- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-16
- Bylos Nr.
- 2K-203/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Kaltinamasis
- A. G.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio.
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendžiu A. G. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 45 MGL (5625 Lt) dydžio bauda.
M. T. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 40 parų areštas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 ir 9 dalimis paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.
M. E. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5 ir 9 dalimis paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu paskirta ketverių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams.
O. Č. 4200 Lt ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžiu panaikintas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis. A. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo A. G. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2006 metų gruodžio 13 d., dalyvaujant M. T. ir M. E. bei jam pačiam jo kontoroje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu bei M. T. ir M. E. žadant atsilyginti – perduoti nukentėjusiajai O. Č. 4000 Lt, siekė paveikti nukentėjusiąją O. Č., kad ši baudžiamosios bylos, kurioje nuteisti M. T. ir M. E., nagrinėjimo apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teisme metu dėl išžaginimo duotų melagingus parodymus, o būtent 2006 m. gruodžio 13 d. M. E. atvežus O. Č. į jo kontorą, esančią Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), dalyvaujant M. T. ir M. E., A. G. įtikinėjant bei diktuojant, nukentėjusiąją O. Č. įkalbėjo parašyti pareiškimą, kuris buvo pateiktas Panevėžio apygardos teismui, kad M. T. ir M. E. yra nuteisti remiantis jos melagingais parodymais apie išžaginimą.
Šiaulių apygardos teismas A. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nustatė, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo teismą panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas savo teiginį dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, visą dėmesį sutelkė į ganėtinai siaurą nukentėjusiosios veiksmų dalį, tačiau visiškai nesigilino į tokių veiksmų susiformavimo sąlygas, o būtent, kaltininko ir jo mamos daugkartinius prašymus pasigailėti, siūlymus atlyginti ar kompensuoti patirtą dėl išžaginimo žalą bei tai įforminti atitinkamu dokumentu, kurio formą ir turinį nurodė pats gynėjas A. G., į gynėjo tikinimus, jog „taip bus geriau“ ir kt. Taip pat apeliacinė instancijos teismas neatsižvelgė ir į žmogiškąjį faktorių bei elgesio motyvus – nukentėjusiosios geranoriškumą, gailestį bei siekį, jog kaltininkai būtų švelniau nubausti, todėl iš esmės visiškai sumenkino nukentėjusiosios padėtį, o apelianto A. G. veiksmus nepagrįstai išaukštino iškreipdamas jų turinį ir nekreipdamas dėmesio į nusikalstamą jų pobūdį.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas padaro kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas arba įžvelgia kitokias faktines aplinkybes nei nustatytos apskųstu nuosprendžiu, BPK 324 straipsnio 6 dalis ir suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-355/2008, 2K-526/2008 bei 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 53) įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atlikti įrodymų tyrimą.
Kasatorius pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas suabejojo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų atitikimu faktinėms aplinkybėms, tačiau įrodymų iš naujo netyrė, faktų iš naujo nepatikrino, o vadovaudamasis vien apeliacinio skundo turiniu padarė priešingas pirmosios instancijos teismui išvadas. Taip buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neišsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, taip pat nesilaikė reikalavimo išanalizuoti bei įvertinti ne vien teisinančius, bet ir kaltinančius įrodymus. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas didelės dalies kaltinančių įrodymų iš viso neaptarė, o dalies jų iškraipė prasmę, todėl nuosprendį pagrindė spėjimais bei prieštaringais teiginiais.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje neišanalizuoti ir neaptarti liudytojų N. Č. ir V. Č. parodymai apie advokato skatinimą nukentėjusiąją paneigti ankstesnius savo paaiškinimus už tam tikrą atlygį, nes taip jo ginamiesiems „būtų geriau“. Taip pat neanalizuoti ir bendrininko M. T. paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu apie advokato A. G. išsakytus tam tikrus nurodymus O. Č. bei garantijų jai suteikimą tuo atveju, jei pastaroji pakeistų savo poziciją ir liudytų M. T. bei M. E. naudai. Neįvertinti ir rašytiniai dokumentai, t. y. įsiteisėjęs nuosprendis bei apeliacinis sprendimas išžaginimo byloje 1A-49-134/2007, o taip pat apeliacinio posėdžio pastarojoje byloje (1A-49-134/2007) protokolas, kompaktinis diskas su vaizdo įrašais teisme bei vaizdo įrašų aprašymai protokole, rašytinė sutartis kompensuoti nukentėjusiajai moralinę žalą, nėra jokių motyvų, kodėl tokiais duomenimis nesivadovaujama.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose neatsispindi tikrasis nukentėjusiosios O. Č. elgesio turinys ir elgesio motyvai, t. y. kieno reikalavimu ji vyko į advokato A. G. kontorą, kas ten ją nuvežė ir kodėl.
