianto išimti pinigai buvo panaudoti ne įmonės veiklai vykdyti, o siekiant tyčia privesti įmonę prie bankroto, t.y. juos išvaistant, sudarant įmonei nenaudingus sandorius ir pan. Nepagrįsta teismo išvada, kad netinkamas įmonės veiklos organizavimas nulėmė tiekimo ir rangos sutarties su pareiškėju nevykdymą ir galiausiai nutraukimą. Byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad būtent pareiškėjas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal minėtą sutartį. UAB „Dironta“ pareiškėjui siuntė pretenzijas, kuriose reikalavo atsiskaityti už atliktas paslaugas bei darbus, tačiau pareiškėjas savo pareigų nevykdė ir galiausiai pats sutartį nutraukė. Teismo argumentai, susiję su ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos nevykdymu, nepagrįsti bei nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes teismo nurodomos aplinkybės yra svarbios tik sprendžiant klausimą dėl žalos, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo. Vien faktas, kad įmonėje dirba tik vienas darbuotojas, nesuponuoja išvados, kad įmonė veiklos nevykdo ir negalės atsiskaityti su kreditoriais. Veiklos nevykdymas ir negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais privalo būti grindžiamas ne darbuotojų skaičiumi įmonėje, o buhalterinės apskaitos dokumentais. Prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būtina nustatyti įmonės nemokumą, kuris privalo būti paremtas tiksliais turimo turto ir skolų paskaičiavimais, o ne įmonės vadovo supratimu ar įsivaizdavimu. Be to, teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).Teismas netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nes išvadai, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo vykdoma netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, reikia specialių žinių, todėl be kvalifikuotų ekspertų išvados pats teismas negalėjo tokio fakto nustatyti. Be to, šią aplinkybę konstatuoti reikia ne civiliniame, bet baudžiamajame procese (BK 223 str.). Teismo netikėjimas V. K. rašytiniu paaiškinimu, kad įmonės dokumentai 2012 m. jam neperduoti, o vėliau sudegė gaisre, vertintinas kritiškai, nes minėtas paaiškinimas nepaneigtas jokiais kitais įrodymais. Šio paaiškinimo atmetimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes vykdymo procese įmonės vadovas nebuvo įpareigotas teikti jokių paaiškinimų raštu, o kokie paaiškinimai tuo metu buvo teikiami žodžiu teismas nesiaiškino. Teismas neteisėtai konstatavo, kad byloje yra įrodymai, jog įmonė vengė mokėti PVM, nes mokesčių nemokėjimas ir vengimas yra skirtingos sąvokos ir skirtingo laipsnio nusižengimai. Kauno apskrities VMI 2012 m. sausio 27 d. Operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, jog UAB „Dironta“ PVM sąskaitas – faktūras apskaitė, mokėtiną PVM mokestį deklaravo, tačiau jo nesumokėjo. Todėl teismas neteisingai vertino šios pažymos turinį.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „Dironta“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą (t. 6, b.l. 2-3). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Byloje egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnyje nurodyti tyčinio bankroto požymiai. Bankroto administratorius ėmėsi visų galimų teisinių veiksmų siekiant perimti įmonės dokumentus ir turtą, tačiau iki šiol jie neperduoti (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).Byloje surinkta pakankamai duomenų, rašytinių įrodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, pagrindžiančių, jog įmonės vadovai netinkamai vykdė pareigas organizuoti įmonės veiklą bei tvarkyti įmonės finansinius klausimus. Iki šiol įmonės buhalteriniais ir kitais dokumentais disponuoja apeliantas, nes būtent jis teismui teikė įvairius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių neturi bankroto administratorius. Apeliantas, net ir nebūdamas įmonės vadovu, disponavo įmonės mokėjimo kortele.Atskirajame skunde nurodyti tik abstraktūs teiginiai, kurie nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių. Dalis jame pateikiamos teismų praktikos nėra aktuali nagrinėjamai bylai, o dalis tik įrodo priešingai, t.y. kad skundžiama nutartis yra pagrįsta.

