Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-02-03 · Administracinė byla Nr. eI2-4858-1161/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-02-03
Bylos Nr.
eI2-4858-1161/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06682-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
V. H.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4858-1161/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06682-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 3 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei J. C.,atsakovo atstovei L. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. H. (V. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. H. (V. H.) pateikė teismui skundą ir prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249825 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad skundas teikiamas dėl Departamento Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas nutarė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 9 d., nes, neva, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; ir dėl to, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2, 5 p.).

Nurodo, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris jau ilgą laiką (nuo 2021 m. pradžios) gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2021 m. pradžios iki dabar dirba lietuviškoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjo pareigos – metalinių konstrukcijų montuotojas. Laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2022 m. pradžios pareiškėjas dirbo minėtoje įmonėje ir teisėtai gyveno Lietuvoje nacionalinės D vizos pagrindu. Nuo 2022 m. sausio 3 d. pareiškėjui buvo išduotas pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2024 m. sausio 3 d. Pareiškėjas ir toliau dirbo minėtoje darbovietėje. 2023 m. spalio 6 d. Migracijos departamentas pratęsė (pakeitė) pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dar dviem metams: leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2023 m. spalio 9 d. iki 2025 m. spalio 9 d. Visi minėti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduoti darbo lietuviškoje Bendrovėje pagrindu. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pažymi, kad prieš panaikindamas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas nesikreipė nei į patį pareiškėją, nei į pareiškėjo darbdavį, kad patikslintų informaciją, kurią Migracijos departamentas įvertino kaip neva neatitinkančią tikrovės. Taip pat neprašė pareiškėjo pateikti įrodymus, ar jis turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas tiesiog priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame padarė išvadas, kad neva duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; ir kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Teigia, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Be to, Migracijos departamentas nesilaikė UTPĮ 50 str. 2¹ d. numatytos įspėjimo apie galimą leidimo gyventi panaikinimą procedūros. Sprendimas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi grindžiamas vien tik duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos. Remdamasis vien tik šiais duomenimis Migracijos departamentas padarė nepagrįstas išvadas, kad neva pareiškėjas nedirba viso numatyto darbo laiko ir todėl, anot Migracijos departamento, pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje – neatitinka tikrovės. Be to, padarė klaidingą išvadą, kad neva pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, kadangi jos buvo padarytos turint tik duomenis iš VSDFV informacinės sistemos ir šiuos duomenis subjektyviai interpretuojant bei nepaprašius jokių paaiškinimų nei iš pareiškėjo, nei iš pareiškėjo darbdavio. Pažymi, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. pagrindu (kuris nurodytas ir skundžiamame Sprendime) tvarką nustato UTPĮ 50 str. 2¹ d. Taigi, remiantis nurodytomis UTPĮ teisės normomis, prieš priimdamas Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas turėjo pareigą UTPĮ 50 str. 2¹ d. nustatyta tvarka informuoti pareiškėją apie tai, kad jis turi teisę per 3 mėn. pakeisti darbdavį, ir tik jeigu pareiškėjas po gauto pranešimo nepakeistų darbdavio, tik tuomet galėtų panaikinti leidimą gyventi. To Migracijos departamentas nepadarė. Pažymėtina, kad jeigu Migracijos departamentas būtų laikęsis minėtos tvarkos ir būtų informavęs pareiškėją, pareiškėjas neabejotinai būtų pasinaudojęs galimybe pasikeisti darbdavį ir pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nebūtų panaikintas.

