- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- 2-764-823/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- R. E. V., J. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. E. V. ir J. V. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2-253/2016, kuria buvo atmesti pareiškėjų skundai dėl bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės 2015 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai R. E. V. ir J. V. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti 2015 m. spalio 30 d. bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimus.
Pareiškėjas R. E. V. skunde nurodė, kad 2015 m. spalio 30 d. įvykusiame E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkime visi darbotvarkės klausimai buvo svarstomi be jokių pagrindžiančių dokumentų. Minėtame susirinkime įmonės savininkas negalėjo dalyvauti, kadangi susirinkimo patalpos buvo užrakintos koduota spyna. Laiku nepatekus į patalpas, administratorius atsisakė pareiškėją supažindinti su balsavimo biuleteniais ir atstovų įgaliojimais. Pareiškėjo manymu, 2015 m. spalio 30 d. įvykęs E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimas yra neteisėtas, kadangi bankroto administratorius nenurodė, kieno iniciatyva šaukiamas susirinkimas, kreditorių susirinkimas nuo 2012 m. vasario 7 d. neturi savo pirmininko, nėra patikslintos ir perskaičiuotos į eurus kreditorių reikalavimų sumos, bankroto administratorius nuslėpė nuo kreditorių VĮ Turto banko pasiūlymą – atlikti turto vertinimą, pardavinėti turtą įstatymų nustatyta tvarka ir tik po to turtą pardavinėti kreditorių nustatyta tvarka, administratorius apgavo kreditorius dėl nekilnojamojo turto vertinimo ir varžytynių. J. V. 1/2 dalies mechaninių dirbtuvių pardavimo klausimas apskritai negalėjo būti svarstomas kreditorių susirinkime, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi nutraukė išieškojimą iš J. V. asmeninio turto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.
Pareiškėja J. V. skunde nurodė, kad 2015 m. spalio 30 d. įvykęs likviduojamos E. V. transporto paslaugų įmonės susirinkimas yra neteisėtas, o priimti nutarimai nepagrįsti, nes VSDFV Mažeikių skyriaus darbuotoja V. P., pateikdama nekilnojamojo turto pardavimo pasiūlymą, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą tvarką dėl nekilnojamojo turto pardavimo, balsavimo biuletenyje nenurodyta data ir nepateiktas įgaliojimas, leidžiantis V. P. nustatyti nekilnojamojo turto kainą ir balsuoti kreditorių susirinkime.
Suinteresuoti asmenys VSDFV Mažeikių skyrius, VĮ Turto bankas ir bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės administratorius UAB „Jovinta“ su pareiškėjų R. E. V. ir J. V. skundais nesutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi pareiškėjų R. E. V. ir J. V. skundus dėl bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės 2015 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo atmetė.
Teismas sprendė, kad šiuo atveju kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo susirinkime, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarka pažeista nebuvo ir ginčo dėl to nėra. Nė viename įstatyme nėra numatyta, jog administratoriui šaukiant kreditorių susirinkimą ir nepranešus, kieno iniciatyva jis šaukiamas, toks susirinkimas yra neteisėtas. Priešingai, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 17 straipsnio 5 dalies 17 punktas įpareigoja bankroto administratorių šaukti susirinkimus.
Dėl argumento, kad administratorius nuslėpė nuo kreditorių VĮ Turto banko pasiūlymą, teismas nurodė, kad, prieš šaukiant ginčijamą kreditorių susirinkimą, bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo kreditoriams R. E. V. ir J. V. išsiuntė pranešimus administratoriui pateikti pasiūlymus dėl tolesnių R. E. V. ir J. V. priklausančio turto pardavimo kainų ir tvarkos. Buvo gauti tik VĮ Turto banko ir VSDFV Mažeikių skyriaus atsiliepimai į administratoriaus pasiūlymą, R. E. V. ir J. V. jokių pasiūlymų iki kreditorių susirinkimo nepateikė. VĮ Turto bankas pasiūlymo dėl anksčiau nurodyto R. E. V. ir J. V. priklausančio turto pardavimo kainų ir tvarkos nepateikė, tik pasiūlė atlikti turto vertinimą. Bankroto administratorius, įvertinęs, kad turto vertinimui reikalingos lėšos, kurių bankrutuojanti įmonė neturi, tai, kad nenustatyta R. E. V. dalis bendrojoje nuosavybėje, bei kitas aplinkybes, į darbotvarkę ir balsavimo biuletenį įtraukė VSDFV Mažeikių skyriaus pateiktą pasiūlymą. Susirinkimo dalyvis, gavęs darbotvarkės klausimus, turi teisę pasirinkti savo teisės realizavimo būdą, t. y. turi teisę spręsti, ar jam ginti savo interesus dalyvaujant susirinkime, ar pasiūlyti savo nutarimo variantą, ar išreikšti nuomonę raštu, o savo teisės realizavimo būdo pasirinkimas nereiškia, kad kreditoriams nebuvo suteikta galimybė išreikšti savo valią dėl kiekvieno nutarimo projekto.