BKP 331 straipsnio 2 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą ne tik išdėstyti naujai nustatytas aplinkybes, kai priimamas naujas nuosprendis, bet ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta, paneigia ar kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo teiginius bei tai patvirtinančius įrodymus. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, todėl padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje gausu prieštaringų ir nesuprantamų teiginių. Antai nuosprendžio 4-jame lape rašoma (citata): „Kupiškio rajono apylinkės teismas skundžiamu 2008 m. liepos 16 d. nuosprendžiu nustatė, kad duomenų, jog A. G. savo veika nebendrininkavo su nuteistaisiais M. T. ir M. E. jiems paveikiant O. Č. parašyti 2006 m. gruodžio 11 d. raštelį dėl „bereikalingo jų apkaltinimo“ dėl išžaginimo (citatos pabaiga)“. Iš tokio teiginio neaišku, ar duomenų dėl bendrininkavimo nėra, ar jų yra, ar visi įvardyti asmenys tiesiog nebendrininkavo. Iš kitos pusės, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tekstas (t. 3, b. l. 37, 43) liudija, kad ne vien apeliantas A. G., bet ir M. E. su M. T. A. G. kontoroje įkalbinėjo O. Č. parašyti pareiškimą teismui dėl neva melagingo liudijimo išžaginimo byloje, o pareiškimo turinį įtikinėdamas padiktavo advokatas. Ten pat nuosprendyje teigiama, kad kontoroje M. T. su M. E. advokato akivaizdoje pažadėjo O. Č. atsilyginti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti objektyvūs veiksmai rodo, kad visi kaltinamieji veikdami bendrai, tačiau kiekvienas jų atskirai atlikdamas tam tikrą veiksmų dalį bei pritardamas kitų bendrininkų veiksmams, įtikinamai paskatino arba įkalbėjo O. Č. surašyti teismui melagingą dokumentą apie tariamą neteisingą liudijimą. Todėl apygardos teismo išvada dėl bendrininkavimo aplinkybių ne tik nesuprantama, prieštaringa, bet ir iškraipanti apkaltinamojo nuosprendžio esmę.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat prieštaringas ir kitas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginys apie tai, jog advokatas A. G. savo veiksmais O. Č. gąsdino baudžiamąja atsakomybe už ketinimus pakeisti parodymus ir tuo siekė atvirkštinio varianto, t. .y kad ji parodymų nekeistų, tačiau šio teiginio nepatvirtina ne tik nuteistųjų M. T. ir M. E. paaiškinimai, bet ir anksčiau paminėtų liudytojų teiginiams, pačios nukentėjusiosios nuosekliai pozicijai bei jau paminėtuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuotiems, tačiau apeliacinės instancijos teisme neanalizuotiems duomenims (dokumentai iš 1A-49-134/2007 bylos).
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad pagal skundžiamos bylos medžiagą „gąsdinimas baudžiamąja atsakomybe“, o tiksliau įspėjimas dėl galimos sankcijos pritaikymo (taip suprato nukentėjusioji) pakeitus nukentėjusiajai parodymus, sietinas ne su ketinimu atkalbėti pastarąją, o su supažindinimu su galimomis pasekmėmis ir tuo pačiu su nukentėjusiosios išankstiniu nuraminimu garantuojant atitinkamą atlygį, jei tokios pasekmės kiltų (sumokėti jai gresiančią baudą). Svarbiausia, kad nukentėjusioji nebijotų melagingai pakeisti parodymus, nes taip „bus geriau ginamiesiems“.
