- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-17
- Bylos Nr.
- 2-894-889/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09797-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Valiulytė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- AB „Swedbank“
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Milda Valiulytė, sekretoriaujant Dovilei Paliokienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui E. K., atsakovo atstovui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal su ieškovės A. S. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais, sudarytos tarp šalių, nutraukimą neteisėtu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės ir AB „Swedbank" 2008-01-28 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. S. buvo suteiktas 177 371,12 Eur skirtas AB SEB banko 2006-11-09 paskolos Nr. (duomenys neskelbtini), skirtos butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje su bendro naudojimo patalpomis pirkti ir įrengti, refinansavimui. Kredito grąžinimo terminas – 2046-01-28. Taip pat šia sutartimi ieškovei buvo suteiktas 43 443 Eur kreditas nekilnojamajam turtui pirkti, kurio grąžinimo terminas, numatytas sutartyje – 2023-01-28. Prievolė AB „Swedbank“ buvo užtikrinta hipotekos lakštu, kuriuo įkeistas ieškovei priklausantis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Kadangi ieškovė vėlavo mokėti įmokas atsakovui, atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Nurodė, kad ieškovės įsiskolinimas atsakovui palyginus su visa kredito suma yra nedidelis, kredito grąžinimo terminas ilgas, taigi atsakovas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės finansiniai sunkumai laikini, ji per ilgesnį laiką juos sugebės išspręsti ir galutinė skola bankui per sutartyje nustatytą laiką bus sumokėta. Be to, ieškovė pagal galimybes stengėsi mokėti įmokas atsakovui bent dalimis, todėl negalima teigti, jog ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą ir atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Taip pat nurodė, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių, todėl ieškovės kaip vartotojo ir silpnesnės sutarties šalies teisės turi būti ypač saugomos ir ginamos. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nesilaikė sutarties sąlygų, t.y. negrąžino kredito dalių ir nemokėjo palūkanų, dėl to susidarė įsiskolinimas. Apie susidariusią situaciją ne kartą informavo ieškovę ir ragino tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus bankui. Ieškovė reaguodama į banko raginimus teikė bankui prašymus dėl susikaupusių įsiskolinimų atidėjimo. Bankas atsižvelgdamas į ieškovės prašymus kelis kartus, t.y. 2009-03-31 ir 2009-12-21 pertvarkė kredito sutartį, t.y. pradelsti mokėjimai, nesumokėtos palūkanos buvo atidedamos restruktūrizuojant kredito sutartį (pasirašant susitarimus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Tačiau skolininkė ir toliau pažeidinėjo kredito sutartį. 2011-01-18 ieškovė kreipėsi į banką su prašymu nepradėti priverstinio skolos išieškojimo, kadangi atsirado galimybė (nuomojant įkeistą butą) mokėti kredito dengimui po 1 900 Lt, taip pat pažymėjo, kad planuoja parduoti bankui įkeistą turtą ir tokiu būdu padengti kreditą. Bankas atsižvelgdamas į skolininkės prašymus 2011-02-28 dar kartą pertvarkė kredito sutartį (pasirašant susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini)), t.y., restruktūrizavo kredito sutartį - atidėjo pradelstus mokėjimus ir nesumokėtas palūkanas padidinant kreditą 14.363,29 EUR suma. Kadangi skolininkė toliau nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2011-08-10 pateikė skolininkei raštą, kuriame pareikalavo iki 2011-09-05 sumokėti susidariusį įsiskolinimą (2.419,78 EUR) arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad, nevykdant sutartinių įsipareigojimų, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Suėjus nurodytam terminui įsiskolinimas ne tik nebuvo padengtas, bet padidėjo beveik dvigubai (iki 4.179,24 EUR). Apie susidariusią situaciją 2011-09-19 raštu dar kartą informavome skolininkę, ragino vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir padengti susidariusį įsiskolinimą. Įsiskolinimo padengimui suteikė papildomą terminą (iki 2011-10-24), taip pat įspėjo apie galimas sutarties nevykdymo pasekmes. Ieškovė eilinį kartą į banko raginimus nereagavo, įsiskolinimo nepadengė ir toliau pažeidinėjo kredito sutartį. 