Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A-222-71/2010

Teisėja L. Muchtarovienė Procesinio sprendimo kategorija 75.4.3;

NUTARTIS

2010 m. balandžio 26 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei S. J. dėl santuokos nutraukimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovės S. J. priešieškinį ieškovui V. J. dėl santuokos nutraukimo, turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas pripažino, kad ieškovas įrodė, jog turėjo asmeninių lėšų nekilnojamam turtui įsigyti, tačiau nepateikė įrodymų, kad turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta jo valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Teismo nuomone, bylos aplinkybės įrodo, kad patalpos buvo perkamos bendriems šeimos interesams tenkinti. Toks sutuoktinių sutarimas atitiko sutuoktinių pareigas – prisidėti bei tenkinti bendrus šeimos ir kito sutuoktinio poreikius (LR CK 3.27 str. 1 d.), todėl nenustatyta, kad ieškovas būtų siekęs ginčijamą turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad negalima sutuoktinio valios suvesti į formalų sandorio registravimą, kuris įvyko po dviejų metų nuo paruošiamųjų veiksmų atlikimo ir yra tęstinio pobūdžio. Teismas nurodė, kad sprendžiant sutuoktinių tarpusavio ginčą dėl turto priklausymo jiems asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies ir 3.89 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis turto įgijimo viena ar kita nuosavybės teisės forma pagrindus.

Spręsdamas turto padalijimo klausimą, teismas nurodė, kad nenustatyta aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo lygių dalių principo (LR CK 3.117 str. 2 d.). Teismo nuomone, turto padalijimas natūra nepadėtų išspręsti visus ginčus dėl šio turto, nes šalys kartu negalėtų gyventi ir naudotis negyvenamąja patalpa, todėl teismas, atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį, sutuoktinių pageidavimus bei nekilnojamojo turto reikalingumą vienam iš jų, santuokoje įgytą turtą priteisė vienam iš sutuoktinių, įpareigojant jį sumokėti kitam sutuoktiniui kompensaciją už atitekusį turtą. Nesant ginčo dėl kito turto (automobilių), teismas jį padalijo pagal ieškovo pateiktą reikalavimą.