Pabrėžia, kad Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi sukelia neigiamas pasekmes asmeniui, todėl pagal bendrąjį gero administravimo principą, kuris nustatytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme bei Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija), pareiškėjas turėjo teisę būti išklausytas prieš taikant šią neigiamą priemonę. Tuo tarpu, priimant skundžiamą Sprendimą, pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo pažeista, todėl, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų. Atitinkamai, Migracijos departamentas, nepasitikslinęs aplinkybių nei pas pareiškėją, nei pas pareiškėjo darbdavį, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą Sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėjas buvo išleidžiamas nemokamų atostogų darbdavio iniciatyva dėl laikinų sunkumų, su kuriais susidūrė pareiškėjo darbdavys. Šios aplinkybės niekaip nepriklausė nuo pareiškėjo. Tiek pareiškėjo deklaruotas, tiek faktinis tikslas buvo ir yra – dirbti Lietuvoje. Kaip matyti iš pareiškėjo darbdavio paaiškinimo, laikotarpiu nuo 2023 m. spalio mėn. iki 2024 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjo darbdavys susidūrė su laikinais sunkumais dėl užsakymų, naujų klientų ir, atitinkamai, darbų trūkumo. Darbdavio rašte nurodoma, kad: „Šiuo raštu norime paaiškinti, kad V. H. ir kiti įmonės darbuotojai buvo išleidžiami nemokamų atostogų, nes laikotarpių nuo 2023 m. spalio mėn. iki 2024 m. rugpjūčio mėn. užsakymų buvo stipriai sumažėję. Strigo naujų klientų ir užsakymų paieška. Įmonė patyrė finansinių sunkumų, vyko personalo kaita. Bandėme išvengti bankroto ir norėjome išsaugoti apmokytus ir patyrusius darbuotojus. Dėl bendrovės patiriamų finansinių sunkumų neskelbėme prastovos, o buvo priimtas sprendimas išleidinėti darbuotojus nemokamų atostogų.“ Taigi minėtu laikotarpiu pareiškėjas keletą kartų darbdavio iniciatyva buvo išleistas nemokamų atostogų dėl su pačiu darbdaviu susijusių priežasčių, kurios niekaip nepriklausė nuo pareiškėjo. Tuo tarpu pareiškėjo darbo sutartyje numatytos darbo sąlygos nebuvo pakeistos, t. y. nei pareiškėjo darbo laiko norma, nei pareiškėjo darbo užmokestis nebuvo sumažintas.

Teigia, kad pareiškėjas net ir minėtu laikotarpiu dirbo kiekvieną mėnesį, o bendras nemokamų atostogų dienų skaičius per pusmetį nesiekia 90-ies dienų. Be to, net ir minėtu laikotarpiu, kai buvo išsiųstas nemokamų atostogų, pareiškėjas buvo Lietuvoje ir laukė, kol pas darbdavį atsiras nauji užsakymai ir jis visuomet buvo pasiruošęs tuoj pat grįžti iš nemokamų atostogų ir imtis darbo. Būtina paminėti ir tai, kad nuo 2022 m. pavasario pareiškėjas apskritai nė karto nebuvo išvykęs į savo kilmės šalį – (duomenys neskelbtini). Taigi, priešingai nei teigia Migracijos departamentas, pareiškėjo tiek deklaruotas, tiek ir faktinis tikslas buvo ir tebėra dirbti Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai tai reiškia, kad Sprendime pateiktos Migracijos departamento išvados yra klaidingos.

Pažymi, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas padarė dar vieną klaidingą išvadą, t. y. konstatavo, kad neva pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, todėl nusprendė pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje panaikinti ir UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p. pagrindu. Pagal pareiškėjo banko sąskaitos išrašą matyti, kad pareiškėjas turi pakankamai piniginių lėšų pragyventi Lietuvoje. Tai reiškia, kad ir minėta Migracijos departamento išvada yra klaidinga bei padaryta nepasitikslinus reikšmingų aplinkybių. Kaip žinoma, nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA dydis yra 924 Eur „ant popieriaus“ arba atitinkamai 708,4 EUR „į rankas“. Tuo tarpu, kaip matyti iš pareiškėjo banko sąskaitos išrašo, pareiškėjo sąskaitoje šiai dienai yra 10 999 Eur santaupų, t. y. gerokai daugiau nei reikalaujama minimali suma metams (708,4 x 12 ­= 8500,80 Eur). Be to, pareiškėjas vis dar tebedirba pas darbdavį ir kas mėnesį gauna darbo užmokestį. Tai reiškia, kad šiuo atveju neegzistuoja UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p. numatytas pagrindas leidimui gyventi panaikinti. Jeigu Migracijos departamentas būtų kreipęsis į pareiškėją prieš priimant skundžiamą Sprendimą, pareiškėjas neabejotinai būtų pateikęs savo banko sąskaitos išrašą Migracijos departamentui. Taigi skundžiamas Sprendimas buvo priimtas nesuteikus pareiškėjui teisės būti išklausytam dėl su pareiškėju susijusių aplinkybių. Taip pat Sprendimas buvo priimtas nesilaikant UTPĮ 50 str. 2¹ d. numatytos įspėjimo procedūros ir nesuteikus pareiškėjui 3 mėn. termino pasikeisti darbdavį. Padaręs šiuos pažeidimus, Migracijos departamentas priėmė nepagrįstą Sprendimą, grindžiamą išimtinai VSDFV informacinės sistemos duomenimis ir šių duomenų subjektyvia interpretacija, kuri neatitinka faktinės situacijos.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti arba bylą nutraukti.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o taip pat asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 5 p., nustačius aplinkybes, kad pareiškėjui per 10 mėnesių po leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo mokamas mažesnis už minimalią mėnesinę algą darbo užmokestis. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, teikdamas naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė Nr. 2) tarpininkavimo raštą. Pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2024 m. gruodžio 2 d. ir galiojantis iki 2026 m. gruodžio 2 d., pareiškėjui įteiktas 2024 m. gruodžio 9 d.

Pažymi, kad Įstatymo 50 str. 2¹ d. aptarti atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba suklastotus, neteisėtai įgytus dokumentus arba yra leidimo laikinai gyventi 50 str. 1 d. 19 p. panaikinimo pagrindas, susijęs su darbdaviu, arba išbraukiama iš sąrašo laikinojo įdarbinimo įmonė. Nė vieno iš išvardytų pagrindų pareiškėjo atveju nėra, todėl pareiškėjo atveju nėra pagrindo taikyti Įstatymo 50 str. 2¹ dalyje įtvirtintas nuostatas. Dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam pažymi, kad Migracijos departamentas neturi pareigos išklausyti užsienietį, prieš priimdamas jo atžvilgiu ginčytiną Sprendimą.

Teigia, kad nors pareiškėjas mano, kad sprendimas buvo nepagrįstai priimtas vadovaujantis tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis, Migracijos departamentas pažymi, kad tai yra duomenys apie pareiškėjo, kaip ir bet kurio kito Lietuvos Respublikoje dirbančio asmens, darbo užmokestį, gauti iš oficialaus ir patikimo šaltinio, todėl Migracijos departamentas šių duomenų tikrumu neturi pagrindo abejoti. Tai, kad pareiškėjas buvo išleistas nemokamų atostogų ir dėl kieno kaltės buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis už minimalią mėnesinę algą, pareiškėjo atžvilgiu priimto Sprendimo negali pakeisti.

Nurodo, kad Įstatymo 50 str. įtvirtinti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, neturi diskrecijos teisės nuspręsti dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo kitaip, nei imperatyviai nurodoma Įstatyme. Aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo santaupų pragyvenimui Lietuvoje, pareiškėjo atveju nėra svarbi. Tuo atveju, kai pareiškėjas negauna darbo užmokesčio, už jį taip pat nėra sumokamos su darbo užmokesčiu susiję socialinio draudimo įmokos bei sveikatos draudimo įmokos, asmuo nebeturi socialinių garantijų. Tame tarpe dėl šių aplinkybių Įstatymas numato užsieniečiams skirtingas sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi esant skirtingiems leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindams. Taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo teisėmis pasinaudojo, ir šiuo metu turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas pasinaudojo Įstatymo jam suteiktomis teisėmis ir 2024 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026 m. gruodžio 2 d., mano, kad teisminis ginčas neturi tikslo.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini).

Pagal Bendrovės ir pareiškėjo 2021 m. sausio 29 d. darbo sutartį (toliau – ir darbo sutartis) matyti, jog pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 1 d. dirbo bendrovėje apdailininku, numatytas mokėti darbo užmokestis – 650 Eur. Pagal Bendrovės ir pareiškėjo 2022 m. gruodžio 31 d. sudarytą papildomą sutartį Nr. 1 prie darbo sutarties Nr. 47 pareiškėjui nuo 2023 m. sausio 1 d. turėjo būti mokamas 970 Eur darbo užmokestis.

Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 24 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Pareiškėjas pateiktame prašyme nurodė, jog dirba Bendrovėje nuo 2022 m. vasario 1 d. metalinių konstrukcijų montuotoju, ir kad jo pragyvenimo lėšos yra darbo sutarties pagrindu gaunamos pajamos - 850 eurų.

Departamentas 2023 m. spalio 6 d. sprendimu pakeitė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) darbui Bendrovėje. Pareiškėjui 2023 m. spalio 9 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. spalio 9 d.

Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. spalio 9 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau asmeniui, po leidimo laikinai gyventi pakeitimo darbui Bendrovėje, tik vieną kartą buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą asmens prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte, kad 10 mėnesių mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, kas reiškia, kad asmuo Bendrovėje nedirba viso numatyto darbo laiko, yra pagrindas konstatuoti, kad asmens deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir UTPĮ 44 str. nuostatas – neatitinka tikrovės. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui nuo 2024 m. sausio mėn. iki šiol yra mokamas darbo užmokestis, kurio dydis nesiekia 1 MMA, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos UTPĮ (redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu) nuostatos.

Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 str. 1 d. nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.

Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Departamentas prieš panaikindamas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi nesikreipė nei į pareiškėjo darbdavį, nei į pareiškėją. Departamentas neprašė pareiškėjo pateikti įrodymus, ar jis turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, todėl mano, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam.

Teismas sutinka su atsakovu, kad Įstatymas nenumato Departamentui pareigos prieš priimant pareiškėjo atžvilgiu neigiamą sprendimą, papildomai kreiptis į pareiškėją ar pareiškėjo darbdavį, prašant pateikti paaiškinimus. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčo Sprendimą, rėmėsi VSDFV informacinės sistemos duomenimis (dėl jų teisingumo ir tikrumo ginčo byloje nėra), šie duomenys yra oficialus šaltinis apie pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį, todėl Departamentas teisėtai ir pagrįstai jais grindė Sprendimą. Pastebėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Departamentą, informuodamas, jog jam nėra mokamas visas darbo užmokestis, kad dėl Bendrovėje atsiradusių sunkumų jam suteikiamos nemokamos atostogos ar apie kitas aplinkybes.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Departamentas nesilaikė UTPĮ 50 str. 2¹ dalyje numatytos įspėjimo apie galimą leidimo gyventi panaikinimą procedūros, pažymėtina, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 5 punkto pagrindu. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalį, Migracijos departamentas, nustatęs, kad yra šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, arba šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, kai užsienietį įdarbinusi laikinojo įdarbinimo įmonė yra išbraukta iš Valstybinės darbo inspekcijos sudaromo ir jos interneto svetainėje skelbiamo laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašo, taip pat šio straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, informuoja užsienietį apie tai, kad jam leidimas laikinai gyventi bus panaikintas, jeigu per 3 mėnesius jis nepateiks prašymo leisti pakeisti darbdavį šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje ar 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka arba jeigu jis nepakeis darbdavio per 6 mėnesius, kai užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, dirba Lietuvos Respublikoje ilgiau negu vienus metus. Jeigu užsienietis per 3 mėnesius nuo Migracijos departamento pranešimo išsiuntimo nepateikė prašymo leisti pakeisti darbdavį arba jeigu Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsieniečio pateiktą prašymą, priėmė sprendimą neleisti pakeisti darbdavio, arba jeigu užsienietis per 6 mėnesius neinformavo Migracijos departamento apie darbdavio keitimą, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo šio straipsnio 1 dalies 2, 5 arba 19 punkte nustatytais pagrindais. Kaip matyti, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas tais pagrindais, jog paties pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, bei jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šie pagrindai nėra įvardyti Įstatymo 50 straipsnio 2¹ dalyje, todėl Departamentas pagrįstai neinformavo pareiškėjo apie galimybę per 3 mėnesius pakeisti darbdavį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi grindžiamas vien tik duomenimis iš VSDFV informacinės sistemos.

Sutiktina, kad ginčo Sprendimas priimtas vadovaujantis VSDFV informacinės sistemos duomenimis, ir patikrinimo metu nustatyta, kad po leidimo laikinai gyventi pakeitimo darbui Bendrovėje, 2023 m. lapkričio mėn. ir 2024 m. sausio – rugsėjo mėn. (iš viso 10 mėn.) asmeniui buvo mokamas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (436,5 – 630,5 Eur).

