Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-327-582/2014

Teisėjas: Kęstutis Lukošiūnas Teisminio proceso Nr. 1-51-3-00010-2013-7

2014 m. balandžio 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Algirdo Remeikos, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant nukentėjusiajam P. J. J., jo atstovui advokatui Stanislovui Raulušaičiui, išteisintosios gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. J. J. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. buvo išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš P. J. J. priteista 417,47 Lt už gynėjo dalyvavimą teisiamajame posėdyje teikiant antrinę teisinę pagalbą kaltinamajai G. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. U. buvo kaltinama tuo, kad 2012 m. rudenį skleidė apie P. J. J. tikrovės neatitinkančius faktus, kad neva jis 2003-2004 metais savo žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir aplink sklypą iškirtęs daugybę krūmų, jaunuolyno bei medžių ir jaunus medžius ir krūmus suvertęs į Merkio upę bei tuo net užtvenkdamas dalį Merkio upės. Be to, G. U. 2012-09-24 parašė skundą Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nurodydama neva jo vykdytą aukščiau nurodytą medžių ir krūmų iškirtimą, skundą dar papildydama naujais išsigalvotais faktais, kad pas ją jau anksčiau buvo aplinkosaugininkai ir teiravosi kas sunaikino mišką bei kad jis šiame sklype neteisėtai pasistatęs pastatus, kur 2012-10-03 Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnams atlikus tyrimą šie faktai nepasitvirtino. Be to, 2012-09-24 G. U. parašė skundą Kauno apygardos prokuratūrai, kuriuo nurodė, kad jis jai kenkiantis, rašantis ant jos melagingus pranešimus, kad papirkęs, paveikęs ir kitaip nuteikęs prieš ją Alytaus AVPK Varėnos rajono policijos komisariato tyrėją Nerijų Bimbirį, kur Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūra 2012-10-09 priimtu nutarimu atmetė G. U. skundo prašymus ir tokiais veiksmais G. U. jį neviešai įžeidė.

Skunde nurodoma, kad G. U. 2012 metų rudenį pradėjo skleisti tikrovės neatitinkančius faktus, neva jis 2003-2004 metais savo sklype (duomenys neskelbtini) ir aplink sklypą iškirto daugybę krūmų, jaunuolyno bei medžių. Anot G. U. jaunus medžius ir krūmus jis suvertė į Merkio upę, o jų esą buvo tiek daug, kad suversdamas krūmus ir jaunuolyną, jis net užtvenkė dalį Merkio upės. 2012 m. rugsėjo 24 d. G. U. su skundu kreipėsi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą. Šiame skunde G. U. šmeižė jį, nurodydama anksčiau aprašytus išgalvotus faktus, papildydama juos pramanytomis aplinkybėmis apie tai, kad jau anksčiau pas ją neva buvo aplinkosaugininkai ar tai kiti pareigūnai, kurie neva klausinėjo kas, kada ir kaip naikino mišką. Skunde G. U. teigė, kad ten, kur augo krūmai ir medžiai dabar stovi jo statiniai, o kitur žemė yra sulyginta. 2012 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūros specialistai, dalyvaujant G. U., atliko patikrinimą dėl jo galimai neteisėtų veiksmų žemės sklype, tačiau skundo teiginiai visiškai nepasitvirtino, buvo nustatyta, kad jis jokių neteisėtų veiksmų savo sklype nevykdo. Mano, kad tik siekdamas tyčia įžeisti kitą asmenį, žmogus gali skleisti tokią sveiku protu nesuvokiamą informaciją, net iš dalies neatitinkančią tikrovės.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą išteisintoji G. U. prašo nukentėjusiojo P. J. J. apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti galioti. Atsikirtime į skundą nurodo, kad skundais siekė apsiginti nuo P. J. J. prieš ją daug metų vykdomų įvairių veiksmų bei tam, kad būtų patikrintos jai žinomos aplinkybės, tačiau jokiu būdu nesiekiant jo tyčia apšmeižti nebūtais dalykais. Teigia, kad Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ji visiškai pagrįstai nurodė, kad P. J. J. 2003-2004 metais iškirto daugybę krūmų, jaunuolyno bei medžių, kuriuos suvertė į Merkio upę, dėl ko tuo metu užsitvenkė dalis Merkio upės. Alytaus regiono AAD pareigūnai tikrinę jos informaciją, nenustatė šio fakto dėl to, kad netikrino jos nurodytų vietų, kur buvo iškirsti medžiai ir krūmai, tikrinimą atliko be jokių techninių priemonių, galimai per tiek metų išnyko medžių ir krūmų šalinimo padariniai, t. y. vanduo išnešė medžius ir krūmus, o kirtavietės užsitraukė miško paklote.

