Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 11 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas, ir bausmės pradžia yra nustatyta 2011 m. kovo 23 d.

Iš nuteistojo S. Ž. nukentėjusiajai E. E. priteistas 1608 litų turtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 30 d. apie 19 val., Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini), A. L. gyvenamojo namo virtuvėje, tarpusavio konflikto su A. L. metu, tyčia smogė nukentėjusiajam rankomis ir spyrė į įvairias kūno vietas, padarydamas jam galvos ir krūtinės sumušimus, pasireiškusius nosies kaulų lūžiu, kairės pusės tiesioginiu dvigubu YIII-XII šonkaulių lūžiu bei netiesioginiu dešinės pusės X-ojo šonkaulio pakartotiniu lūžiu senesnio jau gyjančio lūžio vietoje. Šiais veiksmais S. Ž. pažeidė A. L. galvos smegenis ir plaučius, nuo ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis S. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 15 d. nuosprendį, o bylą grąžinti nešališkam pirmosios instancijos teismui.

Apeliantas nurodo nenorėjęs tyčia ką nors sužeisti ar nužudyti. Jis teigia, kad įvykio metu buvo užpultas, prieš jį nukentėjusysis panaudojo fizinį smurtą bei reketavo. Nuteistasis pažymi, kad A. L. provokavo konfliktą, pasinaudodamas jo sunkia padėtimi, siekė pasipelnyti, grasino, kad jei jis (S. Ž. ) išvyks nesumokėjęs, jo laukia rimta bėda. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ir ankščiau nukentėjusysis iš jo buvo pasiskolinęs pinigų vairuotojo pažymėjimui, kelionei į Kauną, alkoholiui ir panašiai. S. Ž. teigia, kad konflikto metu jis leido A. L. negrąžinti 1000 litų skolos, tik prašė, kad A. L. paliktų ramybėje jį ir jo šeimą.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad S. Ž. smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo, gindamas savo sveikatą, garbę ir orumą ir kaip atsaką į nukentėjusiojo panaudotą smurtą prieš jį. Nuteistasis teigia negalėjęs pagalvoti, kad dėl jo veiksmų, kils tokios pasekmės, nes priešingu atveju, jis būtų iškvietęs greitąją medicinos pagalbą. Be to, apeliantas pažymi, kad po konflikto, jis paliko A. L. gulintį lovoje, kur jis ir toliau gėrė alkoholinius gėrimus.

S. Ž. nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjas skaitė tik tai, ko prašė prokuroras, taip siekdamas jį (S. Ž. ) kuo labiau apkaltinti ir pažeminti, įkyriai citavo J. V. parodymus apie tai, kad ji neliudys prieš S. Ž. , taip pat skaitė pastarosios neteisėtus parodymus. Apeliantas pažymi, kad, bylą nagrinėjant teisme, jis prašė, jog į teismo posėdį būtų iškviesta J. V. . Tačiau gavęs tokį prašymą, teisėjas elgėsi šališkai ir atsisakė patekinti bet kokį S. Ž. prašymą, motyvuodamas tuo, kad J. V. atsisakė duoti parodymus, ir jos parodymai neturi jokios reikšmės. Po to teisėjas dar kartą perskaitė J. V. parodymus.

Nuteistasis taip pat teigia prašęs pateikti J. V. atpažinti jo striukes, nes ji žino, kaip atrodo jo daiktai, bei tai, kas jam padovanojo striukę. Tačiau teisėjas klausėsi nukentėjusiosios melagingų parodymų, kuri, žiūrėdama į striukę, vardino matomus striukės požymius. Apeliantas pažymi, kad striukė yra jam labai brangi dovana, tačiau nukentėjusioji jam norėjo pakenkti ir, kaip vėliau prisipažino, norėjo, kad jis sušaltų. S. Ž. teigimu, nukentėjusioji bei liudytoja J. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnyje. Nuteistasis pažymi, kad norėjo įrodyti, kad paimta striukė nėra susijusi su A. L. , tačiau teisėjas nei jam, nei jo gynėjui neleido to padaryti, ir rėmėsi tik melagingais nukentėjusiosios ir liudytojos parodymais. Be to, po to, kai S. Ž. teisme pasakė, kad „duodu šimtą procentų, kad striukė yra mano“, teisėjas jį įžeidė, pasakydamas, jog šis neturi ko duoti. Apeliantas nurodo, kad apgaulės būdu iš jo paimta striukė turi būti ištirta ir grąžinta jam.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje yra remiamasi abejotinomis ekspertizės išvadomis bei netiksliais ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais, kuris, būdamas šoko būsenos, negalėjo tiksliai parodyti, kiek laiko po konflikto bendravo su nukentėjusiuoju ir kiek nukentėjusysis prieš užmigdamas išgėrė skysčio, turinčio alkoholio kvapo.

S. Ž. atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas tik iš jo elgesio ir žodžių nustatė, kad jo psichika yra stabili. Tačiau apelianto teigimu, prieš teismo posėdžius jis vartodavo raminamuosius vaistus, dėl ko jam net buvo sutrikęs širdies darbas.

