Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-27 · Administracinė byla Nr. I-3799-821/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-27
Bylos Nr.
I-3799-821/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01971-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3799-821/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01971-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–16), prašydamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 6180 Eur neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. balandžio 29 d.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerose jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui (3,6 kv. m.), o vertinant asmeniui tenkantį plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiamas, esantiems kameroje. Mano, kad atsakovas pažeidė tiek nacionalinės teisės, tiek ir tarptautinės teisės aktus, reglamentuojančius kameros ploto normas vienam asmeniui.

Teigia, kad nebuvo užtikrinta galimybė naudotis signalizacijos mygtuku, skirtu išsikviesti budintį pareigūną, nes iškvietus pareigūną, arba ilgai kaukdavo signalizacijos signalas, nes budintis pareigūnas neateidavo, arba signalas iš viso neveikdavo, todėl nebuvo užtikrinta teisė į saugią aplinką.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad turėjo teisę pasivaikščiojimo kiemelyje praleisti vieną valandą, o kiemeliai nebuvo tinkamai įrengti ir prižiūrimi (nevalomi nuo sniego ir ledo).

Paaiškina, kad dėl ventiliacijos nebuvimo jautėsi drėgmė, sienos padengtos grybeliais ir pelėsiu. Taip pat kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas šildymas, nes kameroje temperatūra svyravo nuo 10 iki 14 laipsnių šilumos. Teigia, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, nes natūralios šviesos patekdavo mažai dėl languose įrengtų grotų, o kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus.

Teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nebuvo tualeto reikmenų spintelės, atskiros oro šalinimo sistemos, ko pasėkoje, kameroje jautėsi nemalonūs kvapai.

Pareiškėjas skundžiasi, kad nebuvo užtikrintas skanus ir koloringas maistas, galimai per mažos normos, pateikiamas atšalęs, o dėl jo ligos nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas.

Dėl išvardintų netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjo teigimu, patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus bei depresiją, buvo pažemintas jo orumas, reputacija, todėl tapo grubus, užsidaręs ir konfliktiškas. Todėl mano, kad yra atsakovo neteisėti veiksmai, žala pareiškėjui ir priežastinis ryšys tarp kilusios neturtinės žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų, todėl mano, kad jam turi būti priteista jo prašoma neturtinė žala.

Pareiškėjas savo poziciją grindžia nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika bei teisės aktais.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti (b. l. 35–46).

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teises aktai. Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena (valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus). Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodamas į kameras.

Atsiliepimas

Taip pat atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu pro langus, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Teigia, kad Taisyklių 14.4 punkte numatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Pažymi, kad 2016-2017 metais įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.

Paaiškina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai buvo valomi, esant būtinumui visada buvo barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlikdavo kiemsargis. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Taisyklių 92 punktu bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 p. pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką turėjo palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalėjo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

Taip pat pažymi, kad tiek suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K buvo maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose.

Pažymi, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriuo jis buvo įstaigoje (dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, taip pat neįrodoma, kad pareiškėjo skunde įvardijami įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teises ir jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovės įgaliotos institucijos manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras gauti turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikia įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę būklę, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. balandžio 29 d.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde savo teisių pažeidimą grindžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) reikalavimų pažeidimais. Tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu taikytina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant minimalaus kameros ploto (t. y. 3,6 kv. m tenkančio vienam asmeniui) reikalavimus.

Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos higienos normoje HN 134:2015. Pabrėžtina, kad HN 134:2015 minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 1) 1.3.1 punkte, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas 2) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 109, 146 ir 61, kurių plotas buvo nuo 7,31 kv. m iki 7,94 kv. m dviem asmenims.

Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitu asmeniu, o vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 1.3.1 punktuose nurodytus minimalaus ploto reikalavimus (t. y. dviems asmenims tenkantis kameros plotas - 7,31 -7,94 kv. m, kas reiškia, kad kameroje kalinčiam asmeniui tenka nuo 3,66 – 3,97 kv. m bendro kameros ploto).

Taip pat teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį Nr. A-2169-525/2019). Todėl pareiškėjo argumentai dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitikties teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 47). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skundžiasi netinkamai įrengtu signalizacijos iškvietimo mygtuku ir kad pareigūnai nereagavo į iškvietimus.

Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Atsakovės atstovė atsiliepime paaiškina, kad aliarmas - tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui (pvz.: staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t. t.). Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nedetalizavo nei vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, todėl pareiškėjo argumentas, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į saugią aplinką yra visiškai nepagrįstas ir paremtas išimtinai deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkamai įrengti, t. y. naudojant medžiagas, kenkiančias sveikatai (asbestas), taip pat neužtikrinta pasivaikščiojimo kiemelyje trukmė.

Taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Tų pačių Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime bei pranešime (b. l. 49) nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai yra įrengti laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o medžiagos kenkiančios asmenų sveikatai nėra naudojamos. Taip pat atsiliepime paaiškinta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai buvo valomi, esant būtinumui visada buvo barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių valymo darbus atlikdavo kiemsargis. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų paaiškinimų, paneigiančių pareiškėjo teiginius. Tuo labiau, kad pareiškėjas nedetalizuoja ir nenurodo nei vieno konkretaus atvejo, kuomet jis susidūrė su nurodytais pažeidimais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir tinkamų sąlygų būnant kiemelyje neužtikrinimo laikytini nepagrįstais.

