- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-19
- Bylos Nr.
- ATP-120-282/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00225-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Kelių policijos biuro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarimo, kuriuo J. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas 28 eurų bauda, o administracinio teisės pažeidimo byla dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto APK 130 straipsnio 1 dalyje, nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. V. skundžiamu nutarimu nubaustas už tai, kad 2015 m. sausio 14 d. 7 val. 50 min. (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „OPEL SINTRA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir persirikiuodamas iš antros juostos į pirmą, nedavė kelio automobiliui važiuojančiam ta pačia kryptimi, pirma eismo juosta ir su juo susidūrė. Iš eismo įvykio vietos pasišalino pažeisdamas Kelių eismo taisykles.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių AVPK Kelių policijos biuras prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015-02-03 nutarimo dalį dėl J. V. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukimo ir priimti naują nutarimą – J. V. skirti ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintą minimalią nuobaudą – 3000 Lt piniginę baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 36 mėnesiams. Mano, kad teismas netinkamai įvertino eismo įvykio aplinkybes ir tai turėjo įtakos neteisėto nutarimo priėmimui. Teigia, kad teisme J. V. nurodė, jog jis automobiliu važiavo antra eismo juosta, priešais važiavęs automobilis sugalvojo staigiai sukti, jis pristabdė ir savo automobilį suktelėjo į dešinę pusę, nepajuto smūgio, nes jo automobilis daug sunkesnis ir aukštesnis, nuoširdžiai gailisi dėl įvykio, pasielgė nepiktybiškai, pėdsakų neslėpė. Pastebi, kad KET 101 punktas įpareigoja vairuotoją prieš persirikiuojant įsitikinti, kad tai daryti saugu ir nekliudyti kitiems eismo dalyviams, todėl J. V., prieš persirikiuodamas, turėjo įvertinti, ar bus eismui saugu ir tik tuomet atlikti manevrą. Teigia, kad J. V., nurodydamas, jog „suktelėjau į dešinę pusę, nepajutau smūgio“, neįvertino jo keliamo pavojaus saugiam eismui bei automobilį vairavo neatsakingai. Nurodo, kad J. V. persirikiuodamas turėjo įvertinti situaciją užpakalinio veidrodėlio ir užpakalinių šoninių veidrodėlių pagalba, kas leidžia vairuotojui įvertinti esamą situaciją 360 laipsniu. Teigia, kad, nors teisme nukentėjusysis M. B. nurodė, jog automobilis „Opel Sintra“ prisilietė prie jo automobilio ir kad smūgio nebuvo, tačiau paaiškinime nukentėjusysis nurodė, kad automobiliai susiglaudę važiavo apie 3-4 metrus, kad signalizavo bandydamas sustabdyti automobilį „Opel Sintra“, todėl nėra pagrindo manyti, kad J. V. galėjo nejusti (nematyti) susidūrimo su kitu automobiliu, nes J. V. turėjo suvokti ar atkreipti dėmesį į stabdančio automobilio signalus. Teigia, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad J. V. suvokė sukėlęs eismo įvykį, tačiau, pažeisdamas KET 219.1 punkto reikalavimą įvykus eismo įvykiui nedelsiant sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą bei apie įvykį pranešti policijai, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pasišalinimas iš eismo įvykio vietos yra pats šiurkščiausias Kelių eismo taisyklių pažeidimas., kad pasitraukimas iš eismo įvykio vietos apsunkina jo aplinkybių ištyrimą, sudaro prielaidas neteisingai nurodyti įvykio mechanizmą, tampa neįmanoma nustatyti, ar vairuotojas įvykio metu buvo blaivus (nutartis Nr. N-261-33/2010). Pažymi, kad tik nukentėjusiojo asmens dėmesingumo dėka buvo įsiminti automobilio valstybiniai numeriai ir taip nustatytas eismo įvykio kaltininkas. Taip pat apeliantas teigia, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra labai pavojinga visuomenei ir už jos padarymą turi būti baudžiama adekvačiai, kaip numatyta straipsnio dalies sankcijoje, ne skitu atveju nebus pasiekti ATPK20 straipsnyje įtvirtinti nuobaudos tikslai bei kuriama nebaudžiamumo už atkliktą neteisėtą veiką iliuzija.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pastebėtina, kad apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. praktika, kai jau nuo 2011 m. praktiką administracinių teisės pažeidimų bylose formuoja bendrosios kompetencijos teismai.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog Institucija nesutinka su teismo išvada, kad J. V. veiksmuose pasišalinant iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, nėra subjektyviojo šio teisės pažeidimo požymio tyčios.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. šio pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan.