Dėl argumento, kad administratorius apgavo kreditorius dėl nekilnojamojo turto vertinimo ir varžytynių, teismas nurodė, kad iš 2008 m. balandžio 21 d. bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 9 matyti, jog kreditoriai buvo priėmę nutarimus J. V. priklausančias dirbtuves su priestatais ir J. V. ir R. E. V. priklausantį butą pardavinėti varžytynėse, buvo nustatyta pirmųjų ir antrųjų varžytynių metu parduodamo turto pardavimo kaina. Dėl šių kreditorių susirinkimo sprendimų pareiškėjai buvo pateikę skundus, kurie buvo atmesti. Neįvykus varžytynėms, paskelbtoms 2009 m. kovo 3 d. ir 2009 m. kovo 19 d., 2009 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimas vėl svarstė turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo klausimą. Tai reiškia, kad 2015 m. spalio 30 d. įvykęs kreditorių susirinkimas nepažeidė ĮBĮ 33 straipsnio 3 punkto nuostatų ir pagrįstai nustatė nekilnojamojo turto, neparduoto dvejose varžytynėse, pardavimo tvarką ir kainą.
Dėl argumento, kad J. V. 1/2 dalies mechaninių dirbtuvių pardavimo klausimas negalėjo būti svarstomas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjai, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nutrauktas išieškojimas bankrutavusios E. V. transporto įmonės kreditorių naudai iš J. V. nuosavybės teisėmis priklausančios 1/2 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini); bei patikslino Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo dalį dėl arešto panaikinimo ir išieškojimo nutraukimo iš J. V. nuosavybės teisėmis priklausančio turto – tik 1/2 dalies mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), tačiau į kitą 1/2 dalį šių dirbtuvių leido nukreipti išieškojimą kreditorių naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi paliko nepakeistus žemesnių instancijų teismų sprendimus. Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentas, jog tokio turto pardavimas negalimas, yra nepagrįstas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Pareiškėjas R. E. V. atskiruoju skundo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Nežinant vykusio kreditorių susirinkimo iniciatoriaus, neaišku, kas yra atsakingas už dokumentais nepagrįstų nutarimų projektų pateikimą.
2) Byloje nenustatyta ir nėra duomenų, kuris VĮ Turto banko atstovas vadovauja bankrutuojančios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimui.
3) Teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumento, kad bankroto byloje ir kreditorių susirinkime dalyvauja ir balsuoja kreditoriai su nepagrįstais kreditoriniais reikalavimais, nors teismas ir turi pareigą dar kartą patikrinti kreditorinius reikalavimus.
4) Teismas nenustatė ir byloje nėra duomenų, kada buvo atliktas R. E. V. priklausančio nekilnojamo turto – 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/2 mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), vertinimas ir kada šis turtas buvo pardavinėjamas varžytynėse. Bankroto administratoriaus UAB „Jonvita“ įgaliotas asmuo A. G. klaidina teismą ir kreditorius, tvirtindamas, kad neturi lėšų nekilnojamo turto vertinimui. Vykdydamas bankrutuojančios įmonės ir pareiškėjo asmeninio turto pardavimą, administratorius gavo 15 391,16 Lt. Šios lėšos įstatymų nustatyta tvarka nebuvo per dvi dienas įneštos į bankrutuojančios E. V. transporto paslaugų įmonės sąskaitą ir jomis disponuoja bankroto administratorius.