2011-10-25 pateikė ieškovei paskutinį raštą, kuriuo informavo, kad nuo 2011-11-29 vienašališkai nutraukia kredito sutartį, tačiau pažymėjo, kad iki sutarties nutraukimo (2011-11-29) padengus turimą įsiskolinimą ieškovė turi galimybę išvengti sutarties nutraukimo. Ieškovės pradelsimai buvo ilgesni nei 30 (trisdešimt) dienų (2011-10-25 siekė 239 dienas). Kadangi sutarties pažeidimai nebuvo pašalinti, kredito sutartis nuo 2011-11-29 laikoma nutraukta. 2011-12-20 bankas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su prašymu pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto turto.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė 2013-10-28 išvadą, kurioje nurodė, kad pripažino, kad sutarties Specialiosios dalies „Kitos sąlygos“ 3 punkto, sutarties Bendrosios dalies 11.2.1, 11.4, 12.3 punktų sąlygos atitinka CK 6.188 str. 2 d. bendrąjį sutarčių nesąžiningumo sąlygų nustatymo kriterijų, t.y. iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, taip pat pripažino, kad sutarties Specialiosios dalies „kitokios sąlygos“ 2.1, 2.4, 2.6 punktų bei sutarties bendrosios dalies 1.16., 15.1 p. nuostatas atitinka CK 6.188 str. 2 dalies 10 punkto sutarčių nesąžiningumo sąlygų nustatymo kriterijų, t.y. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų tiekėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir AB „Swedbank“ 2008-01-28 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. S. buvo suteiktas 177 371,12 Eur skirtas AB SEB banko 2006-11-09 paskolos Nr. (duomenys neskelbtini), skirtos butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje su bendro naudojimo patalpomis pirkti ir įrengti, refinansavimui. Kredito grąžinimo terminas – 2046-01-28 (b.l. 6-28). Taip pat šia sutartimi S. buvo suteiktas 43 443 EUR kreditas nekilnojamajam turtui pirkti, kurio grąžinimo terminas numatytas sutartyje - 2023 m. sausio 28 d Prievolė kreditoriui AB „Swedbank“ buvo užtikrinta hipotekos lakštu, kuriuo įkeistas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2009-03-30 buvo sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį sutarties šalys susitarė atidėti pagal sutartį mokėtinų palūkanų mokėjimą: už paimtą ir negrąžintą kreditą nuo susitarimo pasirašymo priskaičiuotų palūkanų, tai yra 2089,25 EUR, paimtą ir negrąžintą kreditą iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų - 1027,80 EUR. 2009-05-30 palūkanų, kurių mokėjimas atidedamas šiuo susitarimu, suma, tai yra 3117,05 EUR, buvo nuspręsta padidinti kredito gavėjai suteiktą ir negrąžintą kredito sumą – nuo 218 973,46 EUR iki 222 090,51 EUR, kuri po susitarimo pasirašymo turi būti grąžinama vadovaujantis pagrindinėmis kredito Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygomis. Pagal kredito sutartį suteikto 177 371,12 EUR kredito dalies grąžinimo terminas buvo nustatytas 2045-01-28, pagal kredito sutartį suteiktos 43 443 EUR kredito dalies grąžinimo terminas buvo nustatytas 2022-01-28, o 3117,05 EUR kredito dalies grąžinimo terminas buvo nustatytas – 2022-01-28. 2009-12-21 buvo sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį šalys susitarė atidėti iki 2010-02-28 pagal sutartį mokėtinų palūkanų: 2029,29 EUR už paimtą ir negrąžintą kreditą nuo susitarimo pasirašymo priskaičiuotų palūkanų, už paimtą ir negrąžintą kreditą iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų 2345,82 EUR palūkanų. 2010-02-28 palūkanų, kurių mokėjimas atidedamas šiuo susitarimu suma - 4375,11 EUR padidinama kredito gavėjų negrąžinta kredito suma - nuo 3091,71 EUR iki 7466,82 EUR. Bendra kredito suma nustatyta - 226 023,48. 