Taip pat pareiškėjas mano, kad jam nebuvo užtikrinta pasivaikščiojimo kiemelyje trukmė, nes lauke buvo galima būti tik 1 valandą. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, kuomet jis buvo vedamas į lauką tik vienai valandai. Atsakovės atstovė atsiliepime paaiškino, kad pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Taip pat pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Teismas, įvertinęs atsakovės atstovo atsiliepime nurodytus argumentus, neturi pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad dėl ventiliacijos nebuvimo kameroje ilgai išsilaikydavo nemalonūs kvapai, jautėsi drėgmė, sienos padengtos grybeliais ir pelėsiu. Taip pat kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas šildymas, nes kameroje temperatūra svyravo nuo 10 iki 14 laipsnių šilumos. Taip pat skundžiasi, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, nes natūralios šviesos patekdavo mažai dėl languose įrengtų grotų, o kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus.

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, šių aplinkybių pareiškėjas neneigia. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 16 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ir ne aukštesnė kaip 28 laipsnių šilumos. Iš byloje esančio Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėnesio pranešimo (b. l. 47–50) matyti, kad kameros yra vėdinamos per langus, kaip tai numato HN 134:2015. Kamerų langai skaidraus stiklo, rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Taip pat atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad tinkamai vėdinant patalpas, kamerose išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Taip pat yra įrengta centrinė šildymo sistema, todėl šildymo sezonu metu visose gyvenamosiose patalpose palaikoma optimali temperatūra. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad kamerose pelėsio, grybelio nebuvo.

HN 134:2015 nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normų 14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normų 15 punktas). Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K Turto valdymo skyriaus pranešimas (b. l. 48) tvirtina, kad šis higienos normos punktas nebuvo pažeistas. Nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat paaiškino, kad kamerų apšvietimui naudojamos lemputės perkamos sudarius sutartį su tiekėjais, prieš tai atlikus viešųjų pirkimų procedūras, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymu. Lemputės atitinka Europos sąjungoje numatytus kokybės standartus. „CE“ ženklas ant lemputės pakuotės rodo, jog gaminys atitinka esminius Europos sąjungos normų reikalavimus dėl sveikatos, naudojimo saugos ir aplinkos apsaugos.

Atsižvelgiant į išdėstytą teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl tai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, pareiškėjo nurodomais aspektais, t. y. susijusiais su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu, taip pat neužtikrintu tinkamu kameros apšvietimu, taip pat dėl galimai buvusio pelėsio ir grybelio.

Teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, nebuvo tualeto reikmenų spintelės, atskiros oro šalinimo sistemos, ko pasėkoje kameroje jautėsi nemalonūs kvapai.

Taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Įvertinus Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. 1. 47–50) pateiktus duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuoja, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų Taisyklių reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nors Vilniaus PN Turto ir valdymo skyriaus pranešimas (b. 1. 47–50) patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos užuolaidos, tačiau sanitarinį mazgą atskirianti užuolaida nėra laikoma tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu.

Kadangi ginčas keliamas dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, svarbu nustatyti, kokiose kamerose pareiškėjas buvo kalinamas su kitais asmenimis. Iš atsakovės atstovės atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kameroje buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. balandžio 28 d., o 2019 m. balandžio 29 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovės pateiktais duomenimis, kokiais laikotarpiais pareiškėjas atitinkamose kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, tokių duomenų nenuginčijo ir pareiškėjas, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu buvo laikomas 63 paras, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

Dėl skunde nurodomų kitų pažeidimų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitarinio mazgo patalpoje įrengimo, pažymėtina, kad byloje esantys duomenys (b. 1. 47–50) patvirtina, kad kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, šių aplinkybių pareiškėjas neneigia. Todėl teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Nors skunde pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas dietinis maitinimas, tačiau byloje pateiktoje sveikatos istorijos kopijoje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui buvo nustatytas specialus maitinimas, todėl šis argumentas atmestinas. Dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių, kad buvo tiekiamas atšalęs maistas, per mažos porcijos, atsakovės atstovė atsiliepime paaiškino, kad kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė buvo tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, kuris patikrinęs maistą patvirtindavo savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale ir leidimą išduoti pagamintą maistą leisdavo įstaigos direktoriaus budintis padėjėjas. Pagamintas maistas buvo kokybiškas ir tinkamas vartojimui. Lukiškių TI-K virtuvė pagamintą maistą išduodavo karštą. Suimtiesiems ir nuteistiesiems į kameras pagamintas maistas buvo išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas buvo laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo nurodomų pažeidimų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės atsiliepime pateiktais paaiškinimais, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, taipogi pareiškėjas, susipažinęs su atsakovės atsiliepimu nepateikė jokių paaiškinimų, paneigiančių atsiliepime išdėstytus argumentus, todėl teismo nuomone, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visus pareiškėjo skunde nurodytus galimus pažeidimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Konstatavus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimą, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, svarstytina dėl neturtinės žalos buvimo ir jos dydžio pareiškėjui nustatymo. Tačiau neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Kaip aukščiau nustatyta, pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, kuomet pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, t. y. nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2019 m. balandžio 28 d. imtinai, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista 63 paras. Nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą, svarstytina dėl neturtinės žalos nustatymo ir dydžio įvertinimo, kadangi vien neteisėtų veiksmų pripažinimas šiuo atveju nebūtų pakankama satisfakcija.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala pasireiškė nesaugumo jausmu, įtaka jo sveikatai, iš esmės nedetalizuodamas šių aplinkybių. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad kalinimo sąlygos turėjo esminės įtakos pareiškėjo sveikatai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų spektrą ir aspektus, bet ir į tai, kad nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad atsirado realios pasekmės jo sveikatai, įtakotos netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į nustatytų pažeidimų mastą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir LVAT suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 80 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais (sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrinant privatumo). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 6180 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų masto nustatytų neteisėtų veiksmų kontekste.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 80 EUR (aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Iveta Pelienė