Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. G., A. T. ir V. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį – penkiolika parų arešto bausme.

A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. spalio 5 d.

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš V. J. konfiskuoti 15 Eur, gauti iš nusikalstamos veikos.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti R. B., R. B., N. P., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 16 d. apie 16 val. 20 min. Kalvarijų ir M. Yčo gatvių sankirtoje, Kaune, veikdamas bendrininkų grupe su R. B., neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai už 15 Eur iš V. J. įgijo 0,021 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kol 2015 m. birželio 16 d. apie 16 val. 25 min. prie namo, esančio M. Yčo g. 3A, Kaune, šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 0,021 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią 2015 m. birželio 16 d. apie 16 val. 20 min. Kalvarijų ir M. Yčo gatvių sankirtoje, Kaune, už 15 Eur pardavė L. G. ir R. B..

A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo 0,152 g narkotinės medžiagos – heroino, karfentanilio, 0,620 g kanapių (antžeminių dalių), kurias laikė bute, esančiame Kuršių g. 2 – 49, Kaune, tačiau šių narkotinių medžiagų nepardavė, nes jas 2015 m. rugsėjo 23 d. nuo 16 val. 20 min. iki 18 val. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio, BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio nuostatas, netinkamai, šališkai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 1 straipsnio, BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio nuostatas, netinkamai, šališkai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde prašo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį išteisinti, o nuteistasis A. T. – nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis V. J. neskundžia jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių bylos aplinkybių ar įvykdytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos, išskyrus dėl bausmės paskyrimo dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduotų apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

BK 2 straipsnyje yra apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką reglamentuojami BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014).

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantų išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje nustatyta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-75-677/2016). Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, todėl vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas ir su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatais ar teismo sprendimo surašymo trūkumais (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, Nr. 2K-122/2010, Nr. 2K-243/2009). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia proceso dalyviams teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skundų argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą (t. y. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme). Nuteistųjų skundų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra deklaratyvūs ir grindžiami iš esmės tik apeliantų nesutikimu su skundžiamojo nuosprendžio išvadomis dėl įrodymų vertinimo, todėl atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Dėl L. G. kaltės, padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis L. G. nepagrįstai apeliaciniame skunde kelia įrodymų pakankamumo klausimą, teigdamas, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina baudžiamojoje byloje esantys duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nežinojo, jog R. B. iš V. J. įsigijo narkotinę medžiagą – heroiną. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistojo teiginius vertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad nuteistojo L. G. apeliaciniame skunde vadovaujamasi tik apeliantui palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai ir selektyviai analizuojant, jų nesiejant tarpusavyje ir su kitais objektyviais bylos duomenimis. Apeliaciniame skunde nenurodyta įtikinamų, konkrečių argumentų, kurie paneigtų nuteistojo L. G. kaltę.

Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad narkotinės medžiagos – heroino įsigijimo metu jis sėdėjo automobilyje, todėl nematė ir nežinojo apie narkotinės medžiagos įsigijimą. Aplinkybę, kad L. G. susitarė kartu su R. B. įsigyti narkotinę medžiagą – heroiną, patvirtina ne tik nuteistojo R. B. parodymai, bet ir 2015 m. birželio 16 d. 15 val. 39 min. užfiksuoto telefoninio pokalbio turinys. Iš šio pokalbio matyti, kad L. G. pats inicijavo susitikimą su V. J., t. y. klausė R. B., kur surasti V. J., bei nurodė jų susitikimo vietą (prie prekybos centro „Iki“, esančio Veiverių g. 150, Kaune). Be to, nuteistasis R. B. patvirtino, kad įsigyjant narkotines medžiagas, dalį pinigų davė ir L. G.. Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad į nusikaltimo vietą nuteistieji atvyko automobiliu, kurį vairavo L. G.. Priešingai nei skunde nurodė apeliantas, nuteistasis R. B. neparodė, kad jis, L. G. nematant, įsigytą narkotinę medžiagą paslėpė automobilyje. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis R. B. teigė, kad narkotinę medžiagą už apsaugos nuo saulės skydelio paslėpė būtent L. G. (3 t., 143, 149 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teisme R. B. nurodė, kad narkotikus minėtoje vietoje paslėpė jis pats (6 t., 68-69 b. l.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistųjų R. B. ir L. G. parodymai dėl narkotinės medžiagos – heroino paslėpimo automobilyje už apsaugos nuo saulės skydelio nesutampa. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad narkotinė medžiaga buvo rasta vairuotojo pusėje, o automobilį vairavo apeliantas L. G., darytina išvada, jog nuteistasis (L. G.) matė bei žinojo apie įsigytą narkotinę medžiagą – heroiną bei jos slėpimo vietą.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Pažymėtina ir tai, kad iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Todėl nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad L. G. ir R. B. veikė kartu ir siekė bendro rezultato, t. y. neteisėtai iš V. J. įgijo 0,021 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią neturėdami tikslo platinti, neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kol šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Šie L. G. ir R. B. atlikti veiksmai patvirtina, kad jie veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą šios nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad L. G. ir R. B. nusikalstamą veiką padarė, veikdami bendrininkų grupe.

Dėl A. T. kaltės, padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. T. prašo jam inkriminuotą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, kadangi jis neturėjo tikslo parduoti narkotinių medžiagų ar kitaip jų platinti.

Atmesdama šiuos nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentus dėl jo veikos perkvalifikavimo iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad esminis kriterijus, atribojantis BK 259 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytą neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą nuo BK 260 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyto neteisėto šių medžiagų gaminimo, perdirbimo, įgijimo, laikymo, gabenimo ar siuntimo, yra tikslo parduoti ar kitaip platinti turėjimas. Šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, kuris turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytas tikslas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis, atsižvelgiant į objektyviąsias bylos aplinkybes, nustatytas pagal surinktus byloje įrodymus. Sprendžiant klausimą, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, įvertinamas jų kiekis, įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius. Svarbios ir su kaltininko asmenybe susijusios aplinkybės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, jog kaltininkas pats vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas, savaime dar nereiškia, jog jis negali turėti tikslo šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-247/2010, Nr. 2K-629/2011, Nr. 2K-141/2012).

Nors nuteistasis A. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjo tikslo platinti narkotinių medžiagų, tačiau toks nuteistojo teiginys prieštarauja byloje esančių duomenų visumai. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad atlikus kratą pas apeliantą namuose, be 0,152 g narkotinės medžiagos – heroino, karfentanilio bei 0,620 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys), buvo rasta ir paimta elektroninės svarstyklės bei dvidešimt vienetų tuščių plastikinių maišelių (2 t., 168-173, 181-185 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad elektroninės svarstyklės buvo skirtos narkotinių medžiagų dalinimui į dozes, o tušti plastikiniai maišeliai – šių medžiagų pakavimui dozėmis. Be to, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad A. T. bendravo su byloje nenustatytais asmenimis kaip narkotinių medžiagų pardavėjas (tarėsi dėl susitikimų, parduodamų medžiagų kiekio, kokybės, atsiskaitymo ir pan.) bei stengėsi kalbėti užmaskuotai, nevartodamas narkotinių medžiagų tikrųjų pavadinimų (2 t., 133, 145 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad telefoninių pokalbių metu R. B. kitiems asmenims nurodė, jog A. T., pravarde Centras, prekiauja narkotinėmis medžiagomis („<...> aš tai pas Centrą imu <...>“) (1 t., 132, 168 b. l.). Aplinkybę, kad A. T. platino narkotines medžiagas, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas M. Z. (2 t., 154 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas remiasi tais liudytojo parodymais, kurie atitinka kitus byloje esančius duomenis. Nors pirmosios instancijos teisme, liudytojas M. Z. pakeitė savo parodymus ir teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas, tačiau byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių šiuos liudytojo paaiškinimus.

