- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-14
- Bylos Nr.
- 2-214-407/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01253-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Rhetor“, uždarosios akcinės bendrovės „Finansista“
- Kategorijos
- 2.6.38Taikos sutartis
- 3.4.3.11Kiti su bankroto procesu susiję klausimai
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorių uždarosios akcinės bendrovės „Rhetor“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Finansista“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis ir dalyje nutraukta bankroto byla, priimtos civilinėje uždarosios akcinės bendrovės „Dokaras“ bankroto byloje (Nr. B2-131-567/2018).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Dokaras“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė mažąją bendriją (toliau – MB) „Įmonės pabaiga“.
Šalies argumentai
2. Bankroto administratorė MB „Įmonės pabaiga“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Dokaras“ bankrotą tyčiniu, atsakovais nurodydama R. P., T. P., V. K., UAB „Hanner“.
3. UAB „Hanner“ kreipėsi į teismą prašydama patvirtinti jos 161 587,62 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Dokaras“ bankroto byloje.
4. UAB „Fardas“ pateikė prašymą pakeisti kreditorę VSDFV Vilniaus skyrių ir patvirtinti UAB „Fardas“ 71,60 Eur reikalavimą BUAB „Dokaras“ kreditorių sąraše.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas UAB „Hanner“ finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą 2018 m. vasario 12 d. nutartimi skyrė byloje ekonominę ekspertizę; 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi pavedė ekspertams atsakyti į nutartyje suformuluotus klausimus.
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą dalyje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iki įsiteisės procesiniai sprendimai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1640-661/2018 ir šios bylos Nr. B2-131-567/2018 dalyje dėl UAB „Hanner“ finansinio reikalavimo patvirtinimo.
7. BUAB „Dokaras“, UAB „Hanner“, T. P., V. K., R. P. ir UAB „Fardas“ pateikė teismui 2018 m. gegužės 18 d. taikos sutartį, prašydami: atnaujinti ieškinio dėl UAB „Dokaras“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą; patvirtinti tarp šalių pasirašytą taikos sutartį; nutraukti ieškinio dėl UAB „Dokaras“ bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimą; nutraukti ieškinio dėl UAB „Hanner“ finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimą; grąžinti UAB „Hanner“ 1 000 Eur užstatą, sumokėtą už ekspertizės atlikimą; nutraukti UAB „Fardas“ prašymo dėl kreditoriaus pakeitimo ir finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėjimą. Nurodė, kad šalims pavyko pasiekti taikų susitarimą taikos sutartyje aptartomis sąlygomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi:
8.1 atnaujino civilinę bylą dalyje pagal BUAB „Dokaras“ ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu;
8.2 patvirtino BUAB „Dokaras“, UAB „Hanner“, T. P., V. K., R. P. ir UAB „Fardas“ sudarytą taikos sutartį joje numatytomis sąlygomis;
8.3 nutraukė civilinę bylą dėl BUAB „Dokaras“ bankroto dalyje: 1) pagal ieškovo BUAB „Dokaras“ pareikštą ieškinį atsakovams UAB „Hanner“, T. P., V. K., R. P. dėl UAB „Dokaras“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys UAB „Rhetor“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius; 2) dalyje pagal UAB „Hanner“ pareikštą ieškinį dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo; 3) dalyje pagal UAB „Fardas“ pareikštą prašymą dėl kreditoriaus pakeitimo ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.
9. Teismas nurodė, kad šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, išnagrinėjęs BUAB „Dokaras“ ir UAB „Hanner“, T. P., V. K. atskiruosius skundus, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria šalys buvo įpareigotos pateikti rašytinius įrodymus, kad šiai taikos sutarčiai pritarė BUAB „Dokaras“ kreditorių susirinkimas.
10. Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarties išaiškinimus, kad kreditorių pritarimas taikos sutarčiai civilinėje byloje sudaryti nėra būtinas, o aplinkybė, kad pagal taikos sutartį jokie mokėjimai BUAB „Dokaras“ naudai nenumatyti, nesudaro kliūties sudaryti taikius susitarimus bankroto administratoriaus inicijuotose bylose ir neapriboja kreditorių teisės atsisakyti savo finansinių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei, teismas sprendė bylą dalyje dėl UAB „Dokaras“ bankroto pripažinimo tyčiniu atnaujinti patvirtinant taikos sutartį.
