Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; išnagrinėjus konstitucinį asmenų lygybės principą, reiškiantį jo prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais kariais ir policijos pareigūnais pensininkais, įpareigoti atsakovus išmokėti per 2010–2013 metus susidariusią pensijos nepriemoką – 56 286,72 Lt; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęstas 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo ir proporcingumo principams; panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1390(11); priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2 460,48 Lt.Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėtos valstybinės pareigūno pensijos dydis yra atsakovų diskriminacinis pažeidimas, kuris neturi senaties termino, yra tęstinis, vykstantis kiekvieną dieną, pensijos nepriemoka kasdien neišmokama iki šiol. Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerija 1987 m. gegužės 16 d. už ištarnautus 32 metus pareiškėjui paskyrė valstybinę policijos pareigūno pensiją iki gyvos galvos – 198,75 rublius per mėnesį. Iš objektyvių palyginimų matyti, kad metinis pareiškėjo darbo užmokestis buvo 4 350 rublių. Nuo šitos sumos buvo apskaičiuota pensija – 198,75 rubliai. Kadangi 1 rublis buvo lygus 1,5772 JAV dolerio, tai pensija sudarė 313,46 JAV dolerių. Pagal lito santykį su JAV doleriu pareiškėjo pensija nuo 1993 metų turėjo būti 1 429,01 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad 1992 m. kovo 26 d. iš asmeninių santaupų į Lietuvos valstybės biudžetą pervedė 5 000 rublių, yra pripažintas nukentėjusiu asmeniu nuo 1939–1990 metų okupacijų. Nuo 1994 metų yra renkamas Kauno kelių policijos veteranų klubo prezidentu. 2009 m. spalio 7 d. policijos generalinio komisaro buvo apdovanotas padėkos raštu, taip pat pirmojo laipsnio pasižymėjimo medaliu „Už nuopelnus“. 2015 m. liepos 6 d. Mindaugo karūnavimo dieną buvo pagerbtas Prezidentūroje. Pareiškėjo manymu, tokios aplinkybės patvirtina jo didelį pilietiškumą. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog pareiškėjas nepriėmė Lietuvos Respublikos policijos priesaikos ir dėl to negalima jo pripažinti teisėtu Lietuvos Respublikos policijos pensininku ar lygiu su dimisijos komisarais asmeniu.Pareiškėjo teigimu, neišmokėta pensijos dalis sudaro 286 918,59 Lt. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybiniu pensijų įstatymo 13 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus ir darė išvadą, kad jis yra diskriminuojamas kitų policijos pensininkų, buvusių komisarų inspektorių, atžvilgiu. Pareiškėjas nurodė, kad, tarnaujant policijoje, jo eitos pareigos bei turėtas aukštesniojo karininko laipsnis, paskirta didelė pareigūno pensija, kuri priklausė nuo didelio darbo užmokesčio, atitinka policijos pareigūno, turėjusio panašias pareigas ir panašų pareiginį laipsnį, bei paskirta pensija litais atitiko abiejų pareigūnų statusą ir jų pensijų dydį. Pareiškėjo manymu, jo turėtas majoro laipsnis atitinka policijos komisaro inspektoriaus pareiginį laipsnį. Pareiškėjas nesutiko su valstybinės pensijos sumažinimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, teigė, kad Laikinojo įstatymo nuostatos pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas ir yra nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovai nurodė, kad Ministerija skiria pensijas ne pagal analogiškas pensijas ar pragyvenimo lygius, bet pagal teisės aktus, ir pažymėjo, kad įstatymai nenustato tokios pensijos apskaičiavimo metodikos, kokios taikymo siekia pareiškėjas. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Valdybos Utenos skyriaus nuomone, pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti iš atsakovo pagrįstai ir teisėtai neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį valstybinės pensijos dalį bei atlyginti neturtinę žalą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra du kartus nagrinėjęs pareiškėjo skundus, kurių pagrindas buvo iš esmės identiškas šiai bylai: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-154/2004 ir 2006 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 pareiškėjo skundai buvo atmesti. Teismas nurodė, kad šiose bylose nustatyta, jog pareiškėjui pensija už ištarnautus metus paskirta 1987 m. gegužės 16 d. pagal tuo metu galiojusį Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Ministrų Tarybos 1985 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. 493. Nustojus galioti minėtam nutarimui, pareiškėjui pensija mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 281. Pagal šį nutarimą pareiškėjui mokama pensija priskirta prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų pareigūnų pensijų kategorijai. Teismas pažymėjo, kad šie faktai, atžvelgiant į tai, jog ginčas kilęs tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, iš naujo nenustatinėtini (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.). Teismas darė išvadą, kad dėl pareiškėjo pensijos, gautos laikotarpiu nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d., perskaičiavimo yra konstatuota galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006.Pasisakydamas dėl pareiškėjo nuomonės, kad Ministerija, perskaičiuodama pensiją į litus, privalėjo tai daryti susiedama su JAV doleriu pareiškėjo nurodomu kursu, teismas pažymėjo, kad tokios paskirtos pensijos perskaičiavimo tvarkos nenustato jokie įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai. Teismas atkreipė dėmesį, kad šie