Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišos ir nuteistojo O. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – 40 parų arešto;

- pagal BK 201 straipsnio 3 dalį – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 30 parų arešto;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. S. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. birželio 11 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš T. S. išieškota 100 Eur suma, kuri atitinka konfiskuotino turto vertę.

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 30 parų arešto;

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme trejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 261 straipsnį – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams;

- pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 reakcija ir 2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 reakcija) – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams;

- pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, ir O. L. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikas nuo 2017 m. spalio 7 d. iki 2017 m. spalio 8 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2019 m. vasario 15 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš O. L. išieškota 667 Eur suma, kuri atitinka konfiskuotino turto vertę.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti P. G. bei A. Ž., tačiau apeliaciniai skundai dėl jų nuteisimo negauti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.1. T. S. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 3 d. apie 12 val. 25 min. – 12 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, turėdamas tikslą platinti ir be tikslo platinti, t. y. savo reikmėms, iš O. L. už ne mažiau kaip 600 Eur, neteisėtai įgijo (nusipirko) ne daugiau kaip 100 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys), kurias neteisėtai laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) rajone, bei tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. spalio 3–5 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, ne mažiau 70 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys) už 700 Eur pardavė kitiems asmenims, t. y. šias narkotines medžiagas platino, o nenustatytą dalį narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys) suvartojo pats, bei likusias narkotines medžiagas – 5,746 g kanapių (antžeminės dalys), neturėdamas tikslo platinti – savo reikmėms laikė savo namuose, kol 2017 m. spalio 8 d. apie 11 val. 40 min., kratos metu šios narkotinės medžiagos buvo surastos ir paimtos.

2.1. O. L. tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. spalio pradžioje, A. rajone, tyrimo metu tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, ne mažiau kaip 9,8 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys) už 80 Eur pardavė nepilnamečiui A. Ž. (gim. XXXX m.), t. y. tokiu būdu platino narkotines medžiagas nepilnamečiui. Taip pat O. L., 2017 m. spalio 3 d. apie 12 val. 25 min. – 12 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, už 600 Eur ne daugiau kaip 100 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys) pardavė T. S., o 2017 m. spalio 7 d. apie 14 val. 18 min., (duomenys neskelbtini), namo laiptinėje, už 12 Eur 0,733 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys) pardavė R. K., t. y. tokiu būdu platino narkotines medžiagas ir kitiems asmenims.

II. Apeliacinių skundų argumentai

3.1. Apeliantas skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010; Nr. 2K-363/2013; Nr. 2K-476/2013 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo T. S. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Nuteistojo O. L. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų O. L. ir T. S. kaltės, jų įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos ir dėl to teisingai pritaikė materialinės teisės normas. Apeliaciniuose skunduose nenurodomi argumentai dėl T. S. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 201 straipsnio 3 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, bei dėl O. L. nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl O. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 261 straipsnį

8. Nuteistasis O. L. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad A. Ž. už 80 Eur pardavė ne mažiau kaip 9,8 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), tačiau neigia, jog žinojo apie jo (A. Ž.) nepilnametystę. Be to, apeliaciniame skunde jokie motyvai dėl įrodymų gavimo pagrįstumo ir teisėtumo platinant narkotines medžiagas nepilnamečiui A. Ž. nenurodomi, todėl ši nuosprendžio dalies neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo O. L. argumentai, kad jis nežinojo ir nesuvokė, jog A. Ž. yra nepilnametis, išsamiai paneigti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo O. L. parodymus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teisme visi įrodymai buvo išsamiai tiriami, gretinami ir vertinami su kitais. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Be to, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau apeliantas skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai ir atskirai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik pagal nuteistojo (kaltinamojo) parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.