11. Teismas vertino, kad šalių sudaryta taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui bei nepažeidžia dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir teisėtų interesų nutraukiant civilinę bylą.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Kreditorė UAB „Rhetor“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tvirtinti taikos sutartį; išreikalauti iš bankroto administratorės kreditorių susirinkimo protokolus, pavedimo sutarties projektus, ataskaitas apie nuveiktą darbą ir planuojamą gauti atlyginimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1 Šioje byloje 2018 m. birželio 1 d. nutartimi atsisakydamas tvirtinti taikos sutartį teismas nustatė esminį jos trūkumą – kreditorių susirinkimo pritarimo nebuvimą. Ši aplinkybė byloje nepasikeitė. Skundžiamoje nutartyje teismas nepadarė jokių savo išvadų, nepateikė savo argumentų, o tik perkėlė aukštesnio teismo išaiškinimus, todėl skundžiama nutartis neatitinka teisėjų nepriklausomumo principo. Teisėja būdama šališka, nes jau buvo pareiškusi nuomonę, neturėjo priimti priešingo sprendimo, bet privalėjo nusišalinti.
12.2 Apeliacinės instancijos teismas nepateikė tiesioginių nurodymų dėl taikos sutarties besąlyginio tvirtinimo. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas pats neišsprendė taikos sutarties tvirtinimo klausimo iš esmės, bet perdavė jį nagrinėti pirmosios instancijos teismui, rodo nepakakus duomenų sprendimui priimti, todėl pirmosios instancijos teismas taikos sutarties tvirtinimo klausimą turėjo nagrinėti iš esmės – pareikalaujant pateikti kreditorių nuomonę, įtraukiant juos į procesą, skiriant žodinį nagrinėjimą, kt., tačiau tai nebuvo atlikta.
12.3 Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad taikos sutartimi nepažeisti kreditorių interesai, nes nesiaiškino ir nevertino kreditorių interesų, nesuteikė galimybės jiems teikti argumentus.
12.4 Bankroto administratorė veikė (reiškė ieškinius) kreditorių nurodymu, o ne savo iniciatyva; pavedimo sutartis nesudaryta, todėl administratorė negalėjo pilnai atstovauti kreditorių bet kokiame procese, o visais atvejais privalėjo reiškiamą poziciją derinti su kreditoriais. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino tiek nagrinėjant bylą, tiek sprendžiant taikos sutarties tvirtinimo klausimą.
12.5 Taikos sutartis iš esmės pažeidžia viešąjį interesą, bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesus. Taikos sutartimi atsisakoma visų reikalavimų kaltiems dėl bankroto asmenims bei sandorio, dėl kurio įmonė tapo nemoki, nuginčijimo, taigi atsisakoma įgyvendinti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytus tikslus, kuriems pasiekti ir keliama bankroto byla. Taikos sutartis neatitinka reikalavimo taikyti abipuses nuolaidas, nes naudinga tik atsakovams.
12.6 Dėl bankroto administratorės sudarytos taikos sutarties šaukiamas kreditorių susirinkimas, siūloma nepritarti taikos sutarčiai ir nušalinti administratorę nuo pareigų, šiurkščiai pažeidus kreditorių interesus.
13. Kreditorė UAB „Finansista“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1 Taikos sutartis negalėjo būti tvirtinama, nes bankroto administratorė neinformavo kreditorių apie ketinimą sudaryti taikos sutartį, sutartyje neįtraukti kreditoriai, nėra numatyta, kaip bus atlyginta žala, kilusi dėl galimai neteisėtų buvusių įmonės vadovų veiksmų. Iki bankroto bylos iškėlimo įmonėje nelikus turto nėra aišku, kaip ir ar iš viso bus dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai.
13.2 Aplinkybė, kad bankroto procese nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, buvo nurodyta pareiškime dėl UAB „Dokaras“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau taikos sutartyje bankroto administratorė nurodo patikrinusi visus UAB „Dokaras“ dokumentus (įskaitant ir tuos, kurie pateikti 2018 m. kovo 8 d.) bei sandorius ir nenustačiusi jokių aplinkybių ar faktų, sandorių, kurie galėjo pažeisti kitaip, nei nurodyta ieškinyje dėl tyčinio bankroto, UAB „Dokaras“ ar jos kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taip pat taikos sutartyje nurodomos sąlygos dėl buvusių UAB „Dokaras“ akcininkų ir (ar) vadovų ar valdymo organų atsakomybės sąlygų nebuvimo ir pretenzijų dėl bankroto pripažinimo tyčiniu neturėjimo bei naujų su tuo susijusių procesų neinicijavimo. Tokios taikos sutarties sąlygos (taikos sutarties 1.2 punktas) užkerta kelią kreditoriams ateityje ginti savo teises BUAB „Dokaras“ bankroto byloje.
