- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-10
- Bylos Nr.
- eI3-1570-776/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00425-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Erminijus Baziulis, Giedrė Kairienė, Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- L. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio skyriui
- Trečiasis asmuo
- S. K.
- Advokatai
- Gintaras Algirdas Perednis
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Irenos Varžinskienės,
dalyvaujant atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovui Ryčiui Kazilevičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio skyriui, dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretysis suinteresuotas asmuo S. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja L. M. teismui paduotu skundu prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau- NŽT, atsakovas) 2023-06-23 raštą(atsakymą) Nr. 23SD-4550-(14.23.104.) (toliau- raštas) ir įpareigoti skyrių iš naujo nagrinėti pareiškėjos skundus.
Pareiškėja skunde nurodė bei teismo posėdyje paaiškino, kad 2007-07-17 Panevėžio apskrities viršininko sprendimu Nr. 106956-1954 pareiškėjai ir jos seseriai natūra buvo grąžintas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (toliau- žemės sklypas), kurio naudojimo būdas „Gyvenamosios teritorijos“, naudojimo pobūdis „Daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos“. Prie šio sklypo buvo nesuplanuotas ir nesuformuotas privažiavimas, dėl to šio sklypo negalima naudoti pagal paskirtį, kaip gyvenamosios teritorijos, be to šiam sklypui 2008-10-10 buvo pakeistas statusas į „atskirųjų želdynų“, t. y. pakeistas šio sklypo naudojimo būdas, nors pareiškėja apie tai neinformuota, jokių pakeitimų Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje nėra. 2016-02-08 pareiškėja kreipėsi su ieškiniu į Panevėžio miesto apylinkės teismą, siekdama, kad Panevėžio miestas iš jos išpirktų šitą sklypą, tačiau ieškinys buvo atmestas. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą ir kaip pasiūlymą pateikė variantą už rinkos kainą išpirkti žemės sklypą arba mainų būdu jos turimą žemės sklypą pakeisti į tokios pat vertės laisvą ir neužstatytą žemės sklypą, tai pat pareiškėja sutiko ir su kitais galimais variantais, jei pateikti variantai būtų ją tenkinę. Atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, parašė skundžiamą raštą, kuriame informavo pareiškėją, jog nesutinka mainų būdu pareiškėjos žemės sklypą mainyti į tokios pat vertės neužstatytą žemės sklypą Panevėžio mieste. Skundžiamas raštas neteisėtas ir nepagrįstas nes: grąžintu sklypu pareiškėja negali naudotis, kadangi į šį sklypą neįmanoma privažiuoti; buvo keičiama žemės sklypo paskirtis; atsakovo priimtas skundžiamas raštas prieštarauja Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau- VAĮ) 2 straipsnio, 23 straipsnio nuostatoms, todėl yra naikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo spręsti pareiškėjos skundus.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti, atsiliepime nurodė ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, VAĮ nustatyta tvarka įgaliotas priimti norminius administracinius aktus. Vienas iš principų, kuriais savo veikloje privalo vadovautis viešojo administravimo subjektai, yra įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, valstybine žeme disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybine žeme disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu. Sandoriai dėl valstybinės žemės turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejai ir būdais, todėl tai riboja galimybę tarpusavio susitarimu nustatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. Kadangi teisės aktuose, reglamentuojančiuose, valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką, NŽT kaip valstybinės žemės patikėtiniui, nenumatyta pareiga ar galimybė mainyti miestuose esančią laisvą valstybinę žemę į fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantį lygiavertį žemės sklypą, todėl pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas, negali būti pradedamos inicijuoti tokio sandorio procedūros. Atsakovas tai pat nurodė, jog skundžiamame rašte pareiškėjai dar kartą paaiškino, kaip yra siūloma spręsti privažiavimo į žemės sklypą nustatymo problemą, t. y. kreiptis pagal kompetenciją į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį buvo informuotas tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio skyriaus 2023-06-23 rašto (atsakymo) Nr. 23SD-4550-(14.23.104.) teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2023-05-08 ir 2023-05-25 su prašymais kreipėsi į atsakovą. Atsakovas 2023-06-23 raštu (atsakymu) atsisakė tenkinti atsakovės prašymus Nesutikdama su raštu (atsakymu) pareiškėja jį apskundė teismui.
Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio skyriaus 2023-06-23 rašto (atsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjos teiginiai, jog atsakovo priimtas skundžiamas raštas prieštarauja Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo (toliau- VAĮ) 2 straipsnio, 23 straipsnio nuostatoms yra nepagrįsti.
Atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje ji privalo vadovautis ir principinėmis VAĮ nuostatomis. Asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma, atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012; 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012; 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog asmuo, teikdamas skundą turi nurodyti kokios konkrečios jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, ir kaip institucija, į kurią kreipiasi galėtų apginti jo pažeistas teises. Vadovaujantis VAĮ 11 straipsnio 1 dalimi asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 35 punkte numatyta, kad prašymus ar skundus institucijos nagrinėja ir į juos atsako pagal teisės aktais joms nustatytą kompetenciją.
LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.). Paminėtos VAĮ nuostatos imperatyviai nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019).
Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas (toliau- Žemės įstatymas). Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, valstybine žeme disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. NŽT žemės administravime veikia kaip valstybinės žemės patikėtinis, taip pat yra viešojo administravimo subjektas, VAĮ nustatyta tvarka įgaliotas priimti norminius administracinius aktus. Vienas iš principų, kuriais savo veikloje privalo vadovautis viešojo administravimo subjektai, yra įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, todėl atsakovo sandoriai dėl valstybinės žemės taip pat turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejai ir būdais, kas riboja sandorio šalims galimybę tarpusavio susitarimu nustatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos. Žemės įstatymo 32 straipsnyje yra įtvirtinti NŽT įgaliojimai, kaip valstybinės žemės patikėtinio, todėl sutiktina su atsakovo argumentais, jog NŽT kaip valstybinės žemės patikėtiniui, nenumatyta pareiga ar galimybė mainyti miestuose esančią laisvą valstybinę žemę į fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantį lygiavertį žemės sklypą. Taipogi, atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, jog mainų sutartis yra ne administracinės, bet civilinės teisės taikymo objektas, mainų sandoriui taikomos ne administracinės, bet civilinės teisės normos ir, hipotetiškai, atsakovas jame veiktų ne kaip viešojo administravimo, bet kaip civilinių teisinių santykių subjektas, kuriam būtų taikomas šalių laisvės sudaryti sandorį principas.
Todėl, įvertinusi byloje skundžiamo Atsakovo priimto rašto turinį, atsižvelgusi į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijamas raštas (atsakymas) yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, atitinka VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir pareiškėjos skundas atmetamas. Nustačius, kad raštas (atsakymas) yra pagrįstas ir teisėtas, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti NŽT atlikti veiksmus.
Pareiškėja skunde taip pat nurodo, jog žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ji negali naudotis, buvo keičiama žemės sklypo paskirtis. Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, pareiškėja pati pasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – nekilnojamojo turto grąžinimą natūra, taip pat pati pageidavo jog jai tokiu atveju atitektų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Taip pat yra nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog buvo keičiama žemės sklypo paskirtis, kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ji nekito nuo 2007-04-05, o situaciją su specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis išanalizavo ir pareiškėjos argumentus atmetė Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-20-452/2016.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pareiškėja pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmetamas, todėl pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio skyriui, dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretysis suinteresuotas asmuo S. K., atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos L. M. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.