Atsiliepimas

Pareiškėjas UAB „LitCon“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą (t. 6, b.l. 5-12). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Vien aplinkybė, kad buhalterinę apskaitą galimai tvarkė pats atsakovo vadovas, patvirtina teismo išvadą, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, t.y. priešingai nei to reikalauja teisės aktai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 str. 2 d., 4 str.). V. K. atsakovo akcijas įsigijo ir įmonės vadovu tapo nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2013 m. sausio 1 d., todėl jis privalėjo ne tik perimti įmonės apskaitos dokumentus savo žinion, tačiau ir tinkamai vykdyti buhalterinę apskaitą šiuo laikotarpiu. Dokumentų, pagrindžiančių, kad minėtu laikotarpiu buvo vedama buhalterinė apskaita, nėra. Juridinių asmenų registrui finansinės apskaitos dokumentai paskutinį kartą pateikti už 2010 metaus. Nei už 2011 m., nei už 2012 m. finansinės ataskaitos nebuvo pateiktos, kas leidžia manyti, kad jos apskritai nebuvo rengiamos. Nereikia specialių žinių tam, kad būtų galima įvertinti, ar atsakovo vadovas V. K. tinkamai įgyvendino Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtintas prievoles ir tvarkė buhalterinę apskaitą. Atsakovo įmonės dokumentų nėra (nepateikti arba sunaikinti) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Sutiktina, kad dirbant vadybininko pareigose dažnai tenka naudoti įmonės lėšas jos tikslams įgyvendinti, tačiau bet kokiu atveju lėšų panaudojimas privalo būti įformintas ir apskaitomas įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, kad apeliantas atsakovo pinigines lėšas naudojo atsakovo interesais, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Taigi, teismas teisingai sprendė, kad atsakovo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.Teismas, spręsdamas, kad atsakovas buvo valdomas netinkamai, vadovavosi byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad įmonėje nuo 2011 m. vasario 25 d. nėra paskirto apskaitą tvarkančio asmens, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo vadovai netinkamai organizavo veiklą ir veikė priešingai imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovo blogą valdymą patvirtina ir netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas pareiškėjui pagal šalių sudarytą rangos sutartį. 2012 m. rugpjūčio mėnesį atsakovo vadovui V. K. buvo žinoma ir turėjo būti žinoma, kad atsakovas neatsiskaito ir neatsiskaitys su VSDFV ir VMI, skolos valstybės biudžetui nuo 2011 metų tik didėjo. Todėl V. K. kaip atsakovo vadovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 8 straipsnio nustatyta tvarka. 2012 m. rugpjūčio mėnesį, kai atsakovas nutraukė sutartinių įsipareigojimų vykdymą, įmonėje liko dirbti vienas asmuo, įmonė turto neturėjo, o pradelsti įsipareigojimai didėjo, atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovo vadovui to nepadarius, teismas teisingai sprendė, kad jis pažeidė ĮBĮ 8 straipsnį ir netinkamai vykdė pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Dironta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas

Įstatymas apibrėžia tyčinio bankroto sąvoką – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas, esant paminėtiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje požymių, dėl kurio kilo bankrotas (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Be to, įstatymas nustato tam tikrus atvejus, kai tyčinis bankrotas preziumuojamas (jie nėra aktualūs nagrinėjamai bylai)(ĮBĮ 20 str. 3 d.). Taigi, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis nereikalauja, kad bankrotas tyčiniu gali būti pripažįstamas tik neabejotinai konstatavus šios normos 1-5 punktuose nurodytas aplinkybes. Teismui iš esmės būtina nustatyti tik vienos ar kelių iš šių aplinkybių požymius. Kita vertus, ir jų nustatymas savaime dar nėra pakankamas tyčinio bankroto konstatavimui – įstatymas reikalauja nustatyti požymius, dėl kurių kilo bankrotas, t.y. nurodyti požymiai sietini su jų ryšio įmonės bankrotinės būklės kilimui buvimu. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

Minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bankrotą tyčiniu, rėmėsi tokiomis aplinkybėmis: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 27 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma nustatyta, kad nuo 2011 m. lapkričio mėn. nemokėjo PVM mokesčių, įmonės bankroto byloje yra patvirtintas 12 087,15 Lt VMI kreditorinis reikalavimas; 2) įmonės bankroto byloje patvirtintas 25 632,198 Lt VSDFV kreditorinis reikalavimas; 3) nuo 2011 m. įmonė neteikė metinių finansinių atskaitomybių, paskutinioji pateikta 2011 m. vasario 25 d.; 4) V. K. neįvykdė ĮBĮ nustatytos pareigos perduoti įmonės turtą ir visus dokumentus teismo paskirtam administratoriui; 5) nuo 2011 m. vasario 25 d., pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį, nebuvo paskirtas apskaitą tvarkantis asmuo – buhalteris ar apskaitos paslaugas teikiantis asmuo; 6) po to, kai apeliantas buvo atleistas iš įmonės vadovo pareigų, banko sąskaitos kortelėje nebuvo pakeisti jo kaip įmonės vadovo parašo pavyzdžiai, jis ir toliau naudojosi įmonei išduota banko kortele, gaudavo per bankomatus įmonės lėšas, kuriomis disponavo, kas leidžia tikėtinai spręsti, jog faktiškai įmonei vadovavo apeliantas, o po jo atleidimo paskirti vadovais asmenys buvo tik formalūs vadovai; 7) įmonė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus pareiškėjui pagal tiekimo ir rangos sutartį; 8) įmonė nesiėmė priemonių išieškoti skolą iš UAB „Foritas“; 9) 2012 m. rugpjūčio mėn. įmonė nutraukė veiklą, tačiau įmonės vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apeliantu, kad bankroto pripažinimui tyčiniu neužtenka tik nustatyti aplinkybes, kurios tik lingvistiškai atitiktų bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nustatytų požymių, nes, jau minėta, tai turi būti susieta su šių požymių reikšmingumu įmonės bankroto būsenos, kitaip tariant, nemokumo kilimui. Akivaizdu, kad vien faktas, jog įmonė turi įsiskolinimų valstybės ar socialinio draudimo biudžetams, nenustačius sąmoningo vengimo mokėti mokesčius, per se nepakanka įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu. Tas pat pasakytina apie faktą, jog įmonė neturėjo specialisto įmonės finansinei apskaitai tvarkyti, bet ją tvarkė, pavyzdžiui, pats vadovas, nes tai tiesioginės įtakos įmonės (ne)mokumui gali ir neturėti. Tam tikrų sutarčių netinkamas įvykdymas (ir iš to kylantys ginčai), nuostolingos veiklos faktai taip pat savaime nereiškia įmonės tyčinio vedimo į bankrotą, nebent yra įrodytos aplinkybės, kad sutartys buvo nevykdomos, veikla buvo vystoma turint būtent tokį tikslą. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, eilė aukščiau skundžiamoje nutartyje konstatuotų tokio pobūdžio aplinkybių kelia rimtų abejonių dėl jų įtakos įmonės nemokumo būsenos kilimui. Tas pat pasakytina ir dėl santykinai nedidelės sumos (apie 10 000 Lt) neišieškojimo iš UAB „Foritas“ (beje, ją ir buvo bandoma išieškoti, tiesa, teisiškai ydingai). Tačiau, vertinant kitų bylos aplinkybių visumą, nepaisant atskirajame skunde nurodomų argumentų, nėra pagrindo nesutikti su galutine teismo išvada, kad vis tik egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose numatyti tyčinio bankroto požymiai, galėję turėti įtakos įmonės (ne)mokumui, t.y. įmonės vadovai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos.

