Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI3-1243-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03694-2019-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1.4; 13.6.1.8; 13.7.2; 50.3; 55.1.3

2020 m. sausio 16 d.

dalyvaujant pareiškėjos atstovui E. K., advokatui Rolandui Mištautui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Oqema“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Oqema“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. S-127 (7-108/2019), 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1A-164, 3) Kauno teritorinės muitinės 2019 m. birželio 26 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9KM320038M, 4) atleisti pareiškėją nuo visų paskaičiuotų mokesčių bei su mokesčiais susijusių sumų.

Nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 29 d. atliko laikino įvežimo perdirbimui procedūrą ir, perpakavus įvežtas prekes, jos buvo reeksportuotos į Baltarusiją 2018 m. spalio mėn., tačiau muitinės tarpininkui pildant deklaraciją buvo padaryta klaida ir buvo nurodyta ne ta procedūra, kuri faktiškai buvo atlikta su prekėmis (deklaracijoje buvo nurodyta eksporto procedūra, nors pareiškėjas atliko reeksporto procedūrą). Prekių pirkėjas Baltarusijos įmonė patvirtino, jog prekes gavo, t. y. prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Taip pat pareiškėja teigia, kad fiziškai reeksporto procedūra nuo eksporto procedūros niekuo nesiskiria, t. y. muitinės pareigūnai atlieka (turi atlikti) analogišką prekių patikrą abiejų procedūrų atveju, iš esmes šias dvi procedūras skiria tik procedūros kodas, įrašytas deklaracijoje.

Nurodo, kad nesutinka su Komisijos sprendime padarytomis išvadomis, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 10 straipsnio nuostatos dėl turinio viršenybės prieš formą principo, kadangi, jos vertinimu, tiek teismų praktikoje, tiek MAĮ yra nurodyta, kad pirmenybė teikiama realiam / faktiniam veiklos turiniui, o ne jos įforminimui ir / ar neteisingas / netikslus dokumentų įforminimas negali paneigti realaus operacijos turinio: produktas buvo reeksportuotas į Baltarusiją, o formalūs muitinės procedūrų įforminimo netikslumai / klaidos nepaneigia pačio, pareiškėjos atlikto veiksmo (produkto reeksporto) esmės.

Teigia, kad, Komisijos teiginys, jog negalima nustatyti prekėms atliktos perdirbimo procedūros yra klaidingas, kadangi Kauno TM nustatė kada ir kokia perdirbimo / perpakavimo procedūra buvo atlikta, savo ataskaitoje nurodžiusi, jog „produktas jau 2018-09-04 buvo perpilstytas.“

Pažymi, kad vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) 2010-01-14 sprendimu sujungtose bylose C-430/08 ir C-431/08 Muitinės departamentas (teritorinė muitinė) turi teisę pakeisti eksporto (reeksporto) deklaracijoje pateiktus duomenis, jeigu patikrinimo metu nustato, jog faktiškai prekėms buvo atlikta reeksporto procedūra ir žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

Teigia, kad, minėtame ESTT sprendime analizuota situacija yra analogiška, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, todėl jis savo skunde padarė išvadą, kad Muitinės departamentas (teritorinė muitinė), gavusi pareiškėjo prašymą dėl deklaracijos patikslinimo ir / ar procedūros pakeitimo, atlikusi patikrinimą bei nustačius, jog visa apimtimi prekės, kurios buvo laikinai įvežtos perdirbimo procedūrai ir buvo išvežtos į Baltarusiją, galėjo pakeisti deklaracijoje nurodytą procedūrą ir neapmokestinti pareiškėjo, juolab, kad pareiškėjo teigimu, tos pačios nuostatos numatytos ir šiuo metu galiojančiame Sąjungos muitinės kodekse.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėja ginčo prekėms įformino eksporto deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) (2018-11-23) negrąžinamojo eksporto muitinės procedūrai. Vadovaujantis 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 925/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (toliau – ir Deleguotasis reglamentas), 119 straipsnio 1 dalies c punktu, prekėms, kurioms buvo taikoma laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, neturi Sąjungos prekių muitinio statuso, todėl šios prekės negalėjo būti deklaruotos eksporto procedūrai (kodas 1000).

