- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-14
- Bylos Nr.
- 2A-1064/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- V. G.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1232-112/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui V. G. dėl žalos regreso tvarka priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ 2013-05-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 2A-4), prašydamas priteisti iš atsakovo V. G. 426 459 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-02-01 su atsakovu sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 01/014378, ja buvo apdrausta automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2005-10-21 Airijoje transporto priemonės AUDI 80 vairuotojas susidūrė su automobiliu NISSAN MICRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Autoįvykio metu nukentėjo NISSAN MICRA vairuotoja – A. McD. AUDI 80 vairuotojo, kuris kaltas dėl įvykio, tapatybė nebuvo nustatyta. Nors atsakovas draudimo įmokos draudimo sutarties 1.5.2 punkte numatyta tvarka nesumokėjo, iš atsakovo negavus jokio įspėjimo apie sutarties nutraukimą ar sustabdymą, draudimo apsauga jo apdraustai transporto priemonei išliko. Todėl ieškovas, remdamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 6 dalimi, privalėjo išmokėti 426 459,33 Lt dydžio draudimo išmoką, kurią sudaro 43 775,91 EUR (32 637,88 EUR + 11 138,03 EUR) išlaidų advokatams, 75 000 EUR žalos atlyginimas nukentėjusiajai, 635,25 EUR eismo įvykio tyrimo išlaidos, 600 EUR (350 EUR + 250 EUR) išlaidos už medicinines ataskaitas, 3 500 EUR žalos administravimo išlaidų. Minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatos įtvirtina ieškovo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti išmokėtą sumą. 2012-10-17 atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau šis žalos neatlygino.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013-12-16 sprendimu (b. l. 144-147) ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš V. G. UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 263 228 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 2 090 Lt atstovavimo išlaidų, 464 Lt išlaidų, patirtų už vertimus, bei 4 959 Lt žyminio mokesčio, kitą ieškinio dalį atmetė. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad egzistuoja visos sąlygos, būtinos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatoms, kurios numato draudikui teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, taikyti. Teismo vertinimu, išlaidos, susijusios su žalos atlyginimu nukentėjusiajai, medicininės išlaidos bei išlaidos, susijusios su atliktu eismo įvykio tyrimu, yra pagrįstos. Tačiau ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir išlaidų, patirtų advokatų pagalbai apmokėti. Nustatęs, kad tarp eismo įvykyje nukentėjusio asmens ir Airijos transporto priemonių draudikų biuro dėl kompensacijos kilęs ginčas galiausiai buvo išspręstas be teismo pagalbos, o jokie objektyvūs duomenys apie šalių pasiektą susitarimą į bylą nepateikti, taip pat įvertinęs tai, kad išlaidos advokatų pagalbai apmokėti sudaro beveik puse prašomos priteisti iš atsakovo žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pasirinktas ekonomiškai naudingiausias susidariusios problemos išsprendimo būdas, kuris atitiktų draudiko pareigą rūpintis ekonomišku žalos atlyginimu. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė išlaidų advokatų pagalbai apmokėti būtinumo. Bylinėjimosi išlaidos, ieškovo patirtos dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, iš atsakovo priteistos proporcingai patenkintai ieškinio daliai.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde (b. l. 149-151) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013-12-16 sprendimo dalį, kuria atmesti jo reikalavimai dėl žalos sureguliavimo išlaidų ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: priteisti 163 231,33 Lt sumą, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir 726 Lt už apeliacinio skundo parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad išlaidas, susijusias su advokatų pagalba teisminiuose procesuose, sudaro 163 231 Lt. Nurodo, kad 3 500 EUR yra žalos administravimo išlaidos, kurios yra mokamos draudiko korespondentui žaloms administruoti užsienyje. Jas draudikas privalo atlyginti pagal Žaliosios Kortos biurų tarybos patvirtintas Vidaus tvarkos taisykles. Šį dokumentą teikia kartu su apeliaciniu skundu, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme klausimas, kas yra laikoma žalos administravimo išlaidomis, nebuvo iškilęs. Apelianto korespondentas Airijoje 3 500 EUR išlaidas patyrė administruodamas bylą dėl 2005-10-21 eismo įvykio, sukelto atsakovui priklausančiu automobiliu. Ši suma neabejotinai yra susijusi su atsakovo veiksmais, todėl jos nepriteisimas yra nepagrįstas.
2. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovo atstovas paaiškino, kad nukentėjusiajai reikalaujant itin didelio žalos dydžio, su kuriuo draudikų biuras nesutiko, buvo pradėtas teisminis procesas ir tik intensyvių derybų, vykusių tarp šalių advokatų, dėka pavyko ginčą išspręsti taikiai, ženkliai sumažinant prašomos atlyginti žalos dydį – nuo 95 000 EUR iki 75 000 EUR. Tai patvirtina prie apeliacinio skundo pridedami dokumentai, kurie pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti todėl, kad žalos sumažinimo klausimas nebuvo keliamas.
3. Advokatų išlaidoms padengti apeliantas išmokėjo ne 47 278,91 EUR, kaip nurodoma skundžiamame sprendime, bet 43 775,91 EUR. Šią sumą sudaro 32 637,88 EUR nukentėjusiosios advokatų išlaidos ir 11 138,03 EUR apelianto atstovo išlaidos. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad dėl apelianto atstovo Airijoje advokatų aktyvių veiksmų nukentėjusiosios išlaidos advokatams buvo sumažintos. Abiejų šalių advokatų darbas ir dėl jo patirtos išlaidos yra tiesiogiai susiję su vairuojant atsakovui priklausančią transporto priemonę sukeltu eismo įvykiu, todėl būtent jis yra atsakingas dėl šių išlaidų atlyginimo. Apeliantui nesumokėjus skunde nurodytų sumų, jam būtų skaičiuojami 12 proc. delspinigiai per metus nuo sumos, apskaičiuotos prašymo dieną iki pinigų pervedimo į naudos gavėjo banką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo teisinį ir faktinį pagrindą, įvertinusi byloje esančius (ieškovo pirmosios instancijos teismui pateiktus) įrodymus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas juos vertino tinkamai ir surinktų duomenų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl ginčo dalyko. Įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų ar jomis įtvirtintų taisyklių pažeidimo nenustatyta, todėl su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teisinių prielaidų patenkinti materialinį ieškinio reikalavimą dalyje dėl 163 231 Lt priteisimo nėra, kolegija sutinka. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis neskundžiama, todėl dėl priteistosios sumos dalies nepasisakytina.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
CPK 314 straipsnyje yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas būtinybę pateikti Biurų tarybos patvirtintas Vidaus tvarkos taisykles ir jo elektroninio susirašinėjimą su žalą užsienio valstybėje administravusiu jo korespondentu grindžia vienintele aplinkybe – bylos procese ir teismo posėdžiuose nedalyvavo atsakovas, kuris neoponavo apelianto argumentacijai bei pateiktiems įrodymams dėl žalos dydžio, taigi teikti į bylą papildomus duomenis apeliantas neturėjo poreikio. Teismui sprendimu konstatavus įrodymų nepakankamumo faktą, apeliantas teikia naujus įrodymus ir prašo juos priimti.
Nurodyti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti ir nesuponuoja CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymo. Apelianto, kaip bylą iniciavusios proceso šalies, pareiga laiku pateikti visus savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus kyla tiesiogiai iš atitinkamų teisės normų (CPK 7 str. 2 d., 12 str., 135 str. 2 d., 178 str.), o šios pareigos įgyvendinimas įstatymo leidėjo nesiejamas su tokia aplinkybė, kaip antrosios ginčo šalies dalyvavimas/nedalyvavimas, aktyvumas/pasyvumas, nagrinėjant bylą. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme 2013-10-23 nutartimi (b. l. 108-109) buvo iš esmės atnaujintas būtent dėl įrodymų, susijusių su draudimo išmokos dydžiu, nepakankamumo. Nutartyje išaiškinta, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos, taip pat nurodyta, jog nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu). Teismo posėdžio metu apelianto atstovas nurodė, kad jokių kitų duomenų negali pateikti, nors ir rėmėsi vidinėmis savo taisyklėmis, kurias dabar prašo prijungti prie bylos (b.l. 142).
Dėl pareigos įrodinėti ir įrodymų pakankamumo
Nagrinėjamoje byloje aktualūs dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Pirma, tai santykiai tarp skirtingose valstybėse narėse esančių draudikų biurų, draudikų bei jų atstovų, kurių pagrindu vienos valstybės biuras (draudikas) kompensuoja kitos valstybės biurui (draudiko atstovui) už pastarojo atlygintą žalą, padarytą ne toje valstybėje registruota transporto priemone. Antra, tai santykiai tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, draudiko ir atsakingo už žalą asmens, kurių pagrindu biuras, draudikas siekia kitos valstybės biurui, draudiko atstovui sumokėtų išmokų grąžinimo.
Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949-01-25 rekomendacijoje pasiūlyta Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo. Šios rekomendacijos pagrindu įkurta Žaliosios kortelės sistema, kurios nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu. Nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (taip pat vadinti Vidaus tvarkos taisyklėmis, toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kuriuos priėmė Biurų taryba 2002-05-30 vykusioje Generalinėje asamblėjoje. Bendradarbiavimo nuostatų tikslas – reglamentuoti nacionalinių draudikų tarpusavio santykius, vykdant pirmiau nurodytą JT rekomendaciją (Bendradarbiavimo nuostatų 1 str.). Tai, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, įtvirtinta ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Bendradarbiavimo nuostatais taip pat turi vadovautis žaliąją kortelę išduodantys draudikai. Taigi, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų, draudikų bei jų atstovų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų, draudikų ir trečiųjų asmenų santykiams.
Nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, nei tarptautinės teisės aktų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, draudiko atstovui šio išmokėtą žalą, biurui, draudikui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad biuras, draudikas negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro, draudiko atstovui atliekamam tyrimui. Draudikų biurų, draudiko bei jo atstovo tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio biuras, draudikas pasitiki kitos valstybės narės biuro, draudiko atstovo atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių šiuose tarpusavio santykiuose. Tai suponuoja išvadą, kad vien biuro, draudiko pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras, draudiko atstovas išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų (draudiko ir jo atstovo) tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 c. b. Nr. 3K-3-100/2014).
Remdamasi išdėstytomis nuostatomis bei įvertinusi byloje esančius dokumentus, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neįrodė 163 231 Lt dydžio jo išlaidų priteisimo iš atsakovo būtinųjų sąlygų. Vien aplinkybė, kad apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ savo atstovui Airijoje tokias išlaidas yra atlyginęs, pati savaime nėra pakankami atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei nustatyti šioje ginčo dalyje.
Dėl žalos dydžio
Apeliantas tvirtino, kad pradinis dėl byloje aktualaus eismo įvykio nukentėjusio asmens žalas atlyginimo reikalavimas buvo didesnis - 95 000 EUR (b. l. 142). Viena vertus, jokių tokią faktinę aplinkybę patvirtinančių įrodymų pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta. Kaip matyti, nukentėjusiajai A. McD. išmokėta suma – 75 000 Lt (b. l. 121, 122). Toks kompromisas, pasak apelianto, buvo pasiektas intensyvių derybų, kurių procese dalyvavo abiejų šalių teisininkai (advokatai), pagrindu. Tačiau, pažymėtina, ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų bylos duomenų, kurie leidžia teisėjų kolegijai spręsti, kad galutinis žalos sureguliavimo rezultatas vis tik neatitinka ekonomiško žalos atlyginimo principo – bendra dėl eismo įvykio patirtų išlaidų 426 459,33 Lt (123 511,16 EUR) suma ženkliai viršija nukentėjusiosios prašyto žalos atlyginimo, net jo visiškai neginčijant ir nedidinant teisinės pagalbos išlaidų (95 000 EUR - 75 000 EUR), sureguliavimo kaštus. Tokiu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žalą administravusio subjekto veiksmų ir/ar sprendimų, lėmusių prašomos priteisti žalos dydžio padidėjimą net 163 231 Lt suma būtinumas, siekiant pasiekti taikų susitarimą dėl eismo įvykio sukeltos žalos, byloje neįrodytas, kas sudaro pagrindą konstatuoti visų civilinės deliktinės atsakomybės būtinųjų sąlygų (žalos ir neteisėtų veiksmų priežastinio ryšio) nebuvimą (CK 6.247 str.).
Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame sprendime žalos sureguliavimo (administravimo) mokestis teismo nepagrįstai priskirtas išlaidoms, patirtoms advokatų pagalbai apmokėti. Tačiau ši klaida nesuponuoja vertinimo, kad byla buvo išspręsta neteisingai (CPK 328 str.). Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1.1 – 1.3 punktuose nurodyta, kad administravimo (sureguliavimo) mokestis yra skirtas padengti visas kitas išlaidas, į kurias neįeina (nepatenka) išmokos nukentėjusiems asmenims, kviestinėms tarnyboms už kiekvieno reikalavimo atlyginti žalą administravimą ir sureguliavimą sumokėtos sumos bei specialios su teismo ieškiniu susijusios išlaidos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos dokumentus bei apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimas atlyginti UAB DK „PZU Lietuva“ atstovui Airijoje sumokėtą 3 500 EUR dydžio administravimo mokestį, nenustatė faktinio ar teisinio pagrindo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą šioje dalyje. Bendradarbiavimo nuostatų 4 straipsnio 7 punkto, 5 straipsnio 1.3 punkto nuostatos leidžia padaryti tikėtiną išvadą, jog administravimo mokestis nėra fiksuotas. Apeliantui adresuotame jo atstovo Airijoje 2011-12-09 rašte nurodytas administravimo mokesčio dydis – 3 500 EUR nedetalizuotas, nepateiktas jo apskaičiavimo pagrindimas ar šalių tarpusavio susitarimas taikyti kokius nors įkainius.