2011-02-28 buvo sudarytas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį šalys susitarė atidėti iki 2011-07-30 mokėtinų palūkanų: už paimtą ir negrąžintą kreditą nuo susitarimo pasirašymo priskaičiuotų palūkanų - 4470,32 EUR, už paimtą ir negrąžintą kreditą iki susitarimo pasirašymo dienos priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų - 9892,97 EUR, iš viso 14 363,29 EUR. 2011-07-30 palūkanų, kurių mokėjimas atidedamas šiuo susitarimu suma - 14 363,29 EUR, padidinti kredito gavėjų negrąžintą kredito sumą nuo 7466,82 EUR iki 21 830,11 EUR. Bendra kredito suma buvo nustatyta 240 386,77 EUR. 2011-08-10 raštu atsakovas AB „Swedbank“ informavo ieškovę, jog jos skola kreditoriui sudaro 2419,78 EUR, kurių negrąžinus iki 2011-09-05 bankas vienašališkai nutrauks sutartį ir kreipsis į teismą, prašydamas išieškoti iš ieškovės visą skolą bei delspinigius. 2011-09-19 raštu atsakovas AB „Swedbank“ pakartotinai kreipėsi į ieškovę, nurodydamas, kad jos skola bankui sudaro 4179,24 EUR ir nesumokėjus skolos iki 2011-10-24 bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. 2011-10-25 raštu bankas pranešė ieškovei, kad nuo 2011-11-29 vienašališkai nutraukia sutartį ir reikalauja per 10 dienų nuo sutarties nutraukimo sumokėti visą skolą, įskaitant negrąžintas kredito dalis, palūkanas, netesybas, kitas mokėtinas sumas pagal sutartį. Ieškovei neįvykdžius banko reikalavimo, AB „Swedbank“ 2011-11-29 vienašališkai nutraukė sutartį ir kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-09-18 nutartimi tenkino kreditoriaus pakartotinį prašymą ir išieškoti iš A. S. 240 386,77 EUR negrąžinto kredito, 17 102,61 EUR priskaičiuotų palūkanų, 46 938,68 EUR delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 647,45 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, 808,50 litų nesumokėto turto draudimo mokesčio, 74,75 Eur delspinigių už negrąžintą turto draudimo mokestį ir 139 Lt žyminio mokesčio. Už skolą nutarta parduoti iš varžytinių įkeistą daiktą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos išieškojimo iš A. S. kreditoriaus AB „Swedbank“ naudai.
Atsiliepime į ieškinį atsakovės išreikšta nuomonė, kad esant įsiteisėjusiai hipotekos teisėjo nutarčiai dėl skolos išieškojimo, ši civilinė byla turėtų būti nutraukta, neturi teisinio pagrindo – ieškovė pareiškė ieškinį dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, ne dėl skolos išieškojimo, todėl ieškiniai nėra tapatūs. Ieškovė prašo pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, nurodo, kad nebuvo padarytas esminis sutarties pažeidimas, buvo pažeistos kredito gavėjo, kaip vartotojos, teisės bei teisėti interesai. Taip pat nurodė, kad ieškovės skola bankui sutarties nutraukimo metu sudarė vos kelis procentus bendros jai suteiktos kredito sumos, įsipareigojimai bankui nebuvo vykdomi trumpą laikotarpį dėl ieškovei, kaip ir daugeliui asmenų ekonominės krizės laikotarpiu iškilusių finansinių sunkumų, kuo bankas nesąžiningai pasinaudojo. Atsakovas nesiekė bendradarbiauti su ieškove dėl įsiskolinimo padengimo ir tolimesnio sutarties vykdymo, tačiau formaliai nusiuntęs kelis raštus, kuriuose nurodė ieškovės įsiskolinimo dydį ir veiksmus, kurių bankas imsis kredito gavėjai nepadengus skolos per trumpą laikotarpį, galiausiai nutraukė sutartį bei pareikalavo grąžinti visą ieškovei suteiktą kreditą per 10 dienų laikotarpį. Nors ieškovė neneigia, jog tam tikru laikotarpiu jai buvo pernelyg sudėtinga vykdyti įsipareigojimus bankui, tačiau ji visada siekė ir šiuo metu nori bei gali toliau vykdyti sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad kredito grąžinimo laikotarpis yra ilgas, atsakovas neturi pagrįsto pagrindo manyti, kad sutartis nebus įvykdyta vien dėl jos trumpalaikio pažeidimo. Atsakovas su ieškovės reikalavimu nesutinka, teigia, kad kredito sutartis nutraukta pagrįstai, nes buvo visos kredito sutartyje numatytos sutarties nutraukimo sąlygos, be to, kredito sutarties nuostata, jog kredito dalys ir apskaičiuotos palūkanos mokamos pagal nustatytą grafiką, yra esminė sutarties sąlyga ir ji buvo pažeista.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 str. 1 d., teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012).
Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas (CK 6.217 str. 5 d.) leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos, sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).