8.3. Iš O. L. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis nežinojo, jog A. Ž. yra nepilnametis. Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnams parodymus davė nemiegojęs, todėl apie A. Ž. nepilnametystę jam pasakė pareigūnai, kurie pažadėjo švelnesnės bausmės paskyrimą (t. 9, b. l. 28–33). Tačiau tokie nuteistojo O. L. parodymai neatitinka bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismas juos motyvuotai paneigė. Iš nuteistojo O. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad su A. Ž. bendrauja apie metus laiko, jam žinoma A. Ž. tiksli gimimo data, amžius (XXX metų), kartu šventė gimtadienį (t. 5, b. l. 130–135, 149–154). Šiuos nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina ir nuteistojo A. Ž. parodymai pirmosios instancijos teisme apie tai, kad kartu su O. L. šventė gimtadienį (t. 8, b. l. 166–168). Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad O. L. ir nepilnametis A. Ž. gyveno netoliese, dažnai bendraudavo, žaisdavo tame pačiame kieme. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad A. Ž. yra gimęs (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 93–106). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu O. L. davė išsamius parodymus ne tik apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, bet apibūdino asmenis, kuriems parduodavo narkotines medžiagas, taip pat ir nepilnametį A. Ž. Nors O. L. pirmosios instancijos teisme teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu apie A. Ž. nepilnametystę davė neteisingus parodymus, nes buvo neišsimiegojęs, tačiau tokie nuteistojo argumentai niekuo nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu O. L. apklausose dalyvavo gynėjas, tačiau nei nuteistasis, nei jo gynėjas jokių pastabų dėl protokole užfiksuotų aplinkybių apie A. Ž. nepilnametystę nepareiškė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis O. L. ir jo gynėjas, susipažindami su bylos medžiaga taip pat nenurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuteistajam (O. L.) iš anksto pasakė apie nepilnamečio įtariamojo A. Ž. amžių (t. 7, b. l. 156–162). Akivaizdu, kad nuteistasis O. L. tokią versiją iškėlė tik pirmosios instancijos teisme (t. 9, b. l. 28–33). Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai O. L. nurodė A. Ž. amžių arba darė bet kokį poveikį.

8.4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje nagrinėjamoje byloje įrodymai gauti teisėtais būdais, jie buvo patikrinti pirmosios instancijos teisme, todėl laikytini patikimais ir įtikinamais įrodymais. Nors O. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. Ž. yra labai aukšto ūgio bei fiziškai stipresnis už jį (apeliantą), tačiau tai subjektyvus vertinimas, kuriuos nuteistasis interpretuoja sau naudinga linkme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš byloje esančios fotonuotraukos matyti, jog A. Ž. iš veido bruožų atrodo labai jauno amžiaus (t. 6, b. l. 93). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pirmiau aptartų duomenų visuma patvirtina, kad O. L. tikrai žinojo ir suprato, jog A. Ž. yra nepilnametis (BK 15 straipsnio 2 dalis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad O. L. nusikalstama veika pagal BK 261 straipsnį kvalifikuota teisingai.

Dėl O. L. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir BK 199 straipsnio 3 dalį

9. Skundžiamu nuosprendžiu O. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su P. G. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą, neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, t. y. 1 953,34 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys), turint tikslą jas platinti bei šias medžiagas kontrabandos būdu atgabeno į Lietuvą.

9.1. Nuteistasis O. L. skunde pripažįsta, kad kartu su P. G. organizavo kanapių siuntimą iš J. K., kurių dalį būtų suvartoję patys, o kitą dalį – pardavę, tačiau pažymi, kad nesitarė su narkotinių medžiagų siuntėju, t. y. asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą, dėl siunčiamų kanapių kiekio. Pasak nuteistojo, tokio kiekio narkotinių medžiagų nesitikėjo ir apie tai sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu.

9.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad apeliantui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

9.3. Pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką reglamentuojami BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis. Taip pat pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009; Nr. 2K-205/2012; Nr. 2K-532/2012; Nr. 2K-619/2012; Nr. 2K-232/2014).

9.4. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, taip pat ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Apelianto išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

9.5. Bylos medžiaga nustatyta, kad O. L. ir P. G. žinojo, jog asmuo, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą (E. L.), iš J. K. atsiųs narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines jų dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad O. L., P. G. ir asmuo, dėl kurio byla išskirta į atskirą procesą, susitarė, jog narkotinės medžiagos bus siunčiamos P. G. vardu ir jo gyvenamosios vietos adresu; taip pat dėl narkotinių medžiagų gabenimo būdo, įpakavimo bei kada ir kur, šias narkotines medžiagas nuteistieji O. L. ir P. G. pasiims Lietuvoje; bei tai, kad šios narkotinės medžiagos dalį suvartos patys, o kitą dalį – išpakuos ir dozėmis po 50 g pardavinės.