Byloje nustatyta, kad J. V., važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvės antra eismo juosta ir iš jos persirikiuodamas į pirmą eismo juostą, kuria važiavo nukentėjęs M. B., kliudė kitą automobilį ir nuvažiavo, buvo apgadinti abu automobiliai. J. V. teisme aiškino, jog jis nejuto kliudęs kitą automobilį. Tokias pat aplinkybes J. V. nurodė ir po įvykio rašytame paaiškinime. Teisme kaip liudytoja apklausta D. V. taip pat nurodė, jog ji nejuto jokio smūgio į kitą automobilį, nors ji įvykio metu sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, t. y. toje pusėje, kuria J. V. vairuotas automobilis kliudė pirma eismo juosta važiavusį automobilį „Honda“. Teisme nukentėjusysis M. B. taip pat nurodė, kad J. V. galėjo nejusti smūgio, nes jo automobilis yra žemesnis nei J. V. vairuotas automobilis („jo automobilio stogas yra iki J. V. automobilio stiklų), be to, J. V. automobilio skardos yra stipresnės. Be to, teisme M. B. nurodė, kad smūgio nebuvo, pajuto tik kontaktą, kai automobilis „Opel Sintra“ prisilietė (prisiglaudė) prie jo automobilio. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir transporto priemonių apžiūrų aktai, iš kurių matyti, kad J. V. vairuotam automobiliui tik nežymiai nubrėžti dešinės pusės priekinis ir galinis sparnas, o nukentėjusiojo M. B. automobiliui nubrėžtas kairės pusės priekinis sparnas, vairuotojo ir keleivio durelės bei nulenktas kairės pusės veidrodėlis (12, 13, 14–18 b. l.). Pastebėtina, kad nukentėjusysis pripažino, jog norėdamas išlipti iš automobilio, atidarydamas dureles pats padarė sparno įlenkimą. Taigi, transporto priemonių apžiūrų aktuose užfiksuoti automobilių sugadinimai bei J. V., nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai duoda pagrindą manyti, kad eismo įvykio metu abu automobiliai buvo sugadinti nežymiai. Pastebėtina, kad teisme policijos atstovas V. M. pripažino, jog šiuo atveju nėra pasišalinimo požymių, nes paaiškėjo, jog automobilio „Honda“ sparno įlenkimas atsirado pačiam nukentėjusiajam atidarant dureles, o ne eismo įvykio metu, bei policijos atstovas pripažino, kad J. V. kontakto galėjo ir nejusti (40 b. l.). Be to, tiek J. V., tiek ir nukentėjusysis nurodė, jog įvykio metu buvo didelis eismas, automobiliai judėjo, buvo padangų ūžesys, todėl logiška, kad J. V. ir automobilio keleivė D. V. galėjo ir negirdėti bei nejusti, jog J. V. vairuotas automobilis kontaktavo su kitu greta važiavusiu automobiliu ir jį apgadino. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog J. V. iš įvykio vietos nuvažiavo nesupratęs, jog apgadino kitą automobilį, t. y. sąžiningai klydo, manydamas, kad nesukėlė eismo įvykio. Be to, J. V. nevengė atsakomybės – neneigė buvęs įvykio vietoje, nesistengė paslėpti eismo įvykio pėdsakus.
Visuma suriktų ir teisme ištirtų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai, išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, reikšmingas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. V. veiksmuose – pasišalinant iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos – nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo subjektyviosios pusės būtinojo požymio – tyčios. Taigi, pagrįstai byla pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį J. V. nutraukta ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, teisena J. V. nutraukta, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarimą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.