5) Teismas negalėjo leisti bankrutuojančios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditoriams svarstyti ir įpareigoti bankroto administratoriaus UAB „Jonvita“ įgaliotą asmenį A. G. parduoti J. V. priklausančią 1/2 dalį mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausias Teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi patvirtino, kad J. V. nėra atsakinga už E. V. transporto paslaugų įmonės skolas ir nutraukė išieškojimą iš jos asmeninio turto šios įmonės kreditorių naudai. Ta pačia nutartimi patvirtino, kad 1/2 mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), priklauso R. E. V. ir į jas gali būti nukreiptas išieškojimas.
Pareiškėja J. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais, pareiškėjo R. E. V. atskirajame skunde nurodytais, argumentais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepimu į pareiškėjo R. E. V. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Bankroto administratorius nepažeidė jokio teisės akto, nenurodydamas kreditorių susirinkimo iniciatoriaus, nes, pagal galiojantį teisinį reguliavimą, administratorius yra bankrutuojančios/likviduojamos įmonės vadovas, turintis teisę kviesti kreditorių susirinkimus.
2) Visų kreditorių, dalyvavusių 2015 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkime, reikalavimai yra patvirtinti Klaipėdos apygardos teismo nutartimis, todėl pareiškėjo argumentas dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo yra niekinis, kadangi nereikia įrodinėti aplinkybių, patvirtintų įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais.
3) 2008 m. balandžio 21 d. bankrutuojančios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkime buvo nuspręsta pardavinėti ginčo nekilnojamąjį turtą varžytynėse, nustatyta pirmųjų ir antrųjų varžytynių metu parduodamo turto kaina. Varžytynės buvo skelbtos 2009 m. kovo 3 d., 2009 m. kovo 19 d. ir 2009 m. gegužės 18 d., o tai, kad jos neįvyko, nėra pagrindas teigti, kad nebuvo laikytasi ĮBĮ 33 straipsnio 3 punkto reikalavimų.
Bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto administratorius UAB „Jonvita“ atsiliepimu į pareiškėjų atskiruosius skundus prašo skundus atmesti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:
1) Nei viename įstatyme nėra numatyta, kad, administratoriui šaukiant kreditorių susirinkimą ir nepranešus, kieno iniciatyva jis šaukiamas, toks susirinkimas yra neteisėtas. Priešingai, ĮBĮ 17 straipsnio 5 dalies 17 punktas įpareigoja bankroto administratorių šaukti susirinkimus. Atsižvelgiant į nurodytą kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarkos teisinį reglamentavimą, šiuo pagrindu pripažinti 2015 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkimą ir jame priimtus nutarimus neteisėtais nėra pagrindo.
2) VĮ Turto banko atstovu kreditorių susirinkime gali būti bet kuris banko darbuotojas, kuris tuo metu yra įgaliotas atstovauti banką.
3) R. E. V. skundžia teismo nutartį, remdamasis tuo, kad liko neišnagrinėtas jo argumentas, jog bankroto byloje ir kreditorių susirinkime dalyvauja ir balsuoja kreditoriai su nepagrįstais kreditoriniais reikalavimais. Tokio reikalavimo skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nebuvo pateikęs, todėl atskirajame skunde teikiamas naujas reikalavimas. Kreditoriniai reikalavimai įmonės bankroto byloje yra patvirtinti teismo nutartimis, jokių skundų dėl nepagrįstų reikalavimų nėra gauta, be to, pareiškėjas net nenurodė, kokie konkrečiai kreditoriai dalyvavo kreditorių susirinkime su nepagrįstais reikalavimais.
