Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-28 · Civilinė byla Nr. 2-940/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-28
Bylos Nr.
2-940/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „IZOBARA“, J. A.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“
Kategorijos
  • 99.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-940/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 99.1.2; 121.6. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „IZOBARA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „IZOBARA“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, civilinėje byloje Nr. 2-4601-431/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „IZOBARA“ ir J. A. dėl skolos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „IZOBARA“ 43 633,22 Lt skolos, 10 303,10 Lt delspinigių, o iš skolininkų UAB „IZOBARA“ ir J. A. solidariai 59 734,27 Lt skolos ir 11 145,63 Lt delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų bei kreditoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas kreditoriaus pareiškimo pagrindu priėmė teismo įsakymą nurodytoms sumoms išieškoti. Skolininkams pareiškus prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti: iš atsakovo UAB „IZOBARA“ 57 436,16 Lt skolos, 13 432,18 Lt delspinigių, solidariai iš atsakovų UAB „IZOBARA“ ir J. A. 63 132,62 Lt skolos, 17 268,17 Lt delspinigių, 5 procentų metines procesines palūkanas bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Civilinė byla Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi pagal teismingumą buvo perduota Vilniaus apygardos teismui, kuris, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2012 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Atsakovas UAB „IZOBARA“, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė sumažinti mokėtinų delspinigių dydį iki 0,02 procentų per dieną, taip pat dėl sunkios finansinės padėties prašė atidėti žyminio mokesčio už skundą mokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pagrįsdamas pastarąjį prašymą atsakovas nurodė, kad įmonė turi finansinių sunkumų, turimas lėšas naudoja tik tiesioginei veiklai, siekiant išsaugoti veiklą, darbo vietas, atkurti mokumą bei sumokėti skolas. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsakovui nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti: suformuluoti apeliacinio skundo dalyką, nurodant apeliaciniu skundu ginčijamą sumą, nuo kurios turi būti skaičiuojamas žyminis mokestis, taip pat pateikti motyvuotą prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo, prie kurio būtų pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Šios nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas pažymėjo, jog sunkią turtinę padėtį įrodo nekilnojamojo turto registrų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos ir kiti dokumentai. Pirmosios instancijos teismas paaiškino, jog, nepašalinus nutartyje nurodytų trūkumų, apeliacinis skundas bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Atsakovas UAB „IZOBARA“ 2012 m. gruodžio 17 d. pateikė patikslintą apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsakovo UAB „IZOBARA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo laikė nepaduotu ir grąžino jį pateikusiam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė, jog 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsakovui UAB „IZOBARA“ nustatė dešimties dienų terminą nutartyje nurodytiems apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – patikslinti apeliacinio skundo reikalavimą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas žyminis mokestis, bei pateikti motyvuotą prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo, prie kurio būtų pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. 2012 m. gruodžio 17 d. atsakovas pateikė patikslintą apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas UAB „IZOBARA“ 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje nurodytų apeliacinio skundo trūkumų nepašalino, t. y. nepatikslino apeliacinio skundo reikalavimo, nuo kurio turi būti skaičiuojamas žyminis mokestis, todėl apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas UAB „IZOBARA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį, kuria atsakovo UAB „IZOBARA“ apeliacinis skundas, nepašalinus trūkumų laikytas nepaduotu ir grąžintas jį pateikusiam asmeniui, ir išspręsti klausimą iš esmės - priimti atsakovo UAB „IZOBARA“ 2012 m. gruodžio 13 d. patikslintą apeliacinį skundą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas 2012 m. gruodžio 13 d. pateikė teismui patikslintą apeliacinį skundą, pašalinęs 2012 m. gruodžio 4 d. teismo nutartyje nurodytus apeliacinio skundo trūkumus, patikslino reikalavimą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas žyminis mokestis bei pateikė motyvuotą prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo, prie kurio buvo pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Apeliantas patikslintame apeliaciniame skunde tiksliai apibrėžė skundžiamą teismo sprendimo dalį: nurodė nesutinkąs su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo UAB „IZOBARA“ priteista 27 877,06 Lt delspinigių, priskaičiuotų už laiku nesumokėtas įmokas už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. liepos 5 d. lizingo sutarties Nr. 1080289 pagrindu, taip pat sprendimo dalimi, kuria iš atsakovų solidariai priteista 32 173,60 Lt delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 8 d. iki 2012 m. liepos 25 d. lizingo sutarties Nr. 1080621 pagrindu, taip pat su ta teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo priteistos 5 procentų metinės procesinės palūkanos bei 4 203, 38 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas pateikė papildomus įrodymus dėl esamos finansinės padėties, pagrindžiančius prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą: Vilniaus apygardos teismo nutarties restruktūrizavimo byloje kopiją, Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje kopiją. Apeliantas patikslinto apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje dar kartą pabrėžė apeliacinio skundo dalyką, t. y. nurodė teismo sprendimo dalį, su kuria nesutinka bei prašė sumažinti priteistų delspinigių dydį iki ne daugiau kaip 0,02 procentų delspinigių per dieną.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovo UAB „IZOBARA“ apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo, nepašalinus trūkumų laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai).