Kreditavimo sutarties esmė nustatyta CK 6.881 straipsnyje. Kredito gavėjas pagal kreditavimo sutartį įsipareigoja mokėti (grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas už kredito naudojimą) nustatytomis dienomis sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Tai reiškia, kad kredito davėjui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Įmokų mokėjimo terminai ir tvarka nustatomi kreditoriaus naudai, t. y. tarpinių terminų atsisakyti arba jų netaikyti gali išimtinai tik bankas (kreditorius), bet ne skolininkas. Tarpiniai paskolos dengimo terminai negali būti pripažįstami neesmine sąlyga, nes ilgalaikės paskolos tikslas yra nuolatinis periodinis paskolos grąžinimas. Ieškovas sutartimi įsipareigojo vykdyti mokėjimus dienomis pagal nustatytą grafiką. Kad eilinių paskolos įmokų mokėjimas paskolos davėjui yra esminė sutarties sąlyga, patvirtina ir CK 6.874 str. 2 d. nuostata, kurioje įtvirtinta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog tarp šalių 2008-01-28 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, būdamas kredito įstaiga, kurios pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą ieškovei būstui įsigyti ir suremontuoti, o ieškovė įsipareigojo pagal sutarties priede numatytus grafikus, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Tarp šalių 2008-01-28 sudarytoje kredito sutartyje (pakeistoje 2009-03-30; 2009-12-21 ir 2011-02-28 susitarimais) 11.2.1. punkte numatyta sąlyga, jog bankas turi teisę ne vėliau kaip prieš 15 dienų įspėjęs kredito gavėją vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šios sutarties esminių pažeidimų arba paaiškėja bent viena iš sutartyje nurodytų aplinkybių, iš kurių viena, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų. Taigi atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir tarp šalių sudarytoje kredito sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovės padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš atsakovo pateiktos 2011-10-25 pradelstų kreditų ataskaitos matyti, kad ieškovė ilgą laiką pažeidinėjo įmokų mokėjimo terminus: įmokos pradelstos 239 dienas (b.l. 113). Pažymėtina, kad ieškovė 2011-01-18 kreipėsi į atsakovą su prašymu nenutraukti kredito sutarties ir nepradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto bei įsipareigojo mokėti po 1900 L (b. l. 111), tačiau iš atsakovo pateiktų kredito panaudojimo ataskaitų ir atliktų operacijų išrašų matyti, jog įsiskolinimas iki šios dienos nėra padengtas. Taigi sprendžiant klausimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir sutarties nutraukimo laikotarpiu ieškovė nemokėjo atsakovui sutartyje numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdama kredito sutarties 4.1 punktą ir suteikdama atsakovui teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu kredito sutarties 11.2.1. punkte, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė tam tikrą laiko tarpą turėjo finansinių problemų, todėl atsakovas sutiko pakeisti kredito sutartį: buvo sudaryti du papildomi susitarimai, siekiant išsaugoti sutartinius santykius, bankas 2011-02-28 dar kartą pertvarkė kredito sutartį (pasirašant susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini)), t.y., restruktūrizavo kredito sutartį - atidėjo pradelstus mokėjimus ir nesumokėtas palūkanas padidinant kreditą 14 363,29 EUR suma. Kadangi skolininkė toliau nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2011-08-10 pateikė skolininkei raštą, kuriame pareikalavo iki 2011-09-05 sumokėti susidariusį įsiskolinimą (2.419,78 EUR) arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad, nevykdant sutartinių įsipareigojimų, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Suėjus nurodytam terminui įsiskolinimas ne tik nebuvo padengtas, bet padidėjo beveik dvigubai (iki 4 179,24 EUR). Apie susidariusią situaciją 2011-09-19 raštu dar kartą informavo skolininkę, ragino vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir padengti susidariusį įsiskolinimą. Įsiskolinimo padengimui suteikė papildomą terminą (iki 2011-10-24), taip pat įspėjo apie galimas sutarties nevykdymo pasekmes. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.