4) Iš 2008 m. balandžio 21 d. bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 9 matyti, kad kreditoriai buvo priėmę nutarimus J. V. priklausančias dirbtuves su priestatais ir J. V. bei R. E. V. priklausantį butą pardavinėti varžytynėse, buvo nustatyta pirmųjų ir antrųjų varžytynių metu parduodamo turto pardavimo kaina. Dėl šių kreditorių susirinkimo sprendimų pareiškėjai buvo pateikę skundus, kurie buvo atmesti. Lietuvos apeliacinis teismas, peržiūrėjęs apeliacine tvarka pirmosios instancijos procesinį sprendimą šiuo klausimu, 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi paliko galioti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį. Neįvykus varžytynėms, paskelbtoms 2009 m. kovo 3 d. ir 2009 m. kovo 19 d., 2009 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimas (protokolas Nr. 10) vėl svarstė turto pardavimo kainos ir tvarkos klausimą. Tai reiškia, kad 2015 m. spalio 30 d. įvykęs kreditorių susirinkimas nepažeidė ĮBĮ 33 straipsnio 3 punkto nuostatų ir pagrįstai nustatė nekilnojamojo turto, neparduoto dvejose varžytynėse, pardavimo tvarką ir kainą.
5) Pardavimui yra pateikta tik R. E. V. priklausanti turto dalis bendroje nuosavybėje. Teismas šioje skundo dalyje pagrįstai konstatavo, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi patikslino Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo dalį dėl arešto panaikinimo ir išieškojimo nutraukimo iš J. V. nuosavybės teisėmis priklausančio turto – tik 1/2 dalies mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), tačiau į kitą 1/2 dalį šių dirbtuvių leido nukreipti išieškojimą kreditorių naudai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi paliko nepakeistus žemesnių instancijų teismų sprendimus, todėl pareiškėjo argumentas, kad šiuo atveju negalimas tokio turto pardavimas, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl procedūrinių 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimų teisėtumo, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012).
Apeliantas R. E. V. atskirajame skunde nurodo, kad 2015 m. spalio 30 d. vykusio E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimai turėtų būti panaikinti dėl tokių, apelianto vertinimu, esminių procedūrinių pažeidimų: bankroto administratorius nenurodė, kieno iniciatyva šaukiamas susirinkimas, todėl neaišku, kas yra atsakingas už dokumentais nepagrįstų nutarimų projektų pateikimą; nenustatyta, kuris VĮ Turto banko atstovas vadovauja bankrutuojančios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimui; kreditorių susirinkime dalyvavo ir balsavo kreditoriai su nepagrįstais kreditoriniais reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
ĮBĮ 22 straipsnis, reglamentuojantis kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarką, numato, kad kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Reikalauti sušaukti kreditorių susirinkimą turi teisę kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo nustatyta tvarka teismo patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos (ĮBĮ 22 straipsnio 3 dalis). Taigi visi šie subjektai, remiantis ĮBĮ, turi teisę sušaukti kreditorių susirinkimą. 2015 m. spalio 20 d. E. V. transporto paslaugų įmonės bankroto administratoriau pranešime kreditoriams apie 2015 m. spalio 30 d. susirinkimą nenurodytas subjektas, kurio iniciatyva šaukiamas kreditorių susirinkimas, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinta kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos pažeidimu, galėjusiu lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad apie vyksiantį kreditorių susirinkimą informavo ir 2015 m. spalio 20 d. pranešimą pasirašė bankroto administratorius t. y. vienas iš subjektų, pagal ĮBĮ turinčių teisę šaukti kreditorių susirinkimus. Pažymėtina, kad kreditorius, gavęs pranešimą apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, galėjo kreiptis į administratorių su prašymu pateikti informaciją apie tai, kieno iniciatyva šaukiamas 2015 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkimas, tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų ėmęsis minėtų veiksmų. Apeliantas taip pat nenurodo ir nepagrindžia, kokiu būdu susirinkimo iniciatoriaus nenurodymas galėjo įtakoti kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų turinį, o atskirojo skundo argumentas dėl susirinkimo iniciatoriaus atsakomybės už neva nepagrįstų nutarimų priėmimą yra deklaratyvus ir nesusijęs su šioje byloje nagrinėjamu klausimu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo pirmininkas buvo perrinktas 2013 m. vasario 11 d. kreditorių susirinkime, kuriame 1-uoju darbotvarkės klausimu nutarta kreditorių susirinkimo pirmininku išrinkti VĮ Turto banko atstovą, nenurodant konkretaus atstovo pavardės (b.l. 38). Pagal ĮBĮ nuostatas, kreditorių susirinkimo pirmininkas renkamas iš kreditorių tarpo. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditoriumi yra VĮ Turto bankas, o ne konkretus banką atstovaujantis fizinis asmuo, taigi pagrįsti atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kad E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimui gali pirmininkauti bet kuris šio kreditoriaus atstovas, kuris yra tinkamai įgaliotas atstovauti VĮ Turto banką. Be to, pažymėtina ir tai, kad tiek 2013 m. vasario 11 d. vykusiame E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkime, tiek 2015 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkime VĮ Turto banką atstovavo ta pati atstovė – J. P..
