- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-31
- Bylos Nr.
- 2-782/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02791-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „LEX BONUM“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „IKSTAR SERVICE“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LEX BONUM“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. B2-6612-232/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LEX BONUM“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „IKSTAR SERVICE“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „LEX BONUM“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškelti atsakovui UAB „IKSTAR SERVICE“ bankroto bylą bei paskirti bankroto administratorių. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra iki nutarties iškelti ar atsisakyti iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo sustabdyti atsakovo turto realizavimą ir (ar) išieškojimą, areštuoti atsakovo nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždrausti vykdyti visas finansines prievoles, taip pat dalinti, parduoti ar kitaip skirstyti atsakovo turtą. Nurodė, kad atsakovo skola ieškovui yra pakankamai didelė, atsakovas vengia atsiskaityti su kreditoriumi, nesiima jokių veiksmų dėl skolos grąžinimo, nereaguoja į raginimus atsiskaityti. Tikėtina, jog atsakovas turi ir kitų skolinių įsispareigojimų, kurių nevykdo. Ieškovo nuomone, laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti, siekant apsaugoti visų kreditorių teises.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas, priėmęs ieškovo UAB „LEX BONUM“ ieškinį, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi netenkino jo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas, prašydamas taikyti tokias priemones, prie prašymo nepridėjo įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad neteisinga ir netikslinga areštuoti visą atsakovo turtą pilna apimtimi, kai ieškovo reiškiamo reikalavimo suma sudaro 5 334, 89 Lt ir tokiu būdu nepreoporcingai suvaržyti įmonės turtines teises ir interesus, ypač jei nepasitvirtintų ieškovo teiginiai dėl įmonės nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo pagrindo.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas UAB „LEX BONUM“ atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir išspręsti klausimą iš esmės - taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštuoti atsakovui UAB „IKSTAR SERVICE“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises, esančias pas trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai – lėšas, esančias ieškovui priklausančiose kredito įstaigose, neviršijant ieškinio (kreditorinio reikalavimo) sumos. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas neteisingai nustatė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pasak ieškovo, atsakovas iki kreipimosi į teismą buvo ne kartą žodžiu ir raštu raginamas padengti įsiskolinimą, tačiau į raginimus nereagavo.Atsakovo skola yra pakankamai didelė – 5 334, 89 Lt. Atsakovas nereaguoja į ieškovo raginimus grąžinti skolą, o tai įrodo, kad atsakovas turi rimtų finansinių sunkumų, nesugeba atsiskaityti su kreditoriais, o tai pažeidžia kreditorių teisėtus interesus. Teismas nutartyje netinkamai traktavo įstatymo nuostatas tenkinant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutarties teiginiai abstraktūs bei tinkamai ir pagrįstai nemotyvuoti. Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu teismas nukrypo nuo suformuluotos teismų praktikos sprendžiant tokio pobūdžio klausimus. Vilniaus apygardos teismas analogišku atveju priėjo išvados, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo vykdymui, tačiau pakanka įsitikinti, kad grėsmės atsiradimo tikimybė yra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytus argumentus, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, jog atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymo galimybė pasunkėtų arba jo įvykdymas pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Kai sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto procese, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK, bet ir Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones CPK nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Šia norma siekiama apsaugoti ne tik ir ne tiek ieškovo, siūlančio iškelti įmonei bankroto bylą, bet įmonės, kuri gali būti pripažinta nemokia, visų kreditorių teises. Tačiau tokios priemonės atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos tik tuomet, kai teismui pateikiami įrodymai apie atsakovo nemokumą. Jeigu tokie įrodymai nepateikiami, nėra pagrindo iš esmės apsunkinti mokios įmonės veiklą.
Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo UAB „IKSTAR SERVICE“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, lėšas ar turtines teises bei sustabdyti išieškojimus ir turto realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus, uždrausti vykdyti visas finansines prievoles, taip pat dalinti ar kitaip skirstyti atsakovo turtą, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių blogą atsakovo turtinę padėtį, atitinkančią faktinio nemokumo būseną. Teisėjų kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, kad ieškovui nežinoma atsakovo turtinė padėtis. Atskirojo skundo motyvas, kad atsakovo turtinė padėtis yra bloga, yra pagrįstas spėjimais bei prielaidomis. Vien didelė (subjektyviu ieškovo vertinimu) ieškinio suma ar nesavalaikis prievolės vykdymas nėra pakankamas pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – viso atsakovui priklausančio turto, lėšų ir turtinių teisių areštą. Ieškovo argumentas, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje ne tik užtikrins būsimo teismo sprendimo įvydymą, bet ir apribos atsakovo galimybes naudotis turimu turtu ir sukels nepatogumų, todėl atsakovas esą bus priverstas ieškoti taikių ginčo sprendimo būdų, atmestinas kaip neatitinkantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuota nuosekli pozicija, kas laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip spaudimo priemonė asmeniui, kuriam reiškiami atitinkami materialūs reikalavimai.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovu, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas analogišku atveju civilinėje byloje Nr. 2S-393-567/2012 padarė priešingą išvadą, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.