Pažymi, kad vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 925/2013 patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 256 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinojo įvežimo perdirbti procedūra gali būti įforminama ne Sąjungos prekėms. Kaip numato Sąjungos muitinės kodekso 269 straipsnio 1 dalis, iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamoms Sąjungos prekėms įforminama eksporto procedūra, o pagal Sąjungos muitinės kodekso 270 straipsnio 1 dalį – iš Sąjungos muitų teritorijos išvežant ne Sąjungos prekes, kompetentingai muitinės įstaigai turi būti pateikta reeksporto deklaracija.

Teigia, kad ginčo prekėms priskirtas Sąjungos prekių statusas, kurio jos neįgijo pagal Sąjungos muitinės kodekso 201 straipsnio 3 dalį (išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Sąjungos prekėms Sąjungos prekių muitinį statusą).

Pažymi, kad pareiškėja, būdama laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytoju ir atsakantis už tinkamą šios procedūros įvykdymą, pagrįstai skundžiamais sprendimais pripažinta skolininke muitinei vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies a nuostatomis.

Pažymi, kad neteisingas muitinės procedūros kodo nurodymas yra absoliuti neteisėtą prekių paėmimą iš muitinės priežiūros sukelianti aplinkybė.

Nurodo, kad pareiškėjas neteisingai pritaiko ESTT 2005-10-20 sprendime byloje C-468/03 išdėstytas nuostatas šiam ginčui. ESTT sprendime pripažino tiek deklaranto teisę kreiptis į muitinę su prašymu taisyti deklaruotą prekių muitinę vertę, tuo pačiu buvo pripažinta muitinės pareiga priimti atitinkamą sprendimą. ESTT nurodė būtinybę sureguliuoti susidariusią situaciją remiantis visais turimais įrodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjo įvežtos ginčo prekės 2018-08-29 elektroninė importo deklaracija (toliau - EID) Nr. (duomenys neskelbtini) su papildomais duomenų elementais, buvo deklaruotos laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai — specialiai procedūrai.

Siekiant patikrinti, kaip ir kada buvo atlikta perdirbimo procedūra, buvo išnagrinėta minėtų laikinai įvežtų perdirbti produktų apskaita buhalterinės apskaitos registruose. Nustatyta, kad pareiškėjas iš tiekėjo „(duomenys neskelbtini)“ 2018-06-28 pagal sąskaitą Nr. 1811356-02 įsigytas prekes (Diizononilftalatą (DINP)) sandėlyje (buhalterinė sąskaita Nr. 2040 „pirktos prekės, skirtos perparduoti“) fiksavo 2018-06-28 gavimo dokumentu Nr. GAV1801313 (pakrovimo į laivą data) minėtoje įsigijimo sąskaitoje nurodyta verte (24996 Eur) ir kiekiu (20830 kg). „Atsargų operacijų“ (produktas 42013 Diizononilftalatas (DINP)) kortelės duomenimis visas 20830 kg kiekis buvo parduotas bendrovei OAO „(duomenys neskelbtini)“, išrašant 2018-11-23 pardavimo sąskaitą Nr. EUR10071415.

Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad perdirbimo (perpakavimo) operacijos pareiškėjo apskaitoje neatvaizduotos, t. y. minėtame gavimo dokumente Nr. GAV1801313 (partijos Nr. 070625) iš karto 2018-06-28 fiksuotas pakuočių skaičius po perpakavimo operacijos (21 IBC konteineris), nors prekės šia data buvo kelyje ir faktiškai sandėlyje dar buvo negautos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Kauno TM padarė pagristą išvadą, kad iš pareiškėjo apskaitos registruose esančios informacijos neįmanoma nustatyti, kada ir kaip buvo atlikta perdirbimo operacija, t. y. pareiškėjas nesilaikė minėtų Sąjungos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje ir Komisijos Deleguotojo reglamento 178 straipsnio 1 dalies i ir g punktuose nurodytų reikalavimų, o tik patikrinimo metu išnagrinėjus 2018-09-03 CMR važtaraščio b. n., kuris buvo surašytas nagrinėjamų prekių (jūrinio konteinerio Nr. CAIU3583618) gabenimui iš Klaipėdos į Kazlų Rūdą, duomenis, buvo nustatyta, kad šio CMR 24 langelyje pareiškėjo sandėlio vadybininkas prekių gavimą Kazlų Rūdoje patvirtino 2018-09-04. Vertinant minėto CMR važtaraščio 24 langelio duomenis ir atsižvelgiant į pareiškėjo patikrinimo metu pateiktą paaiškinimą buvo nustatyta, kad, siekiant grąžinti jūrinį konteinerį Jūrinių linijų kompanijai, 2018-09-04 gavus produktą Kazlų Rūdos sandėliuose jis iškart buvo priimtas į 21 kubinį konteinerį (t. y. perdirbimo operacija buvo įvykdyta 2018-09-04), tačiau pareiškėjas du kartus (2018-10-03, 2018-10-26) teikė prašymus Klaipėdos TM, prašydamas pratęsti laikinojo įvežimo perdirbti procedūros užbaigimo terminą, nurodydama, kad nesuspėjo atlaisvinti taros skirtos prekės išpilstymui (pirmu prašymu terminas buvo pratęstas iki 2018-10-29, antru prašymu - iki 2018-11-26), t. y. pareiškėjas klaidino muitinę, nurodydama, kad nespėjo atlikti numatyto perdirbimo (perpakavimo), nors produktas jau 2018-09-04 buvo perpilstytas.

Taigi, patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad apskaitos registruose pareiškėjas nefiksavo duomenų apie perdirbimo operaciją, kaip to reikalauja minėti teisės aktai, ir todėl patikrinimo metu iš apskaitos registrų muitinė neturėjo galimybės nustatyti, kada, kaip ir kur buvo atlikta perdirbimo operacija. Kad perdirbimo operacija buvo įvykdyta 2018-09-04, buvo nustatyta tik išnagrinėjus 2018-09-03 CMR važtaraščio b. n., 24 langelio duomenis ir atsižvelgiant į pareiškėjo patikrinimo metu pateiktą paaiškinimą, tačiau patikrinimo metu iš pareiškėjo pateikti duomenų ir dokumentų visumos muitinė neturėjo galimybės nustatyti, kaip ir kur buvo atlikta ši perdirbimo operacija.

Kauno TM atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja aplaidžiai vykdė pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą jam tenkančias pareigas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai iš esmės skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad įvyko klaida, o Komisija nevertino pareiškėjų veiksmų kaip klaidos ir nenurodė jokių argumentų, kodėl tai nėra laikoma klaida. Teigia, kad pareiškėja atliko visus veiksmus nuo laikino įvežimo įforminimo procedūros, prekėms visą laiką buvo taikomas tas pats režimas. Pats perdirbimas pasireiškia tik taros pakeitimu ir prekių išgabenimu perpakavus į mažesnės masės/tūrio vienetus. Todėl mano, kad pareiškėja taikė režimą tą, kuris turėjo būti taikomas įvežtoms laikinai perdirbti prekėms. Pažymi, kad pareiškėja neatliko veiksmų, kad tas prekes būtų galima pripažinti importuotomis ir cirkuliuojančiomis Lietuvos Respublikos rinkoje. Teigia, kad muitinės tarpininko klaida nurodant skaičių iš esmės nenulėmė pačios prekių prigimties. Laikytina, kad prekės buvo reeksportuotos. Pažymėjo, kad pasinaudojo savo teise ištaisyti klaidą iki patikrinimo pradėjimo, bet iki šiol negavo iš Muitinės departamento atsakymo dėl pateikto prašymo nagrinėjimo rezultatų.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad ginčo prekės į laisvą apyvartą niekada nebuvo išleistos, jos neįgijo Sąjungos prekių statuso. Jos buvo deklaruotos laikino įvežimo procedūrai, o tai yra jos visą laiką buvo muitinės priežiūroje, o tai pat tai reiškia, kad jos buvo muitinės kontrolėje ir eksportuojant muitinė tokiais atvejais galėjo imtis papildomų priemonių atlikti patikrą. Kadangi tos prekės buvo ne Sąjungos prekių statuso, todėl yra padidinta rizika, kad asmuo išvežė ne tas prekes, kurias buvo įvežęs.