9.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad O. L. ir P. G. inkriminuotų nusikaltimų subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškė tiesiogine tyčia: t. y. abu suvokė, jog neteisėtai (neturėdami leidimo) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena uždraustas psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Pagal susiformavusią teismų praktiką, asmuo už disponavimą psichotropine ar narkotine medžiaga atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo neteisėti veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad O. L. ir P. G. parsisiųsdami narkotines medžiagas į Lietuvą, bendrais bruožais suprato apie galimą jų kiekį, nors nei patys gavėjai (nuteistieji), nei siuntėjas (asmuo, dėl kurio bylą išskirta į atskirą procesą), nekonkretizavo. Tačiau iš byloje esančių garso įrašų matyti, kad O. L. ir P. G. dalį kanapių ketino patys suvartoti, o dalį – parduoti, jas supakuojant po 50 g. Be to, specialisto išvada Nr. 140-(113)-IS1-183 nustatyta, kad dvejose pakuotėse esanti žalios spalvos augalinė medžiaga, yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys): pakuotėje Nr. 1 rasta 1 156,10 g (A-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 11 %), o pakuotėje Nr. 2 – 797,24 g (A-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 11 %), kanapių (t. 5, b. l. 16–18). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas“, narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) didelis kiekis yra daugiau nei 500 g. Akivaizdu, kad rastos narkotinės medžiagos kiekis beveik keturis kartus viršija minimalų. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad O. L. ir P. G. bendrais bruožais suprato, jog asmuo, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą procesą, atsiųs didelį kiekį narkotinių medžiagų – kanapių (jų antžeminių dalių), kurias nuteistieji net ketino paskirstyti į mažesnius kiekius ir platinti. Akivaizdu ir tai, kad toks kiekis narkotinių medžiagų, nebuvo skirtas vien tik asmeniniam suvartojimui, bet ir pardavimui. Be to, šiuo atveju, veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, kokią dalį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) nuteistieji ketino patys suvartoti, o kokią – parduoti (platinti). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, O. L. veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius, t. y. BK 260 straipsnio 2 dalį.

9.7. BK 4 straipsnio (Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais) 1, 2 ir 3 dalys nustato, kad asmenys, padarę nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ar orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, atsako pagal šį kodeksą. Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra tokia vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. Taigi jei dalis veikos padaryta kitos valstybės teritorijoje, o dalis Lietuvos Respublikos teritorijoje, veika laikoma padaryta Lietuvos Respublikos teritorijoje.

9.8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį ir į tai, kad BK 260 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo veikos padarymo momento. Tačiau, kai kurios veikos, aprašytos BK 260 straipsnio dispozicijoje, pavyzdžiui, kaip siuntimas, nėra vien momentinės, jos yra ištęstos laike, daromos tam tikrą laiką ir vadinamos trunkamosiomis veikomis. Todėl įstatymo galiojimo erdvėje požiūriu, jos gali būti padaromos kelių valstybių teritorijoje ir priklausyti kelių valstybių jurisdikcijai. Siuntimo veika prasideda nuo pašto siuntos perdavimo siuntėjui ir baigiasi siuntai pasiekus adresatą ar veikai nutrūkus iki tol, kol siunta pasiekia adresatą. Bylos medžiaga nustatyta, kad narkotines medžiagas – kanapes, kertant L. Respublikos – Lietuvos Respublikos valstybės sieną, A–L kelio ruože, mikroautobusu „M. B.“, valstybinis Nr. XXXX atvežė UAB „M“ vairuotojas, kuris nežinojo apie daromą nusikaltimą. Kadangi siunta, išsiųsta iš J. K., buvo skirta nuteistiesiems O. L. ir P. G., kurie siuntą gavo ir veika nutrūko tik sulaikius siuntą Lietuvos teritorijoje, kai narkotinės medžiagos – kanapės (antžeminės dalys) buvo įdėtos į P. G. automobilio „B“, valstybinis Nr. XXXX bagažinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, O. L. ir P. G. disponavo narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), tačiau buvo sulaikyti policijos pareigūnų, siekiant užkardyti tolimesnius nuteistųjų nusikalstamus veiksmus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, O. L. ir P. G. veikė bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą procesą, pasinaudodamas UAB „M“ vairuotoju, kuris nežinojo apie daromą nusikaltimą, nurodytą kiekį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys) atgabeno į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad O. L. ir P. G., veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta į atskirą procesą, gabeno didelį kiekį, t. y. 1 953,34 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminės dalys), o iš kaltinimo pašalino jų neteisėtą įgijimą ir laikymą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia veika yra baigta ir kvalifikuoti kaip pasikėsinimą (BK 22 straipsnio 1 dalis) nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmių paskyrimo

10. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad T. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui, todėl prašo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

10.1. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas nurodo ir tai, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai.

10.3. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011; Nr. 2K-148/2014; Nr. 2K-492/2014).

10.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad T. S. ir O. L. nėra pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes jie nuteisiami už sunkaus, o O. L. – ir už labai sunkaus nusikaltimų padarymą. Tačiau teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka tik iš dalies. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, jog pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

10.5. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas skirdamas bausmę T. S. nesvarstė galimybės taikyti BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Pagal suformuotą teismų praktiką, įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, taip netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).

