Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-19 · Administracinė byla Nr. I-7407-463/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-19
Bylos Nr.
I-7407-463/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
R. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 7 000 Eur (septynis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis.

Skunde nurodė, kad buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimus. Į kameros plotą buvo įskaičiuoti baldai bei sanitarinis mazgas. Minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pabrėžė, kad mažas plotas ir ilgas kalinimo laikotarpis savaime yra pagrindas pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

Pabrėžė, kad toje pačioje patalpoje įrengtas ir atviras tualetas, atskirtas maža sienele. Sienelė neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo įrengtos kabinos. Atlikdamas gamtinius reikalus, patyrė diskomfortą bei neigiamus išgyvenimus. Kameroje sklido nemalonūs kvapai, kildavo konfliktinės situacijos. Kamerose buvo pilna tarakonų, nevalomi langai, patys neturėjo galimybių langų išsivalyti. Laikymo sąlygos, pareiškėjo teigimu, žeidė jo garbę ir orumą. Teigė, kad suteikiama viena valanda pasivaikščioti lauke yra per mažai, todėl turi būti sudaryta galimybė ne mažiau kaip 8 valandas praleisti lauke. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto vandens ir nesudaryta galimybė vieną kartą per savaitę nusimaudyti duše. Be to, tai, kad vieną kartą per savaitę 15 min. suteikta teisė naudotis dušu, o kitomis dienomis tokios galimybės nėra, pareiškėjas kitomis dienomis jautėsi nemaloniai, buvo suprakaitavęs ir, jo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamų higienos sąlygų. Nurodė, kad ventiliacija neveikia, yra drėgna ir tamsu. Čiužiniuose veisėsi parazitai, metalinės lovos dėl drėgmės rūdijo. Buvo ribojamas minimalus švaraus oro kiekis. Kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, t. y. natūraliai per langus minimaliai pateikdavo šviesa, o dirbtinis apšvietimas neatitiko reikalavimų. Taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas šilumos kiekis bei temperatūra. Nurodė, kad maistas buvo netinkamos kokybės, neskanus, per maža energetinė vertė.

Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė išgyvenimus, nepatogumus. Patalpos neatitiko sveikatos ir higienos reikalavimų. Pareiškėjui netinkamos laikymo sąlygos sukėlė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Lukiškių TI-K pareigūnai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktų reikalavimus. Tokios laikymo sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą.

Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą Taip pat prašė iš pareiškėjo 4,14 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. 1. 9–19).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. kovo 23 d. Tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas nepažeidus kameros ploto reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Nurodė, kad buvo vykdomas kamerų stebėjimas, nepažeidus pareiškėjo privatumo. Pareigūnai bendrauja mandagiai, laikydamiesi etikos reikalavimų. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Be to, Lukiškių TI-K buvo sudariusi su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Nurodė, kad nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K dėl kamerų remonto paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Dėl per mažo kamerų ploto nėra galimybių įrengti papildomų spintelių, lentynų. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01) 21 punkto reikalavimų. Toks įrengimas neprieštarauja teisės aktams bei nepažeidžia laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo patalpos atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka reikalavimus. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus. Pabrėžė, kad maitinimas atitinka fiziologines mitybos normas, valgiaraščiai subalansuoti. Gydytojui nebuvo gydytojų skirot valgiaraščio pagal specialias rekomendacijas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.

Taip pat Lukiškių TI-K prašė priteisti 4,14 Eur patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, t. y. buvo teiktos 69 lapų kopijos (69 x 0,06 Eur) bylos medžiagos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. Byloje remiamasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kadangi jų teisingumo pareiškėjas neginčijo ir jokių duomenų prie skundo nepridėjo. Byloje vertinamas laikotarpis, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. kovo 23 d.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.

Ginčui taikytina Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2016 m. kovo 23 d. tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki dvylikos asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,34 kv. m iki 42,33 kv. m (b. l. 9–11). Tokie duomenys užfiksuoti ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 21–22). Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 3 paras, kai buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurios plotas 42,33 kv. m., laikant 12 asmenų ir pareiškėjui teko 3,52 kv. kameros ploto. Nepažeidus šio reikalavimo – 191 parą. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato. Taigi, tik tris paras pareiškėjas buvo laikomas nežymiai pažeidus ploto reikalavimą.

Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).

Taip pat pareiškėjas teigė, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas žema sienele, kameroje sklinda nemalonus kvapas, ribojamas jo privatumas.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą (identiškos nuostatos įtvirtintos ir Higienos normos HN 134:2015 3 punkte), ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara. Teismas pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių. Teismas konstatuoja, kad šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais. Toks vertinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz. 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-143/2016). Minimalus privatumas kameroje pareiškėjui buvo užtikrintas.

Pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, pirmiausiai įvertina tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Šiuo atveju pareiškėjo skunde cituojamos Vilniaus apygardos administracinio teismo bylos negali patvirtinti pareiškėjo nurodytų pažeidimų, kadangi šioje byloje tiriamos individualios pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, kameros vėdinamos per langus. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte, kuriame nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Minėta, kad Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas ir nėra finansinių galimybių atlikti kapitalinį remontą, taigi ir įrengti atskirą vėdinimo sistemą, o natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, būtų išvengta ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Atlikus patikrinimą irgi tokių pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 24–87). Pažymėtina, kad pareiškėjas daugiausiai buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje jokių higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Byloje nėra duomenų, kad kamerose pareiškėjas nebūtų galėjęs vėdintis kameros per langus.

Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl netinkamo apšvietimo yra itin abstraktūs. Jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas skirtingose kamerose. Konkrečių laikotarpių ir kamerų, kada buvo pažeisti apšvietos reikalavimai, jis nenurodė.

