Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjai G. T., jos atstovei advokatei E. P., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui S. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. T. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo prašymui ir dokumentams pateikti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas dėl nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo, siekiant pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jos tėvo A. G. nuosavybės teise turėtą 2,68 ha žemės Kauno apskrities Kauno rajono (duomenys neskelbtini).

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius Rokai 2003 m. vasario 27 d. A. G. jo pateiktame prašyme nurodytu adresu (Šiauliai, (duomenys neskelbtini)) išsiuntė pranešimą Nr. 86, kuriame nurodyta atvykti į Rokų sen. ir ,,su savimi turėti pasą“, tačiau laiškas grąžintas atgal siuntėjui su įrašu ,,negyvena“. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius Rokai 2006 m. lapkričio 14 d. Eimantui A. G. išsiuntė paklausimą Nr. 124, kuriuo siekiant informuoti A. G., buvo klausiama dėl A. G. gyvenamosios vietos, tačiau ši informacija nebuvo gauta.

Pažymėtina, iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos Centrinis Valstybės archyvas pareiškėjai 2022 m. kovo 28 d. pateikė pažymą Nr. R-990 apie A. G., (duomenys neskelbtini) turėtą 32,76 ha žemės sklypą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).

Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje Nr. A525-984/2014). Tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

Kaip jau minėta, teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjos valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010), o pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo pačio subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą (pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-210/2013, 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016). Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje numatytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir šio įstatymo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos tėvas A. G., A. 1991 m. spalio 21 d. kreipėsi į tuometę Kauno rajono Rokų apylinkės agrarinės reformos tarnybą pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. G., A. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) Kauno r., prašyme nurodydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą – susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, tačiau nepateikė pilietybę patvirtinančio dokumento. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius Rokai 2003 m. vasario 27 d. A. G. jo pateiktame prašyme nurodytu adresu (Šiauliai, (duomenys neskelbtini)) išsiuntė pranešimą Nr. 86, kuriame nurodyta atvykti į Rokų sen. ir ,,su savimi turėti pasą“ (taip minėtame pranešime), tačiau laiškas grąžintas atgal siuntėjui su įrašu ,,negyvena“. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius Rokai 2006 m. lapkričio 14 d. E. A. G. išsiuntė paklausimą Nr. 124, kuriuo siekiant informuoti A. G., buvo klausiama dėl A. G. gyvenamosios vietos, tačiau ši informacija nebuvo gauta.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėja nepateikė iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino prašymo atkurti nuosavybės teises, taip pat iki įstatymu nustatyto termino dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku, įrodančių, kad A. G., yra pareiškėjos tėvas. Pažymėtina, jog ginčo dėl to, kad A. G. yra pareiškėjos tėvas, nėra. Šią aplinkybę patvirtina byloje kartu su prašymu pateiktas giminystės ryšį su savininku patvirtinantis dokumentas, t. y. gimimo liudijimas. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad pareiškėja yra laikoma pretendentu pagal įstatymą į A. G. priklausiusią žemę. Ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėja iki įstatyme nustatyto termino nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku, nėra.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino prašymui ir dokumentams pateikti atnaujinimo. Pareiškėja teismo prašo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams, patvirtinantiems pareiškėjo giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku pateikti. Pareiškėja nurodo, jog terminą praleido, kadangi tėvas buvo labai uždaras žmogus, niekuo nepasitikėjo ir nepasakojo niekam, kad nuosavybės teise turėjo žemės ir kad žemė buvo nacionalizuota, taip pat nežinojo, kad tėvas kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir kokius dokumentus jis pateikė, todėl po tėvo mirties ji nesikreipė į nuosavybės teises atkuriančias institucijas ir nežinojo, ar tėvas pateikė visus reikalingus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti; 2022 metais rado palėpėje Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1940 m. vasario 29 d. Pildytinas raginimas, iš kurio sužinojo, kad tėvui nuosavybės teise priklausė žemės sklypas ir kreipėsi į Lietuvos Centrinį valstybės archyvą, iš kur gavo tai patvirtinančią pažymą.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog po A. G. kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėja, nuo A. G. mirties (duomenys neskelbtini), neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdama atkurti nuosavybės teises.

Paminėtina, jog svarbios priežastys, kurios sudaro pagrindą įstatymų nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-246/2013).

Teismas pažymi, kad pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, iki pasibaigiant įstatymo nustatytiems terminams turėjo galimybę domėtis apie tėvo iki nacionalizacijos valdytą turtą. Vien tai, kad pareiškėjos tėvas nieko nepasakojo apie turėtą žemę, nepripažintina objektyvia, nuo pareiškėjos valios nepriklausančia priežastimi, kliudžiusia jai savo iniciatyva pasidomėti apie tėvo iki nacionalizacijos turėtą nuosavybę kreipiantis į archyvus ar valstybės institucijas, vykdančias žemės reformą. Tačiau pareiškėja iki 2022 metų elgėsi pasyviai, o toks pareiškėjos elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu minėto termino praleidimą.

Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Teismo vertinimu, pareiškėjos aukščiau nurodytos termino praleidimo priežastys iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Jos yra susijusios su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos pačios subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, įgyvendindama savo teises elgėsi rūpestingai ir apdairiai, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.