motyvai yra įvertinti galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006, kurioje konstatuota, kad, perskaičiuojant pareiškėjui 1987 m. gegužės 16 d. paskirtą 198,75 rublių dydžio policijos pareigūno valstybinę pensiją, nebuvo pažeisti šiuos santykius reglamentavę ar šiuo metu reglamentuojantys galiojantys norminiai teisės aktai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tiek šioje byloje, tiek ir administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 nurodyti teiginiai, jog pareigūnai, kurie išėjo į pensiją iki įstatymo įsigaliojimo, yra diskriminuojami, buvo įvertinti ir atmesti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo pagrindas dėl neteisėto valstybinės pensijos perskaičiavimo yra iš esmės identiškas tam, dėl kurio konstatuota galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006.Teismas nenustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija, kurios mokėjimas buvo tęsiamas nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., buvo mokama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o dėl pareiškėjo diskriminacijos ir pensijos susiejimo su JAV doleriu pareiškėjo nurodomu kursu konstatuota anksčiau minėtuose teismų sprendimuose, kurie turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.Pasisakydamas dėl pareiškėjo abejonių Laikinojo įstatymo konstitucingumu ir manymo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu jam buvo perskaičiuojama netinkamai, teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, pažymėjo, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas, ir darė išvadą, kad nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, akcentavo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir darė išvadą, kad Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį. Kadangi minėtų ginčo teisės nuostatų konstitucingumas jau yra įvertintas Konstitucinio Teismo, teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtos pensijos dalies nuo 1993 m. birželio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. 85 911,37 Eur, priteisti iš valstybės pareiškėjui mokėti policijos pareigūno vidutinio dydžio 414 Eur pensiją, taip pat priteisti 2 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodo, kad skunde pateikė naujas aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai. Pareiškėjo teigimu, dabar nustatytas pensijų mokėjimo teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį, nes pareiškėjas negavo didesnės dalies teisėtai įgytos pareigūno valstybinės pensijos, kurią būtų gavęs, jei nebūtų neteisingai nustatyto teisinio reguliavimo. Pareiškėjas tvirtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 nėra teisėta. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas sugalvojo pensijos skaičiavimo metodiką ir kursą, kadangi jis vadovavosi Lietuvos Banko 2003 m. birželio 3 d. raštu Nr. 0,7-1660. Pareiškėjo manymu, atsakovas darė įtaką teismui. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai skirtingai taikė Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas jam, V. P. J. ir H. P.. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo pažeista jo garbė ir orumas. Taip pat pažymi, kad teismas nenagrinėjo lygybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo bei kitų Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių nuostatų, kurias pažeidė atsakovas. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, kad Ministerija pensijas skyrė pagal galiojančius teisės aktus, nurodė, kad įstatymai nenumato tokios pensijos apskaičiavimo metodikos, kokios siekia pareiškėjas. Pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Šiai normai atitikus Konstituciją, Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.Valdybos Utenos skyrius pabrėžia, kad pareigūnų ir karių pensija skiriama ne pagal analogiškas pensijas ar pragyvenimo lygius, bet pagal teisės aktus, reglamentuojančius pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą. Valdybos Utenos skyrius atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Trečiasis suinteresuotas asmuo, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, daro išvadą, kad pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas.Pareiškėjas V. P. atsiliepime į atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus į jo apeliacinį skundą nurodo, kad teismas nepagrįstai skirtingai taikė Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, diskriminavo jį buvusių bendradarbių atžvilgiu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nenagrinėjo jo garbės ir orumo pažeidimo klausimo, iš esmės nenagrinėjo jo skundo, nenagrinėjo asmenų lygybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų, kuriuos pažeidė atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas pensijos nepriemokos susidarymą grindžia dvejopo pobūdžio aplinkybėmis. Pensijos nepriemokos susidarymą laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas argumentuoja neteisingu valiutų konvertavimu bei kritikuoja Ministerijos poziciją nemokėti pareiškėjo pageidaujamos valstybinės pareigūno pensijos dėl to, kad pareiškėjas nepasiliko tarnauti Lietuvos Respublikos policijoje ar vidaus reikalų sistemoje bei neprisiekė Lietuvos Respublikai, tvirtindamas, kad jam turėjo būti skiriama ne mažesnė pensija nei 1993 metais išėjusio į pensiją policijos komisaro inspektoriaus pensija. Pensijos priemokos susidarymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas taip pat grindžia nesutikimu su valstybinės pensijos mažinimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas.Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nuostatas ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei argumentams, kuriais grindžiamas priimtas sprendimas, jų iš naujo nekartos, plačiau pasisakydama tik dėl apeliaciniame skunde nurodomų argumentų.Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A14-154/2004 ir Nr. A6-1660/2006 nagrinėjo pareiškėjo inicijuotus administracinius ginčus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių srityje. Kaip matyti iš pareiškėjo skundų nurodytose jau išnagrinėtose administracinėse bylose ir šioje administracinėje byloje dėstomos pareiškėjo pozicijos, skundų pagrindas dėl neteisėto valstybinės pensijos perskaičiavimo yra iš esmės analogiškas, tik nurodomi skirtingi ginčo laikotarpiai. Kadangi dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo diskriminavimu ir pensijos susiejimo su JAV doleriu pareiškėjo nurodomu kursu, jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutinėse ir neskundžiamose (ABTĮ 145 str.) nutartyse, kuriomis pareiškėjo pozicijai šiuo aspektu, kuria grindžiamas ir skundas šioje administracinėje byloje, nebuvo pritarta, minėtos apeliacinės instancijos teismo nutartys turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo skundo atmetimo šioje dalyje. Nors apeliantas tvirtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 yra neteisėta, teisėjų kolegija primena, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami (ABTĮ 145 str.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs proceso atnaujinimo institutu, kurio pasekoje būtų konstatuotas pareiškėjo minimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties neteisėtumas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, prieštaraujančiais prejudicinę reikšmę šiai administracinei bylai turinčioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 prieitoms išvadoms. Apeliantas tvirtina, jog jis pateikė naujas aplinkybes nei anksčiau nagrinėtose administracinėse bylose, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai, t. y. nustatyto pensijų mokėjimo teisinio reguliavimo prieštaravimas Konstitucijos 29 straipsniui, kadangi pareiškėjas negavo didesnės dalies teisėtai įgytos pareigūno valstybinės pensijos, kurią būtų gavęs, jei nebūtų neteisingai nustatyto teisinio reguliavimo, taip pat pažymi, kad, apskaičiuodamas pensijos dydį, rėmėsi Lietuvos Banko 2003 m. birželio 3 d. raštu Nr. 0,7-1660. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš esmės tokio pobūdžio argumentai buvo reiškiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006, kurioje apeliacinės instancijos teismo priimtoje 2006 m. spalio 23 d. nutartyje pareiškėjo apeliacinis skundas buvo atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, paliktas nepakeistas. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo argumentų, dėl kurių jau pasisakyta minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija, kurios mokėjimas buvo tęsiamas nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., buvo mokama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010; 2014 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2193/2013). Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Ministerijos neteisėtų veiksmų skiriant ir mokant pareiškėjui valstybinę pensiją aptartu aspektu, nebuvo būtinybės vertinti likusių viešosios atsakomybės sąlygų, nes, kaip minėta, valstybei deliktinė atsakomybė kyla nustačius visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Nenustačius bent vienos iš jų nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo nustatymo, kaip sudarančio pagrindą atlyginti neturtinę žalą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies nuostatos numato, jog teismas bylos įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teisėjų kolegija patikrinusi bylą nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat nesutiktina su apelianto teiginiu, kad pareiškėjo teismui pateiktame Ministerijos 2012 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 1D-7496(S), adresuotame pareiškėjui, išdėstyta pozicija galėjo lemti neteisingą pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą. Nagrinėjamoje byloje taip pat kilo ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo pagrįstas ir teisėtas.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumo yra pasisakyta Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kuriuose konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri buvo taikoma ir apskaičiuojant pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, atitinkamai valstybei nekilo pareiga kompensuoti patirtus praradimus taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašiose bylose (pvz., 2017 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1286-502/2017, 2018 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-15-822/2018) Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas, nenurodė. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ir naujus reikalavimus (netapatus ginčo laikotarpio, neišmokėtos pensijos dalies bei neturtinės žalos dydžių nurodymas, reikalavimas mokėti pareiškėjui 414 Eur pensiją), pažymėtina, kad šie reikalavimai nebuvo reiškiami / priimti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, t. I, b. l. 177-178) pirmosios instancijos teismo proceso metu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.