Ieškovė nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jos, kaip vartotojos, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Įvertinus byloje esančius duomenis, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovei buvo suteiktas kreditas būstui įsigyti ir jam suremontuoti, t. y. asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslo plėtojimui ir pan., tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o ieškovė vartotoju sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra vartojimo kredito sutartis (CK 6.881 str. 1 d.). Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 d.), todėl nurodytos sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Nors išvadą byloje teikianti institucija šioje byloje ir pareiškė, kad tam tikros kredito sutarties sąlygos atitinka nesąžiningų sutarties sąlygų kriterijus, tačiau ne visos nurodytos sutarties sąlygos buvo kilusio šalių ginčo priežastimi, be to, tam tikros sutarties sąlygos vertintinos atsižvelgiant į sutarties šalių elgesį ir sutarties vykdymo faktinių aplinkybių kontekste. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė ilgą laiko tarpą turėjo finansinių problemų, todėl atsakovas sutiko keisti kredito sutartį, buvo sudaryti papildomi susitarimai, siekiant palengvinti ieškovės padėtį, t.y. buvo atidėtas palūkanų mokėjimas, padidinant kredito sumą, vėliau ieškovė kreipėsi su 2011-01-18 prašymu nepradėti priverstinio skolos išieškojimo, kadangi atsirado galimybė (nuomojant įkeistą butą) mokėti kredito dengimui po 1 900 Lt, taip pat pažymėjo, kad planuoja parduoti bankui įkeistą turtą ir tokiu būdu padengti kreditą. Bankas atsižvelgdamas į skolininkės prašymus 2011-02-28 dar kartą pertvarkė kredito sutartį (pasirašant susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini)), t.y., restruktūrizavo kredito sutartį, atidėjo pradelstus mokėjimus ir nesumokėtas palūkanas padidinant kreditą 14 363,29 EUR suma padengti susidariusį įsiskolinimą. Įsiskolinimo padengimui atsakovas suteikė ieškovei papildomą terminą (iki 2011-10-24), taip pat įspėjo apie galimas sutarties nevykdymo pasekmes. Skolininkė į banko raginimus nesureagavo, įsiskolinimo nepadengė ir toliau pažeidinėjo kredito sutartį. 2011-10-25 atsakovas pateikė ieškovei paskutinį raštą, kuriuo informavo skolininkę, kad nuo 2011-11-29 vienašališkai nutraukia kredito sutartį, tačiau pažymėjo, kad iki sutarties nutraukimo (2011-11-29) padengus turimą įsiskolinimą skolininkė turi galimybę išvengti sutarties nutraukimo. Kadangi sutarties pažeidimai nebuvo pašalinti, kredito sutartis nuo 2011-11-29 laikoma nutraukta. 2011-12-20 bankas kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su prašymu pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš bankui įkeisto turto. Kadangi skolininkė toliau nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, bankas 2011-08-10 pateikė skolininkei raštą, kuriame pareikalavo iki 2011-09-05 sumokėti susidariusį įsiskolinimą (2 419,78 EUR) arba pasiūlyti įsiskolinimo panaikinimo būdus ir įspėjo, kad, nevykdant sutartinių įsipareigojimų, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Suėjus nurodytam terminui įsiskolinimas ne tik nebuvo padengtas, bet padidėjo beveik dvigubai (iki 4 179,24 EUR). Apie susidariusią situaciją 2011-09-19 raštu atsakovas dar kartą informavo skolininkę, ragino vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Šie įrodymai patvirtina, jog atsakovas geranoriškai bandė spręsti susidariusią ieškovei nepalankią situaciją ir sutartis vienašališkai buvo nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovė ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Aplinkybė, kad ieškovė yra vartotoja, neatleidžia jos nuo sutartinių prievolių vykdymo. Net Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato, kad kreditorius turi teisę nutraukti vartojimo sutartį, jei mokėjimas pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, pagal byloje esančius rašytinius įrodymus bei atsakovo pateiktus kredito panaudojimo ataskaitą, atliktų operacijų sąrašą ieškovė daugiau kaip penkis mėnesius pradelsė grąžinti numatytas palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus, todėl darytina išvada, jog ieškovė iki kredito sutarties nutraukimo sistemingai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Bylos duomenimis ieškovė buvo kelis kartus iš anksto tinkamai informuota apie sutarties nutraukimą, suteikiant jai protingą papildomą terminą įvykdyti pradelstus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.217 str. 3 d., 6.218 str. 1 d.). Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovę kaip vartotoją nutraukiant sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį ir sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius.
Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog ieškovė gali vykdyti atsakovo nutrauktą kredito sutartį (CPK 178 str.). Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad sutarties nutraukimas su ieškove buvo proporcinga bei adekvati banko pritaikyta priemonė už kredito sutarties sąlygų pažeidimą. Kreditorius, skolininkui ilgą laiką, nustatytais terminais nevykdant sutartinių įsipareigojimų, pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, laikydamasis sutarties ir teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų ir pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu (CK 6.217 str. 5 d., CPK 178 str., 185 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Šis sprendimas neužkerta kelio ieškovei sudaryti su atsakovu taikos sutartį vykdymo procese, pradėtame pagal priverstines išieškojimo iš hipoteka įkeisto daikto procedūras.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas. Iš ieškovės priteistina 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, Valstybei (CPK 93 str. 1 d., 92 str., 96 str. 1 d.). Ieškinį atmetus, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-08-29 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo sprendimui įsiteisėjus naikintinos (CPK 150 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-08-29 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui AB „Swedbank“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), Vilnius, išieškoti skolą iš ieškovei A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, priklausančio nekilnojamojo turto, buto esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą.
Priteisti iš ieškovės A. S. 15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, Valstybei.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.