Atsikirtime į skundą taip pat nurodo, kad apsigavimas įvyko tik dėl nepagrįstai nurodyto fakto, jog ant P. J. J. sklypo stovi statiniai. Ją pagal įgaliojimą tuo metu atstovavo sūnaus žmonos tėvas A. A., kuris samdė teisininkus skundų surašymui. Kadangi ji yra kurčia, įvyko nesusikalbėjimas, ir dėl to dalinai neteisingos informacijos perdavimas, kurios nepatikrinusi pasirašė po jai pateiktu skundo tekstu. Jos buvo teigta, kad netoli P. J. J. sklypo, kuriame buvo iškirsti medžiai ir krūmai, buvo ruošiamasi statybai. Neteisingai suprastas jos pasakojimas jai neperskaičius teksto buvo pateiktas kaip faktas. Teigia, kad ji tyčia nesiekė apšmeižti P. J. J., o jos veiksmai buvo gynyba prieš P. J. J. pateiktą skundą teismui.

Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintosios gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo P. J. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai G. U. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. BK 155 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už neviešą žmogaus įžeidimą. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008).

Įžeidimas yra neviešas, kuomet yra padaromas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija.

Iš bylos duomenų matyti, kad G. U. 2012 m. rugsėjo 24 d. su skundu kreipėsi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, kuriame nurodė, kad ten, kur augo krūmai ir medžiai dabar stovi nukentėjusiojo statiniai, o kitur žemė yra sulyginta. 2012 m. spalio 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Varėnos rajono agentūros specialistai, dalyvaujant G. U., atliko patikrinimą dėl jo galimai neteisėtų veiksmų žemės sklype, tačiau skundo teiginiai nepasitvirtino, buvo nustatyta, kad jis jokių neteisėtų veiksmų savo sklype nevykdo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundas kompetentingai institucijai ištirti tam tikras pareiškėjo nuomone reikšmingas aplinkybes, nėra nusikalstama veika net ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad skundą surašęs asmuo klydo, tokie veiksmai negali būti laikomi neviešu įžeidimu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 2 dalį. Pagal subjektyviuosius požymius įžeidimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl jis turi būti padaromas asmeniui suvokiant, kad jis siekia asmenį įžeisti. Vien subjektyvus nukentėjusiojo įsitikinimas, kad skundų pareiškimas kompetentingoms institucijoms jį įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Nagrinėjamu atveju skundo padavimas Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, negali būti laikomas įžeidimu, už kurį atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš byloje surinktų įrodymų negalima padaryti išvados, kad G. U. pasirašydama jau paruoštus skundus Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūrai, turėjo tyčią įžeisti P. J. J..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, išvadas padarė neįsigilinęs į bylos aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimu, ar teismo šališkumu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. U. pagal BK 155 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo išteisintajai G. U. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 60 Lt. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.), todėl išlaidos už išteisintajai G. U. suteiktą antrinę teisinę pagalbą pripažįstamos proceso išlaidomis ir yra išieškotinos iš nukentėjusiojo P. J. J. (BPK 105 str., 106 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo P. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš P. J. J. valstybės naudai 60 Lt (šešiasdešimt litų) proceso išlaidų už G. U. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.