Jau buvo nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas 2013-10-23 nutartimi (b. l. 108-109) atkreipė apelianto dėmesį į įrodymų nepakankamumą bei jo pareigą pagrįsti žalos dydį (kiekvieną iš jos sudėtinių dalių) įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau jokių papildomų įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą dėl 3 500 EUR dydžio administravimo mokesčio priteisimo iš atsakovo, į bylą apeliantas neteikė. Atsižvelgdama į pirmiau įvardintą kasacinio teismo išaiškinimą, kad negalima Bendradarbiavimo nuostatose įtvirtintų reikalavimų tiesiogiai taikyti tretiesiems asmenims, kuriems reiškiamas regresinis reikalavimas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu toje ginčo dalyje, kurioje ieškinio reikalavimai atmesti kaip neįrodyti.
Nagrinėjamos bylos, kurioje ieškinys išspręstas ir galutinis sprendimas priimtas bylos procese nedalyvaujant atsakovui, kontekste pažymėtina taip pat ir tai, kad civilinis procesas vyksta pagal įstatymų nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Ši dalyvaujančių byloje asmenų pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostatose. CPK 7 straipsnyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku teikti įrodymus. CPK 8 straipsnio nuostatos įpareigoja teismą bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis, taip pat nustato pareigą šalims bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu. Bylos duomenys neleidžia vertinti, jog apeliantas šių nuostatų būtų deramai laikęsis. Faktas, kad atsakovas, būdamas informuotas apie prasidėjusią bylą ne asmeniškai teismo šaukimu, o kita tvarka (viešo paskelbimo teismų informaciniame tinklapyje būdu), nedalyvavo nagrinėjamos bylos procese ir neatsikirto į apelianto argumentus bei reikalavimus, taip pat negali būti interpretuojamas kaip apelianto (bylą inicijavusio asmens) atleidimas nuo pareigų, nustatytų CPK 8, 12, 42, 178, 179 straipsniuose, juo labiau, kad ir teismo, specialaus teisingumą vykdančio subjekto (CPK 6 str., 263 str.) pareiga išnagrinėti ginčą teisingai taip pat neišnyksta nepriklausomai nuo šalies nusišalinimo nuo įrodinėjimo dėl kurių nors objektyvių ar subjektyvių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti, ar apelianto atstovui Airijoje kompensuotas nuostolių dydis yra pagrįstas, siūlė jam teikti papildomus įrodymus per bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo institutą ir tuo tinkamai įgyvendinęs tenkančią pareigą bendradarbiauti. Tuo tarpu apeliantas, užsiimantis draudimo veikla, kurios tikslas – pelno siekimas, ir kuriam taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, bet nepateikdamas visų galimų įrodymų, pats prisiėmė riziką dėl ginčo baigties (CPK 181 str. 2 d.). Pažymėtina, kad apie ne visiškai sąžiningą apelianto procesinį elgesį (CPK 7 str.) liudija ir kiti bylos duomenys. Kaip matyti iš 2012-10-17 pretenzijos (b. l. 17), pirmiausia apeliantas pareiškė atsakovui reikalavimą tik dėl 50 542,19 Lt dydžio žalos atlyginimo už apgadintą NISSAN MICRA automobilį, nors šis automobilis, pasak nukentėjusiosios, buvo jos įgytas už 3000 EUR (b. l. 27, 31). Atsakovui nereaguojant į pretenziją, kas lėmė didelę tikimybę ir dėl jo pasyvumo teisme, apeliantas jau kreipėsi su ieškiniu dėl daugiau nei aštuonis kartus didesnės sumos – 426 459,33 Lt priteisimo. Turėdamas galimybę pateikti visus reikiamus įrodymus pirmosios instancijos teismui, dalį jų teikia tik su apeliaciniu skundu, argumentuodamas vien atsakovo nedalyvavimu ir žalos dydžio neginčijimu (b. l. 150).
Atsižvelgiant į apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos rezultatą, apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo parengimo – 726 Lt (b. l. 171-173), netenkinamas (CPK 93 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.