Kasatorius nesupranta, kodėl apeliacinės instancijos teismas advokatui A. G. inkriminuotą „įtikinimą“ ar „įkalbėjimą“ prilygino advokatinei veiklai ir konstatavo, kad nubaudimas už tai netgi dezorganizuoja valstybės teisinę sistemą, kadangi ateityje visi advokatai bus traukiami baudžiamojon atsakomybėn, jei susitikę su nukentėjusiuoju pažadės atlygį ar įteiks turtinės/neturtinės žalos atlyginimą, siūlys susitaikyti ir pan.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais ir prielaidomis paremtais teiginiais, todėl padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išanalizavo A. G. tyčios turinį. BK 233 straipsnio dispozicija nepateikia konkretaus „poveikio liudytojui“ apibrėžimo, o suteikia teismui galimybę varijuoti arba taikyti praktikoje nusistovėjusius tam tikros elgsenos elementus, kurie vienaip ar kitaip susiję su aptariamos sampratos suvokimu. Pagrindiniais elementais laikytini psichologinė prievarta ir fizinė prievarta. Teisės teorija ir praktika psichologinę prievartą traktuoja kaip bet kokį intelektualinį veikimą – įkalbinėjimą, įtikinėjimą atlikti neteisėtus veiksmus (nagrinėjamu atveju surašyti melagingą pareiškimą) savanaudiškais ar kitais tikslais, grasinimą susidoroti, šantažą, menamą grasinimą, pagaliau, apgaulingą veikimą tiek žodžiu, tiek veiksmu mėginant suklaidinti nukentėjusįjį tikslu sau ar tretiesiems asmenims gauti naudos (šiuo atveju, kad A. G. ginamiesiems „būtų geriau“). Bylos duomenys liudija, jog nukentėjusioji O. Č. buvo palenkta pakeisti savo poziciją ir meluoti teismui neva ji nebuvo išžaginta ne vien M. T. ir M. E. prašoma ir raginama, bet ir todėl, kad buvo suklaidinta ir galutinai įtikinta (nuraminta, jog dėl tokio poelgio jai gali būti paskirta tik bauda iki 1000 Lt, kurią sumokėtų prašančioji šalis) būtent advokato A. G., nes juo pasitikėjo kaip teisininku. Tik vėliau nukentėjusioji iš tyrėjo sužinojo, jog gali būti apkaltinta ne tik melavimu, bet ir sukčiavimu pasipelnymo tikslu, tačiau tuomet ji jau buvo įvykdžiusi advokato A. G. nurodymus: parašiusi pareiškimą ir atidavusi jį padiktavusiam A. G. Taigi A. G. veiksmuose pasireiškė apgaulės momentas siekiant suklaidinti nukentėjusiąją, kad ši veiktų neteisėtai, o to pasėkoje M. T. ir M. E. būtų išteisinti, nes nuo to priklauso ir atlygis jam pačiam už advokato paslaugas. Todėl A. G. inkriminuoti veiksmai „įkalbinėjimas ir įtikinėjimas“ siekiant suklaidinti nukentėjusiąją atspindi jų neteisėtumą. Pažymėtina, kad BPK 48-52 straipsniai įpareigoja gynėją gynybai naudoti tik teisėtus būdus ar priemones.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kitų nuteistųjų šioje byloje, t. y. M. T. bei M. E., nusikalstami veiksmai darant poveikį nukentėjusiajai taip pat pasireiškė „įtikinėjimu ir įkalbinėjimu“, todėl svarstydamas lengvinančio ar baudžiamumą naikinančio įstatymo taikymo galimybę apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti ir dėl jų nepriklausomai nuo to, ar buvo dėl to paduoti skundai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas privalėjo aiškiai aptarti bendrininkavimo formą bei pasisakyti dėl kiekvienam bendrininkui nuosprendžiu inkriminuotų atskirų veiksmų tarpusavio ryšio, tačiau šioje dalyje tik išsakė nesuprantamą teiginį, kuriuo be jokios logikos ir be sąsajų su konkrečios materialinės normos taikymu pagrindė savo išvadą dėl specialioje baudžiamojoje normoje įtvirtintos sąvokos „poveikis“ sampratos.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad būtent pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį, o nuosprendyje aptarė tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus susiedamas juos tarpusavyje, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas formaliai ir tendencingai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl pažeidė ne tik BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią vertinti įrodymus remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bet ir BK 2 straipsnio 3 dalį, draudžiančią išteisinti asmenį, esant pakankamai jo kaltės įrodymų, ir įpareigojančią nubausti kiekvieną kaltąjį. Dėl visų virš aptartų pažeidimų ginčijamas apeliacinis nuosprendis turi būti panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduoto kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme
Kupiškio rajono apylinkės teismas 2008 m. liepos 16 d. nuosprendžiu pripažino, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kad A. G. siekė paveikti nukentėjusiąją O. Č., kad ši bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu keistų parodymus, kuriuos davė bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ir kartu su M. T. ir M. E. nuteisė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu nagrinėjant bylą Šiaulių apygardos teisme pagal A. G. apeliacinį skundą Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžiu panaikintas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis. A. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, panaikino apylinkės teismo nuosprendį dėl to, kad šis netinkamai įvertino bylos duomenis ir dėl to padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.