ĮBĮ kreditoriams, kurių reikalavimus patvirtino teismas, suteikia teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalis 1 punktas). Taigi, kol kreditoriaus kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas teismo nutartimi, jis turi teisę dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkimuose. Priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo, neturėjo pareigos iš naujo tikrinti susirinkime dalyvavusių kreditorių kreditorinių reikalavimų pagrįstumo, kadangi šis klausimas jau yra išspręstas teismo procesiniu sprendimu ir tai nėra šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalykas. Dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo yra sprendžiama bankroto byloje, tvirtinant kreditorių kreditorinius reikalavimus, bet ne nagrinėjant ginčus dėl kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliantas net nenurodo, kurie kreditoriai, balsavę 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkime, jo manymu, neturėjo teisės dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkime.
Dėl 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo 1-uoju darbotvarkės klausimu.
2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu 1-uoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta R. E. V. priklausančią 1/2 trijų kambarių buto ir sandėlio, esančių (duomenys neskelbtini), dalį toliau pardavinėti viešajame pardavime už 10 000 EUR vieną mėnesį po paskelbimo spaudoje ir internete. Per nustatytą laikotarpį nepardavus turto, pardavimo kainą mažinti 10 proc. ir toliau pardavinėti dar vieną mėnesį po paskelbimo spaudoje ir internete. Nepardavus turto, įpareigoti administratorių sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame būtų patvirtinta tolimesnė šio turto pardavimo kaina ir tvarka.
Remiantis ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 33 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bankrutuojančios įmonės turto, nepriskirto nurodytam pastarojo straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose, pardavimo tvarką nustato ir pradinę jo pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad nekilnojamasis turtas, neparduotas dvejose varžytynėse, parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodoma, kad nėra duomenų, kada buvo atliktas R. E. V. priklausančio nekilnojamo turto – 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimas ir kada šis turtas buvo pardavinėjamas varžytynėse.
Bylos duomenys patvirtina, kad 2008 m. balandžio 21 d. vykęs bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimas 4-uoju darbotvarkės klausimais nutarė J. V. bei R. E. V. priklausantį butą pardavinėti varžytynėse, taip pat nustatė pirmųjų ir antrųjų varžytynių metu parduodamo turto pardavimo kainą (b. l. 13-15). Neįvykus varžytynėms, paskelbtoms 2009 m. kovo 3 d., 2009 m. kovo 19 d., 2009 m. gegužės 18 d., kreditorių susirinkimas pakartotinai svarstė šio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo klausimą. Buvo nutarta skelbti buto pardavimą pagal 2008 m. balandžio 21 d. bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkime patvirtintą turto pardavimo kainą bei tvarką (2009 m. gegužės 18 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimas 4-uoju darbotvarkės klausimu) (b. l. 23-24). Taigi, nekilnojamasis turtas, dėl kurio pardavimo buvo sprendžiama ginčijamo kreditorių susirinkimo 1-uoju darbotvarkės klausimu, buvo pardavinėjamas iš varžytynių ĮBĮ nustatyta tvarka, tačiau, nekilnojamojo turto nepardavus dvejose varžytynėse, kreditorių susirinkimas pagrįstai sprendė dėl tokio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo, kadangi būtent tokį nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos nustatymą numato ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas.