Pirmiausia, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, jog Bendrovė jam nemokėjo viso sutarto mokėti darbo užmokesčio, nurodo, kad buvo suteikiamos nemokamos atostogos. Nemokamų atostogų faktą laikotarpiu nuo 2023 m. spalio mėn. iki 2024 m. rugpjūčio mėn. patvirtina ir pareiškėjo į bylą pateiktas Bendrovės paaiškinimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiko tarpą (apie 10 mėn.) neatitiko UTPĮ nustatytų reikalavimų užsieniečiui, gyvenančiam Lietuvoje leidimo laikinai gyventi pagrindu, neatitiko ir tų sąlygų, kuriomis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi – faktiškai nedirbo visą nustatytą darbo laiką, negavo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyto darbo užmokesčio. Teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo į bylą pateiktoje su Bendrovė sudarytoje papildomoje sutartyje, kuria pakeista pareiškėjo su Bendrove sudaryta darbo sutartis, nurodyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis nuo 2023 m. sausio 1 d. yra 970 eurų, tačiau pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą gyventi, pateiktame 2023 m. rugsėjo 24 d., dėl neaiškių priežasčių nurodomas 850 eurų darbo užmokestis, taip pat nurodoma, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2022 m. vasario 1 d., nors darbo sutartis sudaryta 2021 m. sausio 29 d. ir darbo pradžia nustatyta 2021 m. vasario 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, pareiškėjas, įsipareigojęs dirbti Bendrovėje ir gauti prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytą darbo užmokestį, bei tuo pagrindu gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pasikeitus šioms aplinkybėms, turėjo pareigą apie tai informuoti Departamentą (UTPĮ 40 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjas apie nemokamą darbo užmokestį ir suteiktas nemokamas atostogas Departamento neinformavo. Objektyvių priežasčių, dėl kurių to negalėjo padaryti, pareiškėjas nenurodė.

Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini), UAB pranešimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo banko sąskaitos balansinis likutis 2024 m. lapkričio 19 d. yra 10 999 Eur. Pirmiausia, teismas pabrėžia, kad 2023 m. rugsėjo 24 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas buvo nurodęs, kad pragyvenimo lėšų šaltinis yra 850 Eur darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, todėl papildomų lėšų turėjimas asmeninėje banko sąskaitoje niekaip nekeičia ginčo Sprendime padarytos išvados, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, numatytų leidimui laikinai gyventi gauti darbo pagrindu, o tuo pačiu ir tai, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pateiktas pranešimas patvirtina, tik kad pareiškėjas nurodytą sumą turėjo 2024 m. lapkričio 19 d., o ne 2023 m. lapkričio mėn. ir 2024 m. sausio – rugsėjo mėn. Nurodyta suma galėjo būti tik laikinai pervesta į pareiškėjo sąskaitą, pavyzdžiui, pasiskolinus ar pan.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas nustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindus. Ši Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata yra imperatyvi, joje nėra numatyta išlyga tuo atveju, jeigu darbdavys išleidžia darbuotojus nemokamų atostogų. Įvertinus tai, pareiškėjo skundo teiginiai dėl nemokamų atostogų išleidimo niekaip nekeičia nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog deklaruotas ir faktinis tikslas buvo dirbti pažymėtina, kad ginčo Sprendime nustatyta, kad 2023 m. lapkričio mėn., 2024 m. sausio – rugsėjo mėn. (iš viso 10 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (436,5 – 630,5 Eur). Teismo vertinimu, 10 mėnesių laikotarpis negaunant net MMA, laikytinas pakankamai ilgu, sprendžiant, ar pareiškėjo tikrasis siekis buvo dirbti Lietuvoje. Be to, pats pareiškėjas nesikreipė į Departamentą, nurodydamas, kad darbdavys 10 mėnesių nemoka minimalaus darbo užmokesčio, taip pat pareiškėjas nesikreipė ir į kitas institucijas, siekdamas užginčyti Bendrovės veiksmus, kito darbo neieškojo. Kaip nustatyta, šiuo metu pareiškėjui jau yra išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau tai niekaip nekeičia ginčijamo Sprendimo metu nustatytų aplinkybių.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad nuo 2022 m. pavasario pareiškėjas apskritai nei karto nebuvo išvykęs į savo kilmės šalį – (duomenys neskelbtini), akcentuotina, jog vykimas/nevykimas į kilmės valstybę nėra ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo skundo teiginiai nėra susiję su ginčo Sprendimu, todėl nevertintini.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Be to, Sprendimas atitinka gero administravimo principą. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Nr. 24S249825 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju atmetamas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo jam klausimas nesprendžiamas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. H. (V. H.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jolita RasiukevičienėVita ValeckaitėIndrė Žvaigždinienė