Teismas patenkintino atsakovės prašymą palikti jai iki santuokos su J. turėtą S. pavardę.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Ieškovas, įsigydamas už asmenines lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe buvusį nekilnojamąjį turtą, naujai įgytą turtą įsigijo savo vardu ir įregistravo viešajame registre ne kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, o kaip savo asmeninę nuosavybę. Ieškovo valia buvo aiškiai išreikšta tiek sandorio sudarymo, tiek jo įregistravimo viešajame registre metu, nes ginčo nekilnojamasis turtas viešajame registre nenurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad registruojant bendrąją jungtinę nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, nekilnojamojo turto savininkais turi būti nurodyti abu sutuoktiniai arba dokumente, kurio pagrindu registruojama bendrosios nuosavybės teisė, turi būti nurodyta, kad nekilnojamasis daiktas įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Be to, bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti registruojama abiejų sutuoktinių rašytiniu prašymu. Toks tikslus ir griežtai apibrėžtas teisės į nekilnojamąjį daiktą įforminimas turėtų pašalinti visas abejones bei ginčus dėl nekilnojamo daikto savininko(-ų). Nekilnojamojo turto registre įregistruotas faktas apie ginčo turto statusą nėra nuginčytas. Aplinkybė, kad už ieškovo asmenines lėšas įsigytas kitas nekilnojamasis turtas buvo planuotas naudoti bendroms sutuoktinių reikmėms, niekaip negali įtakoti turto bendrumo atsiradimo, nuosavybės teisės perėjimo atsakovei. Netgi tuo atveju, kai vienas sutuoktinis jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą laikinai perduoda kitam sutuoktiniui asmeniniams poreikiams tenkinti, šis turtas išlieka asmeninė turtą perdavusio sutuoktinio nuosavybė (CK 3.89 str. 3 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra nurodęs, kad turtas (daiktas), įgytas santuokos metu už vieno iš sutuoktinių lėšas, išlieka asmeninė to sutuoktinio nuosavybė, jei sutuoktiniai nesusitarė kitaip, nepriklausomai nuo to, ar tas turtas naudojamas vieno iš sutuoktinių, ar bendroms sutuoktinių reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009). Be to, pažymėtina, kad ginčo turtas taip ir nebuvo realiai panaudotas šeimos poreikių tenkinimui – ieškovas kartu su atsakove negyveno butuose, adresu (duomenys neskelbtini), o negyvenamojoje patalpoje – sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini), taip ir nebuvo įrengta siuvykla.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Įstatymu įtvirtinti šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai numato, jog sutuoktiniai turi lygias turtines ir asmenines neturtines teises (LR CK 3.3 str.), Civilinio kodekso 3.117 straipsnyje nustatyta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civilinio kodekso numatytais atvejais (LR CK 3.117 str. 2 d.). Tuo atveju, jei sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas (LR CK 3.82 str.). Įstatyminis sutuoktinių turto režimas yra grindžiamas bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija – turtas, sutuoktinių įgytas gyvenant santuokoje, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (LR CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 2 d.). Kita vertus, įstatymas numato, jog ši prezumpcija gali būti paneigta – faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas rašytiniais įrodymais, taip pat liudytojų parodymais, kai įstatymas leidžia tokį įrodinėjimo būdą, arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (LR CK 3.88 str. 2 d., 3.89 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu ieškovas ginčija santuokos metu įgyto turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir negyvenamosios patalpos – sandėlio, esančios (duomenys neskelbtini), pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas siekė paneigti minėtą įstatymu nustatytą bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją šio turto atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais, pripažino, kad ieškovas turėjo turto iki santuokos sudarymo su atsakove, kurį pardavęs turėjo galimybę nupirkti butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas šį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, konstatuodamas, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta jo valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, be to, šis turtas buvo perkamas bendriems šeimos interesams tenkinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su pirmosios instancijos teismo išvada pripažinti visą ginčo objektu esantį turtą bendrąja jungtine nuosavybe sutinka tik iš dalies. Kolegijos nuomone, nustatant šio turto nuosavybės teisių įgijimo pagrindą ir pobūdį, būtina atsižvelgti ne tik į formalųjį valios išraiškos elementą, tačiau įvertinti ir kitas reikšmingas objektyvaus pobūdžio aplinkybes, tokiu būdu realizuojant įstatymu įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimą sprendžiant teisminį ginčą (LR CK 1.5 str. 4 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2005 m. rugpjūčio 29 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu ieškovas V. J. nuosavybės teise įsigijo butus, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos sujungus buvo suformuotas vienas butas, įregistruotas adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 42, 73-75). Negyvenamąją patalpą – sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovas įsigijo laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 14 d. iki 2007 m. lapkričio 26 d. sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu (t. 1, b. l. 36, 80-130). Santuoka tarp bylos šalių buvo sudaryta 2005 m. vasario 3 d. (t. 1, b. l. 4). Ieškovo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo pripažintas pagrįstomis aplinkybes, jog ieškovas turėjo turto iki santuokos sudarymo, kurį pardavęs turėjo galimybę nupirkti aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą, patvirtina byloje esantys įrodymai – pirkimo-pardavimo sutartys, iš kurių matyti, jog ieškovas 2001 m. vasario 1 d. už 80 tūkst. litų sumą pardavė 2-jų aukštų plytų mūro parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 49-50), 2005 m. sausio 24 d. už 20 tūkst. litų (bylos šalys nurodė, kad faktiškai už 23500 litų) sumą pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 1, 67, 68, 136; t. 2, b. l. 2), 2005 m. rugpjūčio 8 d. už 56 tūkst. litų sumą pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 70-72).