Lietuvos higienos normos HN76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, pagal 15 punktą – natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.

Teismas, įvertinęs ginčui aktualius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, daro išvadą, kad nebuvo nustatyta dirbtinės apšvietos pažeidimų tose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl šių pažeidimų kreipėsi į administraciją. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo neužtikrinti apšvietimo reikalavimai. Pareiškėjo skunde nurodyti abstraktūs teiginiai. Dėl drėgmės ir temperatūros pažeidimų nebuvo nustatyta, o pareiškėjas savo teiginių neindividualizavo, jų nepagrindė, todėl ir šie teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Nepakanka tik skunde nurodyti, kad netinkamos tam tikros sąlygos, pareiškėjui kyla pareiga individualiai šias sąlygas apibūdinti, pagerinti kokią neigiamą įtakos jos darė bei ar dėl tokių sąlygų kreipėsi į administraciją.

Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K stengiasi gerinti laikomų asmenų padėtį ir pagal galimybes atlikti patalpų remontą. Net jei ir buvo nustatomi pažeidimai, Lukiškių TI-K juos pašalindavo ir atitinkamai siekė sudaryti higienos reikalavimus atitinkančias laikymo sąlygas.

Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose veisėsi pelėsis yra nepagrįsti, kadangi pateiktuose patikrinimo aktuose tokių pažeidimų kamerose, kuriose jis buvo laikomas, patikrinimų metu, neužfiksuota. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Nenustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56 punkto pažeidimų, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K dažnai nėra šilto vandens, jam nebuvo galimybių naudotis dušu, tačiau nurodė, kad 15 min. per savaitę yra per mažai praustis duše.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Taigi, Lukiškių TI-K nepažeidė teisės aktų reikalavimo sudaryti pareiškėjui galimybę 15 min. per savaitę naudotis dušu. Pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K nėra šilto vandens yra abstraktūs, jis nepateikė jokių duomenų, kad dėl šio pažeidimo būtų kreipęsi į administraciją.

Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos mitybos atmestini kaip nepagrįsti. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Pagal Fiziologines mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energetinę vertę turi sudaryti ne mažiau kaip 2298 kcal. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuteistiesiems maistas išduodamas laikantis teisės aktų reikalavimų pagal nustatytas fiziologines normas. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjos maitinimas buvo organizuojamas tinkamai. Pareiškėjas jokių nusiskundimų administracijai neteikė. Pareiškėjas teigė išduodamo maisto paros energetinė vertė sudaro nuo 1300 iki 1500 kcal., tačiau nenurodė, kuo remdamasis energetinę maisto vertę apskaičiavo, nenurodė. Pareiškėjas šio skundo argumentų neindividualizavo ir nepagrindė. Pareiškėjo argumentai dėl neskanaus maisto vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjo individualūs poreikiai gauti daugiau maisto neis skiriama pagal teisės aktus, kadangi jis yra sportuojantis, vertintini kaip pareiškėjo asmeniniai poreikiai ir negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

Pareiškėjo teiginiai, kad jam turėjo būti sudaroma galimybė pasivaikščioti ilgiau nei vieną valandą lauke atmestini kaip nepagrįsti. Remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta.

Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo (b. l. 86–89). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad paslaugos pagal sutartis teikiamos ir tinkamai užtikrinamas patalpų buitinių kenkėjų naikinimas.

Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes, todėl kamerose būna nutrupėjusių ir atsilupusių dažų, tačiau nustačius tokius pažeidimus Lukiškių TI-K stengiasi šiuos pažeidimus šalinti ir atitinkamai sudaryti geresnes laikymo sąlygas asmenims.

Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, neaišku, kokią žalą abstrakčiai nurodytos, jo vertinimu, netinkamos sąlygos, išskyrus per mažą kamerų plotą, jam darė. Pažymėtina, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pareiškėjo teiginius dėl pelėsio, drėgmės, rūdijančių lovų, parazitų patalynėje, apšvietimo pažeidimų, langų valymo vertina kritiškai, kadangi pareiškėjas abstrakčiai nurodė teiginius, jų neindividualizavo, nenurodė, ar dėl šių pažeidimų jis kreipėsi į administraciją tuo metu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo padaryti pažeidimai. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra abstraktūs, neindividualizuoti, todėl negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjui tik tinkamai apibūdinus nurodytus pažeidimus, teismas galėtų vertinti jų pagrįstumą. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kaip dėl jo nurodytų pažeidimų atsirado žala.

Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta kameros ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. pareiškėjas 3 paras buvo laikomas kamerose, kurios nežymiai (vienam asmeniu teko 3,52 kv. m kameros ploto) neatitiko minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimų, tačiau kameroje buvo laikoma 12 asmenų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 3 paras buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.

Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Taip pat teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata, kurie galėtų turėti esminės reikšmės vertinant pareiškėjo reikalavimą, teismas nenustatė. Pareiškėjas abstrakčiai įvardijo, kad skunde nurodyti pažeidimai turėjo neigiamos įtakos jo sveikatai.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esminę sąlygą – kalinimo trukmę (trys paros) nežymiai pažeidus ploto reikalavimą (3,52 kv. m vienam asmeniui), tačiau atsižvelgus į kameroje laikomų asmenų skaičių (12 asmenų), daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 30 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 7 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Lukiškių TI-K prašymas priteisti 4,14 Eur išlaidų, susijusių sau bylos nagrinėjimu, netenkinamas. Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 69 A4 formato lapas. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 69 x 0,06, t. y. 4,14 Eur.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį (b. l. 6).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. (R. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. B. (R. B.), gim. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Jolanta Malijauskienė