10.6. Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad T. S. nusikalstamus veiksmus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kurie priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), padarė nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2017 m. spalio 5 d., t. y. galiojant BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatoms, o nusikalstamus veiksmus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, padarė 2017 m. spalio 8 d. apie 11 val. 40 min. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis anksčiau neteistas, baustas už administracinius nusižengimus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, išlaiko du mažamečius vaikus, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

10.7. Todėl įvertinus bylos aplinkybes apibūdinančias nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai T. S. gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytų nusikaltimų pobūdį ir sunkumą bei visas bylos aplinkybes, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atideda maksimaliam terminui, t. y. trejiems metams. T. S. taip pat skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba mokslus, nevartoti narkotinių ar psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti elgesio pataisos programoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės turės realią galimybę taisomai veikti nuteistąjį, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis).

11. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taip pat turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-942/2017; Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Be to, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014 ir kt.).

11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje O. L. dėl nusikalstamų veikų padarymo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad nuteistasis pripažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymima, kad apeliacinio skundo sunkinančiais pagrindais negauta, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

11.2. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad O. L. dėl nusikalstamų veikų padarymo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, BK 199 straipsnio 3 dalį, neigė turėjęs tikslą šias narkotines medžiagas platinti, bandė menkinti savo vaidmenį šių veikų padaryme veikiant bendrininkų grupe, todėl apygardos teismas pagrįstai šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. prisipažinimą ir nuoširdų gailestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo O. L. pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir už labai sunkaus nusikaltimo padarymą pagal BK 261 straipsnį, nes nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme dėl aukščiau aptartų aplinkybių yra nenuoseklūs, todėl laikyti nenuoširdžiais.

11.3. Nors apeliaciniame skunde prašoma O. L. pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. kad nusikalstamas veikas padarė dėl labai sunkios turtinės šeiminės padėties, tačiau iš O. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad narkotines medžiagas platino dėl to, jog norėjo įsigyti automobilį, sumokėti baudas ir paskolas (t. 5, b. l. 130–134). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad O. L. narkotines medžiagas – kanapes platino ir nepilnamečiams asmenims, siekdamas praturtėti, o ne dėl sunkios turtinės šeiminės padėties. Todėl pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad nusikalstamas veikas padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, akivaizdžiai, nėra jokio pagrindo.

12. Remiantis skundžiamu nuosprendžiu matyti, kad O. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už vieno nesunkaus, trijų sunkių ir vieno labai sunkaus nusikaltimų padarymą. Pirmosios instancijos teismas skirdamas O. L. bausmes atsižvelgė į jo asmenybę (baustas administracinėmis nuobaudomis, nedirba, charakterizuojamas neigiamai), jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, tiesioginę tyčią. Akivaizdu, kad narkotinių medžiagų platinimas O. L. buvo gyvenimo būdo dalis ir pragyvenimo šaltinis. Be to, O. L. padarytos nusikalstamos veikos buvo ne atsitiktinio pobūdžio, o gerai suplanuotos, nors anksčiau teistas būdamas nepilnamečiu, tačiau išvadų nepadarė. Šios aplinkybės patvirtina, kad O. L. yra pavojingas visuomenei, todėl BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, O. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės yra individualizuotos ir adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms, asmenybės pavojingumui, todėl jų švelninti nėra pagrindo.

13. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas gali paskirti švelnesnę bausmę ar kitas įstatymo nustatytas bausmes, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, į kaltininko asmenybę, šeimines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, todėl vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010; Nr. 2K-355/2012 ir kt.).

13.1. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę ir O. L. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numato įstatymo sankcijos minimumas. Pažymėtina, kad dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skundo sunkinančiais pagrindais nėra, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jokių išimtinių aplinkybių nenustatyta, todėl O. L. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti bausmes, nenusijusias su laisvės atėmimu, nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad O. L. apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių išimtinių aplinkybių, kurioms esant būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nuteistasis O. L. yra jauno amžiaus, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei tai, jog gyvena su invalide motina, kuriai dėl sunkios materialinės padėties padeda išlaikyti mažamečius vaikus, dirbo, pasižada ateityje nebenusikalsti, padaryti nusikaltimai nėra smurtiniai, turtinės ar fizinės žalos niekam nepadarė, o įtakos nusikalsti turėjo itin sunki šeimos materialinė padėtis, nėra ir negali būti lemiami švelnesnės bausmės skyrimui, nes šios aplinkybės yra vertinamos visumoje su bylos medžiagoje esančiais duomenimis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalį dėl T. S. nuteisimo pakeisti:

T. S. pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 6, 10 punktus (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Įpareigoti T. S. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba mokytis, nevartoti narkotinių ar psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.