Analizuojant atskirųjų skundų argumentus dėl parduodamo turto vertinimo pažymėtina, kad bankroto procese, vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1782/2014). Šiuo atveju, kaip nurodo ir apeliantai, byloje nėra duomenų apie atliktą R. E. V. priklausančio nekilnojamo turto – 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą, tačiau iš byloje esančio 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad nei vienas iš kreditorių susirinkime balsavusių kreditorių, nebalsavo „prieš“ 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimą 1-uoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nuspręsta dėl minėto turto pardavimo kainos bei tvarkos, skundžiamas nutarimas priimtas kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių balsų dauguma. Taigi ginčas tarp kreditorių dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nebuvo kilęs. Pažymėtina, kad ginčydami kreditorių susirinkimo nutarimą 1-uoju darbotvarkės klausimu, apeliantai neteigia, kad kreditorių susirinkimo nustatyta nekilnojamojo turto pardavimo kaina yra per maža, pažeidžianti jų bei kitų kreditorių interesus t. y. apeliantai nei pateiktuose skunduose dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, nei atskiruosiuose skunduose niekaip neargumentavo ir nepagrindė turto vertinimo šioje byloje būtinybės, apsiribodami tik teiginiais apie tokio vertinimo neatlikimą. Tačiau, remiantis vien tokiais teiginiais, pagrindo naikinti ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą nėra.
Dėl 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu.
2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių nutarimu 2 - uoju darbotvarkės klausimu buvo nutarta J. V. priklausančią ½ dirbtuvių su priestatais, esančių (duomenys neskelbtini), dalį toliau pardavinėti viešajame pardavime už 10 000 EUR vieną mėnesį po paskelbimo spaudoje ir internete. Per nustatytą laikotarpį nepardavus turto, pardavimo kainą mažinti 10 proc. ir toliau pardavinėti dar vieną mėnesį po paskelbimo spaudoje ir internete. Nepardavus turto, įpareigoti administratorių sušaukti kreditorių susirinkimą, kuriame būtų patvirtinta tolimesnė šio turto pardavimo kaina ir tvarka.
Apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi patvirtino, jog J. V. nėra atsakinga už E. V. transporto paslaugų įmonės skolas ir nutraukė išieškojimą iš jos asmeninio turto šios įmonės kreditorių naudai. Ta pačia nutartimi teismas patvirtino, kad 1/2 mechaninių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), priklauso R. E. V., ir į jas gali būti nukreiptas išieškojimas.
Iš bylos duomenų matyti, kad 2009 m. gegužės 18 d. vykęs bankrutavusios E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimas sprendė dėl J. V. priklausančių mechaninių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, t. y. kreditorių susirinkimo buvo sprendžiamas visų dirbtuvių pardavimo klausimas (b. l. 23). J. V. 2009 m. birželio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti išieškojimą iš jos asmeninio turto, tarp jo ginčo mechaninių dirbtuvių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-307-706/2015 konstatavo, kad 2004 m. viešame registre įregistruota J. V. nuosavybės teisė į ginčo dirbtuves, tačiau ginčo dirbtuvės buvo įgytos kasatorės už pajus dar šalimis gyvenat santuokoje ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kasacinis teismas paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, kuria nutrauktas išieškojimas iš ½ dalies J. V. priklausančių mechaninių dirbtuvių. Tuo tarpu dėl kitos ½ dalies ginčo dirbtuvių įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nuspręsta, kad ši dalis yra R. E. V. priklausanti dalis bendrojoje nuosavybėje, nepriklausomai nuo šio turto registracijos J. V. vardu, todėl išieškojimas iš šio turto dalies nenutrauktas.
Ginčijamu 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu 2-uoju darbotvarkės klausimu spręsta tik dėl ½ dalies ginčo mechaninių dirbtuvių. Nors ginčijamo nutarimo formuluotė „Dėl J. V. priklausančios ½ dalies dirbtuvių“ nėra tiksli, iš bylos aplinkybių viseto (įskaitant anksčiau tuo pačiu klausimu priimtų kreditorių susirinkimo nutarimų turinį) matyti, kad kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu sprendė ne dėl J. V. nuosavybės teise priklausančios ½ dirbtuvių dalies, o dėl E. V. priklausančios ½ dirbtuvių dalies, pardavimo kainos ir tvarkos, o minėtas netikslumas atsirado dėl ginčo turto teisinės registracijos J. V. vardu ir ankstesnių kreditorių susirinkimo nutarimų šiuo klausimu atitinkamų formuluočių. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamas 2015 m. spalio 30 d. E. V. transporto paslaugų įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu 2-uoju darbotvarkės klausimu nepažeidžia įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.