Atsižvelgdama į šias nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. T. narkotines medžiagas neteisėtai įgijo ir savo bute laikė, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti.

Dėl bausmių paskyrimo

Nors nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde prašė jam taikyti BK 64 straipsnio nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šis prašymas buvo patikslintas, nurodant taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti šį nuteistojo prašymą nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnio nuostatos reglamentuoja bausmės skyrimą bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis BPK numatytomis bendrosiomis nagrinėjimo teisme nuostatomis, todėl BK 64¹ straipsnio 1 dalis netaikytina. Tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindas taikyti BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas.

Taip pat V. J. skunde prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Pažymėtina, kad 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., buvo pakeista BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Palyginus ankstesnę BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytu pakeitimu, matyti, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems už tyčinius sunkius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams.

Apeliantas V. J. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad formaliai apeliantas atitinka šiuo metu galiojančiose BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Baudžiamasis įstatymas nenustato aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikas, nepagarbą įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu paskiriant bausmę ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, Nr. 2K-181/2012). Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas V. J. praeityje daug kartų teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistajam praeityje buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas bei lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, tačiau jis toliau darė naujas nusikalstamas veikas (3 t., 169-178 b. l.). Be to, V. J. baustas administracine tvarka (4 t., 1-7 b. l.). Nors apeliantas savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, o pirmosios instancijos teismas tai, pripažino kaip jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas yra linkęs nusikalsti ir savo elgesio nevertina kritiškai.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamos veikos, už kurios padarymą V. J. nuteistas, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apelianto asmenybę, ankstesnį teistumą, daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant V. J. realią laisvės atėmimo bausmę. Todėl atidėti nuteistajam V. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1 – 6 punktuose numatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7–287/2009, Nr. 2K-650/2012 ir kt.).

Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nustatyta V. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam paskyrė minimalią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paskirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę, kadangi šioje byloje BK 62 straipsnyje numatytos sąlygos nenustatytos. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. J. savo noru neatvyko ir nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytas nusikalstamas veikas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną V. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nuteistieji L. G. ir A. T. dėl paskirtų bausmių jokių argumentų apeliaciniuose skunduose nenurodo. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistiesiems L. G. ir A. T. paskyrė teisingas bausmes.

Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tiek L. G., tiek A. T. praeityje teisti, administracine tvarka bausti, nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Todėl įvertinęs šias aplinkybes, skundžiamą nuosprendį priėmęs Kauno apygardos teismas nuteistajam L. G. už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagrįstai paskyrė arešto bausmę, o nuteistajam A. T. už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą vidurkį.

Nors nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad dirba, augina dukterį, praeityje nepadarė jokių pažeidimų, susijusių su narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtu disponavimu, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos paskirtos bausmės sušvelninimui.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo V. J., L. G. ir A. T. paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos. Šios bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Dėl bausmių subendrinimo nuteistajam V. J.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu V. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 213 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme penkiems mėnesiams (7 t., 114-121 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu prokuroras, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prašė skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tenkinti šį prokuroro prašymą.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos nenustatytos, todėl nėra pagrindo apeliantui V. J. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu. Nuteistojo V. J. padarytos veikos priskiriamos panašioms nusikalstamų veikų kategorijoms bei iš esmės nesiskiria šių nusikalstamų veikų pavojingumas, t. y. Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžiu V. J. nuteistas už pasikėsinimą padaryti apysunkį nusikaltimą, o skundžiamuoju Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu – už sunkaus nusikaltimo padarymą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinis skundas nuteistojo V. J. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais nebuvo paduotas, todėl apeliacinės instancijos teismas aukščiau paminėtais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinti negali.

Dėl teismo išlaidų priteisimo

Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. liepos 14 d. prašymas Nr. (2.16) NTP-7-7851, kuriame prašoma iš nuteistojo L. G. priteisti 81,06 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys.

Atsižvelgiant į tai, kad gynėjo dalyvavimas apeliacinio proceso metu yra būtinas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo L. G. netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų L. G., A. T., V. J. apeliacinius skundus atmesti.