BPK 20 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau, kaip galima spręsti iš apygardos teismo nuosprendžio motyvų, šis teismas argumentuodamas savo teiginį dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, vadovavosi pagrinde A. G. parodymais. Tuo tarpu, kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas nevertino nukentėjusiosios, jos tėvų, taip pat M. T. ir M. E. parodymų, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarydamas išvadas, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nustatytoms pirmos instancijos teismo nuosprendžiu.
Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad O. Č. kartu su savo mama N. Č., patėviu M. Š., nuteistaisiais M. T. ir M. E. pas A. G. atvyko savo noru, jam pateikė O. Č. 2006 m. gruodžio 11 d. rašytą raštelį dėl parodymų keitimo išžaginimo byloje, kreipėsi į jį su prašymu padėti patikslinti ir tinkama teisine kalba perrašyti O. Č. 2006 m. gruodžio 11 d. parašytą raštelį dėl parodymų keitimo. A. G. įspėjo O. Č. dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už parodymų keitimą. Po to O. Č. advokato A. G. pagalba savo ranka surašė 2006 m. gruodžio 13 d. pareiškimą Panevėžio apygardos teismui nurodydama, kad M. T. ir M. E. jos neišžagino, už ką jie yra nuteisti (byla Nr. 1-684-719/2006, l. 216-217) . Teismas konstatavo, kad O. Č. jau pirmojo, t. y. 2006 m. gruodžio 11 d., raštelio rašymo metu suvokė ir žinojo, kad keičia parodymus. Tikslo paveikti išžaginimo byloje nukentėjusiąją O. Č., kad ši pakeistų parodymus, A. G. neturėjo, kadangi nukentėjusiosios valia pakeisti parodymus buvo susiformavusi jau anksčiau, iki savanoriško kreipimosi į A. G. tikslu patikslinti nukentėjusiosios 2006-12-11 raštelį. Teismas padarė išvadą, kad A. G. veikoje nėra tyčios paveikti nukentėjusiąją O. Č., kas būtina BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai. A. G. jokių draudžiamų veiksmų neatliko, todėl konsekvencionaliai neteisinga ir apylinkės teismo išvada, kad A. G. 2006 m. gruodžio 13 d. atliko draudžiamus BK 233 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytus veiksmus (įtikinėjo nukentėjusiąją pakeisti parodymus, siūlė paimti pinigus), nepaisant to, kad nusikalstamos veikos, numatytos minėtame straipsnyje, pasekmės atsirado anksčiau, t. y. O. Č. 2006 m. gruodžio 11 d. parašius pirmąjį raštelį.
Apygardos teismo manymu, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad O. Č. rašytą pirmąjį, t. y. 2006 m. gruodžio 11 d., raštelį A. G. laikė netinkamu todėl, kad jame net neužsimenama apie išžaginimą ir dėl to jis tyčia siekė paveikti nukentėjusiąja, kad ši perrašytų pirmąjį raštelį. Teismo manymu, advokato A. G. padėjimas teisine forma surašyti 2006 m. gruodžio 13 d. pareiškimą laikytinas ne nusikalstamu siekiu paveikti nukentėjusiąją, o tinkamu savo, kaip gynėjo – advokato, pareigų atlikimu.
Tuo tarpu iš bylos medžiagos aiškėja ne visiškai tokios faktinės bylos aplinkybės. Nagrinėjant O. Č. išžaginimo bylą, kurioje kaltinami M. T. ir M. E., teisme nukentėjusioji parodė, kad „pas ją į namus atvyko M. T. su seserimi ir prašė parašyti savo ranka, kad aš savo noru viską dariau (lytiškai santykiavau). M. T. sakė, kad taip liepė daryti jo advokatas. M. T. diktavo pareiškimą. Man sakė, kad gali būti bauda už parodymų pakeitimą, o baudą žadėjo sumokėti. Aš rašiau prisipažinimą, bet taip nebuvo“ (t. 1, b. l. 13-14). Pirmame raštelyje buvo toks tekstas: „supratau, kad be reikalo apkaltinau M. T. ir M. T., nes bijojau draugo ir tėvų“ (t. 2, b. l. 63). Toliau O. Č. parodė, kad „kitą diena atvyko M. T. ir pasakė, kad per mažai parašyta ir advokatas liepė atvykti perrašyti“ (t. 1, b. l. 13-14). „Pas advokatą kontoroje aš paklausiau, ar man nereikės sėdėti už parodymų keitimą. Advokatas sakė, kad nesėsi, bet gali už parodymų keitimą bausti 1000 Lt bauda. Advokatas davė popieriaus lapą, diktavo ir aš rašiau netiesą, bet jie prašė tuo palengvinti jų padėti“ (t. 1, b. l. 15).