Byloje ginčas kilo dėl MGK, ir Muitinės departamento ir Kauno TM sprendimų, kuriais buvo pripažinta, kad, pareiškėjai, neužbaigus laikinojo įvežimo perdirbti procedūros nustatyta tvarka, prekėms, deklaruotoms 2018 m. rugpjūčio 29 d. EID Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – eksporto deklaracija) atsiranda importo skola muitinei, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja prekei, kuriai buvo taikoma laikinojo įvežimo perdirbti procedūra ir kuri, atsižvelgiant į Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 24 punktą, neturėjo Sąjungos prekių muitinio statuso, eksporto deklaracijoje nurodė negrąžinamojo eksporto muitinės procedūrą (kodas 1000). Dėl šios priežasties Kauno TM, Muitinės departamentas ir MGK ginčijamais sprendimais konstatavo, kad laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo įvykdyta nustatyta tvarka, todėl vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, atsiranda importo skola muitinei bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi, 18 straipsniu ir 19 straipsnio 2 dalies nuostatomis – importo PVM.

Muitinės departamentas 2019 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. 1A-164 patvirtino Kauno TM 2019 m. birželio 26 d. patikrinimo ataskaitą, kuria pareiškėjai įregistruota skola muitinei – 1 625 eurų importo muitas, 5 741 eurų PVM, apskaičiuoti 391 eurų delspinigių ir skirta 737 eurų (10 proc.) bauda. Komisija ginčijamu sprendimu patvirtino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1A-164.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos teritorinė muitinė pagal 2018 m. rugpjūčio 29 d. prašymą išdavė UAB „Oqema“ leidimą taikyti laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą iš Didžiosios Britanijos Mergelių salų tiekėjo „(duomenys neskelbtini)“ įvežtų prekių (Dinp-Dinonilortoftalatų) perpakavimui (procedūros kodas 5100). Nustatytas procedūros terminas 2018 m. rugsėjo 29 d., kuris UAB „Oqema“ prašymu, buvo pratęstas iki 2018 m. lapkričio 26 d.

UAB „Oqema“ Klaipėdos teritorinei muitinei pateikė 2018 m. gegužės 12 d. „procedūros įvykdymo dokumentą“, kuriame nurodyta, kad, užbaigiant tikrinamą laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą, minėtoms prekėms buvo įforminta negrąžinamojo eksporto muitinės procedūra 2018 m. lapkričio 23 EID Nr. (duomenys neskelbtini) (procedūros kodas 1000).

Vėliau Klaipėdos teritorinei muitinei pareiškėja UAB „Oqema“ 2019 m. vasario 13 d. pateikė prašymą b. n. (Reg. Nr. 10D-228), kuriame nurodė, kad atliekant eksporto procedūrą buvo padaryta klaida, nes pasirinkta neteisinga muitinės procedūra (procedūros kodas 1000 vietoje 3151), tačiau gavėjas Baltarusijoje prekę gavo ir tai patvirtino savo spaudu ir parašu, todėl pareiškėja prašė pripažinti negrąžinamo eksporto deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) (2018-11-23) negaliojančia ir leisti pateikti naują reeksporto deklaraciją atgaline data.

Šis pareiškėjos prašymas netenkintas 2019 m. birželio 26 d. patikrinimo ataskaita Nr. 9KM320038M iš esmės todėl, kad: iš pareiškėjos apskaitos registruose esančios informacijos neįmanoma nustatyti, kada ir kaip buvo atlikta perdirbimo operacija, t. y. pareiškėja nesilaikė Sąjungos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje ir Komisijos Deleguotojo reglamento 178 straipsnio 1 dalies i ir g punktuose nurodytų reikalavimų; pareiškėja ginčo prekei negrąžinamojo eksporto muitinės procedūrą pagal deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) įformino 2018 m. lapkričio 23 d., o prašymą pripažinti šią deklaraciją negaliojančia ir leisti pateikti naują reeksporto deklaraciją atgaline data, pateikė tik 2019 m. vasario 13 d. t. y. kai prekė jau buvo išvežta ir Kauno TM pradėjo tyrimą dėl netinkamai užbaigtos laikinojo įvežimo perdirbti procedūros. Tad šis pareiškėjos prašymas buvo išspręstas ir nebuvo patenkintas, Kauno TM patikrinimo ataskaitoje pažymėjo, kad pareiškėja iš Sąjungos muitų teritorijos laikinai įvežtas perdirbti prekes išgabeno įforminusi negrąžinamojo eksporto procedūrą vietoje reeksporto procedūros, tokiu būdu šias prekes be muitinės leidimo paėmė iš muitinės priežiūros, joms neteisėtai priskirdama Sąjungos prekių statusą, todėl buvo išvengta tokios muitinės priežiūros, kokia turėjo būti taikoma ne Sąjungos prekėms, gautoms atlikus leidime nurodytą perdirbimo operaciją (išvežimo metu apžiūra, prekių atitikties tikrinimas ir fizinis tikrinimas nebuvo atlikti).