Apeliantas nurodo, kad, pažeidžiant teisę į gynybą, teismo posėdžių metu jam nebuvo leista užduoti klausimų nukentėjusiesiems ir liudytojams

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Toks argumentas grindžiamas tuo, kad teismo posėdžio metu buvo netenkinami S. Ž. prašymai. Tačiau tokie apeliacinio skundo teiginiai nėra pagrįsti bylos duomenimis. Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnio 1 dalis numato, kas turi būti nurodoma teisiamojo posėdžio protokole, t. y. posėdžio vieta ir laikas (kada jis buvo pradėtas ir baigtas); teismo pavadinimas ir sudėtis, sekretorius, vertėjas, nagrinėjimo teisme dalyviai ir kiti teismo pašaukti asmenys; nagrinėjama byla; kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė; kaltinamojo asmens duomenys; teismo veiksmai iš eilės, kaip jie buvo atliekami; nagrinėjimo teisme dalyvių, liudytojų, ekspertų ir kitų asmenų pareiškimai bei prašymai; nutartys, teismo priimtos pačioje posėdžių salėje; nuoroda apie nutarčių priėmimą pasitarimų kambaryje; kad kaltinamajam ir kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams išaiškintos jų teisės ir pareigos; kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinys, šių asmenų pavardės, vardai ir gimimo metai, taip pat ekspertų ir specialistų išvadų turinys; teisiamajame posėdyje atliktų apžiūrų ir kitų įrodymų rinkimo bei tyrimo veiksmų rezultatai; turinys viso to, ką nagrinėjimo teisme dalyviai prašė įrašyti į protokolą; buvę teisiamojo posėdžio salėje tvarkos pažeidimo faktai ir pažeidėjai, taip pat teisiamojo posėdžio pirmininko patvarkymai teisiamojo posėdžio tvarką pažeidusiems byloje nedalyvaujantiems asmenims; trumpas nagrinėjimo teisme dalyvių baigiamųjų kalbų turinys; trumpas kaltinamojo paskutinio žodžio turinys; nuoroda apie nuosprendžio paskelbimą ir nuosprendžio apskundimo tvarkos bei termino išaiškinimą. Be to, minėto straipsnio 6 dalis numato, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pastabų dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo nepateikta, todėl šis protokolas laikytinas teisingu ir išsamiu, juo vadovaujasi ir apeliacinės instancijos teismas. Iš šio teismo posėdžio protokolo nematyti, kad kokiu nors būdu buvo varžomos S. Ž. teisės: nebuvo draudimų užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, nebuvo padaryti klausimų nušalinimai, neužfiksuota, kad bylą nagrinėjęs teismas savo veiksmais įžeidinėjo ar kaltino S. Ž. ar skaitė tik tai, ko prašė prokuroras, neužfiksuota, kad kokius nors priekaištus dėl posėdžio eigos būtų išreiškusi ir S. Ž. gynėja. Be to, teismo posėdžio protokole neužfiksuota, kad nuteistasis bandė užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, tuo tarpu jo gynėjos klausimai nukentėjusiajai E. E. ir liudytojai J. V. L. teismo posėdžio protokole užfiksuoti. Šios aplinkybės patvirtina, kad proceso eiga teismo posėdžio protokole užfiksuota pakankamai išsamiai.

Apeliacinio skundo teiginio apie pirmosios instancijos teismo šališkumą nepatvirtina ir aplinkybės, susijusios su liudytojos J. V. apklausa. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad šiai liudytojai nebuvo įteiktas šaukimas į teismo posėdį, nes paskutinėje žinomoje gyvenamojoje vietoje ji nerasta, jos buvimo vieta – nenustatyta (b. l. 79, t. 2). Be to, ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant nuteistajam S. Ž. ir jo gynėjai. Šioje apklausoje ji iš naujo parodymų nedavė, tačiau patvirtino, kad ankščiau duoti parodymai, esantys b. l. 79-81, t. 1 yra teisingi, ji juos davė niekieno neverčiama (b. l. 83-84, t. 1). Šios apklausos metu, kurią 2011 m. kovo 23 d. atliko tyrėja Lina Kamantauskaitė, liudytoja J. V. parodė mačiusi, kaip S. Ž. mušė rankomis ir kojomis A. L. , o vėliau iš S. Ž. sužinojusi, kur šis paslėpė nukentėjusiojo lavoną (b. l. 79-81, t. 1). Tokius parodymus liudytoja J. V. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 88-90, t. 1). Šie jos parodymai visiškai atitinka ir duomenis, gautus ikiteisminio tyrimo metu su nuteistuoju S. Ž. atlikus parodymų patikrinimą vietoje (b. l. 134-135, t. 1). S. Ž. savo kaltę dėl A. L. nužudymo pripažino ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmosios instancijos teisme. Iš jo parodymų, duotų teisme, matyti, kad priežastis, dėl kurios jis sumušė nukentėjusįjį, buvo konfliktas, kilęs dėl to, kad A. L. pareikalavo sumokėti už naudojimąsi sodyba bei sugriebė už rankos. Po to, kaip S. Ž. parodė pirmosios instancijos teisme, sekė jo veiksmai: smūgių sudavimas „kur galėjau“, spyriai į koją, į ranką, spyriai ir smūgiai į krūtinę, veidą, sudavimas apie 5-10 smūgių į šlaunis, galvą (b. l. 60, t. 2). Tokią pat smurto priežastį nuteistasis nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l.134-136, t. 1). Šie duomenys paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad S. Ž. smurtą pavartojo dėl to, kad nukentėjusysis jam grasino, pavartojo prieš jį fizinį smurtą.

Tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti liudytojos J. V. parodymai, taip pat neduoda pagrindo išvadai, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti liudytojo parodymai.

Suduodamas A. L. smūgius rankomis ir kojomis į galvą ir krūtinę bei padarydamas tokius sužalojimus, kokie yra nustatyti specialisto išvadoje Nr. M 303/11(02) (b. l. 66-71, t. 1), S. Ž. negalėjo nesuprasti, kad gali atimti nukentėjusiojo gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau savo tyčiniais veiksmais leido tokiems padariniams kilti. Todėl jo veiksmai, atimant A. L. gyvybę, pasireiškė netiesioginės tyčios forma, o jo veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Apelianto kaltės nepaneigia ir apeliaciniame skunde išreikštos abejonės dėl byloje esančių specialistų išvadų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti du tyrimai ir surašytos dvi specialistų išvados: dėl A. L. mirties priežasties nustatymo (b. l. 66-71, t. 1) ir dėl giminystės ryšių nustatymo (b. l. 77-78, t. 1). Specialisto išvadoje dėl giminystės ryšių nustatymo nurodyta, kad 2011 m. kovo 23 d. Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, Vosiškių kaime rastas nežinomo vyro lavonas yra R. L. tėvas su 99,99% tikimybe. Taigi nustatyta tėvystės tikimybė yra beveik absoliuti, todėl nėra pagrindo abejoti, kad rastas vyro lavonas yra nukentėjusysis A. L. . Kita specialisto išvada dėl A. L. mirties nustatymo taip pat nėra abejotina, kaip tai nurodo apeliantas. A. L. lavonas buvo tirtas nuo įvykio praėjus beveik 2 metams, todėl negalėjo būti tiksliai atsakyti į kiekvieną specialistui užduotą klausimą.Tačiau šioje išvadoje A. L. mirties priežastis nustatyta pakankamai konkrečiai. Juolab, kad ir iš nuteistojo parodymų matyti, kad nukentėjusysis mirė po jo pavartoto smurto, o duomenų, kad kas nors kitas būtų smurtavęs prieš A. L. ar kitaip įtakojęs pastarojo mirtį, byloje nėra.

S. Ž. apeliaciniame skunde nurodo teiginius, kad nėra tikras, ar jis yra pakaltinamas, nes vartojo raminamuosius vaitus, o pirmosios instancijos teismas tik iš jo elgesio ir žodžių nustatė, kad jo psichika yra stabili. Tačiau iš byloje esančių pažymų iš gydymo įstaigų matyti, kad jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų sirgęs psichinėmis ligomis, nėra (b. l. 182-191, t. 1).

Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, susijusiais su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė sunaikinti S. Ž. pateiktą odinę striukę. Iš nukentėjusiosios E. E. ir liudytojos J. V. L. parodymų matyti, kad ruda odinė striukė priklausė A. L. (b. l. 65, t. 2). Kad šie parodymai yra teisingi, pagrindžia ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji E. E. tvirtai nurodė nenorinti susigrąžinti šios striukės (b. l. 65, t. 2). Toks jos apsisprendimas rodo, kad parodymus, jog striukė priklausė A. L. , ji davė ne siekdama naudos sau. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme nevardijo, žiūrėdama į striukę, matomų jos požymių. Šią striukę iš jai pateiktų 3 striukių ji atpažino ikiteisminio tyrimo metu atlikus parodymą atpažinti, paaiškindama, kad atpažįsta striukę, kuri yra pažymėta numeriu 1 pagal jos spalvą, užtrauktuko galvutę, įleistinių kišenių užtrauktukus bei nugaroje esančias siūles ties pažastimis. Nukentėjusioji taip pat paaiškino, kad ši striukė ankščiau priklausė jos sūnui, o vėliau ją atidavė nešioti A. L. (b. l. 38-40, t. 1).

Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis numato, kad kaltininkui už tokį nusikaltimą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, į byloje esančią S. Ž. charakteristiką, kuri yra neigiama, bei į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, paskyrė jam 11 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra lygi minėto straipsnio sankcijos vidurkiui. Ši bausmė nėra per griežta, todėl nešvelnintina.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai išspręstas ir su civiliniu ieškiniu susijęs klausimas. Ši nuosprendžio dalis apeliaciniame skunde nėra ginčijama.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra pagrindo jį naikinti, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkasTeisėjaiAloyzas Kruopys Svajūnas KnizlerisLinas Šiukšta