Iš įmonės sąskaitų SEB banke išrašų matyti, kad 2012 m. vasario-gegužės mėn. grynaisiais iš banko apeliantas išėmė beveik 160 000 Lt. Įmonė veiklą faktiškai nutraukė 2012 m. viduryje. Šiame kontekste pastebėtina, kad bankroto byla įmonei kito kreditoriaus buvo inicijuota 2012 m. lapkričio mėn. Beje, iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad ir apeliantas nurodo faktiškai nutraukęs savo darbą įmonėje būtent tuo metu, o iš bylos duomenų matyti, kad ir iš 27 darbuotojų liko tik vienas. Taigi, prieš įmonei nutraukiant veiklą, o netrukus ir prieš bankroto bylos iškėlimą minėtos lėšos buvo išimtos. Pažymėtina, kad įmonės vadovu apeliantas nebebuvo nuo 2010 m. kovo 31 d. ir nurodo dirbęs vadybininku, tačiau, nepaisant eilės įmonės vadovų pasikeitimo, nustatyta, kad jam išliko visos galimybės tvarkyti banko sąskaitoje esančias įmonės lėšas. Tai, sutinkant su pirmosios instancijos teismo argumentais, kelia tam tikrų abejonių dėl to, kas iš tikrųjų faktiškai vykdė įmonės vadovo pareigas. Apeliantas nurodo paimtus iš banko pinigus grąžindavęs į įmonės kasą ir iš šių pinigų buvo mokami atlyginimai, perkamos prekės. Iš esmės tai neatmestina, tačiau pastebėtina, kad nesimato, jog kitais laikotarpiais banko sąskaitose esančios lėšos būtų sistemingai, pavyzdžiui, darbo užmokesčio išmokėjimui, išgryninamos. Abejonių kelia ir tai, ar/kodėl 2012 m. pradžioje įmonės finansiniai dokumentai, kaip galima spręsti iš paskutinio įmonės vadovo V. K. paaiškinimo (t. 5, b.l. 167), R. S., buvusio įmonės vadovu dar 2010 m. balandžio 30 d.- 2011 m. vasario 24 d. laikotarpiu, buvo saugomi ne įmonėje, o svetimame bute, kuriame gaisro metu (neva) sudegė. Tuo tarpu apeliantui aktualius dokumentus, susijusius su grynųjų pinigų įnešimu į įmonės kasą, tik į bylą pateikė pats apeliantas (t. 5, b.l. 96-118), nors, minėta, vadovo pareigose jis nedirba nuo 2010 m. kovo 31 d., o tuo tarpu administratoriui dokumentai nebuvo perduoti. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, pasikeitus ūkio subjekto vadovui, apskaitos dokumentus, registrus, finansines ataskaitas turi perimti naujas vadovas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 27 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Šio teisinio reglamentavimo ir minėtų faktinių aplinkybių kontekste yra pagrindas išvadai kad įmonės finansiniai dokumentai nei buvo tinkamai saugomi, nei perduodami laikantis teisės aktų reikalavimų, finansinė atskaitomybė už 2011 m. taip pat nebuvo sudaroma, t.y. įmonės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas. Akivaizdu, kad tais atvejais, kai apskaitos dokumentai (jų dalis) galimai slepiami ar sunaikinami, negalima (ar bent iš dalies) nustatyti įmonės vykdytos veiklos apimties, operacijų teisėtumo, o objektyviam stebėtojui kyla visiškai pagrįstos abejonės dėl tokių veiksmų priežasčių ir juos atliekančių asmenų tikslų.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtų įstatymų pažeidimų santykyje su visumos prieš įmonės veiklos nutraukimą faktinių aplinkybių, susijusių su vadovavimu įmonei, lėšų naudojimu, dokumentacijos apie įmonės finansinę veiklą tvarkymu bei saugojimu, vertinimas neleidžia sutikti su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju nėra požymių, nurodytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies, 1, 5 punktuose, arba jie akivaizdžiai neturėtų įtakos įmonės nemokumo kilimui. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus