Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Vitalijos Norkūnaitės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka, vaizdo konferencijos būdu (ZOOM platformoje), išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro R. G. ir nuteistojo M. A. gynėjos advokatės Virginijos Balčiūnienės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 150 MGL (7500 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš M. A. konfiskuota 150 eurų, kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Vadovaujantis BK 68² straipsniu, M. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dirbti valstybės tarnyboje trejus metus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. A. nuteistas už tai, kad, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, dirbdamas (duomenys neskelbtini) vyriausiuoju patruliu, vykdydamas tarnybines pareigas, 2020 m. gegužės 24 d., apie 9.05 val. (duomenys neskelbtini), nustatęs, kad transporto priemonės vairuotojas nesega saugos diržo, sustabdė P. B. vairuojamą automobilį „ Opel Astra-G-Caravan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kartu su to paties būrio pareigūnu V. A. P. B. paaiškino, jog šis pažeidė Kelių eismo taisykles, t. y. vairuodamas automobilį nesegėjo saugos diržo ir važiuodamas link pareigūnų tarnybinio automobilio sukėlė pavojingą situaciją, priversdamas kitus eismo dalyvius staiga keisti judėjimo greitį, kryptį ir už šį tariamą pavojingą bei chuliganišką vairavimą jam gresia didelė administracinė nuobauda bei teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas. Siekdamas savo naudai iš P. B. gauti didesnės negu 1 MGL vertės kyšį, tęsdamas pokalbį su P. B. apie jo atliktus manevravimo veiksmus, P. B. melagingai įtikino padarius ir Administracinių nusižengimų kodekso (toliau- ANK) 420 straipsnyje numatytą pažeidimą - pavojingą ir chuliganišką vairavimą, bei pareikalavo už šio tariamo pažeidimo nefiksavimą, o nubaudimą tik už saugos diržo nesegėjimą, tai yra neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, duoti kyšį pinigais. P. B. sutikus su jo reikalavimu ir pasiūlius duoti 55 eurus, jam paaiškino, kad tai yra „per mažai“ ir pareikalavo didesnės kyšio sumos. P. B. pasiūlius duoti 150 eurų kyšį, ten pat su juos susitarė dėl tokios sumos kyšio priėmimo. Tęsdamas savo nusikalstamą neteisėtą sumanymą ir slėpdamas jį nuo kartu su juo dirbusių patrulių grupės pareigūnų V. A. ir J. B., šiems pareigūnams nedalyvaujant jo daromoje nusikalstamoje veikoje, davė teisėtą nurodymą J. B. ir V. A. jo vardu surašyti protokolą P. B. už ANK 432 straipsnio (Naudojimosi saugos diržais, vaikų ūgiui ir svoriui pritaikytomis atitinkamos grupės sėdynėmis, motociklininko šalmais tvarkos pažeidimas) pažeidimą ir ten pat, apie 9.10 val. iš P. B. savo naudai tiesiogiai priėmė 150 eurų kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus (tariamo pažeidimo nefiksavimą), bei įteikęs P. B. surašytą administracinio nusižengimo protokolą už ANK 432 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, P. B. iš įvykio vietos paleido. Šiais veiksmais M. A. padarė nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

3.7. Gynėja skunde pažymi, kad šioje byloje Kauno apygardos teismas savo išvadas padarė bei baigiamąjį aktą byloje priėmė pažeisdamas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principą, prieš tai nenustatęs visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, o tam tikrais atvejais neištyręs ir neįvertinęs netgi byloje esančių esmingų įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl įrodymų vertinimo.

6. Baudžiamajame procese įrodymais pripažįstami duomenys, kurie yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK reglamentuotais proceso veiksmais, išnagrinėti teisiamajame posėdyje bei teismo pripažinti įrodymais, ir kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai įrodymams keliami reikalavimai nurodyti BPK 20 straipsnyje, pagal kurį įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo laikytasi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. M. A. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei jo kaltės.

9. Susipažinusi su bylos įrodymais, teisėjų kolegija nenustatė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo kaip nors pažeistas ar apribotas rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principas. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Byloje buvo apklaustas tiek nuteistasis M. A., tiek kiti asmenys, ištirti ir įvertinti byloje esantys kiti įrodymų šaltiniai. Nuteistojo gynėjos nuomone, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą šioje baudžiamojoje byloje lėmė tai, kad pirmosios instancijos teismas M. A. ir P. B. parodymus įvertino ne taip, kaip tą siūlė padaryti gynyba, tačiau duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl, aplinkybė, kad byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir asmenų parodymus, teismas įvertino ne taip, kaip tą siūlė padaryti gynyba, pati savaime negali būti pripažinta pagrindu, leidžiančiu konstatuoti rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą byloje. Teisingą teismo sprendimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, bet daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl M. A. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį.

12. Nepriklausantis nuo žmogaus subjektyvaus prisiminimo ir apsisprendimo papasakoti, informatyviausias ir patikimiausias įrodymų šaltinis šioje byloje yra policijos pareigūnų automobilyje ir pas M. A. ant uniformos buvusių vaizdo kamerų įrašų turinys. Vaizdo įrašų turinys detaliai aprašytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o apeliacinės instancijos teismas posėdyje juos peržiūrėjo ir pagal įrašus apklausė tiek liudytoją P. B., tiek nuteistąjį, ką turėjo padaryti pirmosios instancijos teismas. Išklausiusi liudytojo P. B. ir nuteistojo M. A. paaiškinimus bei peržiūrėjusi vaizdo įrašus teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. A. gynėjos apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nėra teisingi.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, gana keistai atrodo byloje esančio vaizdo įrašo, užfiksuoto ant uniformos buvusia kamera, trukmė ir M. A. nurodyta jos išsijungimo priežastis. Kaip tik šios kameros įrašas ir būtų svarbiausias sprendžiant, ką M. A. kalbėjo su P. B. ir ką jis darė šiam sugrįžus į įvykio vietą. Iš šios kameros padaryto vaizdo įrašo matosi, kad policijos automobiliui sustojus M. A. iš jo išlipa, prieina prie P. B. automobilio ir paprašo vairuotojo pažymėjimo, paskui patikrinamas blaivumas ir įrašas nutrūksta. Nei vėliau M. A. bendraujant su P. B., nei P. B. išvažiavus iš įvykio vietos ir vėl sugrįžus, ši kamera įjungta ir naudojama nebuvo. Apklaustas teisme M. A. paaiškino, kad šias kameras jie buvo pradėję naudoti neseniai, kameros iki galo nepasikraudavo, jos greitai išsijungdavo, taip galėjo nutikti ir šiuo atveju. Tačiau tokie nuteistojo parodymai yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Mažai tikėtina, kad 6 valandą ryto pradėjus pamainą, 9 valandą ryto kamera išsikrovė taip, kad jos įjungti buvo neįmanoma, juo labiau, kad darbo pamaina tą dieną buvo iki 16 valandos ir kamera dar turėjo ilgai tarnauti. Tame pačia kompaktiniame diske, kuriame yra įrašas iš M. A. kameros, buvusios ant jo uniformos, yra ir kiti du įrašai, padaryti ta pačia kamera. Vienas padarytas tos pačios dienos 9:56 val., o kitas – 10:02 val., taigi, vėliau stabdant kitų automobilių vairuotojus kamera veikė, todėl akivaizdu, kad jos akumuliatorius nebuvo išsikrovęs. Iš vaizdo įrašo, padaryto iš automobilio galinės vaizdo kameros, matyti, kad vaizdo įrašo 11:50 min. (laikas 09:03:18 val.) M. A. pakelia ranką prie vietos, kurioje ant jo uniformos yra vaizdo kamera ir du kartus ją paspaudžia, o įvykio aplinkybės, kuriomis jis tai padaro, sutampa su įvykio aplinkybėmis, kuriomis nutrūksta ant jo uniformos buvusios vaizdo kameros įrašas. Vaizdo kameros, buvusios ant M. A. uniformos, vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodyta, kad 00:01:27 min. girdimas vaizdo kameros išjungimo signalas – vienas ilgas ir vienas trumpas pyptelėjimai. Teisėjų kolegija peržiūrėjo vaizdo įrašą ir girdėjo šį signalą, o du signalai sutampa dviem M. A. padarytais kameros paspaudimais, matomais iš galinės kameros. Šie įrodymai rodo, kad M. A. pats išjungė vaizdo kamerą, kas paneigia jo paaiškinimą ir daro jo parodymus mažiau patikimus. Taip pat tai rodo, kad jau tada jis planavo reikalauti iš P. B. kyšio, nes jokios kitos priežasties išjungti kamerą, kaip tik tai, kad ji neužfiksuotų kyšio reikalavimo ir paėmimo momento, nėra.

14. Apeliaciniame skunde yra motyvuojama, kad M. A. negrasino P. B.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nėra nurodyta, kad M. A. grasintų P. B., o tik kad paaiškino jam apie padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą, jam gresiančią didelę baudą ir teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą ir melagingai įtikino, kad taip bus, o motyvuojamojoje dalyje dėl to iš ties yra neatitikimų faktinei įvykio situacijai. Teisėjų kolegija peržiūrėjo visus įrašus ir išklausė pokalbių dalyvių pasakymus ir išties nenustatė, kad M. A. grasintų P. B.. Iš vaizdo įrašų, padarytų iš policijos pareigūnų automobilyje buvusių vaizdo kamerų ir ant M. A. uniformos buvusios kameros matyti, kad V. A., girdint P. B., kelis kartus sako kitiems pareigūnams, kad reikia surašyti P. B. protokolą už pavojingą vairavimą, kad jam bus atimtos teisės. Jis sako P. B., kad jis daugiau nevairuos, kalba su juo pakeltu ir agresyviu tonu, vartojamus įžeidžiančius ir necenzūrinius žodžius. M. A. visą laiką buvo šalia ir tai girdėjo. V. A. sako, kad reikia surašyti protokolą už chuliganišką ir pavojingą vairavimą, už ką atsakomybę numato Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 420 straipsnis, o už jame numatytus nusižengimus privalu skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Teisėjų kolegija peržiūrėjo įrašą iš policijos pareigūnų automobilio priekinės kameros ir abejoja, kad P. B. elgesys galėtų reikšti jo nubaudimą pagal ANK 420 straipsnį. Be to, kaip paaiškino P. B., jam likus su M. A., šis klausė, ar šis žino, kiek kainuoja teisės, o vėliau jie susitarė dėl kyšio davimo už tai, kad teisė vairuoti transporto priemones nebūtų atimta. Ši bendra situacija ir pareigūnų veiksmai įvykio vietoje leido P. B. suprasti, kad iš jo bus atimta teisė vairuoti transporto priemonę, o kadangi, kaip jis pats paaiškino, praradus teisę vairuoti transporto priemonę jis prarastų darbą, susidarė palanki situacija iš jo pareikalauti kyšio.

15. Skunde analizuojamos P. B. išvažiavimo iš įvykio vietos ir grįžimo priežastys, bei sumaišant skirtingus momentus teigiama, kad tik sustabdytas P. B. pats prašėsi vykti namo, todėl jo ketinimas nuvykti į namus negalėjo būti susijęs su pinigų kyšiui paėmimu. Perklausius įrašą, padarytą ant M. A. uniformos buvusia kamera, girdisi, kaip policijos pareigūnams tik išlipus iš savo automobilio, sustabdžius P. B. ir paprašius jo vairuotojo pažymėjimo, šis iš karto klausia, ar galima pavažiuoti iki namų, tačiau M. A. neleidžia. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje apie šį momentą P. B. paaiškino, kad kai policijos pareigūnai jį sustabdė ir paprašė vairuotojo pažymėjimo, jis, žinodamas, kad jo neturi, o jo namai arti, pasakė, kad gali nuvažiuoti namo ir jį atvežti. Toks paaiškinimas visiškai logiškas ir atitinka įvykio situaciją. Akivaizdu, kad policijos pareigūnams tik sustabdžius vairuotoją ir nieko nesiaiškinus, P. B. negalėjo paprašyti važiuoti namo atvežti pinigų kyšiui, o šis jo pasakymas visiškai nesusijęs su vėlesniu jo išvykimu, kai jis išvažiavo namo paimti pinigų kyšiui.

17. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad antrą kartą P. B. išvyko, nes pažeidimas jau buvo nustatytas, buvo rašomas protokolas ir pagal karantino meto taisykles vairuotojas nebuvo reikalingas, todėl jam buvo leista važiuoti namo. Tokie argumentai neatitinka vaizdo įrašų turinio. Kaip matyti iš vaizdo įrašų, J. B., turėdama P. B. automobilio registracijos liudijimą, nuėjo į automobilį ir pradėjo pildyti protokolą. Logiškai, jau šioje stadijoje pažeidimas buvo nustatytas, policijos pareigūnė pradėjo pildyti protokolą, todėl, pagal gynybos versiją, vairuotojas jau nebuvo reikalingas ir galėjo važiuoti, tačiau jis neišvažiavo ir važiuoti jam niekas nepasiūlė. Kartu su vairuotoju lauke buvęs M. A. pradžioje iš viso nebendrauja su P. B., o vėliau nueina už P. B. automobilio ir pasikviečią jį. Kad leisti vairuotojui važiuoti, nereikia kviesti jo pokalbiui už automobilio. Ir netgi po už automobilio įvykusio pokalbio su M. A., kai, pagal gynybos versiją, galimai buvo duotas leidimas važiuoti, nes iš garso įrašų nesigirdi, kad jis būtų duotas anksčiau, grįžęs į vairuotojo vietą P. B. neišvažiuoja, o 35 sekundes sėdi automobilyje. Netgi prie jo priėjus M. A. P. B. iš karto neišvažiuoja. Be to, svarbu, kad tik jį sustabdžius P. B. paduoda M. A. įmautę, kurioje matyti automobilio registracijos liudijimas. J. B. įlipus į policijos pareigūnų automobilį ji turi M. A. iš P. B. paimtus ir jai paduotus dokumentus. Visą laiką iki P. B. antrą kartą išvažiuojant iš įvykio vietas, dokumentai yra pas J. B.. Iš policijos pareigūnų automobilio vidinės vaizdo kameros įrašo matosi, kad P. B. išvažiuojant iš įvykio vietos J. B. atsisuko, pažiūrėjo pro galinį langą ir matė, kad jis išvažiuoja, o jo dokumentai liko pas ją, tačiau dėl to ji nieko nesakė, nes buvo tikra, kad P. B. sugrįš, o P. B. grįžus ji padavė dokumentus M. A..

18. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kreipėsi į Policijos departamentą ir 2021 m. liepos 12 d. gavo raštą ,,Dėl protokolų pateikimo administracinius nusižengimus padariusiems asmenims“, kuriame nurodyta, jog COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo priemonių taikymo, organizuojant darbą policijos įstaigose karantino švelninimo sąlygomis, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 5-V- 390 „Dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo priemonių taikymo, organizuojant darbą policijos įstaigose karantino švelninimo sąlygomis, tvarkos aprašo patvirtinimo“ 30 punkte nustatyta, jog surašytas administracinio nusižengimo protokolas asmeniui, kuriam surašomas administracinio nusižengimo protokolas, įteikiamas pasirašytinai, tokios galimybės nesant - administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parašo vietoje įrašomas administracinio nusižengimo protokolo įteikimo laikas (data ir laikas) ir įteikimo faktas patvirtinamas pareigūno parašu. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, akivaizdu, jog ir pandemijos metu, esant galimybei (kaip nagrinėjamu atveju) surašytas administracinio nusižengimo protokolas įteikiamas asmeniui pasirašytinai.

19. Liudytojo P. B. nuoseklius parodymus apie tai, kad jį sustabdęs policijos pareigūnas pareikalavo 150 eurų dydžio kyšio patvirtino ir kaip liudytojos apklaustos P. B. močiutė R. Ž. bei motina A. B.. Liudytoja R. Ž. nurodė, kad įvykio dieną pas ją sugrįžęs anūkas pasakė, jog jį sulaikė policija, prašė 100 eurų, ji davė pinigus, du banknotus po 50 eurų. Apie tai, kad P. B. pasakojo, jog jį sustabdė policija, paprašė pinigų, jis sumokėjo pinigus policijos pareigūnui, nurodė ir P. B. motina A. B.. Vien ta aplinkybė, kad liudytojos R. Ž. ir A. B. yra artimos P. B. giminaitės, nėra pagrindas netikėti jų parodymais, juo labiau, kad iki įvykio nei P. B., nei R. Ž., nei A. B. nepažinojo M. A., todėl nepagrįstai jį apkalbėti neturėjo jokio pagrindo.

20. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad P. B. sugrįžus į įvykio vietą jis atvežė vairuotojo pažymėjimą ir parodė jį M. A., o šis, priėjęs prie P. B. automobilio kairės pusės priekinio lango, pažiūrėjo į jį. Tokia įvykių versija visiškai neįtikima ir paneigta anksčiau išanalizuotais įrodymais ir jų vertinimo motyvais. Policijos pareigūnams nustačius P. B. asmenybę, duomenų bazėje nustačius, kad jis turi teisę vairuoti transporto priemonę, pradėjus pildyti protokolą ir leidus jam važiuoti, nes protokolą jis turėjo gauti elektroniniu paštu, niekaip nepaaiškinamas P. B. pasiryžimas grįžti atgal pas policijos pareigūnus ir parodyti jiems vairuotojo pažymėjimą. Ir atvirkščiai, kaltinimo versija apie 150 eurų perdavimą M. A. yra logiška ir patvirtinta liudytojų P. B., A. B. ir R. Ž. parodymais bei vaizdo įrašais.