Vertinant ieškovo V. J. įsigytų butų, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių įgijimo pagrindą ir pobūdį, reikšmingomis aplinkybėmis laikytina šio turto vertė bei laikotarpis nuo santuokos tarp bylos šalių sudarymo iki šio turto įsigijimo dienos. Atsižvelgiant į tai, jog šių butų pirkimo sandoris buvo sudarytas praėjus tik pusei metų nuo santuokos sudarymo, pripažintina, kad šios aplinkybės nesudaro objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog šis trumpas atsakovės bendro santuokinio gyvenimo su ieškovu laikotarpis gali būti laikomas ypatingai reikšmingu atsakovės įnašu įsigyjant gana didelės vertės (54 tūkst. litų) turtą. Įvertinant ieškovo nurodytas ir bylos duomenimis nepaneigtas aplinkybes, jog butai buvo pirkti už ieškovo lėšas, gautas pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą (atsakovė šių aplinkybių neneigė, byloje nėra pateikta įrodymų, jog pirkimui buvo panaudotos atsakovės asmeninės lėšos), pripažintina, jog vien tik pusmečio trukmės santuokinis gyvenimas nesudaro pakankamo, atitinkančio teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pagrindo atsakovei pretenduoti į pusę šio turto. Šiuo atveju, sprendžiant kiekvieno sutuoktinio indėlio svarbą įsigyto turto pripažinimui bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, teisėjų kolegijos nuomone, vadovaujantis įstatymo analogija, galima atsižvelgti į Civilinio kodekso 3.90 straipsnio nuostatas, numatančias, jog įsigytą turtą teismas gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, arba santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Tačiau tokio pobūdžio pagrindai, įgalinantys turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti.

Savo ruožtu, vertinant šio turto (butų, esančių (duomenys neskelbtini)) pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe galimumą įstatyme nustatytų kriterijų aspektu, teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju iš esmės yra tenkinamos Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto sąlygos, sudarančios pagrindą tam tikrą turtą pripažinti asmenine sutuoktinių nuosavybe. Kaip minėta, pirmosios iš šiame punkte numatytos sąlygos, jog turtas buvo įgytas už asmenines sutuoktinio lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, pirmosios instancijos teismas nekvestionavo, pripažindamas šią sąlygą realiai egzistavus. Tuo tarpu antroji LR CK 3.89 str. 1 d. 7 p. numatyta sąlyga, jog turto įgijimo metu privalo būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, nėra akivaizdžiai ir vienareikšmiškai realizuota. Tačiau, vadovaujantis LR CK 3.88 straipsnio 3 dalies reikalavimu, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, o tuo atveju, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, taip pat atsižvelgiant į 2005 m. rugpjūčio 29 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje vienasmeniu pirkėju nurodomas ieškovas V. J., numatant, jog turtas jam parduodamas nuosavybės teise, bei į nekilnojamojo turto registre nurodomą šio turto savininką tik ieškovą V. J. (t. 1, b. l. 42, 73-75), pripažintina, jog yra pakankamas pagrindas konstatuoti egzistuojant ieškovo, nors ir netiesioginę, valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn išraišką.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje surinktų įrodymų visuma paneigia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, todėl yra pagrįstas ir teisėtas pagrindas pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), suformuotą sujungus butus (duomenys neskelbtini), ieškovo V. J. asmenine nuosavybe. Taip pat pripažintina, jog šiuo atveju nėra pažeidžiamos ir Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatytos bendrosios procesinės turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe taisyklės.

Tuo tarpu, vertinant negyvenamosios patalpos – sandėlio, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių įgijimo aplinkybes, pripažintina, jog šiuo atveju egzistuoja esminiai skirtumai, lyginant su butų, esančių (duomenys neskelbtini), įgijimo aplinkybėmis. Visų pirma, šios negyvenamosios patalpos įsigijimo (pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo) laikotarpis yra nuo 2006 m. gruodžio 14 d. iki 2007 m. lapkričio 26 d., t. y. patalpa buvo pirkta praėjus jau dvejiems metams nuo santuokos tarp bylos šalių sudarymo. Kita reikšminga aplinkybė yra tai, jog šios patalpos įsigijimo vertė nebuvo didelė – iš byloje esančių patalpos dalių pirkimo-pardavimo sutarčių turinio matyti, kad atskirų dalių pirkimo kaina buvo nuo 35 iki 1310 litų, o bendra patalpos visų dalių pirkimo kaina sudaro 9400 Lt (t. 1, b. l. 80-130). Be to, šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina ir tai, jog patalpa buvo įsigyta po to, kai nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartimis, sudarytomis 2006 m. rugpjūčio 1 d. ir 22 d., atsakovė ieškovui dovanojo jai nuosavybės teise priklausančias ½ dalis butų, esančių (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 61-66). Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą pripažinti esant pakankamai svariam atsakovės įnašui, pasireiškusiam tiek ilgos trukmės bendru santuokiniu gyvenimu, tiek ir savo asmeninio nekilnojamojo turto dovanojimu ieškovui, įsigyjant ne itin didelės vertės negyvenamąsias patalpas. Savo ruožtu, tai sudaro objektyvias prielaidas šį turtą pripažinti ne asmenine ieškovo nuosavybe, tačiau abiejų bylos šalių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi, konstatavus iš esmės skirtingus turto – butų, esančių (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), įsigijimo faktorius, šių objektų nuosavybės statusas taip pat vertintinas skirtingai.

Nurodytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ginčo objektu esantis visas turtas pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pakeistina, dalį šio turto – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (suformuotą sujungus (duomenys neskelbtini) butus), pripažįstant ieškovo V. J. asmenine nuosavybe. Kita sprendimo dalis, susijusi su likusio nekilnojamojo turto pripažinimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir šio turto padalijimu sutuoktiniams lygiomis dalimis, pripažintina pagrįsta išsamia ir objektyvia bylos duomenų analize ir vertinimu, neprieštaraujančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimams, todėl nekeistina.

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažintas turtas padalintinas tuo pačiu pirmosios instancijos teismo taikytu principu – turtas (negyvenamoji patalpa – sandėlis, esanti (duomenys neskelbtini)) priteistinas ieškovui asmeninės nuosavybės teise, įpareigojant ieškovą sumokėti atsakovei kompensaciją – ½ dalį šio turto vertės. Vadovaujantis LR CK 3.119 straipsniu, reglamentuojančiu dalijamo bendro turto vertės nustatymą, nustatant šio turto vertę pripažintinas pagrįstu apeliacinio skundo argumentas, jog dalytino turto vertė turi būti maksimaliai priartinta prie santuokos nutraukimo datos. Todėl šiuo atveju dalintinos negyvenamosios patalpos – sandėlio verte laikytina byloje pateiktame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta 2010 m. sausio 6 dieną nustatyta vidutinė šio turto rinkos vertė – 26300 Lt (t. 2, b. l. 153).

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos ir šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta iš esmės pusė tiek ieškinio, tiek ir priešieškinio reikalavimų, likusią reikalavimų dalį atmetant, bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, paskirstytinos pagal šią 50 procentų dydžio proporciją. Iš ieškovo atsakovei priteistina 250 Lt žyminio mokesčio dalis ir 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis. Iš atsakovės ieškovui priteistina 733 Lt žyminio mokesčio dalis (1466 / 2 = 733), tuo tarpu duomenų apie ieškovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme byloje nėra pateikta. Valstybei iš abiejų bylos šalių lygiomis dalimis priteistinos žyminio mokesčio išlaidos, kurių mokėjimas šalims buvo atidėtas (ieškovui buvo atidėta 2000 Lt, o atsakovei 1252 Lt žyminio mokesčio dalių sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo) – iš kiekvienos šalies po 1626 Lt, bei po 10,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad buvo patenkinta pusė apeliacinio skundo reikalavimų, ieškovui (apeliantui) iš atsakovės priteistina ½ dalis apeliacinio nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų – 637,50 Lt žyminio mokesčio dalis ir 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 7,29 Lt, kurios priteistinos valstybei iš abiejų bylos šalių lygiomis dalimis – po 3,65 Lt.

Atlikus bylinėjimosi išlaidų tarpusavio užskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 370,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (1620,50 – 1250 = 370,50).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

Nutraukti 2005 m. vasario 3 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką tarp V. J., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. J. (ikisantuokinė pavardė – S.), gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ieškovo V. J. kaltės.

Santuokos metu įgytą turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti ieškovo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe.

Santuokos metu įgytą turtą – negyvenamąją patalpą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), 26300 Lt vertės, po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovui V. J., įpareigojant V. J. už paliekamą jam nuosavybės teise turtą sumokėti atsakovei S. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 13150 Lt kompensaciją.

Po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti ieškovui V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) automobilius Renault 11, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Renault 9, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteisti atsakovei S. J., a. k. (duomenys neskelbtini) automobilį VW Golft, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Po santuokos nutraukimo ieškovui V. J. palikti pavardę J., atsakovei S. J. – S..

Kitose dalyse ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės S. J. ieškovui V. J. 370,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo V. J. valstybei 1640,15 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės S. J. valstybei 1640,15 Lt bylinėjimosi išlaidų.