- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-18
- Bylos Nr.
- I-4077-244/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01996-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- T. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. C. prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 8 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. 1. 1–2).
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2016-06-28 iki 2016-12-23 jis buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Kamerose nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Praustuvė įrengta prie pat lovos, todėl plaunant indus buvo aptaškoma švari patalynė. Dušu pasinaudoti buvo galima tik kartą per savaitę, todėl tekdavo praustis prie praustuvės. Praustuvė įrengta kamerose viduryje, kameros plotas yra mažas, todėl prausiantis teko būti stebimam kitų asmenų. Nurodo, kad buvo laikomas kartu su asmenimis padariusiais sunkius nusikaltimus, todėl patirdavo įtampą bendraujant. Pareiškėjas teigia, kad rašė prašymus nuvesti pas psichologę, tačiau pagalbos nesulaukė. Nurodo, kad atvykus į Lukiškių TI-K, pas jį buvo kairės ausies uždegimas. Jis kreipėsi į Lukiškių TI-K gydytojus, jam buvo skiriami vaistai, kurie nepadėdavo, dėl to teko kentėti skausmus. Pareiškėjui vėliau pasikreipus į kitus gydytojus, jam buvo pranešta, kad atstatyti buvusios klausos jau nepavyks ir reikia saugotis, kad nebūtų didesnių komplikacijų. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti (b. 1. 5–16).
Paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016-07-04 iki 2016-12-22. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymi, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, iš viso – 3,60 Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje T. C. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Dėl pareiškėjo laikymo kartu su kitais nuteistaisiais.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad buvo laikomas kartu su asmenimis padariusiais sunkius nusikaltimus, todėl patirdavo įtampą bendraujant. Teigia, kad prašė, kad būtų nuvestas pas psichologę, tačiau pagalbos nesulaukė.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 str. 3 d. nurodyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Teismas pažymi, kad nuteistieji laikomi izoliuoti tik tuo atveju jei yra tokia galimybė. BVK 70 str. 6 d. nurodyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda. Pažymėtina, kad pareiškėjas jausdamas įtampą bendraudamas su kitais nuteistaisiais, ir norėdamas būti patalpintas į kitą kamerą, galėjo kreiptis raštu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį perkelti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs tokius prašymus, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė neigiamus išgyvenimus dėl jo laikymo kartu su kitais nuteistaisiais yra nepagrįsti.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Praustuvė įrengta prie pat lovos, todėl plaunant indus buvo aptaškoma švari patalyne. Dušu pasinaudoti buvo galima tik kartą per savaitę, todėl tekdavo praustis prie praustuvės.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigė, kad tokia naudojimosi dušu tvarka jis turėjo teisę naudotis, todėl pareiškėjo teiginiai susiję su naudojimosi dušu yra nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, galiojusios iki 2015-11-01, 21 punkte buvo nurodoma, kad tardymo izoliatorių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą yra pasisakęs, kad laikymo sąlygos laisvės atėmimo vietose, kuomet asmenys laikomi mažo ploto kamerose ir turi naudotis atvirais tualetais, neužtikrinančiais privatumo, pripažintinos pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (pvz., 2008-11-18 sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), 2015-12-08 sprendimas Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 40828/12, 29292/12, 69598/12, 40163/13, 66281/13, 70048/13, 70065/13).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. pertvara ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų (b. l. 5–7) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016-07-04 iki 2016-06-7-07, nuo 2016-07-11 iki 2016-09-08, nuo 2016-09-12 iki 2016-09-15, nuo 2016-09-19 iki 2016-09-22, nuo 2016-09-27 iki 2016-09-29, nuo 2016-10-03 iki 2016-10-13, nuo 2016-10-17 iki 2016-11-07, nuo 2016-11-10 iki 2016-11-21, nuo 2016-11-24 iki 2016-12-02, nuo 2016-12-24 iki 2016-12-19, nuo 2016-12-22 iki 2016-12-23 Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 112, 126, 120, 152, 189, 287, 155, 277, 134, 117, 333, 122, 288, 109, 256, 254, 106 . Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. birželio 21 d. pranešimo Nr. 24-4045 (b. l. 25) matyti, kad šiuo metu Lukiškių TI-K kamerose Nr. 252, 257, 386, 395, 406, 417, 418, 426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Nors šiuo metu dalyje Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, užtikrinančios asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau atsakovės atstovas nepateikė į bylą įrodymų apie tai, kad tokios priemonės buvo įrengtos ir kitose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpio metu kamerose buvo laikomas dar bent su vienu asmeniu, Lukiškių TI-K pareigūnai nuolat stebėjo kameroje laikomus asmenis. Todėl, teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas laikomas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Todėl teismas vertina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į privatumo neužtikrinimo trukmę, suėmimo sąlygų visumą. Vis dėlto, pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad privatumo pažeidimas lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 8 600 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, atsižvelgęs, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl privatumo neužtikrinimo teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.
Dėl sveikatos paslaugų suteikimo.
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad atvykus į Lukiškių TI-K, pas jį buvo kairės ausies uždegimas. Jis kreipėsi į Lukiškių TI-K gydytojus, jam buvo skiriami vaistai, kurie nepadėdavo, dėl to teko kentėti skausmus.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš galimai jam netinkamai suteiktų gydymo paslaugų. Sveikatos sistemos įstatymo 47 str. 2 d. 4 punkte nustatyta, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra.
Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 str. 1 dalis). Todėl sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Taigi, nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 8 dalyje nustatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, pareiškėjas, norėdamas gauti žalos atlyginimą dėl, jo nuomone, netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, prieš kreipdamasis į teismą privalėjo pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka – kreiptis su rašytiniu pareiškimu į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Pažymėtina, kad ginčai dėl žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu atlyginimo yra civiliniai, todėl toks ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
Iš pareiškėjo skundo teismui motyvų bei jame nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, t. y. nepasinaudojo įstatyme nustatyta privaloma ginčo sprendimo tvarka. Kadangi pareiškėjas, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą, kuris kildinamas iš galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 105 str. 1 punktas). Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas (2014 m. gegužės 16 d. nutartis Nr. A858-338/2014; 2017 m. kovo 27 d. nutartis Nr. A-968-502/2017).
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas tik tiek dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 3,60 Eur sumą.
Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1-2 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo T. C. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą) neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjo T. C. skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.
Išaiškinti pareiškėjui teisę dėl galimai netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kreiptis su rašytiniu pareiškimu į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.