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, CPK griežtai ir aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti minėtą savo teisę.

Kaip žinoma, pagal CPK 1 straipsnio 1 dalį civilinės, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo ir kitos iš privatinių teisinių santykių kylančios bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso nuostatas. Civilinio proceso kodekse yra numatyta kreipimosi į teismą, bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarka, todėl asmuo, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, privalo laikytis šios tvarkos ir pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitinka Civilinio proceso kodekso reikalavimus. Pažymėtina, kad proceso įstatyme numatyti reikalavimai procesiniam dokumentui reikalingi tam, kad nuo pat pradžių bylos nagrinėjimas būtų aiškus, kad ginčo šalys žinotų priešingos šalies reikalavimus ir galėtų tinkamai į juos atsikirsti. Tai, ar pateiktas procesinis dokumentas atitinka jam keliamus reikalavimus, patikrina teismas, spręsdamas priėmimo klausimą. Jeigu procesinis dokumentas neatitinka proceso įstatymo reikalavimų, teismas privalo nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138, 316 straipsniai), o jeigu šį dokumentą padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, toks dokumentas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos septintojo protokolo 2 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad jo bylą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nors nurodyto protokolo 2 straipsnio nuostata yra dėl asmens, apkaltinto nusikaltimo padarymu, teisių, ji taikoma ir civilinėse bylose. Tokią išvadą patvirtina Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijos Nr. R(95)5 „Dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų civilinėse bei komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo“ 1 straipsnis, kuriame pažymėta, kad šalims turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus apeliacinės instancijos teismui. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesniųjų instancijų teismų teisės taikymo ir aiškinimo teisingumą ir vienodumą visoje valstybės teisinėje sistemoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, jog atsakovo pateiktas apeliacinis skundas neatitinka specialiųjų apeliaciniams skundams keliamų reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad apelianto apeliacinis skundas neatitiko CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto, t. y. apeliantas nenurodė apeliaciniu skundu ginčijamos sumos. Be to, nenurodžius apeliaciniu skundu ginčijamos sumos, pirmosios instancijos teismas nesprendė žyminio mokesčio atidėjimo klausimo.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog apeliantas, paduodamas apeliacinį skundą, nenurodė ginčijamos sumos, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos sumos, su kuria nesutinka. Būtina pažymėti, jog skundžiama sprendimo dalis (CPK 306 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir ginčijama suma (CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punktas) yra susijusios, tačiau netapačios apeliacinio skundo turinio dalys.

Vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, nagrinėjant civilines bylas prioritetas turi būti teikiamas teisingam bylos išnagrinėjimui iš esmės, todėl formalūs procesiniai pažeidimai negali lemti asmens teisės ginti savo teises teisme apribojimo. Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, jog apeliantas pirminiame apeliaciniame skunde (b. l. 152-153) nenurodė, su kuria teismo sprendimo dalimi nesutinka, nenurodė ir ginčijamos sumos bei apsiribojo tik abstrakčiu prašymu sumažinti priteistinų delspinigių sumą. Tačiau patikslintame apeliaciniame skunde (b. l. 159-160) apeliantas apibrėžė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, su kuria nesutinka. Iš apelianto pateikto patikslinto skundo turinio teismas sprendžia, kad pirmuoju skundo reikalavimu apeliantas UAB „IZOBARA“ prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria priteisti delspinigiai. Antruoju patikslinto apeliacinio skundo reikalavimu apeliantas prašo sumažinti delspinigius iki 0,02 procentų už kiekvieną pradelstą dieną dydžio. Įvertinęs patikslinto apeliacinio skundo turinį apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantas tinkamai suformulavo apeliacinio skundo dalyką, o tai reiškia, kad apeliantas konkrečiai apibrėžė apeliacijos nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje (b. l. 156) bei skundžiamoje 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje (b. l. 166) akcentuota apeliaciniu skundu ginčijamos sumos nurodymo svarba, tačiau tik formalus tokio trūkumo konstatavimas negali būti pripažįstamas akivaizdžia kliūtimi asmeniui pasinaudoti apeliacijos teise. Priešinga išvada neatitiktų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų reikalavimų bei neproporcingai suvaržytų asmens teisę į apeliaciją.

Teismas sprendžia, kad apeliaciniu skundu ginčijamos sumos nenurodymas galėjo apsunkinti galimybę pirmosios instancijos teismui išspręsti atskirą procesinį žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo klausimą, tačiau, atsižvelgiant į aplinkybę, jog apeliantas tinkamai suformulavo apeliacinio skundo dalyką bei pagrindą, tai negalėjo būti svarbia kliūtimi sprendžiant, ar pateiktas skundas atitinka bendruosius ir specialiuosius procesinių dokumentų reikalavimus. Pažymėtina, kad CPK 86 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę preliminariai nustatyti mokėtiną žyminį mokestį. Teismas sprendžia, jog, įvertinus patikslinto apeliacinio skundo turinį, negalima daryti išvados, kad apeliaciniu skundu ginčijama suma nėra ir negali būti žinoma. Kaip minėta, apeliantas nurodė, jog nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ta apimtimi, kuria iš atsakovo UAB „IZOBARA“ priteisti delspinigiai. Apeliantas skundu taip pat prašo sumažinti mokėtinus delspinigius iki ne didesnio kaip 0,02 procentų už kiekvieną uždelstą dieną dydžio. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas sutinka su mokėtinų delspinigių suma, tačiau ne didesne kaip 0,02 procentai už kiekvieną uždelstą dieną. Vadinasi, apeliaciniu skundu ginčijamą sumą sudarytų pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų delspinigių sumos ir tos delspinigių dalies (0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną), kurios apeliantas neginčija, skirtumas. Teismas sprendžia, kad ginčijamos sumos nenurodymas šiuo atveju yra tik formalus apeliacinio skundo trūkumas, todėl negali būti laikomas kliūtimi apeliacinio proceso eigai.

Apeliacinės instancijos teismas nustatęs, kad skundžiama nutartimi buvo neteisingai pritaikytos teisės normos, reglamentuojančios apeliacinio skundo formos ir turinio trūkumų šalinimo procedūrą, apelianto UAB „IZOBARA“ atskirojo skundo dalį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarties panaikinimo tenkina. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atidėjimo klausimo, daroma išvada, kad nėra galimybės apeliacinio skundo priėmimo klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teisme (CPK 84, 306 straipsniai). Dėl šios priežasties UAB „IZOBARA“ apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį. Atsakovo UAB „IZOBARA“ apeliacinio skundo, paduoto dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo, priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Gintaras Pečiulis