13.3 Su bankroto administratore nėra pasirašyta pavedimo sutartis, todėl ji neturėjo įgaliojimų vienasmeniškai pasirašyti taikos sutartį.
Atsiliepimas
14. Suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime į atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
14.1 Apeliantės nepagrįstai nurodo, kad bankroto administratorė sudarydama taikos sutartį negynė kreditorių interesų, nes bankroto administratorius vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje numatytas funkcijas gina bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, atstovauja bankrutuojančią įmonę teisme.
14.2 Ieškinio dėl bankroto pripažinimo tyčiniu padavimo metu, bankroto administratorei nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, tačiau bylos nagrinėjimo metu visi dokumentai perduoti, todėl tikėtina, kad juos patikrinus padaryta išvada dėl neprieštaravimo įmonės interesams ir bylos neperspektyvumo.
14.3 Teisės aktai nenumato pareigos administratorei informuoti kreditorius apie ketinimą sudaryti taikos sutartį. Argumentai, jog patvirtinus taikos sutartį bus pažeisti kreditorių interesai – hipotetiniai.
14.4 Aplinkybės dėl bankroto administratorės veiksmų, neiniciatyvumo, nėra šio ginčo dalykas ir neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui.
14.5 Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad patys kreditoriai savo teises gali ginti savarankiškai.
14.6 Teismas pagrįstai, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus.
Atsiliepimas
15. BUAB „Dokaras“ atsiliepime į atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais argumentais:
15.1 Bankroto procese kreditoriai užėmė pasyvias savo teisių gynimo pozicijas, jų teises įpareigotai ginti administratorei nesuteikė įrankių šių pareigų vykdymui – netvirtino administravimo išlaidų sąmatos.
15.2 Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus, kreditorių pritarimas taikos sutarčiai civilinėje byloje nėra būtinas, todėl apeliančių argumentai, susiję su kreditorių informavimu ir galimybe išreikšti savo poziciją – nepagrįsti. Be to, kreditoriai visą laiką turėjo teisę įstoti į bylą ir teikti savo paaiškinimus. Teismas kreditorių interesus įvertino pagal bylos medžiagą.
15.3 Apeliantės neįrodė esant kreditorių teisių ir interesų pažeidimui. Klaidinga nuomonė, kad taikos sutartyje nėra abipusių nuolaidų, nes tiek UAB „Hanner“, tiek UAB „Fardas“ atsisakė atitinkamų reikalavimų; nors BUAB „Dokaras“ naudai nenumatyti jokie mokėjimai, tačiau nenumatyta ir pareiga atlikti kokius nors mokėjimus.
15.4 Lietuvos apeliacinis teismas teisingai pažymėjo, kad atitinkamus ieškinius kreditoriai gali reikšti savarankiškai. Esant nepatvirtintai administravimo išlaidų sąmatai, bankroto administratorė ir (ar) UAB „Dokaras“ atstovaujantys advokatai savo paslaugas de facto (faktiškai) teikia neatlygintinai. Vienų asmenų teisės negali būti ginamos kitų sąskaita.
15.5 Nepagrįsti apeliantės UAB „Rhetor“ argumentai dėl to, jog apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismas turėjo atlikti papildomus veiksmus. Byloje buvo kilęs ginčas dėl taikos sutarties priėmimo ir ji buvo grąžinta taikos sutarties priėmimo klausimo išsprendimui.
15.6 Nepagrįsti apeliantės UAB „Rhetor“ argumentai dėl teismo veikimo priešingai savo įsitikinimams, nes įstatymai numato instancinę bylų nagrinėjimo tvarką ir pareigą vadovautis aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklėmis.
15.7 ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalis, numatanti administratoriaus teises, susijusias su teisminiais procesais, nenustato, kad joms įgyvendinti būtina pavedimo sutartis; administratorių skiria teismas ir jis bet kokiu atveju įgyja ĮBĮ numatytas teises, o pavedimo sutartis aktualiausia administratoriaus atlyginimo sumai ir mokėjimo tvarkai nustatyti.