21. Byloje surinktų ir šiame nuosprendyje išdėstytų įrodymų bei motyvų visuma leidžia daryti išvadą, kad M. A., sustabdęs P. B. vairuojamą automobilį, siekdamas savo naudai iš P. B. gauti kyšį, melagingai jam nurodė, jog jis vairavo pavojingai, o už tai jam gresia vairuotojo pažymėjimo atėmimas. Už teisės vairuoti transporto priemones neatėmimą M. A. pareikalavo duoti kyšį. P. B. pasakius, kad su savimi turi tik 50 eurų ir sužinojus, kad jo močiutės duos 100 eurų, M. A. leido P. B. pasišalinti iš įvykio vietos ir atvežti iš netoliese gyvenančios močiutės dar 100 eurų. P. B. išvažiavus iš įvykio vietos, M. A. laukė jo prie tarnybinio automobilio, o P. B. atvažiavus, priėjo prie atidaryto P. B. automobilio lango ir paėmė 150 eurų kyšį.

Dėl bausmės.

22. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam M. A. paskirtos bausmės dydžiu ir mano, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę.

23. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

24. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas numato galimybę paskirti baudą arba laisvės atėmimą iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad M. A. neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, nusikaltimas yra baigtas, priimto kyšio suma nėra didelė, byloje nenustatyta nei M. A. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, parinko M. A. švelnesnę straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su prokuroro apeliaciniu skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo taisyklių, tačiau nustatydamas bausmės dydį nepagrįstai paskyrė nuteistajam minimalią baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę.

25. Nusikalstama veika, numatyta BK 225 straipsnio 2 dalyje priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 47 straipsnio nuostatas už sunkų nusikaltimą skiriama bauda nuo 150 MGL iki 6 000 MGL dydžio. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, paskirdamas M. A. minimalią baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę, pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino teigiamai nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, tuo tarpu kitų bausmės dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių neįvertino, teismas nesivadovavo BK 61 straipsnio 2 dalimi. Kyšininkavimas yra vienas iš BK XXXIII skyriuje numatytų nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Nusikaltimą M. A. padarė būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, policijos pareigūnu, pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymą privalėdamas saugoti žmogaus teises ir laisves, užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą, atskleisti administracinės teisės pažeidimus. Savo veiksmais M. A. ne tik padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką, bet tuo pačiu pamynė ir sumenkino policijos autoritetą, pažeidė esminius principus, kuriais grindžiama policijos veikla – profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo. Nepaisydamas valstybės institucijų pastangų kovoti su korupcija, visuomenės nepakantumo ir siekio ją mažinti, policijos vadovybės nuolatinių veiksmų šviečiant policijos pareigūnus antikorupcinėmis temomis, aiškinimo apie tokių veiksmų žalą visuomenei ir valstybei, techninių priemonių įsigijimo siekiant užkirsti kelią kyšininkavimui, M. A., nuošaliame kaime sustabdęs jauną vairuotoją, išsigandusį susidūrus su policijos pareigūnais, išjungė kamerą, kad jo veiksmai nebūtų fiksuoti, pasivedęs vairuotoją į vaizdo kamerų nepasiekiamą vietą pareikalavo kyšio ir leido P. B. nuvažiuoti paimti kyšiui pinigų. Tokie jo veiksmai rodo, kad jis veikė apgalvotai ir tai ypatingai neigiamai jį charakterizuoja. Minimalaus dydžio bauda nepasieks BK 41 straipsnio 2 dalyje bausmei numatytų tikslų, neįgyvendins bendrosios ir specialiosios prevencijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes, konstatuoja, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam M. A. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrus ne minimalią bausmę, bet artimą BK 47 straipsnyje numatytos baudos už sunkius nusikaltimus dydžiui.

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendį pakeisti dalyje dėl M. A. paskirtos bausmės.

M. A., nuteistam pagal BK 225 straipsnio 3 dalį, paskirti 400 MGL (20 000 eurų) dydžio baudą.

Kitoje dalyje palikti nuosprendį nepakeistą.