Klaipėdos teritorinei muitinei pradėjus tyrimą dėl netinkamai užbaigtos laikinojo įvežimo perdirbti procedūros, gavus papildomus duomenis iš pareiškėjos taip pat nustatyta, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose (buhalterinė sąskaita Nr. 2040 „pirktos prekės, skirtos perparduoti“ ir „atsargų operacijų“ kortelės) neatvaizduotos įmonės apskaitoje prekių perdirbimo/perpakavimo operacijos apskritai, t. y. prekių gavimo dokumente Nr. GAV1801313 (pakrovimas į laivą)(partijos Nr. 070625) iš karto 2018-06-28 fiksuotas 21 IBC konteineris, nors prekės dar buvo kelyje ir faktiškai netgi sandėlyje nebuvo gautos. Dėl pagrįstai padaryta išvada, kad nėra duomenų, jog apskritai perdirbimo operacija buvo atlikta ir jog laikinojo įvežimo perdirbti procedūros nebuvo tinkamai užbaigtos.

Be to, prekės gautos Kazlų Rūdoje 2018-09-04, iškart priimant jas į 21 kubinį konteinerį, tačiau nepaisant to pareiškėja 2018-10-03 ir 2018-10-26 teikė prašymus Klaipėdos teritorinei muitinei pratęsti laikinojo įvežimo perdirbti procedūros užbaigimo terminą, nurodydama, kad nesuspėjo atlaisvinti taros skirtos prekėms perpilstyti. Dėl to pagrįstai padaryta išvada ir dėl to, kad tikslas laikinojo įvežimo perdirbti buvo ne pagerinti prekių išvaizdą ar prekinę kokybę ar paruošti paskirstymui ar perpardavimui, kaip numatyta Sąjungos kodekso 220 str.

Teismas pažymi, jog faktinės aplinkybės šioje byloje iš esmės aiškios ir ginčo dėl jų nėra, tačiau pareiškėja skunde teismui nurodo, kad mokesčių administratorius turėjo vadovaujantis proporcingumo ir turinio viršenybės prieš formą principais, privalėjo išanalizuoti ir nustatyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį, o ne tik jos įforminimą ir formalias klaidas, neįtakojančias operacijos atlikimo. Atsakovės tuo tarpu atsiliepimuose teigia, kad pareiškėja, būdama laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytoju ir atsakanti už tinkamą šios procedūros įvykdymą, aplaidžiai vykdė pagal laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą jai tenkančias pareigas. Be to, pažymi, kad neteisingas muitinės procedūros kodo nurodymas yra absoliuti neteisėtą prekių paėmimą iš muitinės priežiūros sukelianti aplinkybė. Komisija sprendime pažymėjo, kad pareiškėja žinojo arba pagrįstai turėjo žinoti, kad prekė buvo paimta iš muitinės priežiūros. Pareiškėja muitinio įforminimo metu pateikė garantiją ne deklaruojamai laikino įvežimo perdirbti procedūrai, o išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai. O be to, muitinės procedūrų įforminimą atliko ne pati pareiškėja, o muitinės tarpininkas – UAB „Cust LT“, kuris turėjo žinoti, kaip ir kokiomis sąlygomis deklaruojamos atitinkamos procedūros. Prašymą pripažinti eksporto deklaraciją negaliojančia ir leisti pateikti naują reeksporto deklaraciją pateikė kuomet prekė jau buvo išvežta, tad ir muitinės galimybės atlikti patikras pagal koreguojamą muitinės procedūrą nebebuvo, ir Kauno TM buvo pradėjusi tyrimą dėl netinkamai užbaigtos laikinojo įvežimo perdirbti procedūros.

Pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies 1 punktą, importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinojo saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, skola Muitinei atsiranda tuo momentu, kai neįvykdoma ar nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą (79 straipsnio 2 dalies a punktas), o skolininku laikomas asmuo, privalėjęs įvykdyti atitinkamas pareigas (79 straipsnio 3 dalies a punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos taikyta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra pagal deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) (2018-08-29) nebuvo tinkamai įvykdyta, to neneigia ir pareiškėja. Nėra ginčo, kad eksportavus prekę kaip Europos Sąjungos prekę, buvo išvengta muitinės patikrinimo pagal Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalį.

Sutiktina su atsakove, kad šioje byloje susiklostė analogiška situacija, kokia buvo nagrinėjama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. sprendime sujungtose bylose C-430/08 ir C-431/08. Šioje byloje teismas konstatavo, kad eksporto deklaracijose muitinės procedūros kodo 1000, žyminčio Bendrijos prekių eksportą, nurodymas vietoj kodo 3151, parodančio prekių, kurioms taikoma laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, reeksportą, turi būti laikomas šių prekių „neteisėtu paėmimu“ iš muitinės priežiūros, todėl atsiranda skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį (atitinka Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktą). Minėto sprendimo 35 punkte ESTT nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką ši neteisėto paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris trukdo, nors ir trumpam, kompetentingai muitinei prieiti prie muitinės prižiūrimos prekės ir atlikti Bendrijos muitų teisės aktuose numatytus patikrinimus (ESTT sprendimo 47 ir 51 punktai). Pareiškėjas cituoja ir remiasi to paties ESTT teismo sprendimu (antrąja jo dalimi), teigdamas, kad nustačius faktines aplinkybes, jog prekės realiai buvo reeksportuotos, muitinė gali pakeisti deklaraciją ir/ar joje nurodytą procedūrą bei neapmokestinti deklaranto. Pažymėtina, kad tiek minimoje byloje, tačiau aiškiau 2005 m. spalio 20 d. ESTT byloje Nr. C-468/03 yra nurodyta, kad Muitinės kodekso 78 ir 65 straipsniai numato dvi skirtingas tvarkas, taikomas duomenų, kuriais remiantis nustatoma muitinė vertė, pagal kurią apskaičiuojamas importo muitas, galimiems pakeitimams atitinkamai prieš ir po prekių išleidimo į rinką. Pagal Muitinės kodekso 65 straipsnį deklarantas turi teisę pats vienašališkai pakeisti muitinės deklaracijos duomenis prieš prekių išleidimą į rinką. Ši teisė aiškinama tuo, kad iki prekių išleidimo į rinką muitinė gali, jei reikia, lengvai patikrinti pakeitimų tikslumą fiziškai patikrinusi prekes. Be to, pakeitimas gali būti atliktas muitinei dar nenustačius importo muito sumos. Tuo tarpu Muitinės kodekso 78 straipsnis numato siauresnę tvarką. Jis taikomas po to, kai prekės išleistos į rinką, kai prekių pateikimas gali būti neįmanomas ir importo muito suma jau nustatyta. Pagal šį straipsnį deklaranto prašomas patikrinimas pavedamas muitinės įstaigai, suteikiant jai teisę įvertinti ir jo principą, ir rezultatą. Šioje byloje atsakovai ir įvertino pareiškėjo prašymą pakeisti muitinės deklaracijos duomenis, jį atmesdami dėl aukščiau aptartų motyvų. Šis sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas faktinių aplinkybių analize. Muitinės įstaiga atliko savo funkciją sprendžiant dėl galimybės tikslinti pareiškėjo atveju deklaraciją iš eksporto į reeksporto, atsižvelgdama į buhalterinės apskaitos duomenis, iš kurių apskritai nematyti, jog prekės buvo perdirbtos (perpilstytos), į tai, jog deklaracija tikslinama pradėjus tyrimą, jog prekės jau išvežtos iš Lietuvos ir Europos Sąjungos teritorijos ir muitinė nebeturi galimybės atlikti procedūrų, kurios priklausytų pagal rizikos faktorius atlikti esant reeksporto muitinei procedūrai.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skundo argumentų kontekste panaikinti ar pakeisti teisėtus skundžiamus sprendimus.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos UAB „Oqema“ skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.