16. Suinteresuoti asmenys UAB „Hanner“, T. P. ir V. K. atsiliepime į kreditorės UAB „Rhetor“ atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1 Skundžiama nutartimi teismas pagrįstai, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgė į aukštesnės instancijos teismo pateiktus išaiškinimus. Abejonės dėl teisėjos šališkumo ir nepriklausomumo sprendžiamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka ir negali būti atskirojo skundo dalyku. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismui nepakako duomenų priimti galutinį sprendimą dėl taikos sutarties tvirtinimo, nes apeliacijos dalyku buvo nutartis, kuria nustatyti taikos sutarties trūkumai.
16.2 Taikos sutartis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, nepažeidžia viešojo ir kreditorių interesų.
16.3 Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad bankroto administratorė veikė be įgaliojimų ar be pagrindo, priešingai – administratorė veikė vadovaudamasi ĮBĮ nuostatomis. Apeliantės pretenzijos bankroto administratorei nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas.
16.4 Prisidengdama viešuoju interesu apeliantė atskiruoju skundu siekia išimtinai tik subjektyvaus savo interesų patenkinimo paneigiant kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.
16.5 Bankroto administratorė įvertino faktines bylos aplinkybes, kreditorių veiksmus bankroto procese ir sprendė, kad būtent dėl kreditorių veiksmų ar neveikimo, nebėra perspektyvos tolesniam teisiniam ginčui ir šalys turi teisę užbaigti jį taikos sutartimi.
Šalies argumentai
16.6 Apeliantės prašymas išreikalauti dokumentus nepagrįstas, nes nenurodyta, kad dokumentai apeliantei neprieinami ir ji negali jų gauti kitais būdais, taip pat apeliantė konkrečiai nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes šie įrodymai gali pagrįsti. Prašyme nurodyti dokumentai pertekliniai, nesusiję su bylos nagrinėjimu. Pateiktas prašymas tik siekis vilkinti bylos nagrinėjimą.
Atsiliepimas
17. Suinteresuoti asmenys UAB „Hanner“, T. P. ir V. K. atsiliepime į UAB „Finansista“ atskirąjį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1 Aukštesnės instancijos teismas išaiškino, kad kreditorių sutikimas nėra reikalingas taikos sutarčiai patvirtinti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė skundžiamą nutartį.
17.2 Patvirtinta taikos sutartis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, nepažeidžia viešojo ir kreditorių interesų. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartyje nurodė, kad taikos sutartis nepažeidžia kreditorių teisių ir teisėtų interesų, neapriboja ir jokių kreditorių procesinių teisių.
17.3 Kreditorių susirinkimo sprendimai bankroto administratoriui yra rekomendacinio pobūdžio. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad bankroto administratorė veikė be įgaliojimų ar be pagrindo, priešingai – administratorė veikė vadovaudamasi ĮBĮ nuostatomis. Pavėluotai reiškiamos pretenzijos bankroto administratorei nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas.
17.4 Viešojo intereso užtikrinimas nepasireiškia vien tik kreditorių daugumos bet kokių interesų gynimu, bet yra balanso užtikrinimas tarp kreditorių daugumos, pačios bankrutuojančios įmonės, kreditorių mažumos ir bet kurio iš šių subjektų akivaizdaus teisėtų interesų pažeidimo pašalinimas.
17.5 Bankroto administratorė įvertino faktines bylos aplinkybes, kreditorių veiksmus bankroto procese ir sprendė, kad byloje pareikšti reikalavimai neperspektyvūs ir šalys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi.
18. Kreditorė VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į UAB „Finansista“ atskirąjį skundą prašo sprendimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarties priimti teismo nuožiūra pagal byloje esančius dokumentus.
19. Teisme gautas apeliantės UAB „Rhetor“ prašymas prijungti naujus įrodymus prie bylos – prašymą dėl administratorės atstatydinimo, kreditorių susirinkimo protokolą, administratorės elektroninį laišką dėl nedalyvavimo susirinkime; sustabdyti bylą iki bus išspręsta byla dėl administratorės atstatydinimo. Nurodo, kad laikytina, jog administratorė negeba vykdyti įstatyme numatytų pavedimų administruoti bankrutuojančią įmonę, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamas klausimas dėl administratorės nušalinimo yra susijęs ir turi reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis ir dalyje nutraukta civilinė byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas.
21. Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalies nuostatą, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 straipsnio 2 dalis).
22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Vis dėlto dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliutūs. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-687/2018, 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-421/2019).
23. Byloje pagal atskiruosius skundus sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai patvirtino taikos sutartį (jos dalį), sudarytą tarp bankrutuojančios įmonės ir asmenų, nurodytų atsakovais, dėl bankroto pripažinimo tyčiniu klausimo išsprendimo. Siekiant išsiaiškinti, ar taikos sutarties sąlygos atitinka imperatyvias įstatymų nuostatas ir viešąjį interesą, būtina atsižvelgti ne tik į taikos sutarties esmę ir prigimtį, bet ir į ginčo pobūdį bei proceso šalių, kurios sudarė taikos sutartį, teisinį statusą, kas savaime gali lemti tam tikrus ribojimus sudaryti taikos sutartį civilinėje byloje. Šiuo atveju taikos sutartis sudaryta civilinėje bankroto byloje, kurioje be kitų sprendžiamas ir bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas, todėl visų pirma, reikia nustatyti, ar taikos sutartis tokioje byloje apskritai gali būti sudaryta, t. y. ar jos sudarymas atitinka viešąjį interesą, jeigu taip, ar ją sudarė tinkamos šalys, turinčios procesinį teisinį subjektiškumą.
24. Įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu reglamentuoja ĮBĮ 20 straipsnio normos. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. ĮBĮ tiesiogiai nenustato, ar klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti sprendžiamas atskiroje civilinėje byloje, ar bankroto byloje kaip atskira bankroto procedūra. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad klausimo, ar bankrotas yra tyčinis, išsprendimas yra tik vienas iš bankroto procedūros etapų, kurį lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas. Tyčinio bankroto procedūra yra sudėtinė ir neatskiriama bankroto bylos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018). Nutartimi pripažinti bankrotą tyčiniu nepasisakoma dėl bankroto bylos esmės, šia nutartimi nėra užbaigiamas bankroto procesas, ji nedaro įtakos bankroto proceso eigai, išskyrus administratoriaus įgyjamą teisę patikrinti įmonės sandorius, apimančius ilgesnį laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018).
25. Taip pat ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens, nes įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialiųjų teisinių padarinių nesieja. Bankroto pripažinimas tyčiniu tik gali lemti tolesnių tyrimo veiksmų atlikimą (teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo – ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis), taip pat ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo pareiškimą (ĮBĮ 20 straipsnio 5 ir 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Todėl nepaisant to, kad sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą teismo nutartyje analizuojami įvairūs įmonės veiklos epizodai ir įmonės valdymo organų narių bei kitų asmenų veiksmai, šie asmenys į bylą neturi būti specialiai traukiami nes, kaip nurodyta, įstatymas neįpareigoja įvardyti kaltojo asmens bei su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialiųjų teisinių padarinių nesieja. Atitinkamai teismo nutartį, kuria išsprendžiamas bankroto (ne)pripažinimo tyčiniu klausimas, gali skųsti tik pačioje bankroto byloje dalyvaujantys asmenys.
26. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu esmės ir pasekmių, darytina išvada, jog taikus susitarimas kaip kilusio ginčo išsprendimas nagrinėjant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nėra galimas. Iš taikos sutarties atsiradusi šalių prievolė taikos sutarties dalyko atžvilgiu yra nedali (CK 6.983 straipsnio 2 dalis). Todėl tuo atveju, kai teismas nustato, jog negalioja taikos sutarties atskiros sąlygos ar jų dalys, laikytina, jog negalioja visa taikos sutartis. Esant tokioms aplinkybėms spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas taikos sutarties patvirtinimo klausimą netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti pateiktą taikos sutartį, kuria be kitų užbaigiamas bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimas, ir tai sąlygoja skundžiamos nutarties panaikinimą ir bylos perdavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
27. Kiti atskiruosiuose skunduose bei atsiliepimuose į juos išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka rezultatui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Atitinkamai ir dėl apeliantės UAB „Rhetor“ prašymų dėl įrodymų išreikalavimo, naujai pateiktų įrodymų priėmimo ir bylos stabdymo.
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.