O. Č. 2007 m. vasario 7 d. apklausta ikiteisminio tyrimo metu byloje dėl poveikio nukentėjusiajam asmeniui kaip liudytoja parodė, kad „pas ją į namus atvažiavo M. T. su seserimi ir atvežė 200 Lt. Prieš paduodamas pinigus, liepė pasiimti tušinuką, popieriaus lapą ir savo ranka parašyti tai, ką jam sakė advokatas“. „Kitą dieną atvyko M. T. ir M. E. bei nurodė, kad jų advokatas pasakė, kad vakar mano rašytas tekstas yra netinkamas, todėl aš kartu su jais turėsiu važiuoti pas jų advokatą ir tekstą perrašyti pagal advokato nurodymą“. „Advokatas man padavė baltą popieriaus lapą, tušinuką ir diktavo tai, ką turiu parašyti, kad M. T. ir M. T. būtų išteisinti. Sakė rašyti, kad aš gailiuosi neteisingai apkaltinusi M. E. ir M. T. išžaginimu. Dar prisimenu, kad liepė rašyti, jog M. T. ir M. T. apkaltinau, nes norėjo gauti iš jų pinigų. Advokatas man paaiškino, kad už tai, ką parašiau, į kalėjimą nesėsiu, o tik gausiu 1000 Lt baudą, kurią sumokės M. T. ir M. T. Nežinodama įstatymų aš pilnai tikėjau advokatu ir galvojau, kad man nieko už tai nebus. Parašiusi tekstą, kurį man diktavo advokatas, pasirašiau ir padaviau jį advokatui“ (t. 1, b. l. 55-56).
Liudytojo papildomos apklausos, vykusios 2007 m. rugsėjo 4 d., metu O. Č. parodė, kad „2006 m. gruodžio 13 d. Panevėžio apygardos teismui parašiau pareiškimą tik todėl, kad mane prikalbino advokatas A. G., prašydamas pasigailėti M. T. ir M. E. Advokatas man garantavo, kad jeigu Panevėžio apygardos teisme pasakysiu, kad M. T. ir M. E. manęs nežagino, man už tai M. T. ir M. E. sumokės 4000 Lt. Pareiškimą rašiau diktuojant advokatui A. G. Be to, advokatas užgarantavo, kad už parodymų pakeitimą teisme man bus paskirta piniginė bauda, kurią taip pat sumokės M. T. ir M. E. Jeigu ne advokato prašymai ir įkalbinėjimai, aš niekada nebūtų rašiusi Panevėžio apygardos teismui pareiškimo“ (t. 1, b. l. 58).
Nagrinėjant bylą Kupiškio rajono apylinkės teisme O. Č. parodė, kad „pas ją į namus atvyko M. T. su seserimi ir siūlė atsiimti pareiškimą, sakė kad už tai nieko nebus tik bauda ir kad jie ją sumokės. Advokatas man siūlė keisti parodymus ir ką man sakė, tą rašiau, pati nebūčiau parašiusi“. „Kontoroje advokatas davė popieriaus lapą, tušinuką ir sakė rašyti. Sakiau kad nežinau ką rašyti. Tad jis man diktavo. Tą ir parašiau. Sakė, kad nieko nebus, tik bauda 1000 Lt ir kad ją sumokės jie. Tekstą diktavo advokatas šis kaltinamasis, jis prašė pakeisti parodymus. M. T. ir M. E. irgi prašė pakeisti parodymus. Apie baudą 1000 Lt vis kalbėjo advokatas“ (t. 2. b. l. 160).
Atsakydama į prokuroro klausimą nukentėjusioji teisme pasakė, kad „A. G. sakė nebijoti, sakyti teisme tą, ką rašėme kontoroje. Pirmą raštelį rašiau, kad neva atleidžiu M. T., o pas advokatą kontoroje rašiau tą ką man diktavo, nes mano parašytas raštelis namuose netiko. Kontoroje raštelis parašytas ne mano valia“ (t. 2, b. l. 162).
Liudytojas V. Č. parodė, kad advokatas prašė pakeisti parodymus (t. 2, b. l. 164). Liudytoja N. Č. parodė, kad būnant kontoroje advokatas patarė pakeisti parodymus, kad kaltinamiesiems būtų geriau (t. 2, b. l. 166).
Visi minėti parodymai apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje neišanalizuoti ir neaptarti. Remiamasi tik asmens, padavusio apeliacinį skundą, t. y. A. G., parodymais Tuo tarpu O. Č., jos tėvų, M. T. ir M. E. parodymai neanalizuojami. Neįvertinti ir rašytiniai dokumentai, t. y. įsiteisėjęs nuosprendis bei apeliacinis sprendimas išžaginimo byloje 1A-49-134/2007, o taip pat apeliacinio posėdžio pastarojoje byloje (1A-49-134/2007) protokolas, kompaktinis diskas su vaizdo įrašais teisme bei vaizdo įrašų aprašymai protokole, rašytinė sutartis kompensuoti nukentėjusiajai moralinę žalą, nėra jokių motyvų, kodėl tokiais duomenimis nesivadovaujama. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose neatsispindi nukentėjusiosios O. Č. elgesio esmė, dėl ko ji rašė raštelį, jos supratimas, kad ji dovanoja išžaginimo kaltininkams, o ne neigia nusikaltimo padarymo faktą.
BKP 331 straipsnio 2 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą ne tik išdėstyti naujai nustatytas aplinkybes, kai priimamas naujas nuosprendis, bet ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta, paneigia ar kitaip įvertina pirmosios instancijos teismo teiginius bei tai patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, todėl padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Pagrįstas prokuroro argumentas, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas padaro kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas arba įžvelgia kitokias faktines aplinkybes nei nustatytos apskųstu nuosprendžiu, BPK 324 straipsnio 6 dalis ir suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-355/2008, 2K-526/2008 bei 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 53) įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atlikti įrodymų tyrimą. Tačiau nors apeliacinės instancijos teismas suabejojo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų atitikimu faktinėms aplinkybėms, tačiau įrodymų iš naujo netyrė, faktų iš naujo nepatikrino, o vadovaudamasis vien apeliacinio skundo turiniu padarė priešingas pirmosios instancijos teismui išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė tai aplinkybei, kad advokatas įspėjo O. Č. dėl atsakomybės už parodymų keitimą ir tai lyg ir eliminuoja poveikį nukentėjusiajai. Tačiau neanalizavo, dėl ko parodymų keitimas įvyko ir koks A. G. vaidmuo parodymų keitime, kokie patarimai buvo duoti O. Č. Juk advokatas kartu ramino O. Č., kad bausmė jai bus skirta tik bauda, o baudą sumokės už ją nuteistieji. Nors A. G. išteisintas dėl kurstymo daryti poveikį nukentėjusiajam, tačiau liudytojų parodymai apie tokį poveikį byloje yra, tačiau jie liko neanalizuoti. Taigi apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, taip pat nesilaikė reikalavimo išanalizuoti bei įvertinti ne vien teisinančius, bet ir kaltinančius įrodymus, didelės dalies kaltinančių įrodymų iš viso neaptarė, o dalies jų iškraipė prasmę ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą ne tik vertindamas įrodymus, bet ir panaikindamas visą Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį, kai tuo tarpu nuosprendį skundė tik vienas iš trijų nuteistųjų ir motyvai dėl apkaltinamojo nuosprendžio naikinimo liečia tik nuteistąjį A. G. Tačiau apygardos teismas, patenkinęs A. G. apeliacinį skundą, panaikino visą apylinkės teismo nuosprendį, tai yra ir dėl kitų dviejų nuteistųjų, kai tuo tarpu šioje situacijoje galėjo panaikinti tik nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo, nes kitų dviejų nuteistųjų kaltės klausimo net nesvarstė. Taigi apygardos teismas panaikindamas visą nuosprendį padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Dėl bausmių bendrinimo
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad M. T. ir M. E. nusikaltimą padarė po nuosprendžio priėmimo, bet neatlikę paskirtos bausmės. Taigi jų veikoje yra nusikaltimų recidyvas. Esant nusikaltimų recidyvui paskirtos bausmės bendrinamos ne BK 63 straipsnio, kaip tai padarė apylinkės teismas, o BK 64 straipsnyje nurodytais pagrindais. Tuo tarpu apylinkės teismas bausmes bendrino vadovaudamasis BK 63 straipsniu, kuris taikomas tik esant nusikaltimų sutapčiai. Tačiau nesant kasacinio skundo dėl šio netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo teisėjų kolegija šioje dalyje teismų sprendimų nekeičia, bet atkreipia dėmesį į neteisingus teismų sprendimus.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.